Tag: Požeminis vanduo

  • Netikėtas posūkis Kolorado upės baseine: viršutinis regionas sausros metu prarado daugiau požeminio vandens

    Nauja analizė rodo netikėtą tendenciją Kolorado upės baseine: 2020–2022 metų intensyvios sausros metu viršutinė baseino dalis neteko beveik dukart daugiau požeminio vandens nei apatinė.

    Toks rezultatas mokslininkus nustebino, nes viršutinis baseinas dėl gausesnių kritulių ir sniego Uoliniuose kalnuose ilgą laiką buvo laikomas atsparesniu užsitęsusioms sausroms, rašo „Live Science“.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta vadinamajam viršutiniam Kolorado upės baseinui, kuris apima Kolorado, Naujosios Meksikos, Jutos ir Vajomingo valstijas, bei apatiniam baseinui, apimančiam dalis Nevados, Kalifornijos ir Arizonos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie duomenys gali būti svarbus signalas vandens valdymui regione: požeminis vanduo dažnai tampa atsarginiu šaltiniu sausros metu, tačiau jo negalima laikyti neišsenkančiu rezervu.

    Kaip buvo vertinami požeminio vandens pokyčiai

    Tyrimas, publikuotas žurnale „Water Resources Research“, rėmėsi palydoviniais ir hidrologiniais duomenimis, vertinant požeminio vandens nykimą Kolorado upės baseine 2004–2023 metais.

    Analizėje įtraukti rodikliai apie paviršinius vandenis, dirvožemio drėgmę ir sniego vandens atsargas, taip pat „GRACE“ misijos ir jos tęsinio „Follow-On“ stebėjimai, leidžiantys matuoti vandens masės pokyčius dideliuose regionuose.

    Rezultatai parodė, kad požeminio vandens nykimas Kolorado upės baseine buvo nuolatinė problema pastaruosius du dešimtmečius, tačiau nuo 2019 metų praradimų tempas paspartėjo.

    Vienu pagrindinių veiksnių įvardyta 2020 metais prasidėjusi trejų metų sausra, kuri mažino sniego dangą Uoliniuose kalnuose, didino garavimą ir didino vandens poreikį visame baseine.

    Skaičiai: viršutinis baseinas prarado daugiau

    Skaičiuojama, kad 2020–2022 metais viršutinis baseinas neteko apie 17,5 kubinio kilometro požeminio vandens, o apatinis – apie 9,4 kubinio kilometro.

    Per visą tiriamąjį laikotarpį nuo 2004 iki 2023 metų Kolorado upės baseine, tyrėjų vertinimu, prarasta apie 58,3 kubinio kilometro požeminio vandens.

    Kodėl per sausrą viršutinis baseinas prarado tiek daug, kol kas nėra iki galo aišku. Vienas paaiškinimų – didesnė priklausomybė nuo sniego tirpsmo, kuris įprastai prisideda prie vandeningųjų sluoksnių papildymo.

    Taip pat keliama prielaida, kad viršutinis baseinas prieš sausrą galėjo turėti daugiau sukaupto požeminio vandens, todėl kritimas per sausrą statistiškai atrodė ryškesnis.

    Ką rodo ryšys tarp paviršinio ir požeminio vandens

    Tyrėjai taip pat vertino, kaip požeminio vandens pokyčiai siejasi su paviršiniais vandenimis. Viršutiniame baseine jie kito ta pačia kryptimi, tačiau su nedidele laiko „pauze“.

    Toks ryšys leidžia manyti, kad sausros metu mažėjant paviršiniams vandenims, ne tik sumažėja natūralus papildymas, bet ir gali augti vandeningųjų sluoksnių pumpavimas.

    Apatiniame baseine ryšys buvo silpnesnis ir sudėtingesnis: kai kuriais laikotarpiais požeminio vandens nuostoliai netgi pasirodė prasidedantys anksčiau nei pastebimi paviršinių vandenų kritimai.

    Tyrėjų vertinimu, tai gali reikšti, kad požeminio vandens nykimas čia nėra vien tik reakcija į paviršinių vandenų stygių – reikšmingą vaidmenį gali turėti nuolatinis požeminio vandens naudojimas.

    Autoriai pabrėžia, kad požeminis ir paviršinis vanduo turėtų būti valdomi kaip tarpusavyje susiję ištekliai: požeminis vanduo palaiko upių tėkmę, o upės tam tikromis sąlygomis gali papildyti vandeninguosius sluoksnius.

