Tag: Potrauminio streso sutrikimas

  • Po išpuolių Krokuvoje psichologė pataria, kaip suvaldyti baimę ir traumos simptomus

    Po išpuolių Krokuvoje psichologė pataria, kaip suvaldyti baimę ir traumos simptomus

    Po smurtinių įvykių, tokių kaip neseni išpuoliai Krokuvoje, psichologai primena: aukų skaičius ne visada apsiriboja tais, kurie buvo tiesiogiai pavojuje. Stiprų stresą gali patirti ir liudininkai, nukentėjusiųjų artimieji, taip pat žmonės, kurie įvykius seka per žiniasklaidą ir ima nerimauti dėl savo saugumo.

    Kaip pabrėžia psichologė Sylwia M. Bartczak, verksmas, nerimas, miego sutrikimai, dirglumas ar noras atsiriboti nuo socialinio gyvenimo po sukrečiančios tragedijos gali būti natūrali reakcija. Daugiausia nerimo turėtų kelti tai, kad simptomai stiprėja, atsiranda panikos priepuoliai, nuolatinis grėsmės jausmas ir tampa sunku normaliai funkcionuoti kasdienybėje.

    Svarbu vertinti ne tik paties nerimo intensyvumą, bet ir tai, kiek jis riboja įprastą gyvenimą: ar žmogus vengia eiti į darbą, bijo išeiti iš namų, nebesugeba pailsėti, užmigti ar susitelkti. Tokiais atvejais pagalba gali būti reikalinga anksčiau, o ne „palaukus, kol praeis savaime“.

    Specialistė atkreipia dėmesį, kad po tokių įvykių neretai įsijungia ir vadinamasis antrinis trauminis stresas: žmogus nėra buvęs įvykio vietoje, bet nuolat matomi vaizdai ir įtemptos naujienos sukelia labai panašias reakcijas.

    Kaip sau padėti, kai baimė ima dominuoti?

    Psichologė pataria pradėti nuo elementarių dalykų, kurie padeda organizmui grįžti į stabilesnę būseną: reguliaraus miego, poilsio, valgymo ir ryšio su artimaisiais. Esmė nėra „užgniaužti“ emocijas, o nesukurti sau papildomos įtampos, kai ir taip sunku.

    Gali padėti ir sąmoningas dėmesio grąžinimas į dabartį. Vietoje nuolatinio pavojingų scenarijų „peržaidinėjimo“ mintyse siūloma išbandyti ramesnį, ilgesnį iškvėpimą arba paprastą įsižeminimo pratimą – sąmoningai pastebėti aplinką, ką matai ir girdi.

    Kartu pabrėžiama, kad nereikėtų tikėtis stebuklo: keli pratimai nebūtinai iš karto panaikins nerimą. Tikslas – po truputį susigrąžinti kontrolės ir poveikio savo savijautai jausmą.

    Kada reakcija gali rodyti traumą?

    Anot specialistės, trauma gali formuotis tada, kai patirta grėsmė viršija žmogaus psichikos prisitaikymo galimybes. Vis dėlto ne kiekvienas, patyręs stiprų išgąstį, išsivysto potrauminio streso sutrikimą.

    Tačiau jei savaitėms bėgant žmogų vis dar kankina košmarai, įkyrios mintys ir prisiminimai, jis vengia su įvykiu susijusių vietų, neatsistato saugumo jausmas, verta kreiptis į specialistus. Psichologė akcentuoja: jei kančia labai stipri, nereikia laukti mėnesio, kad „tik tada jau būtų rimta“.

    Žiniasklaidos vartojimas: kada informacija tampa našta?

    Po išpuolių dalis žmonių beveik be perstojo tikrina naujienas – įsijungia televizorių, naršo socialinius tinklus, ieško detalių ir skaito komentarus. Tokia reakcija gali būti suprantama, tačiau lengva peržengti ribą, kai informacijos srautas ima žaloti savijautą.

