CP v2

Tag: Pompėja

  • Nematomi saulės moduliai paveldo pastatams: kaip Pompėja ir Évora suderina istoriją ir energiją

    Nematomi saulės moduliai paveldo pastatams: kaip Pompėja ir Évora suderina istoriją ir energiją

    Saulės elektrinės vis dažniau keliasi į miestų centrus, tačiau istorinėse vietovėse jas riboja griežti paveldosaugos reikalavimai ir estetika. Dėl to Europoje sparčiai daugėja sprendimų, kai fotovoltika integruojama taip, kad beveik nesiskirtų nuo tradicinių stogo dangų.

    Pietų Italijoje, Pompėjoje, dalis saulės modulių įrengti ant senovinės Romos laikų pastato taip, kad turistai jų dažniausiai nė nepastebi. Ant stogo sumontuotos čerpės vizualiai atkartoja senovines romėniškas dangas, tačiau viduje slepia fotovoltinius elementus, kurie gamina elektrą vietoje.

    „Iš priekio tai atrodo kaip senovinė romėniška čerpė. Tačiau iš kitos pusės matyti, kad tai mažas fotovoltinis modulis“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.

    Pasak jo, elektra naudojama apšvietimui ir daliai pastato poreikių, o tokie sprendimai svarstomi ir kitose parko vietose, ypač ten, kur sudėtinga ar brangu atvesti elektros tinklus. Tokiose teritorijose vietinė gamyba leidžia mažinti infrastruktūros plėtros poreikį ir geriau kontroliuoti poveikį aplinkai.

    Panašų kelią pasirinko ir Portugalijos Évora, kurios istorinis centras nuo 1986 metais yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ant savivaldybės pastato stogo įrengtos fotovoltinės čerpės iš pusiau skaidrios epoksidinės medžiagos, o saulės elementai integruoti viduje, todėl iš gatvės jos atrodo kaip įprasta stogo danga.

    „Tai nėra įprastos čerpės. Jos pagamintos iš pusiau skaidrios epoksidinės medžiagos, o saulės elementai įmontuoti viduje, todėl jos gamina elektrą šio pastato savoms reikmėms“, – sakė EDP tyrimų ir plėtros centro projekto vadovas Humberto Queirozas.

    Évoros savivaldybė nurodo, kad įrengta apie 20 kilovatų piko galios fotovoltinių čerpių sistema, pritaikyta pastato architektūrai. Tokios galios sprendimas dažniausiai skirtas savoms reikmėms dienos metu: jis gali reikšmingai sumažinti iš tinklo perkamos elektros dalį, ypač vasarą, kai saulės generacija didžiausia.

    Šie projektai įgyvendinami ieškant kompromiso tarp paveldo apsaugos ir klimato tikslų. Europos Sąjungoje pastatai sudaro reikšmingą energijos vartojimo ir išmetamųjų teršalų dalį, todėl renovacija ir atsinaujinančių išteklių integracija tampa vienu svarbiausių dekarbonizacijos instrumentų, tačiau istoriniuose centruose tam reikia nestandartinių technologijų.

    Vieną iš jų kuria šiaurės rytų Italijoje veikianti šeimos įmonė „Dyaqua“. Gaminant fotovoltines čerpes, fotovoltiniai elementai įdedami į dervos pagrindu suformuotą sluoksnį, vėliau užliejami antru apsauginiu sluoksniu, o galutinis produktas vizualiai primena tradicinę stogo dangą.

    „Pamoka, kurią duoda Pompėja, yra ta, kad jei ši technologija gali veikti čia, tokioje jautrioje, atidžiai prižiūrimoje ir trapioje vietoje, tuomet ji gali veikti bet kur“, – sakė Gabrielis Zuchtriegelis.

    Évoroje kartu bandomi ir kiti sprendimai, pavyzdžiui, stikliniai stogai su integruota fotovoltika ar saulės stoginės vidiniuose kiemuose. Tokios priemonės leidžia didinti vietinę elektros gamybą nekeičiant svarbiausių vizualinių miesto panoramos elementų ir kartu sudaro sąlygas technologijas atkartoti kituose Europos istoriniuose miestuose.

  • Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjos archeologiniame parke Italijoje mokslininkai, iš naujo peržiūrėję seniau iškastą medžiagą, nustatė, kad vienas 79 metais per Vezuvijaus išsiveržimą žuvusių žmonių greičiausiai buvo gydytojas. Šią išvadą leido padaryti gipsiniame žmogaus atspaude aptikta dėžutė su įrankiais, atitinkančiais to meto medicinos rinkinį.

    Atrastas atspaudas siejamas su vadinamąja Bėglių daržo vieta, kur 1961 metais vykdytų tyrimų metu buvo rasta 14 žmonių liekanas atkartojančių gipsinių formų. Manoma, kad jie žuvo nuo piroklastinio srauto ar karštų pelenų debesies, bandydami palikti miestą per Porta Nocera kryptį.