  • Kolorado upės baseine baigiasi ir atsarginės atsargos: mokslininkai įspėja dėl požeminio vandens

    Kolorado upės baseine baigiasi ir atsarginės atsargos: mokslininkai įspėja dėl požeminio vandens

    Pietvakarių JAV vandens krizė gilėja: mažėja ne tik Kolorado upės debitas ir rezervuarų atsargos, bet ir požeminis vanduo, laikytas svarbiausiu atsarginiu šaltiniu. Nauja analizė rodo, kad dalyje baseino gruntiniai vandenys senka greičiau, nei manyta anksčiau.

    Kolorado upė aprūpina vandeniu apie 40 mln. žmonių ir didelę žemės ūkio dalį keliuose regiono valstijose. Matomiausias deficito ženklas – kritę vandens lygiai Meado ir Paulo ežeruose, nuo kurių priklauso tiek geriamasis vanduo, tiek hidroenergetika.

    Vertinant pagal dabartinius vartojimo tempus, paviršiniai rezervuarai regione turi maždaug 15 mėnesių vandens atsargų. Žemės ūkiui tenka didžiausia dalis – apie 52 proc. Kolorado upės vandens sunaudojama drėkinimui, todėl sausros ir karščio bangos tiesiogiai smogia tiek ūkiams, tiek miestams.

    Požeminis vanduo senka greičiau

    Kai upės ir tvenkiniai nebeatlaiko paklausos, vartotojai atsigręžia į vandeninguosius horizontus. Tačiau Virginia Tech ir Indiana University Bloomington mokslininkai, išanalizavę 2004–2023 metų duomenis, nustatė, kad ir šios atsargos sparčiai traukiasi.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuoti Aukštutiniame baseine, kuris ilgą laiką laikytas atsparesniu dėl sniego tirpsmo papildymo iš Uolinių kalnų. Per itin sausą laikotarpį nuo 2019 metų spalio iki 2022 metų rugsėjo pabaigos Aukštutinis baseinas neteko maždaug 17,4 kubinio kilometro požeminio vandens.

    Tuo pačiu laikotarpiu Žemutinis baseinas neteko apie 9,5 kubinio kilometro. Tyrėjai pabrėžia, kad toks rezultatas nustebino, nes įprastai didesnė rizika būdavo siejama su Žemutiniu baseinu, kur paviršinis vanduo chroniškai ribotas, o siurbimas iš gręžinių tapo kasdienybe.

    Sniego mažėja, atsigavimo ženklų nedaug

    Mokslininkai senkantį papildymą sieja su šylančiu klimatu ir mažėjančiomis sniego atsargomis kalnuose. JAV geologijos tarnyba yra rodžiusi, kad sniego dangos mažėjimas ir ankstėjantis tirpsmas tiesiogiai prisideda prie silpnesnio baseino maitinimo bei mažesnio upių nuotėkio.

    2026 metų kovą sniego danga Jutos ir Kolorado teritorijose buvo mažesnė už 2001–2025 metų vidurkius, o sezoninis pikas pasiektas maždaug keturiomis savaitėmis anksčiau nei įprasta. Tai reiškia, kad vanduo į upes ateina anksčiau, o vasaros pabaigoje, kai paklausa didžiausia, jo pritrūksta dar labiau.

    „Tikėjausi, kad Aukštutinis baseinas dėl sniego tirpsmo bus atsparesnis, tačiau per pastarąją sausrą ten pamačiau gerokai didesnius požeminio vandens praradimus“, – sakė tyrimo autorė geologė Esther Oyedele.

    Kodėl tai svarbu miestams ir ūkiams

    Tyrimas taip pat rodo, kad ryšys tarp paviršinio ir požeminio vandens trūkumo skirtingose baseino dalyse nevienodas. Aukštutiniame baseine paviršinio vandens deficitas glaudžiai siejosi su požeminio vandens sausros tikimybe, o Žemutiniame šis ryšys buvo silpnesnis.

    Tai gali reikšti, kad Žemutiniame baseine požeminio vandens gavyba mažiau priklauso nuo to, kiek vandens tuo metu teka upėse, nes paviršinio vandens ribojimai ten dažnai yra ilgalaikiai. Tokia dinamika apsunkina valdymą, nes net ir pagerėjus paviršinio vandens situacijai gręžinių naudojimas gali nesumažėti.