    Psichologė įspėja, kad nuolatinė ekspozicija drastiškai medžiagai gali didinti stresą, miego sutrikimus ir įkyrius vaizdinius. Ji siūlo paprastą principą: tragedijos nepaversti nuolat telefone kartojamu vaizdu.

    Tai pagrindžia ir moksliniai duomenys: po 2013 metų Bostono maratono sprogdinimų mokslininkai analizavo, kaip žiniasklaidos poveikis susijęs su streso reakcijomis. 2014 metais žurnale PNAS paskelbtame tyrime nurodyta, kad žmonės, kurie su išpuoliu susijusias transliacijas žiūrėjo bent šešias valandas per dieną, fiksavo aukštą ūmaus streso lygį – panašų į tą, kurį patyrė buvusieji įvykio vietoje.

    Specialistės teigimu, visiškai atsiriboti nuo informacijos nebūtina, tačiau verta ją dozuoti ir rinktis patikimus šaltinius. Ypač atsargiai patariama vertinti socialiniuose tinkluose platinamus įrašus – jie ne visada suteikia naujų faktų, bet gali vėl ir vėl grąžinti į smurto vaizdus.

    Jei po įvykių baisu išeiti iš namų

    Po sukrečiančių tragedijų gali atsirasti baimė keliauti viešuoju transportu, būti minioje, eiti pasivaikščioti ar išeiti vienam. Taip pat sustiprėja nerimas dėl artimųjų, ypač vaikų, saugumo.

    Psichologė ragina tokių žmonių negėdinti ir nesakyti, kad jie „perdeda“ – jiems baimė yra reali patirtis. Kartu siūloma žmogaus neversti staiga „susitvarkyti“, bet ir neįtvirtinti izoliacijos: padėti mažais žingsniais – trumpu pasivaikščiojimu, išėjimu su artimu žmogumi, grįžimu prie paprastų kasdienių veiklų.

    Pasak specialistės, svarbiausia yra susigrąžinti pojūtį, kad gali daryti įtaką savo gyvenimui. Išsigandęs žmogus labiausiai reikia ne spaudimo, o buvimo šalia.

    Kaip kalbėti su vaikais?

    Vaikai dažnai žino daugiau, nei suaugusieji įsivaizduoja: jie gali nugirsti tėvų pokalbius, pamatyti įrašus internete ar sužinoti iš bendraamžių. Dėl to visiškas įvykių nutylėjimas ne visada apsaugo.

    Psichologė pataria vaikus saugoti nuo drastiškų vaizdų, bet nebūtinai nuo pačios informacijos. Kalbėtis verta ramiai, nuoširdžiai ir pagal amžių, pabrėžiant, kad vaikas yra saugus, kad suaugusieji juo rūpinasi ir kad jis gali užduoti klausimus.

    Specialistė primena, kad vieni žmonės aiškų palengvėjimą pajunta po kelių dienų, kitiems prireikia savaičių ar net mėnesių. Gali nutikti ir taip, kad kelias dienas sekasi visai neblogai, o vėliau nerimas sugrįžta dėl garsesnio garso, naujienos ar situacijos, primenančios tragediją.

    Tokiais atvejais verta leisti sau turėti prastesnių dienų ir nereikalauti staigaus grįžimo į ankstesnę būseną. Tačiau jei nerimas stiprėja ir neleidžia gyventi, nereikėtų likti vienam su kančia – pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas.

  • 16-metė po 18 dienų arešto svėrė 20 kg: motina kaltina policiją ir siekia 600 000 eurų

    Japonijoje teismas pradėjo nagrinėti bylą dėl 16-metės moksleivės mirties, įvykusios praėjus maždaug penkiems mėnesiams po 18 dienų sulaikymo. Motina tvirtina, kad izoliacija ir patirtas stresas sukėlė sunkų psichologinį sukrėtimą, o merginos sveikata ėmė sparčiai prastėti.

