CP v2

Tag: Polinezija

  • DNR atskleidė netikėtą ryšį: kaip havajiečių protėviai įveikė 7 000 km per Ramųjį vandenyną

    DNR atskleidė netikėtą ryšį: kaip havajiečių protėviai įveikė 7 000 km per Ramųjį vandenyną

    Naujas genetinis tyrimas atkuria vieną įspūdingiausių žmonijos migracijų istorijų: rasti ypač artimi ryšiai tarp vietinių Havajų gyventojų ir Rapa Nui, dar vadinamos Velykų sala, bendruomenių. Mokslininkai teigia, kad šie panašumai DNR rodo realius kontaktus ir žmonių judėjimą per milžiniškus Ramiojo vandenyno atstumus.

    Skaičiai įspūdingi: Havajus ir Rapa Nui skiria apie 7 000 kilometrų. Vis dėlto Polinezijos jūrininkai šimtmečius keliavo tarp salų, naudodami dviejų korpusų kanojas, išmanydami vėjus, sroves, žvaigždynus ir tolimų sausumų orientyrus.

    Kaip buvo atliktas tyrimas

    Analizę atlikę Stanfordo universiteto ir partnerių tyrėjai rėmėsi šiuolaikinių Polinezijos gyventojų genetiniais duomenimis. Jie nagrinėjo viso genomo informaciją iš daugiau nei 1 000 asmenų, įtraukdami papildomus duomenis iš Rapa Nui, Havajų, Samoa ir Tongos.

    Taikydami skaičiavimo metodus, leidžiančius aptikti bendrus protėvius pagal DNR panašumus, mokslininkai įvertino, kaip galėjo vykti migracijos bangos. Tiesioginių rašytinių įrodymų apie keliones iš Rapa Nui į Havajus nėra, todėl genetika tapo pagrindiniu šių sąsajų argumentu.

    Užuominos apie tarpinę stotelę

    Tyrime išskiriamas ir galimas svarbus vaidmuo Mangarevai, salai, kurios gyventojų genetiniai panašumai pasirodė reikšmingi aiškinant ryšius tarp dviejų nutolusių populiacijų. Tai leidžia svarstyti, kad migracijos galėjo vykti etapais, o ne vienu nenutrūkstamu reisu.

    Toks scenarijus dera su plačiau žinomu Polinezijos kolonizacijos vaizdu: judėjimu nuo Samoa ir Fidžio per Tongą, Kuko salas bei Draugijos salas, įskaitant Tahitį, iki Rapa Nui. Nauji duomenys rodo, kad istorija galėjo nesibaigti ties rytiniu Polinezijos pakraščiu.

    Kodėl tai svarbu ir šiandien

    Mokslininkai pabrėžia vadinamąjį įkūrėjo efektą, kai naują populiaciją sudaro nedidelė grupė žmonių, atsinešanti tik dalį pradinės genetinės įvairovės. Kartojantis tokiems persikėlimams tarp salų, vieni genetiniai variantai gali išplisti, o kiti išnykti.

    Pasak tyrėjų, įkūrėjo efektai vietinėse rytų Polinezijos populiacijose, įskaitant Havajus, gali būti daugiau nei dešimt kartų stipresni nei nagrinėtose europinės kilmės populiacijose. Tai svarbu ne tik istorijos rekonstrukcijai, bet ir medicinai, nes mažesnė genetinė įvairovė gali didinti kai kurių paveldimų ligų riziką.

    Tyrime minimi genų variantai, susiję su regėjimo sutrikimais ar DNR taisymo mechanizmais, pavyzdžiui, ADAMTSL4, PDE6B ir FAN1. Tyrėjai akcentuoja, kad tokios įžvalgos gali padėti tiksliau vertinti rizikas ir planuoti tolesnius sveikatos tyrimus bendruomenėse, kurių populiacijos istorija buvo pažymėta mažų grupių migracijomis.

    Mokslininkų teigimu, genetiniai duomenys leidžia pamatyti tai, ko nepaliko rašytiniai šaltiniai: keliones, kontaktus ir bendrą protėvių istoriją, susiformavusią Ramiajame vandenyne. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Science.