    Kaip nustatyta profesija?

    Esminis lūžis įvyko ištyrus nedidelę dėžutę, kuri buvo pasislėpusi gipse ir todėl ilgą laiką liko nepastebėta. Naujų tyrimų metu Pompėjos parko saugyklose aptikta, kad be dėžutės atspaude buvo ir audinio maišelis su bronzinėmis bei sidabrinėmis monetomis, o taip pat keli smulkūs metaliniai instrumentai.

    Turinys buvo tiriamas rentgeno ir kompiuterinės tomografijos metodais, kad objektai nebūtų pažeisti. Tyrėjai pranešė, kad dėžutėje aptikta plokštelė, kuri galėjo būti naudojama medžiagoms ruošti, ir įrankiai, interpretuojami kaip chirurginiai ar procedūroms skirti instrumentai.

    DI ir 3D rekonstrukcijos

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, tyrime pasitelktos pažangios vaizdinimo technologijos, įskaitant kompiuterinės tomografijos duomenų analizę, kurią palengvino DI sprendimai, ir 3D rekonstrukcijas. Tai leido ne tik inventorizuoti dėžutės turinį, bet ir suprasti jos konstrukciją, įskaitant sudėtingesnį užrakinimo mechanizmą su dantytu ratuku.

    Tokie neardomieji metodai tampa vis svarbesni archeologijoje, nes leidžia tirti trapius radinius ir gipsinius atspaudus nepažeidžiant jų struktūros. Pompėjoje, kur gipsiniai atspaudai yra ir moksliniai, ir memorialiniai objektai, tai ypač aktualu.

    Kodėl šis radinys reikšmingas?

    Tyrėjų teigimu, įrankių rinkinys suteikia retą galimybę pažvelgti į kasdienę profesinę praktiką Romos laikų mieste. Jei hipotezė pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių atvejų, kai Pompėjos katastrofos auka identifikuojama ne tik pagal biologinius požymius ar vietą, bet ir pagal su savimi turėtus darbo įrankius.

    Parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis pabrėžė, kad šis žmogus, sprendžiant iš radinių, bėgdamas nešėsi tai, kas galėjo padėti pradėti gyvenimą iš naujo kitur, arba suteikti pagalbą kitiems. Jis taip pat akcentavo, kad atradimas primena apie gydytojo profesijos tęstinumą ir atsakomybę per tūkstantmečius.

    „Jau prieš du tūkstančius metų buvo žmonių, kurie gydytojais buvo ne tik darbo valandomis, bet visada, net bėgdami nuo išsiveržimo, kurį nutraukė viską užliejęs piroklastinis debesis“, – sakė Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Jis nešėsi įrankius, kad galėtų iš naujo kurti gyvenimą kitur ir galbūt padėti kitiems. Šį, atrodytų, nedidelį, bet svarbų atradimą skiriame visiems, kurie ir šiandien šią profesiją atlieka su didele atsakomybe ir tarnyste bendruomenei“, – teigė Gabrielis Zuchtriegelis.

  • Pompėjoje DI atkūrė bėgusio vyro paskutinį judesį: ką išdavė prie kūno rasti daiktai

    Pompėjoje DI atkūrė bėgusio vyro paskutinį judesį: ką išdavė prie kūno rasti daiktai

    Pompėjoje archeologai naujų kasinėjimų metu aptiko dviejų vyrų palaikus, žuvusius per Vezuvijaus išsiveržimą 79 metais. Vieno jų laikysena ir šalia rasti daiktai leido detaliau atkurti paskutines bėgimo akimirkas, o tam pirmą kartą šiame tyrime pasitelktas ir DI.

    Radimai atlikti Porta Stabia nekropolyje, netoli monumentalaus Numerijaus Agrestino Ekvicijaus Pulcherio kapo. Specialistai teigia, kad palaikų padėtis rodo dvi skirtingas išsiveržimo fazes ir skirtingas mirties priežastis.

    Du vyrai, dvi išsiveržimo fazės

    Jaunesnis vyras, kaip spėjama, žuvo nuo piroklastinės srovės, itin karšto dujų ir pelenų debesies, galinčio pražudyti akimirksniu. Tokios srovės laikomos viena pavojingiausių ugnikalnių išsiveržimų pasekmių, nes jos juda greitai ir pasižymi mirtina temperatūra.

    Antrasis, vyresnis vyras, veikiausiai mirė keliomis valandomis anksčiau, kai miestą užklojo nenutrūkstama lapilių ir pelenų kruša. Archeologai mano, kad jis bandė pasitraukti iš miesto, tačiau buvo užkluptas krentančių vulkaninių nuolaužų.