    Šeimos teigimu, prieš mirtį paauglė svėrė apie 20 kilogramų. Motina siekia pripažinti sulaikymą neteisėtu ir reikalauja žalos atlyginimo iš Hiogo prefektūros policijos.

    Sulaikymo aplinkybės ir ginčas

    Mergina buvo sulaikyta 2025 metų birželį, įtariant ją smurtu prieš globos įstaigos gyventoją. Įstaigai vadovavo merginos motina, o ji pati, pasak šeimos, bandė sutramdyti itin susijaudinusį žmogų, kuris esą kando kitiems.

    Mergina kaltinimų nepripažino, o byla, kaip teigiama, taip ir nebuvo perduota teismui baudžiamąja tvarka. Motina sako, kad būtent sulaikymo metu dukra beveik nustojo valgyti.

    Draudimas susitikti ir pasekmės sveikatai

    Prokurorai buvo inicijavę teismo draudimą motinai susitikti su dukra, argumentuodami rizika, kad tai gali paveikti tyrimą. Motina teigia apie dukros būklę sužinodavusi tik per advokatą, tačiau išsamių duomenų apie jos maitinimą sulaikymo vietoje gauti nepavyko.

    Šeima pasakoja, kad prieš paleidimą mergina nualpo ir buvo išvežta į ligoninę. Vėliau jai buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, o būklė, anot motinos, toliau prastėjo iki mirties.

    Ką rodo platesnis kontekstas

    Ši byla vėl atkreipė dėmesį į nepilnamečių sulaikymo praktiką, sveikatos priežiūrą izoliacijos metu ir kontaktų su šeima ribojimo pagrįstumą. Teisininkai ir žmogaus teisių ekspertai panašiose situacijose pabrėžia, kad nepilnamečiams psichologinė žala gali kilti itin greitai, o ilgalaikės pasekmės pasireiškia net ir po paleidimo.

    Motina yra pateikusi ieškinį, kuriuo prašo atlyginti 109 000 000 jenų, tai sudaro apie 600 000 eurų. Policija viešai detalių nekomentuoja, nes byla nagrinėjama teisme.

    „Po sulaikymo mano dukra nebegrįžo į įprastą gyvenimą, o jos sveikata ėmė byrėti“, – teigė merginos motina.

  • Mikrodozavimas ar maisto papildai? Ekspertė įspėja: internete siūlo pavojingą klastotę

    Socialiniuose tinkluose ir interneto parduotuvėse vis dažniau reklamuojamas vadinamasis mikrodozavimas, tačiau po šiuo terminu neretai slepiami visiškai skirtingi dalykai. Vienu atveju tai gali būti legalūs maisto papildai iš vaistinių grybų, pavyzdžiui, liūto karčių ar reishi, kitu – neteisėtai platinami psilocibino turintys produktai, galintys veikti sąmonę.

    Specialistai pabrėžia, kad tikrasis mikrodozavimas siejamas būtent su psilocibinu, tai yra psichiką veikiančia medžiaga, kuri tiesiogiai veikia centrinę nervų sistemą. Tokios medžiagos vartojimas be medicininės priežiūros gali sukelti ne tik trumpalaikius pojūčių pokyčius, bet ir rimtesnius psichikos sutrikimus, ypač jei žmogus turi polinkį į nerimo ar nuotaikos sutrikimus.

    Kodėl rinka yra nekontroliuojama?

    Didžiausia problema ta, kad daugelyje šalių, taip pat ir Ukrainoje, nėra registruotų receptinių ar nereceptinių vaistų su psilocibinu, skirtų laisvam pardavimui. Tai reiškia, kad viskas, kas internete pateikiama kaip psilocibino mikrodozės kapsulės ar lašai, realiai patenka į šešėlinę rinką ir nėra prižiūrima pagal įprastus vaistų kokybės reikalavimus.

