Tiesioginiuose merų rinkimuose pareigas einantys vadovai Lietuvoje turi apčiuopiamą pranašumą, tačiau pergalę lemia ne vien ūkio rodikliai. Kauno technologijos universiteto politologo dr. Audrio Narbuto analizė rodo, kad svarbiausi veiksniai susiję su matomumu, konkurentų stiprumu ir reputacija.
Tyrimas apėmė visus iki šiol vykusius tiesioginius merų rinkimus ir lygino tas pačias rinkimų apylinkes skirtinguose cikluose, kai kandidatas iš pradžių dar nebuvo meras, o vėliau jau siekė perrinkimo. Taip siekta atskirti paties posto poveikį nuo asmeninių kandidato savybių ar savivaldybės specifikos.
Skaičiai rodo, kad vien dėl užimamų pareigų meras vidutiniškai surenka apie 23,37 proc. daugiau balsų nuo galiojančių biuletenių. Vis dėlto tai nereiškia automatinės pergalės kiekvienoje apylinkėje, nes vietos faktoriai ir kandidato ryšys su bendruomene gali stipriai keisti rezultatą.
Pareigos padeda, bet negarantuoja
Anot politologo, mero pranašumas dažniausiai susijęs su didesniu žinomumu, instituciniu matomumu ir galimybe nuolat komunikuoti apie darbus. Net ir be išskirtinių kampanijos sprendimų pareigų faktas rinkėjams tampa signalu apie patirtį ir stabilumą.
„Gali pasitaikyti situacijų, kai meras laimi visus rinkimus, bet pirmame ture konkrečioje apylinkėje nusileidžia konkurentui, pavyzdžiui, todėl, kad šis yra vietos kraštietis“, – sakė A. Narbutas.
Tyrime pabrėžiama, kad statistinis efektas turi ribotumų, nes savivaldos rinkimuose labai svarbi kandidatų sudėtis ir vietos politinė struktūra. Tačiau bendra kryptis išlieka stabili: pareigas einantys merai linkę gauti papildomų balsų vien dėl to, kad jau yra poste.
Lietuva primena Pietų Korėją
Vienas įdomiausių tyrimo pastebėjimų yra tai, kad Lietuva pagal perrinkimo dėsningumus labiau panaši į Pietų Korėją nei į daugumą artimesnių Europos valstybių. Tai reiškia, kad savivaldos lygmeniu incumbento pranašumas ryškus, o nacionaliniu lygmeniu rinkėjai dažniau linkę keisti valdžią.
„Yra šalių, kur pareigas einantys politikai turi pranašumą, bet yra ir tokių, kur rinkėjai linkę juos bausti ir rinktis naujus lyderius. Lietuva patenka į trečią grupę, kur savivaldoje perrinkimas dažnas, o nacionaliniu lygmeniu vaizdas kitoks“, – sakė A. Narbutas.
Toks modelis aiškinamas tuo, kad savivaldoje rinkėjai dažniau sprendžia pagal konkrečius darbus, asmeninį pažįstamumą ir vietos lyderystę. Nacionalinėje politikoje stipresnį vaidmenį vaidina bendras pasitenkinimas valdžia, krizės ir ideologinės takoskyros.
Gyvenimo kokybė ne visada padeda
Tyrime savivaldybės situacija vertinta remiantis Finansų ministerijos skelbiamu gyvenimo kokybės indeksu, tačiau vien gerėjantys rodikliai mero pergalės neužtikrina. Lemiamu faktoriumi tampa tai, ar atsiranda stiprus konkurentas, galintis pasiūlyti aiškią alternatyvą.
Pasak politologo, mero pozicijas silpnina didelė konkurencija, aiškiai matomi reputaciniai smūgiai ir nepalankus politinis fonas. Net augant ekonomikai ar gerėjant paslaugoms, skandalai ir pasitikėjimo krizė gali nulemti pralaimėjimą, jei rinkėjai turi realų pasirinkimą.
„Nėra vienos priežasties, kuri savaime lemtų mero perrinkimą. Skirtingose savivaldybėse veikia skirtingi priežasčių deriniai“, – sakė A. Narbutas.
Tyrimas taip pat išskiria partijų ir politinių komitetų reikšmę. Nors tiesioginiuose rinkimuose asmenybė tampa pagrindiniu veidu, kandidato politinė priklausomybė gali padėti arba pakenkti, ypač jei partija nacionaliniu lygmeniu susiduria su neigiamomis nuotaikomis.
Politinių komitetų pranašumas siejamas su nepartiškumo įspūdžiu ir mažesniu neigiamu emociniu fonu. Tai ypač svarbu antrajame ture, kai dalis rinkėjų balsą atiduoda ne už savo favoritą, o prieš nemėgstamą politinę jėgą.
Žvelgiant į 2027 metų savivaldos rinkimus, didžiausių staigmenų galima tikėtis ten, kur nesivaržys pareigas einantys merai arba kur vietos politinis laukas persigrupuoja. Tokiose savivaldybėse dažniausiai atsiveria erdvė naujiems lyderiams ir naujiems rinkėjų koalicijų scenarijams.
Po 2023 metais įsigaliojusių pokyčių, išplėtusių merų vykdomosios valdžios galias, jų atsakomybės svoris visuomenės akyse dar labiau išaugo. Tyrėjas pabrėžia, kad rinkėjai merą ir anksčiau laikė centrine savivaldos figūra, todėl realų pokytį lems tai, kaip naują galių balansą jie įvertins praktikoje.