    „Vien stebėti paviršinį vandenį nebepakanka. Norint apsaugoti Kolorado upės baseiną, reikia valdyti vandenį tiek virš žemės, tiek po ja“, – sakė hidrologė Susanna Werth.

    Mokslininkai perspėja, kad tęstinis požeminio vandens alinimas, ypač Aukštutiniame baseine, gali mažinti požeminio vandens pritekėjimą į upes. Tai sustiprintų užburtą ratą, kai mažėjant upių nuotėkiui didėja siurbimas iš gręžinių, o tai dar labiau silpnina baseino atsparumą sausroms.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Water Resources Research“.

  • Didžiausi pasaulio miestai grimzta į bedugnę: palydovai atskleidė, kur pavojus auga sparčiausiai

    Didžiausi pasaulio miestai grimzta į bedugnę: palydovai atskleidė, kur pavojus auga sparčiausiai

    Didmiesčių gruntas vis dažniau sėda ir tai tampa ne tik inžinerine, bet ir saugumo problema: pažeidžiami pastatai, keliai, vamzdynai, didėja potvynių rizika. Naujas tyrimas žurnale „Nature Cities“ suvienodintu metodu palygino reljefo pokyčius 465 miestuose, kuriuose gyvena daugiau nei po 1 milijoną žmonių.

    Mokslininkai analizavo 2014–2023 metų palydovinius duomenis, ieškodami net milimetrinio masto žemės paviršiaus poslinkių. Tyrimas išsiskiria tuo, kad apima didelę dalį pasaulio didmiesčių ir leidžia tiesiogiai palyginti skirtingų regionų situaciją.

    Kaip palydovai pamato grimzdimą

    Matuojant buvo taikoma radarų interferometrija InSAR, paremta Europos Žemės stebėjimo programos palydovų „Sentinel-1“ stebėjimais. Šis metodas lygina radarinius signalus, užfiksuotus virš tos pačios vietos skirtingu laiku, todėl galima aptikti itin mažus paviršiaus nusėdimus.

    Remiantis tokiais matavimais sudaromi detalūs žemės sėdimo žemėlapiai, kurie padeda identifikuoti ne tik viso miesto tendenciją, bet ir konkrečius rajonus. Tai svarbu planuojant infrastruktūros priežiūrą, požeminių tinklų atnaujinimą ir potvynių valdymo priemones.

    Kodėl miestas pradeda sėsti

    Viena dažniausių priežasčių yra intensyvus požeminio vandens išgavimas. Nukritus vandens lygiui vandeninguose sluoksniuose, moliai ir dumblai susispaudžia nuo viršuje esančių sluoksnių svorio, o procesas neretai būna negrįžtamas net sumažinus vandens siurbimą.

    Grimzdimą gali spartinti ir didelis užstatymo svoris, natūralus nuogulų tankėjimas upių slėniuose bei deltose, taip pat vietinės geologinės sąlygos. Kai kur prisideda tektoniniai procesai, todėl rizika skirtinguose miestuose gali būti labai nevienoda net tame pačiame regione.

    Pavojingiausia pakrantėse ir deltose

    Didžiausią nerimą kelia pakrančių ir deltų miestai: jei žemė leidžiasi tuo pat metu, kai kyla jūros lygis, didėja užliejimų per audras ir ekstremalių liūčių metu tikimybė. Reljefo pokyčiai taip pat gali sustiprinti upių potvynių poveikį, nes vanduo lengviau pasiekia žemiau nusėdusias teritorijas.

    Tyrimo autoriai nurodo, kad ryškesnės problemos dažnai fiksuojamos Pietryčių Azijoje, Vakarų ir Vidurio Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, tačiau aiškūs signalai matomi ir regionuose, kur anksčiau duomenų trūko, pavyzdžiui, dalyje Pietų Amerikos ir Afrikos. Kartu pastebėta, kad kai kuriuose Rytų ir Pietryčių Azijos miestuose grimzdimas lėtėja, o tai siejama su griežtesniu požeminio vandens naudojimo reguliavimu ir alternatyviais vandens šaltiniais.