    Dėl šios priežasties pirkėjas dažnai nežino, ką tiksliai gauna. Produktas gali būti pristatomas kaip papildas, tačiau sudėtis, žaliavos kilmė ir realus veikliųjų medžiagų kiekis dažniausiai nėra patikrinami nepriklausomose laboratorijose.

    Didžiausios rizikos: nuo nulio iki kritinės dozės

    Nelegaliuose produktuose pavojingiausia yra standartų nebuvimas. Nėra patikimų dozavimo gairių ir kokybės kontrolės, todėl vienoje kapsulėje veikliosios medžiagos gali nebūti visai, o kitoje jos gali būti tiek, kad vietoj žadėto susikaupimo ar energijos pasireikštų ryškios haliucinacijos ir panikos reakcijos.

    Dar viena rizika yra užterštumas: netinkamai apdorota žaliava gali turėti pelėsių, sunkiųjų metalų ar kitų priemaišų. Tokios priemaišos ypač pavojingos, jei produktai vartojami reguliariai ir ilgą laiką, nes poveikis gali kauptis.

    Ką rodo mokslas ir kuo skiriasi klinikiniai tyrimai?

    Moksliniai tyrimai pasaulyje iš tiesų vertina psilocibino potencialą gydant gydymui atsparią depresiją ar potrauminio streso sutrikimą, tačiau tokie bandymai vyksta griežtai kontroliuojamomis sąlygomis. Dalyviai atrenkami pagal aiškius kriterijus, o procesą prižiūri gydytojai specialistai, užtikrinantys saugumo protokolus.

    Esminis skirtumas tas, kad klinikiniuose tyrimuose naudojami tiksliai dozuoti, medicininės kokybės preparatai, o ne anoniminiai mišiniai iš interneto. Todėl bandymai, kuriuos žmonės atlieka savarankiškai, siekdami greitesnio darbo tempo, nemigos nugalėjimo ar tariamo produktyvumo šuolio, mediciniškai laikomi ne atsargiu eksperimentu, o didelės rizikos elgesiu.

    „Pirkdamas internete tokius produktus žmogus iš esmės žaidžia rusišką ruletę su savo sveikata“, – teigė ekspertė.

    Gydytojai primena, kad jei žmogus patiria nuotaikos svyravimus, nemigą ar nerimą, saugiausias kelias yra kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus. Savarankiškas psichiką veikiančių medžiagų vartojimas, ypač nežinant sudėties ir dozės, gali baigtis ne geresne savijauta, o ilgalaikėmis psichikos ir nervų sistemos problemomis.

  • Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Psichodelikais paremta terapija, kai psichiatro ar specialiai apmokyto terapeuto prižiūrimas pacientas gauna kontroliuojamą medžiagos dozę ir kartu dalyvauja psichoterapijoje, vis dažniau minima kaip galimas atsakas į augančią psichikos sveikatos krizę. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad su psichikos sutrikimais gyvena daugiau nei 1 mlrd. žmonių, o daliai pacientų įprasti metodai neveikia.

    Kembridžo universiteto psichiatrijos departamento gydytoja ir mokslininkė Liliana Galindo pabrėžia, kad psichiatrijoje naujų gydymo krypčių diegimas juda lėtai, todėl dėmesys psichodelikams auga. Pasak jos, šios medžiagos gali tapti alternatyva tiems, kurie neatsako į įprastą gydymą, pavyzdžiui, sergant atsparia depresija ar potrauminio streso sutrikimu.

    Kaip tai turėtų veikti?

    Iki šiol psichikos sveikatos gydymas dažniausiai remiasi dviem kryptimis: psichoterapija ir vaistais, tokiais kaip antidepresantai. Moksliniai duomenys rodo, kad derinant šiuos metodus pagerėja gydymo rezultatai, tačiau daliai pacientų simptomai išlieka arba grįžta.

