CP v2

Tag: Polipropilenas

  • Mikroplastikas iš dėžutės į maistą? Mokslininkai patikrino: skaičiai verčia sunerimti

    Mikroplastikas iš dėžutės į maistą? Mokslininkai patikrino: skaičiai verčia sunerimti

    Maisto šildymas plastikiniuose indeliuose yra patogus, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad aukšta temperatūra gali padidinti mikroplastiko dalelių ir cheminių medžiagų migraciją į maistą. Net ir indai, pažymėti kaip tinkami mikrobangų krosnelei, kaitinant gali išskirti teršalus, kurių plika akimi nepamatysime.

    Plastikuose identifikuota apie 16 000 skirtingų cheminių medžiagų, o daugiau nei 4 200 jų laikomos galinčiomis kelti tiesioginę riziką sveikatai. Tyrimuose dalis šių junginių aptikti ir žmogaus organizme, pavyzdžiui, kraujyje, plaučiuose, kepenyse ar placentoje, tačiau tai savaime dar neįrodo, kad kiekvienas plastikinis indelis kaitinant tampa pavojingas.

    Riziką lemia keli veiksniai: plastiko rūšis, kaitinimo temperatūra, trukmė, taip pat tai, ar indas prieš šildymą buvo laikomas šaldytuve ar šaldiklyje. Mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikio, mažomis dozėmis trunkančio poveikio vertinimas išlieka sudėtingas, nes ne visų plastike esančių medžiagų poveikis žmogui iki galo ištirtas.

    Ką rodo naujausi skaičiai

    Mokslinių tyrimų apžvalgose pažymima, kad šildant polipropileno ar polistireno indelius, ypač jei jie buvo atšaldyti, į maistą gali patekti nuo 100 iki 260 tūkst. mikroplastiko dalelių. Kituose bandymuose vos 5 minutės mikrobangų krosnelėje siejamos su 326–534 tūkst. dalelių patekimu į indelyje esantį maistą.

    Šie skaičiai nereiškia, kad plastikas akivaizdžiai lydosi ar byra: pokyčiai vyksta mikroskopiniu mastu. Būtent todėl mikrobangų krosnelė laikoma vienu iš jautriausių scenarijų, kai dėl karščio ir kontakto su maistu gali didėti tiek dalelių atsiskyrimas, tiek cheminių medžiagų migracija.

    Ne tik mikroplastikas

    Į maistą gali migruoti ne vien dalelės, bet ir cheminės medžiagos, esančios plastiko sudėtyje. Vienos jų naudojamos sąmoningai, pavyzdžiui, siekiant suteikti plastikui lankstumo ar atsparumo, o kitos gali atsirasti kaip gamybos priemaišos, šalutiniai produktai arba susidaryti kaitinimo metu.

    Ypatingas dėmesys skiriamas vadinamosioms neketintai esančioms medžiagoms, kurios gali susiformuoti, kai plastiko priedai kaitinant reaguoja su maisto komponentais. Tyrimuose aprašyti atvejai, kai stabilizatoriai, skirti apsaugai nuo ultravioletinių spindulių, šildant sureagavo su krakmolu ir susidarė naujas junginys, o tai rodo, kad kaitinimas gali keisti ne tik plastiko, bet ir galimų teršalų pobūdį.

    Kaip sumažinti poveikį kasdienybėje

    Praktiškiausias būdas sumažinti kontaktą su plastiku yra prieš šildymą maistą perkelti į stiklinį arba keramikinį indą. Tai aktualu ir tiems indeliams, ant kurių yra mikrobangų krosnelės ženklas, nes toks žymėjimas paprastai reiškia, kad indas buvo numatytas naudoti tam tikromis sąlygomis, bet negarantuoja, kad kaitinant į maistą nepateks mikroplastikas ar cheminės medžiagos.

    Specialistai taip pat ragina vengti ilgai kaitinti tą patį plastikinį indą, nešildyti stipriai riebaluoto ar labai karšto maisto vienkartinėje pakuotėje ir atidžiau vertinti senstančius, subraižytus indelius. Nors mokslas dar ieško tikslių atsakymų dėl ilgalaikio poveikio, tendencija aiški: kuo mažiau šilumos ir kontakto su plastiku, tuo mažesnė migracijos tikimybė.