  • Mįslingi vandenyno blyksniai šimtmečius vedė jūreivius: mokslininkai vis dar neturi atsakymo

    Mįslingi vandenyno blyksniai šimtmečius vedė jūreivius: mokslininkai vis dar neturi atsakymo

    Ramiojo vandenyno salynuose šimtmečius pasakojama apie keistą reiškinį, vadinamą te lapa: šviesos blyksnius ar švytinčias juostas, pasirodančias virš vandens arba vos po jo paviršiumi. Jūreiviai tvirtino, kad šie blyksniai tarsi „rodo“ kryptį į netoliese esančias salas, todėl galėjo tapti natūraliu orientyru naktinėse kelionėse.

    Skirtingai nei įprastas žaibas, te lapa dažnai stebimas be audrų, trumpai ir staigiai, o šviesos ruožai, liudininkų teigimu, juda horizontaliai. Šis neatitikimas ilgai kėlė abejonių, ar reiškinys apskritai gali būti susijęs su atmosferos išlydžiais.

    Kas yra te lapa?

    Viena reiškinį nuosekliai fiksavusių tyrėjų – antropologė Marianne George, 1990-aisiais dalyvavusi ekspedicijose su Taumako salos navigatoriumi Alikiu Koloko Kaveia. Ji ne kartą teigė pati mačiusi blyksnius, tačiau net ir stebint iš arti nepavyko patikimai nustatyti fizinio šaltinio.

    Anksčiau te lapa aprašė ir Naujosios Zelandijos jūrininkas bei tyrėjas Davidas Lewisas, knygos „We, the Navigators“ autorius. Jo darbai prisidėjo prie požiūrio pokyčio: polineziečių kelionės tarp salų vis dažniau laikomos ne atsitiktinumu, o sudėtingos navigacijos sistemos rezultatu, paremtu žvaigždėmis, bangomis, vėjais, paukščiais ir kitais gamtos signalais.

    Bioliuminescencija ar „povandeninis žaibas“?

    Ilgą laiką labiausiai tikėtinu paaiškinimu laikyta bioliuminescencija – šviesa, kurią skleidžia kai kurie jūrų organizmai. Vis dėlto liudininkų aprašymai ne visada atitiko gerai žinomą švytinčio planktono efektą, kai po laivo korpusu ar banguojant vandeniui lieka šviesos „pėdsakas“.

    Naują impulsą diskusijai suteikė Harvardo universiteto fizikas Johnas Huthas, laboratorijoje atlikęs bandymus su švytėti galinčiais vienaląsčiais organizmais – dinoflagelatais. Sukūrus bangavimą, panašų į judančių žuvų ar staigių slėgio pokyčių poveikį, vandenyje susidarė ilgos melsvos šviesos juostos, kurios savo forma priminė te lapa aprašymus.

    Kita hipotezių kryptis sieja reiškinį su geologiniais procesais Ramiojo vandenyno Ugnies žiede, kur aktyvūs povandeniniai ugnikalniai ir hidroterminiai šaltiniai. Pastaraisiais metais giliavandeniai tyrimų aparatai šalia hidroterminių versmių fiksavo vietinius elektrinių parametrų pokyčius, o tai paskatino svarstymus apie trumpus povandeninius išlydžius.

    Tokį aiškinimą apsunkina faktas, kad sūrus vanduo gerai laidus elektrai, todėl dideli krūviai turėtų sunkiai kauptis. Vis dėlto kai kurie modeliai daro prielaidą, kad specifinėse sąlygose izoliaciniu „barjeru“ gali tapti dujų burbuliukai, staigūs temperatūros gradientai ar mineralų prisotinti hidroterminiai pliūpsniai, leidžiantys energijai trumpam susikaupti ir staiga išsikrauti.

    Kodėl paslaptis vis dar neišspręsta?

    Tyrėjai pabrėžia, kad te lapa gali būti ne vienas mechanizmas, o kelių veiksnių sutapimas. Tarp svarstomų paaiškinimų minima ir tai, kad bangos, atsispindinčios nuo salų, rifų ar seklumų, gali sutelkti šviesą panašiai kaip lęšis, o tektoninė veikla galėtų keisti vietinius elektromagnetinius laukus.

    Kol kas nė vienos hipotezės nepavyko patvirtinti taip, kad ji vienodai gerai paaiškintų visas liudijimų detales: staigų atsiradimą, judėjimo kryptį ir ryškumą. Dėl to te lapa išlieka vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip tradiciniai jūriniai pasakojimai kartais aplenkia mokslą, o atsakymai slypi tarp biologijos, fizikos ir geologijos.