    Tokio priemonių efekto pavyzdžiu dažnai įvardijamas Tokijas, kur ribojant požeminio vandens gavybą pavyko pristabdyti ilgus metus trukusį reljefo žemėjimą. Mokslininkų teigimu, nuoseklus monitoringas palydovais ir vandens išteklių valdymas gali tapti vienu svarbiausių būdų sumažinti riziką milijonams miestų gyventojų.

  • Sausra Prancūzijoje: 66 proc. gręžinių žemiau normos, o požeminio vandens lygis vis dar krinta

    Sausra Prancūzijoje: 66 proc. gręžinių žemiau normos, o požeminio vandens lygis vis dar krinta

    Po itin sausos vasaros Prancūzijoje nerimą kelia ne tik upių ar dirvožemio būklė, bet ir tai, kas vyksta po žeme. Naujausi Prancūzijos geologijos ir kasybos tyrimų biuro BRGM duomenys rodo, kad požeminio vandens atsargos spalio pradžioje tebėra neįprastai menkos, o situacija daug kur toliau blogėja.

    BRGM biuletenyje nurodoma, kad spalio 1 dieną 66 proc. požeminio vandens stebėsenos taškų fiksuotos reikšmės buvo žemiau sezoninės normos. Dar labiau iškalbinga tendencija: 81 proc. vietų lygis vis dar leidosi, o kilimo požymiai matyti tik nedidelėje dalyje stebėjimų.

    Kodėl lietus nepapildo atsargų?

    Rudenį įprastai prasideda požeminio vandens papildymo sezonas, kai krituliai skverbiasi gilyn ir pildo vandeningus sluoksnius. Tačiau šiemet šis procesas juda vangiai, nes pirmosios liūtys dažnai pirmiausia sudrėkina smarkiai išsausėjusią žemės paviršiaus zoną ir tik vėliau ima maitinti gilesnius sluoksnius.

    Kita priežastis yra evapotranspiracija, kai dalis kritulių dėl šilumos ir dar aktyvios augalijos tiesiog išgaruoja arba būna sunaudojama augalų. Prie to prisideda ir susikaupęs kritulių deficitas, todėl pavieniai lietaus epizodai nekompensuoja vasaros metu susidariusių nuostolių.

    Palyginimas su pernai ir 2022 metais

    BRGM pabrėžia, kad dabartinis fonas prastesnis nei prieš metus: 2025 metų spalio 1 dieną žemiau normos buvo tik 31 proc. stebėsenos taškų, o 2026 metais jų dalis išaugo iki 66 proc. Agentūra situaciją vertina kaip panašiai neraminančią kaip 2022 metais, kai dėl išskirtinės sausros ir menkų kritulių daugelyje regionų fiksuotas ypač ryškus vandens trūkumas.

    Šiemet problema palietė ir vadinamuosius inercinius vandeninguosius sluoksnius, kurie į kritulių pokyčius reaguoja lėtai. Tokiose sistemose atsigavimas gali užtrukti mėnesius ar dar ilgiau, todėl net ir prasidėjus papildymo sezonui matomas efektas dažnai vėluoja.

    Kur padėtis prasčiausia ir kas laukia toliau

    BRGM duomenimis, labai žemi rodikliai fiksuojami kai kuriuose centrinės ir rytinės Prancūzijos regionuose, o dalyje pietryčių kai kur padėtis išlieka palankesnė. Vis dėlto bendra šalies tendencija išlieka neigiama, nes net reaktyvūs vandeningieji sluoksniai, kurie paprastai greičiau pakyla po intensyvesnių lietų, daugelyje vietų dar tebekrenta.

    Artimiausios savaitės laikomos kritiškai svarbiomis: požeminio vandens atsargoms atkurti reikia ne pavienių liūčių, o tolygių ir pakankamai gausių kritulių, kurie spėtų įsigerti į dirvožemį. BRGM prognozuoja, kad lėčiausiai reaguojančių sluoksnių lygis gali kristi iki pat rudens pabaigos, o labiausiai nusekusiuose rajonuose normalizuotis gali prireikti net drėgnesnės nei įprasta žiemos.

    Šių atsargų svarba itin didelė, nes Prancūzijoje požeminis vanduo sudaro reikšmingą geriamojo vandens ir žemės ūkyje naudojamo vandens dalį. Tuo pat metu sezoninės prognozės išlieka neapibrėžtos, todėl, kaip pažymi Météo-France, kol kas nėra pakankamai aiškaus scenarijaus, ar šis ruduo šalyje bus vyraujančiai sausas, ar drėgnas.