    Šalia vyresniojo vyro rastas molinis grūstuvas su aiškiais įskilimo ženklais. Tyrėjų vertinimu, jis galėjo būti iškeltas virš galvos kaip skydas, mėginant apsisaugoti nuo krentančių akmenėlių ir karštų pelenų.

    Daiktai, pasakojantys apie bėgimą

    Kartu su vyru rasta keraminė alyvos lempa, tikėtina, skirta orientuotis tamsoje, kurią sukėlė pelenų debesis. Taip pat aptiktas geležinis žiedas ant kairės rankos mažojo piršto ir dešimt bronzinių monetų.

    Archeologų teigimu, šie kasdieniai daiktai tampa svarbiais įkalčiais: jie rodo, kad žmogus bėgo sąmoningai rinkdamasis tai, kas tuo metu atrodė praktiška. Tokie radiniai padeda išvengti vien abstrakčių pasakojimų apie katastrofą ir priartina prie konkrečios, individualios patirties.

    Šiuolaikiniai duomenys netikėtai susišaukia su senoviniais liudijimais. Plinijus Jaunesnysis, laikomas vienu svarbiausių išsiveržimo amžininkų, rašė, kad bėgantys žmonės rišdavosi pagalves ant galvos, kad apsisaugotų nuo krintančių nuolaužų.

    DI rekonstrukcija ir ribos

    Pompėjos archeologijos parkas kartu su Paduvos universitetu sukūrė skaitmeninę aukos rekonstrukciją, paremtą kasinėjimų metu surinktais duomenimis. Naudojant DI ir vaizdo apdorojimo metodus, siekiama moksliškai pagrįstai vizualizuoti, kaip galėjo atrodyti žmogaus laikysena ir judesys, kai jis bėgo iš miesto.

    Tokios rekonstrukcijos tampa vis dažnesnės archeologijoje, nes tyrimų metu sukaupiama milžiniški kiekiai informacijos: nuo nuotraukų ir matavimų iki 3D skenavimų. DI gali padėti greičiau apdoroti duomenis, palyginti fragmentus, iškelti hipotezes ir sukurti visuomenei suprantamesnį pasakojimą.

    „DI sukuria hipotezes, o ne tiesas. Hipotezes reikia tikrinti, aptarti, koreguoti ir patvirtinti, o mokslinės atsakomybės deleguoti negalima“, – sakė Jeilio universiteto Skaitmeninės etikos centro įkūrėjas Luciano Floridi.

    Tyrėjai pabrėžia, kad technologijos čia nepakeičia archeologo, o veikia kaip įrankis, leidžiantis tiksliau ir aiškiau pateikti sudėtingą medžiagą. Pompėjos atvejis dar kartą parodo, kad archeologija šiandien yra ne tik kasinėjimai, bet ir laboratorinis darbas, duomenų analizė bei atsakinga interpretacija.

  • DI atkūrė paskutines Pompėjos akimirkas: bėgantis vyras slėpėsi su keramikiniu indu ant galvos

    DI atkūrė paskutines Pompėjos akimirkas: bėgantis vyras slėpėsi su keramikiniu indu ant galvos

    Archeologai pirmą kartą Pompėjuose pasitelkė dirbtinį intelektą, kad skaitmeniškai atkurtų vienos iš 79 metais po Kristaus žuvusių Vezuvijaus išsiveržimo aukų veidą ir paskutines akimirkas. Sukurtas vizualinis modelis rodo vyresnio amžiaus vyrą, bėgantį užpustyta gatve ir bandantį apsisaugoti nuo krentančių įkaitusių nuolaužų.

    Rekonstrukcijos pagrindas buvo archeologiniai duomenys: skeleto analizė, radinių kontekstas ir istoriniai liudijimai. Anot tyrėjų, DI šiuo atveju veikė kaip įrankis sujungti skirtingus šaltinius į nuoseklią, moksliškai argumentuotą vizualinę hipotezę, o ne sukurti pramoginį vaizdą.

    Palaikai aptikti Porta Stabia nekropolyje, už senovinio miesto sienų. Ten rasti dviejų vyrų kaulai, o jų padėtis ir aplinka leidžia manyti, kad abu bandė pasiekti pakrantę, kai mieste kilo chaosas ir staigiai blogėjo matomumas.

    Vienas vyras, kaip manoma, galėjo žūti nuo piroklastinės bangos, tai yra itin karšto dujų ir pelenų srauto, kuris per kelias akimirkas sunaikina viską savo kelyje. Kitas, sprendžiant iš aplinkybių, galėjo mirti nuo intensyvaus vulkaninės medžiagos kritimo, kai ant bėgančiųjų ėmė kristi įkaitusios dalelės ir akmenys.

