Tag: Popiežius

  • Vatikano muziejuose – popemobilių istorija: nuo Pijaus XI „Mercedes“ iki šarvuotų modelių

    Vatikano muziejuose – popemobilių istorija: nuo Pijaus XI „Mercedes“ iki šarvuotų modelių

    Vatikano muziejai pristatė parodą, kuri leidžia pažvelgti, kaip per beveik šimtmetį keitėsi popiežių automobiliai – nuo prabangių limuzinų iki specialiai saugumui pritaikytų popemobilių.

    Kaip rašo „Euronews“, parodoje „Šimtmetis popemobilių“ eksponuojami aštuoni istoriniai „Mercedes-Benz“ automobiliai, pasakojantys ne tik apie techniką, bet ir apie tai, kaip kito popiežiaus ryšys su minia bei viešas matomumas.

    Ekspozicija primena, kad popiežiaus transportas visada turėjo aiškų tikslą – leisti pontifikui būti arčiau žmonių. Kartu su artumu augo ir kitas poreikis: užtikrinti saugumą kelionėse bei viešuose pasirodymuose.

    Paroda įrengta Vatikano sodų stiklo paviljone „Giardino Quadrato“ ir veiks iki 2027 metų sausio 28 dienos.

    Aštuoni automobiliai ir beveik 100 metų pokyčių

    Parodos kuratorius Sandro Barbagallo pabrėžia, kad kiekviena transporto priemonė turi savą istoriją, o popiežiaus automobilis nėra vien patogumo klausimas. Jis padeda pontifikui būti matomam ir pasiekiamam, nesvarbu, ar kelionė vyksta Vatikane, ar už jo ribų.

    Ekspozicijoje taip pat rodoma 1886 metų „Benz Patent-Motorwagen“, laikomas vienu pirmųjų automobilių istorijoje, ir naujas „Mercedes-Benz“ S klasės modelis – tam, kad lankytojai matytų ir platesnę automobilių raidos perspektyvą.

    Tarp aštuonių istorinių automobilių – 1930 metų „Mercedes-Benz Nürburg 460“, 1960 metų „Mercedes-Benz 300 d Landaulet“, 1965 metų „Mercedes-Benz 600 Pullman Landaulet“, 1967 metų „Mercedes-Benz 300 SEL Pullman“, 1980 metų „Mercedes-Benz 230 G“, 1997 metų ilgos bazės „Mercedes-Benz S 500 Landaulet“, 2002 metų „Mercedes-Benz ML 430“ ir 2012 metų „Mercedes-Benz ML 500“.

    Nuo prabangos iki ryšio su minia

    Pasakojimas prasideda nuo Pijaus XI laikų: 1930 metais jam buvo padovanotas didelis „Mercedes“ limuzinas, tapęs pirmuoju šio gamintojo automobiliu, reguliariai naudotu popiežiaus. Anot parodos aprašymo, tokie automobiliai buvo pritaikomi pontifikui – su specialia sėdyne ir išskirtiniu salonu.

    Vėliau, keičiantis Bažnyčios viešajam veidui, kito ir automobiliai. Jonas XXIII siekė būti labiau matomas žmonėms, todėl 1960 metais atsiradęs „Landaulet“ modelis buvo pritaikytas taip, kad galiniai langai būtų nuimami, o popiežiui būtų lengviau pasisveikinti su minia.

    Pauliaus VI pontifikato laikotarpiu kelionės tapo svarbia komunikacijos dalimi – jis aktyviai vyko į tarptautines apaštališkąsias keliones. Jo automobiliuose atsirado sprendimų, leidžiančių popiežiui kelionės metu būti matomam, pavyzdžiui, dalinai atveriamas stogas.

    Jono Pauliaus II popemobilis ir saugumo era

    Su Jonu Pauliumi II popemobilis tapo atpažįstamu simboliu. Parodoje pasakojama ir apie kuriozišką detalę – vienuose ankstyvųjų atvirų modelių buvo panaudota besisukanti kirpėjo kėdė, kad popiežius galėtų pasisukti į skirtingas puses ir sveikinti žmones.