  • Po didžiausia Kinijos dykuma aptiko vandens: mokslininkai atskleidė, ką planuoja daryti

    Po didžiausia Kinijos dykuma aptiko vandens: mokslininkai atskleidė, ką planuoja daryti

    Netikėtas radinys po Takla Makanu

    Kinijos geologai pranešė po Takla Makano dykuma Sindziango regione aptikę dvi atskiras požeminio vandens zonas. Viena jų siejama su Andiro apylinkėmis pietiniame dykumos pakraštyje, kita – dykumos gilumoje, į pietus nuo Mazartago kalnagūbrio.

    Apie radinį Kinijos žiniasklaida skelbė remdamasi Xinjiang Geological Bureau pateikta informacija. Ši institucija koordinuoja dalį regione vykdomų geologinių ir hidrogeologinių tyrimų, įskaitant vandens išteklių paieškas dykumų teritorijose.

    Kaip buvo ieškota vandens

    Paieškose buvo derinami keli metodai: palydoviniai stebėjimai, geofiziniai tyrimai iš oro ir nuo žemės paviršiaus, o gauti signalai tikslinti gręžiniais. Tokia schema leidžia ne tik aptikti galimas vandeningas struktūras, bet ir įvertinti jų gylį bei paplitimą.

    Mokslininkai teigia sudarę geologinius ir hidrogeologinius modelius, kurie padėjo atskirti gėlesnio ir labiau mineralizuoto vandens zonas. Pasak tyrėjų, būtent skirtingų duomenų sujungimas leido tiksliau nustatyti, kur gali būti praktiškai panaudojami ištekliai.

    Ką tai reiškia praktiškai

    Radinys svarbus ir dėl to, kad koreguoja ankstesnes prielaidas apie Takla Makano požeminius vandenis. Ilgą laiką manyta, jog po dykuma vyrauja stovintys arba sūrūs vandenys, kurių panaudojimas ribotas, tačiau nauji duomenys rodo ir judančio, potencialiai atsinaujinančio vandens požymius.

    Vis dėlto geologai pabrėžia, kad tai nereiškia lengvai pasiekiamų milžiniškų geriamojo vandens atsargų. Dalis aptiktų vandenų gali būti sūroki ar sūrūs, todėl prieš bet kokį naudojimą būtina įvertinti jų cheminę sudėtį, atsinaujinimo greitį ir poveikį ekosistemoms.

    Pranešama, kad jau įkurta bandomoji stotis, kurioje tikrinama, ar sūrokius ir sūrius vandenis galima saugiai naudoti drėkinimui. Tai siejama su vadinamuoju apsauginiu želdinių ruožu aplink dykumą, kurio tikslas – lėtinti smėlio judėjimą ir dykumėjimą.

    Takla Makanas yra didžiausia Kinijos dykuma ir viena didžiausių smėlingų dykumų pasaulyje, užimanti apie 330 000 kvadratinių kilometrų. Pastaraisiais metais Kinija dykumos pakraščiuose plėtoja priemones smėlio audroms ir dykumėjimui mažinti, o vandens prieinamumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tokių projektų sėkmę.

  • Po didžiausia Kinijos dykuma rasti milžiniški vandens telkiniai: kuo tai gali pakeisti Sindziangą

    Kinijos šiaurės vakaruose, po didžiausia šalies dykuma Takla Makanu, tyrėjai nustatė du stambius požeminio vandens šaltinius. Atradimas gali tapti svarbia žinia Sindziango regionui, kur vandens trūkumas riboja žemės ūkį, miestų plėtrą ir kovą su dykumėjimu.

    Apie radinius skelbiama vykdant vandens išteklių paieškos projektą, kurį regione koordinuoja vietos geologijos institucijos. Vienas telkinys aptiktas pietiniame dykumos pakraštyje prie Andiro gyvenvietės, kitas – į pietus nuo Mazar Tagho kalnų, gilesnėje dykumos dalyje.

    Takla Makano dykuma užima apie 337 600 kvadratinių kilometrų ir yra viena didžiausių judančių smėlynų dykumų pasaulyje. Dėl itin sauso klimato ir menkų paviršinių vandens išteklių bet koks patikimas požeminio vandens šaltinis regione laikomas strateginiu.