    Psichodelikai yra psichoaktyvių medžiagų grupė, kuri veikia smegenų serotonino receptorius ir gali ryškiai keisti suvokimą bei emocijas. Klinikinėje aplinkoje dažniausiai tiriami psilocibinas, MDMA, DMT ir LSD, o skirtingos medžiagos siejamos su skirtingais taikiniais, pavyzdžiui, depresijos ar potrauminio streso simptomais.

    L. Galindo aiškina, kad dalis sutrikimų palaikomi vadinamųjų kognityvinių įstrigimų, kai žmogus ilgą laiką mąsto ir jaučia pagal tas pačias neigiamas schemas. Psichodelikų sukelta patirtis, derinama su terapija, gali padėti laikinai „atlaisvinti“ šias schemas ir sudaryti sąlygas kitokiam trauminių prisiminimų ar įsisenėjusių įsitikinimų apdorojimui.

    Kas šiuo metu arčiausiai patvirtinimo?

    Daugiausia vilčių kol kas siejama su psilocibinu, kuris yra vienas plačiausiai tiriamų junginių gydant depresiją. L. Galindo teigia, kad sintetinė psilocibino forma COMP360, kurią kuria bendrovė „Compass Pathways“, jau yra užbaigusi trečios fazės klinikinius tyrimus, o artimiausiu metu tikimasi paraiškos JAV Maisto ir vaistų administracijai.

    Jei reguliuotojai nuspręstų, kad nauda viršija rizikas, tai galėtų tapti vienu pirmųjų psichodelikų pagrindu sukurtų gydymo būdų, įteisintų kaip receptinis medikamentas. Europoje galutiniai sprendimai priklausytų nuo atskirų šalių ir Europos vaistų agentūros vertinimų, todėl procesas gali užtrukti.

    Teisinės kliūtys ir stigma

    Viena didžiausių problemų išlieka tai, kad daugelyje šalių psichodelikai priskiriami draudžiamoms medžiagoms, todėl tyrimams reikia specialių leidimų. Tai brangina ir lėtina mokslinius projektus, mažina klinikinių centrų, galinčių atlikti tyrimus, skaičių ir apsunkina medžiagų tiekimą.

    Kita kliūtis yra visuomenės stigma, nes psichodelikai dažnai siejami su pramoginiu vartojimu ir nekontroliuojamomis pasekmėmis. Ekspertai pabrėžia, kad medicininė psichodelikų terapija iš esmės skiriasi: svarbi dozė, paciento atranka, pasiruošimas, saugi aplinka, nuolatinė priežiūra ir vėlesnės terapinės sesijos.

    „Reikia pasirūpinti visomis aplinkos detalėmis, tokiomis kaip garsas ir šviesa, o viso proceso metu žmogų turi lydėti apmokytas specialistas, kuris gali padėti“, – sakė L. Galindo.

    Pasak jos, galiausiai svarbiausias tikslas būtų, kad tokios terapijos netaptų tik privačių klinikų privilegija, o būtų prieinamos pacientams, kuriems jų labiausiai reikia. Tuo pat metu mokslininkai pabrėžia, kad dar būtina tiksliau apibrėžti, kam šis gydymas tinka geriausiai, kokios rizikos grupės ir kokie saugumo protokolai turėtų tapti privalomi.

  • Dažni naktiniai košmarai gali įspėti apie rimtas ligas: ką sako medikai ir tyrimai

    Naktiniai košmarai pasitaiko daugeliui, tačiau dažnai pasikartojantys, ypač kas savaitę ar dažniau, gali būti signalas, kad organizmas patiria didesnį krūvį. Specialistai pabrėžia, jog pavieniai baisūs sapnai dažniausiai nėra pavojingi, bet įprotis nuolat prabusti išgąsčio būsenoje jau vertas dėmesio.

