Pietų Peru dykumų slėniuose esančios keistos spiralės iš oro atrodo tarsi milžiniški sūkuriai, tačiau archeologai vis dažniau sutaria: tai ne dekoras ir ne atsitiktinės žymės. Dauguma tyrimų rodo, kad vadinamieji puquios buvo vandens paėmimo angos, susietos su požeminių kanalų sistema.
Šios konstrukcijos aptinkamos daugiausia Nasca, Taruga ir Las Trancas slėniuose, kur kritulių itin mažai, o paviršinio vandens šaltiniai nepastovūs. Spiralės arba piltuvo formos įėjimai leidžia nusileisti žemyn iki požeminių galerijų, kuriomis tekėdavo vanduo iš vandeningų sluoksnių.
Kaip veikė puquios sistema?
Principas buvo paprastas, bet įgyvendinimas reikalavo inžinerinių žinių ir didelių bendruomenės pastangų. Požeminės galerijos nukreipdavo vandenį į vietas, kur jį buvo galima patogiai pasisemti arba nukreipti drėkinimui, o kai kur sienos sutvirtintos akmenimis, sandarinimui naudotas molis.
Spiraliniai įėjimai, kaip rodo interpretacijos, atliko ne vien prieigos funkciją. Jie padėdavo vėdinti tunelius, o oro judėjimas galėjo palengvinti vandens tekėjimą ir mažinti sąnašų kaupimąsi, be to, žmonės galėdavo nusileisti valyti ir prižiūrėti kanalus.
Kodėl tai buvo gyvybiškai svarbu?
Peru pakrantės dykumos laikomos vienomis sausiausių pasaulyje, todėl stabilus vandens šaltinis reiškė galimybę gyventi ir ūkininkauti ištisus metus. Puquios sistema siejama su Nasca kultūra, kuri sugebėjo plėtoti žemdirbystę itin atšiaurioje aplinkoje, remdamasi drėkinimu.
Nuotoliniai tyrimai, įskaitant palydovinių vaizdų analizę, leido geriau suprasti, kaip puquios išsidėstę slėniuose ir kaip jie dera su gyvenviečių vietomis. Tai sustiprino prielaidą, kad vandens infrastruktūra buvo planuojama pagal bendruomenių poreikius ir padėjo dykumų kraštovaizdį paversti tinkamu intensyvesniam gyvenimui.
Amžius vis dar kelia ginčų
Nors ryšys su Nasca civilizacija dažnai laikomas tikėtinu, tiksli statybos data nėra galutinai nustatyta. Dalis mokslininkų puquios priskiria vėlyvesniam Nasca laikotarpiui, tačiau pasitaiko ir argumentų, kad kai kurios konstrukcijos gali būti dar ankstesnės.
Kai kurie radiokarboniniai bandymai, atlikti su medžiaga, susijusia su akmeniniais elementais, pateikė datas, siekiančias VI–VII amžius, tačiau pabrėžiama metodikos ribotumai ir vietovių įvairovė. Be to, panašios technologijos Anduose galėjo būti naudojamos ir kolonijiniu laikotarpiu, todėl kiekvieną objektą būtina vertinti atskirai.
Nepaisant datavimo diskusijų, puquios laikomi sudėtinga infrastruktūra, kuriai reikėjo nuolatinės priežiūros ir organizuoto darbo. Tyrėjai trijuose pagrindiniuose slėniuose yra identifikavę 36 iki šiol veikiančias konstrukcijas, o anksčiau jų galėjo būti daugiau nei 50.