    Prie vieno iš žuvusiųjų rasta daiktų, leidžiančių detaliau atkurti dramatišką situaciją: keraminė lempa, tikėtina, skirta orientuotis tamsoje, geležinis žiedas ir dešimt bronzinių monetų. Būtent keraminis indas, rekonstrukcijoje pavaizduotas ant galvos kaip improvizuotas skydas, tapo ryškiausia detalė, padėjusia tyrėjams perteikti desperatišką bandymą išgyventi.

    Projektas parengtas kartu su Paduvos universitete veikiančia skaitmeninio kultūros paveldo laboratorija. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios rekonstrukcijos nėra tikslus įvykio atvaizdas, o labiausiai tikėtina vizualinė versija, kuri turi būti vertinama kritiškai ir nuolat tikslinama atsirandant naujiems duomenims.

    Italijos pareigūnai ir projekto autoriai akcentuoja, kad DI archeologijoje gali padėti ir saugant paveldą, ir aiškiau pristatant tyrimų rezultatus visuomenei. Kartu pabrėžiama, jog sprendimus turi priimti žmonės, o technologija privalo likti griežtai kontroliuojama mokslininkų, kad rekonstrukcijos nevirstų spekuliacijomis.

    Vezuvijaus išsiveržimas Pompėjas ir aplinkinius miestus užklupo staiga, o didelė dalis žūčių siejama su piroklastiniais srautais, nuo kurių pabėgti praktiškai neįmanoma. Šiuolaikiniai metodai, nuo klasikinių gipsinių atspaudų iki skaitmeninių modelių, leidžia vis tiksliau suprasti, kaip atrodė paskutinės miesto valandos ir kokius sprendimus žmonės priėmė katastrofos akivaizdoje.

  • DI prikėlė Pompėjos auką: taip vyras bėgo nuo Vezuvijaus – detales atskleidė 2000 metų radiniai

    DI prikėlė Pompėjos auką: taip vyras bėgo nuo Vezuvijaus – detales atskleidė 2000 metų radiniai

    Archeologai pristatė skaitmeninę vienos Pompėjos katastrofos aukos rekonstrukciją, kuri leidžia naujai pažvelgti į 79 metais įvykusį Vezuvijaus išsiveržimą. Pasitelkus dirbtinis intelektas ir archeologinius duomenis, sukurtas vaizdas atkuria vyro bandymą pabėgti iš miesto, kai aplink krito akmenys ir pemza.

    Rekonstrukcija parengta bendradarbiaujant Pompėjos archeologinio parko specialistams ir Paduvos universiteto tyrėjams. Skaitmeninis vaizdas sukurtas remiantis skeleto analize, radinių kontekstu ir aplinkos tyrimais, o vėliau apdorotas vizualizavimo įrankiais.

    Radinių detalės atskleidė bėgimą

    Vyras rastas netoli senovinio miesto sienų, o šalia aptiktas molinis dubuo, kuris, kaip manoma, galėjo būti naudojamas kaip improvizuotas skydas galvai. Pasak tyrėjų, toks sprendimas atitinka ankstyvąją katastrofos fazę, kai grėsmę kėlė intensyvus vulkaninių nuolaužų lietus.

    Greta palaikų taip pat rasta alyvos lempa, geležinis žiedas ir dešimt bronzinių monetų. Šie daiktai leidžia spėti, kad žmogus buvo pasirengęs keliui: lempa galėjo padėti orientuotis pelenų debesies pritemdytoje tamsoje, o pinigai praversti ieškant prieglobsčio ar tęsiant kelionę.

    Plinijaus liudijimai sutapo su mokslu

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad radinys papildo senovinius liudijimus apie katastrofą. Romėnų autorius Plinijus Jaunesnysis rašė, jog žmonės dengėsi galvas pagalvėmis, audiniais ir kitais daiktais, bandydami apsisaugoti nuo krintančių nuolaužų.

    „Šios technologijos gali pakeisti, kaip tiriame ir pasakojame istoriją: archeologinių duomenų kiekis toks didelis, kad būtini nauji analizės įrankiai“, – sakė Pompėjos archeologinio parko vadovas Gabrielis Zuchtriegelis.

    Kas keičiasi archeologijoje

    Pastaraisiais metais DI vis dažniau naudojamas kultūros paveldo srityje: nuo fragmentų sujungimo ir pažeistų užrašų atkūrimo iki 3D modelių kūrimo bei interaktyvių ekspozicijų. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokios rekonstrukcijos nėra fotografiška tiesa, o moksliškai pagrįstas vizualus scenarijus, priklausantis nuo turimų duomenų kokybės.

    Pompėja ir toliau išlieka vienu svarbiausių senovės pasaulio tyrimų centrų, nes vulkaniniai pelenai išsaugojo miestą tarsi laiko kapsulę. Nauja rekonstrukcija primena ne tik tragedijos mastą, bet ir tai, kaip modernūs metodai padeda anoniminiams radiniams sugrąžinti žmogišką istorijos veidą.