  • Mokslininkai parodė, kaip paversti mišrias plastiko atliekas švariu vandeniliu be rūšiavimo

    Mokslininkų komanda pristatė naują būdą, kaip iš mišrių plastiko atliekų išgauti didelio grynumo vandenilį jų iš anksto nerūšiuojant. Metodas orientuotas į tris dažniausiai buitinių pakuočių sraute sutinkamas plastiko rūšis ir, tyrėjų teigimu, gali vienu metu mažinti atliekų kiekį bei prisidėti prie mažiau taršios energetikos.

    Tyrimą bendrai vykdė Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Samueli inžinerijos mokyklos ir Pietų Korėjos Ehwa moterų universiteto mokslininkai. Rezultatai publikuoti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences, kur pateikiama vadinamoji šarminė termocheminė apdorojimo schema, pritaikyta plastikams.

    Siūlomas metodas remiasi plastiko kaitinimu kartu su natrio hidroksidu, kuris reakcijos metu padeda iš organinės žaliavos išlaisvinti vandenilį. Skirtingai nei tradicinė garinė dujinimo technologija, čia siekiama mažesnių temperatūrų, todėl teoriškai galima sumažinti energijos sąnaudas ir išlaikyti stabilesnį proceso valdymą.

    Eksperimentuose daugiausia dėmesio skirta polietilentereftalatui, polietilenui ir polipropilenui. Tyrėjai nurodo, kad iš šių mišinių pavyko gauti daugiau nei 90 proc. grynumo vandenilį viename reaktoriuje, o pirminio rūšiavimo poreikis, kuris dažnai brangina ir lėtina perdirbimą, iš esmės eliminuojamas.

    Komanda taip pat pažymi, kad polietilenas ir polipropilenas iš pradžių buvo mažiau efektyvūs vandenilio išeigai nei polietilentereftalatas. Tam pritaikyta papildoma paruošiamoji stadija, kai plastikas trumpai termiškai oksiduojamas ore, kad vėlesnėje reakcijoje jis skaidytųsi aktyviau.

    Vienas svarbiausių klausimų tokiuose procesuose yra anglies likimas. Mokslininkai teigia, kad reakcijos metu išsiskirianti anglis natrio hidroksido aplinkoje daugiausia surišama ir virsta kietuoju natrio karbonatu, o ne pasišalina į atmosferą kaip anglies dioksidas.

    Pagal pateiktą analizę daugiau nei 75 proc. pradinės plastiko anglies virto stabiliu karbonatu arba skystais organiniais likučiais. Mažiau nei 13 proc. anglies aptikta dujinėje fazėje, o tiesioginės anglies emisijos reakcijos metu, kaip skelbiama, buvo nedidelės.

    Be to, natrio karbonatą galima paversti kalcio karbonatu, taip anglies junginius fiksuojant mineralo pavidalu. Kalcio karbonatas plačiai naudojamas pramonėje, todėl ši grandis potencialiai gali tapti papildomu būdu panaudoti reakcijos produktus, nors praktinis įgyvendinimas priklausytų nuo sąnaudų ir mastelio.

    Vandenilis laikomas vienu iš dekarbonizacijos įrankių, ypač pramonėje ir transporte, kur elektrifikacija ne visada paprasta. Tačiau didelė dalis šiandien rinkoje esančio vandenilio gaminama iš iškastinio kuro, todėl klimato nauda priklauso nuo gamybos būdo, energijos šaltinių ir visos tiekimo grandinės.

    Tyrėjų siūloma schema įdomi tuo, kad vienu procesu sprendžia dvi problemas: plastiko atliekų perteklių ir žaliavos paiešką mažiau taršiam kurui. Vis dėlto mokslininkų laboratoriniai rezultatai dar nėra pramoninis sprendimas: reikėtų įvertinti energijos balansą, cheminių reagentų regeneravimą, įrenginių atsparumą korozijai bei galutinę vandenilio kainą, kai procesas būtų didinamas iki realių atliekų srautų.

    „Mes sprendžiame dvi globalias problemas vienu metu: plastiko atliekos auga grėsmingu tempu, o švarus vandenilis reikalingas energetikos dekarbonizacijai. Ši technologija abi užduotis sujungia kūrybiškai ir su potencialu didinti mastą“, – sakė bendraautorė Alyssa Park.

    Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, ieškančių alternatyvų tradiciniam plastiko perdirbimui, nes mechaninis perdirbimas ne visada tinka užterštoms ar mišrioms atliekoms. Cheminiai metodai, įskaitant skaidymą į žaliavas ar dujas, gali tapti papildoma grandimi, jei bus įrodyta jų ekonominė ir aplinkosauginė nauda realiomis sąlygomis.