Tag: Pompejai

  • Pompejuose rasta spintelė su 24 amuletais ir 38 monetomis: turinys išliko po 79 metų Vezuvijaus išsiveržimo

    Pompejuose rasta spintelė su 24 amuletais ir 38 monetomis: turinys išliko po 79 metų Vezuvijaus išsiveržimo

    Pompejuose archeologai aptiko radinį, kuris tarsi „išsaugojo“ kasdienį romėnų gyvenimą: po Vezuvijaus išsiveržimo išliko spintelės turinys – amuletai, kosmetikos reikmenys, indai ir monetos.

    Iš viso rasta mažiausiai 24 nedideli amuletai, įvairūs buities daiktai ir 38 bronzinės monetos. Kaip nurodoma, paradoksalu, tačiau šiuos daiktus išsaugojo būtent 79 metais įvykusi katastrofa.

    Atradimas padarytas pastate, vadinamame Kornelijaus Maksimo namu, esančiame Via dell’Abbondanza – vienoje svarbiausių senovinių Pompėjų gatvių. Tyrimus čia vykdo Pompėjų archeologinis parkas.

    Nors pati medinė spintelė iki mūsų dienų neišliko, išsilaikę jos pėdsakai ir archeologinė medžiaga leido atkurti pirminę konstrukciją bei nustatyti, kas buvo laikoma viduje.

    Amuletai iš romėnų vaikystės

    Daugiausia dėmesio tyrėjų akį patraukė mažiausiai 24 miniatiūrinių papuošalų rinkinys, kuris, tikėtina, kadaise sudarė vėrinį. Jie pagaminti iš skirtingų medžiagų – tarp jų minimas fajansas, kaulas, stiklo masė ir kalnų krištolas.

    Tarp pakabukų įžiūrimi įvairūs motyvai: dievybės, tokios kaip Besas ir Merkurijus, taip pat žmogaus rankos ir pėdos, kankorėžiai ar vynuogių kekės.

    Archeologai šiuos dirbinius priskiria vadinamiesiems crepundia – smulkioms puošmenoms, būdingoms romėnų vaikystei. Jos atliko ir puošybos funkciją, ir, kaip tikėta anuomet, galėjo saugoti vaikus nuo nelaimių.

    Manoma, kad skleidžiami garsai padėdavo suaugusiesiems suprasti, kur yra žaidžiantys vaikai. Įdomu tai, kad tokie amuletai nebūtinai būdavo atsisakomi sulaukus pilnametystės – jie galėjo būti saugomi kaip vaikystės prisiminimas.

    Spintelėje – nuo kosmetikos iki prekybos ženklų

    Spintelėje buvusių daiktų įvairovė rodo, kokie skirtingi reikmenys galėjo atsidurti romėnų namuose. Be amuletų, rasta pincetų, nedidelis įrankis kosmetiniams pigmentams maišyti, stiklinis indelis, galėjęs būti skirtas kvepalams ar tepalams, taip pat smilkytuvas.

    Tarp radinių minimi ir buitiniai daiktai: bronzinė lempa, keraminiai bei stikliniai indai, puodai ir virtuvės reikmenys. Aptikti ir švininiai svareliai, laikyti mažoje medinėje dėžutėje – jie galėjo būti susiję su prekybine veikla.

    Vienas iš iškalbingiausių radinių – 38 bronzinės monetos. Jos buvo sudėtos į nedidelį pintą augalinės kilmės indelį, kurio pėdsakai išliko taip gerai, kad archeologai galėjo įvertinti jo pagaminimo būdą.

    Patalpoje, kurioje stovėjo spintelė, aptikta kruopščiai atliktų sienų tapybos fragmentų, priskiriamų ketvirtajam pompejietiškam stiliui. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad namų gyventojams, panašu, rūpėjo estetika, nors dalis pastato greičiausiai tuo metu buvo remontuojama ar perstatoma.

    Vis dėlto, kaip pabrėžiama, kol kas neaišku, kam priklausė rasti daiktai ir koks likimas ištiko jų savininkus per lemtingą Vezuvijaus išsiveržimą.