    1980 metais, kelionei į Vokietiją, buvo sukurtas „Mercedes-Benz 230 G“ (G klasės pagrindu) su pakelta sėdyne ir skaidriu gaubtu, leidusiu pontifikui būti matomam iš visų pusių ir kartu apsaugotam nuo oro sąlygų.

    Tačiau 1981 metų gegužės 13 dieną Šv. Petro aikštėje įvykdytas pasikėsinimas į Joną Pauliaus II ženkliai pakeitė popiežiaus transporto sampratą: nuo tada popemobiliuose vis daugiau dėmesio skirta šarvavimui ir apsaugai.

    Benedikto XVI laikotarpiu šis balansas tarp matomumo ir saugumo išliko esminis. 2012 metais atsiradęs „Mercedes-Benz ML 500“ buvo kuriamas taip, kad didesni stiklo plotai gerintų matomumą, bet popiežius galėtų keliauti apsaugotas.

  • Brigitte Macron ir Monako kunigaikštienė pas popiežių: viena laikėsi juodos, kita drįso baltą

    Brigitte Macron ir Monako kunigaikštienė pas popiežių: viena laikėsi juodos, kita drįso baltą

    Brigitte Macron pastarosiomis dienomis viešuose susitikimuose su popiežiumi laikėsi Vatikano diplomatinio protokolo, kuris moterims įprastai numato juodą aprangą. Prancūzijos pirmoji ponia rinkosi minimalistinius, tačiau kruopščiai suderintus derinius, pabrėždama santūrumą ir pagarbą ceremonijos aplinkai.

    Pasveikinant popiežių ji vilkėjo juodą, iki blauzdų siekiančią suknelę, o įvaizdį užbaigė juodais aukštakulniais ir to paties tono rankine. Papuošalų buvo nedaug, dominavo aukso akcentai, kurie su juoda spalva sudarė klasikinę, protokole dažnai sutinkamą kombinaciją.

    Protokolas ir nerašytos taisyklės

    Vatikano etiketei būdingos griežtos spalvų ir formų gairės, ypač oficialių audiencijų metu, kai pabrėžiamas kuklumas ir santūrumas. Dėl to juoda spalva laikoma saugiausiu pasirinkimu, ypač valstybių vadovų sutuoktinėms ar delegacijų narėms.

    Vis dėlto protokole egzistuoja reta išimtis, vadinama privilegija dėvėti baltą, suteikiama tik tam tikrų katalikiškų monarchijų karalienėms ir kunigaikštienėms. Ši teisė nėra universali ir taikoma tik labai siauram ratui, todėl kiekvienas toks pasirodymas viešumoje sulaukia išskirtinio dėmesio.

    Monako kunigaikštienės balta išimtis

    Monako kunigaikštienė Charlene pasinaudojo šia privilegija ir renginyje pasirodė vilkėdama baltą ansamblį. Ji rinkosi baltą švarką su dekoru aplink iškirptę ir subtiliais auksiniais akcentais, prie kurio derino baltas kelnes ir to paties atspalvio rankinę.

    Toks pasirinkimas akimirksniu išskyrė kunigaikštienę iš kitų viešnių ir tapo aiškiu protokolinės tradicijos ženklu, o ne mados eksperimentu. Viešumoje tai dažnai interpretuojama kaip statuso ir istorinės privilegijos demonstravimas, nors formaliai tai tebėra etiketo dalis.

    Susitikimas Europai svarbiame kontekste

    Kunigaikštis ir kunigaikštienė į Metz atvyko į susitikimą, kuris vyko Europos taikos ir vienybės temomis, dalyvaujant įvairių valstybių ir institucijų atstovams. Tokiuose renginiuose apranga tampa ne tik stiliaus, bet ir diplomatijos kalbos dalimi, nes siunčia žinutę apie pagarbą tradicijai, pašnekovui ir progai.

    Šįkart kontrastas buvo ryškus: Brigitte Macron pasirinko griežtą juodos spalvos liniją, o Charlene pasirodymas baltai priminė apie retas, bet vis dar galiojančias Vatikano protokolo išimtis. Būtent dėl to dviejų moterų įvaizdžiai tapo viena aptarinėjamiausių vizito detalių.