    Miego metu žmogus paprastai pereina kelis sapnų ciklus, o ryškiausi sapnai dažniau siejami su REM faze. Nors dauguma sapnų greitai pasimiršta, košmarai neretai palieka stiprų emocinį pėdsaką ir gali trikdyti miego kokybę, dėl ko kitą dieną didėja nuovargis, dirglumas ir nerimas.

    Kada košmarai tampa įspėjimu?

    Dažnėjantys košmarai dažnai siejami su psichologiniais veiksniais: užsitęsusiu stresu, nerimo sutrikimais ar depresija. Taip pat jie gali stiprėti po sunkių išgyvenimų, kai žmogus patiria potrauminio streso sutrikimui būdingus simptomus, o naktiniai išgyvenimai tampa tarsi nuolat pasikartojančiu įvykių atgarsiu.

    Neuromokslų ir miego medicinos tyrimuose vis dažniau akcentuojama, kad košmarai gali būti ne vien emocinės būklės atspindys, bet ir bendros sveikatos rodiklis. Ypač atkreipiamas dėmesys į suaugusiuosius, kuriems košmarai kartojasi nuolat, nes tai siejama su didesne nepalankių sveikatos baigčių rizika.

    Sąsajos su demencija ir ankstyvesne mirtimi

    Mokslinėje literatūroje aptariamos sąsajos tarp dažnų košmarų ir didesnės rizikos vėliau patirti pažintinių funkcijų silpnėjimą. Kai kurie tyrėjai kelia prielaidą, kad pasikartojantys košmarai gali būti ankstyvas signalas, jog smegenyse vyksta procesai, galintys didinti neurodegeneracinių ligų tikimybę.

    Taip pat viešojoje erdvėje cituojami tyrimai, kuriuose nurodoma, kad suaugusiesiems, patiriantiems savaitinius košmarus, stebimas reikšmingai didesnis nepalankių sveikatos baigčių dažnis. Vis dėlto medikai pabrėžia, kad tai nereiškia tiesioginės priežasties ir pasekmės: košmarai gali būti ir gilesnių problemų palydovas.

    Miego paralyžius ir kiti miego sutrikimai

    Prie labiausiai gąsdinančių reiškinių priskiriamas miego paralyžius, kai žmogus pabunda, tačiau trumpą laiką negali pajudėti ar prabilti. Tai aiškinama tuo, kad REM fazėje natūraliai veikia laikinas raumenų „išjungimas“, saugantis nuo judesių sapnuojant, o retais atvejais sąmonė pabunda anksčiau nei šis mechanizmas išsijungia.

    Košmarų daugėjimas gali būti siejamas ir su kvėpavimo sutrikimais miegant, pavyzdžiui, miego apnėja, kai dėl epizodinių kvėpavimo sustojimų krenta deguonies kiekis ir miegas tampa fragmentuotas. Tokiais atvejais sapnų turinys neretai būna apie dusimą ar skendimą, o žmogus gali prabusti su padažnėjusiu širdies plakimu.

    Kai kuriems žmonėms košmarus gali sustiprinti ir širdies bei kraujagyslių problemos, ypač jei naktį pasitaiko staigių prabudimų su nerimu, širdies permušimais ar pakilusiu kraujospūdžiu. Tokie simptomai savaime nėra diagnozė, tačiau kartu su dažnais košmarais gali būti priežastis pasikonsultuoti su šeimos gydytoju.

    Specialistai pataria kreiptis pagalbos, jei košmarai kartojasi reguliariai, trukdo miegui, sukelia ryškų dienos nuovargį, nerimą ar žmogus pradeda vengti miego. Dažniausiai pradedama nuo miego higienos įvertinimo, streso valdymo, o įtariant apnėją ar kitus sutrikimus, gali būti skiriami miego tyrimai.

    „Pavieniai košmarai dažniausiai nėra pavojingi, tačiau pasikartojantys ir miegą griaunantys epizodai gali būti ženklas, kad reikalingas išsamesnis sveikatos įvertinimas“, – sako miego medicinos specialistai.