  • Myslakovicuose stovi 2 000 metų senumo romėniškos kolonos: kaip Pompejų reliktai atsidūrė Silezijoje

    Myslakovicuose stovi 2 000 metų senumo romėniškos kolonos: kaip Pompejų reliktai atsidūrė Silezijoje

    Antikos reliktai prie bažnyčios

    Myslakovicai, miestelis netoli Jelenia Guros Žemutinėje Silezijoje, turi neįprastą traukos objektą: čia išliko kelios antikinės marmuro kolonos, siejamos su senovės Roma. Dvi kolonos šiandien laiko Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios prieangį, o trečioji, be kapitelio, įkomponuota buvusio rūmų komplekso teritorijoje esančiame fontane.

    Vietos istorikai ir paveldosaugininkai nurodo, kad kolonos gali būti maždaug 2 000 metų senumo. Tokie artefaktai Vidurio Europoje pasitaiko retai, todėl Myslakovicų atvejis išsiskiria ir kultūrinės vertės, ir istorinio pasakojimo prasme.

    Kas žinoma apie jų kilmę?

    Dažniausiai minima versija, kad kolonos buvo atgabentos iš Pompejų apylinkių, kurios visame pasaulyje žinomos dėl Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad nors kryptis siejama su Italija ir antikiniu pasauliu, tiksli vieta, iš kurios kolonos paimtos, iki šiol kelia diskusijų.

    Kolonų forma siejama su kompozitiniu orderiu, kuriame derinami joninio ir korintinio stilių bruožai. Dekoratyvūs kapiteliai ir proporcijos leidžia manyti, kad pirminėje aplinkoje jos galėjo puošti reprezentacinį pastatą, tačiau ar tai buvo šventykla, bazilika, pirtys ar turtingo romėno rezidencija, vieningos nuomonės nėra.

    Kelias į Sileziją ir XIX amžiaus kontekstas

    Pasakojimuose nurodoma, kad antikiniai radiniai buvo aptikti XVIII amžiuje archeologinių kasinėjimų metu, o vėliau pateko į Neapolio karalystės valdovo rankas. Iš ten, kaip teigiama, kolonos buvo padovanotos Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III, o į Sileziją atgabentos XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, maždaug 1836–1840 metais.

    Tuo pat metu Myslakovicuose vyko evangelikų bažnyčios statybos, kurios siejamos su prūsų architektūros tradicija. Šaltiniuose minimas ir Karlas Frydrichas Šinkelis, vienas ryškiausių Prūsijos klasicizmo architektų, kurio vardas dažnai siejamas su šio laikotarpio projektais regione.

    Dar viena detalė, prisidedanti prie vietos istorijos dramatizmo, yra pasakojimas apie statybų incidentą: prieš užbaigiant ankstesnę šventyklos versiją esą sugriuvo bokštas. Po to nuspręsta statinį perstatyti tvirčiau ir didesniu mastu, o galutinė bažnyčia užbaigta 1840 metais, o antikinės kolonos prie įėjimo įrengtos vėliau, 1858 metais.

    Ar kolonos tikrai visiškai autentiškos?

    Nors jų kilmė plačiai siejama su antikiniu pasauliu, autentiškumo klausimas nėra iki galo uždarytas. Dalis tyrėjų kelia prielaidą, kad originalios galėjo būti tik kolonos viršutinės dalys, o kiti elementai galėjo būti restauruoti ar papildyti vėlesniais laikais, prisitaikant prie naujos architektūrinės funkcijos.

    Vis dėlto net ir tokios abejonės nepaneigia fakto, kad Myslakovicų kolonos išlieka išskirtiniu paveldo objektu: tai retas atvejis, kai romėniškos architektūros fragmentai tapo XIX amžiaus sakralinės architektūros dalimi ir iki šiol naudojami kaip reali konstrukcinė detalė.

    Ši vieta šiandien traukia ne tik vietos gyventojus, bet ir keliautojus, ieškančius mažiau žinomų Žemutinės Silezijos maršrutų. Myslakovicų kolonos primena, kaip politinės dovanos, kolekcionavimo mada ir XIX amžiaus reprezentacijos ambicijos kartais sukuria netikėtą, bet ilgalaikį kultūrinį kraštovaizdį.