Ką atskleidė netikėtas radinys?
Mokslininkai ištyrė priešispaninio laikotarpio apatinį pirmąjį nuolatinį krūminį dantį su žadeito įdėklu ir padarė išvadą, kad dantis buvo modifikuotas žmogui dar esant gyvam. Tokia interpretacija paremta danties vidinių audinių pokyčiais, kurie paprastai susiformuoja tik gyvame organizme.
Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Journal of Archaeological Science: Reports ir nagrinėja unikalų atvejį majų odontologijos istorijoje. Pasak autorių, tai pirmasis dokumentuotas žadeito įdėklo atvejis krūminio danties kramtomajame paviršiuje.
Kaip nustatyta, kad procedūra atlikta gyvam?
Dantis priklauso Gvatemaloje esančio Universidad Francisco Marroquín Popol Vuh muziejaus priešispaninei osteologinei kolekcijai. Tyrėjai rado tiksliai suformuotą ertmę vietoje, kur susikerta keturi pagrindiniai krūminio danties kauburėliai, o žadeito gabalėlis buvo tvirtai pritvirtintas cementuojančia medžiaga.
Gyvybingumo požymiams įvertinti pasitelkta kūginio pluošto kompiuterinė tomografija. Vaizduose nustatyta pulpos kameros distrofinė kalcifikacija, laikoma biologiniu atsaku į dirgiklius ir galinčia rodyti, kad dantis buvo gyvas, kai įdėklas buvo įtvirtintas.
„Ertmė ideali“, – sakė dantų antropologė Elma Vega-Lizama, viena iš tyrimo bendraautorių.
Kodėl tai svarbu majų istorijai?
Iki šiol geriausiai žinomos majų dantų modifikacijos dažniausiai siejamos su priekiniais dantimis, pavyzdžiui, kandžiais ar iltiniais. Tokie pakeitimai dažnai aiškinami estetika, statusu ar tapatybe, nes buvo lengvai matomi.
Šiuo atveju pasirinktas galinis dantis, todėl vien dekoratyvinė funkcija tyrėjams atrodo mažiau tikėtina. Krūminio danties kramtomasis paviršius paprastai nėra matomas, tad procedūra galėjo turėti kitą paskirtį.
Tyrėjai kelia prielaidą, kad įdėklas galėjo būti susijęs su gydymu ar skausmo mažinimu, nors galutinai to patvirtinti nepavyksta. Straipsnyje pabrėžiama, kad neįmanoma užtikrintai įrodyti, ar įdėklas buvo panaudotas užpildyti karieso pažeidimui.
Mokslininkai taip pat primena, kad Mesoamerikos populiacijose kariesas ir pūliniai buvo gana paplitę, tačiau aiškių bandymų gydyti šias būkles archeologiniuose radiniuose randama nedaug. Tyrime atkreipiamas dėmesys, jog majai turėjo patirties gręžiant dantis, o daugeliu atvejų gręžimas nepasiekdavo pulpos.
Autorių teigimu, šis dantis yra išskirtinis pavyzdys, praplečiantis supratimą apie majų odontologines žinias ir jų taikymo įvairovę. Jie ragina ir toliau tyrinėti retesnes dantų intervencijas senovės Mesoamerikoje, nes tokie radiniai gali pakeisti nusistovėjusias interpretacijas.