    Praktinė nauda priklausys nuo vandens kokybės, gylio, atsinaujinimo greičio ir to, kiek telkiniai susiję su senoviniais, lėtai pasipildančiais vadinamaisiais fosiliniais vandenimis. Specialistai pabrėžia, kad tokiais atvejais pagrindinė rizika yra per intensyvus gavybos tempas, galintis greitai sumažinti atsargas.

    Kartu su paieškomis tyrėjai pastatė bandomąją stotį, skirtą sūroko vandens panaudojimui. Sūrokas vanduo turi daugiau druskų nei gėlas, bet mažiau nei jūros vanduo, todėl jo pritaikymas dažniausiai siejamas su drėkinimu, dirvožemio druskingumo valdymu ir atspariomis augalų rūšimis.

    Tokio vandens panaudojimas laikomas vienu iš būdų mažinti spaudimą gėlo vandens rezervams, tačiau praktikoje dažnai reikia papildomo paruošimo ar maišymo, kad nebūtų sūrinami dirvožemiai. Kai kurioms pramonės reikmėms gali prireikti ir gėlinimo, o tai didina energijos sąnaudas.

    Pastaraisiais metais sūroko vandens panaudojimo tema pasaulyje siejama ir su augančiais vandens poreikiais skaitmeninei infrastruktūrai, įskaitant duomenų centrų aušinimą. Didėjant DI sprendimų paklausai, didėja ir spaudimas regionams ieškoti alternatyvių vandens šaltinių bei efektyvesnių aušinimo technologijų.

    Atradimas sutampa su platesnėmis Kinijos pastangomis stabdyti dykumėjimą ir smėlio audras. Aplink Takla Makano dykumą pastaraisiais metais buvo formuojamas ilgas želdinių ir infrastruktūros koridorius, kurio tikslas – mažinti smėlio migraciją ir apsaugoti kelius, gyvenvietes bei energetikos objektus.

    Lygiagrečiai regionuose prie dykumos pakraščių vystomi žemės ūkio projektai, siekiant didinti maisto saugumą, įskaitant bandymus auginti kultūras, pritaikytas sausesnėms sąlygoms. Vis dėlto ilgalaikė sėkmė priklausys nuo to, ar naujieji vandens ištekliai bus valdomi tvariai ir ar jų eksploatacija nepakenks ekosistemoms.

    Artimiausiu metu svarbiausia bus išsamesni hidrogeologiniai tyrimai: telkinių ribų nustatymas, vandens mineralizacijos įvertinimas, gręžinių bandymai ir aiškus planas, kaip suderinti vandens paėmimą su dykumėjimo stabdymo ir žemės ūkio plėtros tikslais.

  • Kalifornijoje žemė sėda rekordiniu tempu: mokslininkai įspėja, kad vandens atsargos nebeatsikurs

    Kalifornijoje žemė sėda rekordiniu tempu: mokslininkai įspėja, kad vandens atsargos nebeatsikurs

    Kalifornijos Sakramento slėnyje esanti požeminio vandens sistema patyrė pokyčius, kuriuos mokslininkai vadina nebegrįžtamais. Nauja palydovinių stebėjimų analizė rodo, kad intensyvi požeminio vandens gavyba per pastarąsias sausras sumažino vandeningojo sluoksnio talpą, todėl jis ateityje gali sukaupti mažiau vandens.

    Požeminiai vandeningieji sluoksniai veikia tarsi natūralios kempinės: kai vanduo išsiurbiamas, grunto poros ir nuosėdų sluoksniai susispaudžia. Jei susispaudimas būna elastingas, talpa gali bent iš dalies atsistatyti, tačiau kai procesas tampa neelastingas, prarasta erdvė vandeniui sugrįžti nebegali.

    Remiantis tyrimo duomenimis, lūžis Sakramento slėnyje ryškiai išryškėjo nuo 2021 metų. Kai kuriose vietovėse žemės paviršius ėmė sėsti iki 50 centimetrų per metus, gerokai daugiau nei ankstesniais metais fiksuoti kelių centimetrų svyravimai, kuriuos dar buvo galima laikyti grįžtamais.

    Palydovai pamatė tai, ko neparodė gręžiniai

    Tyrėjai rėmėsi palydoviniais radarais ir geodeziniais matavimais, leidžiančiais milimetrų tikslumu stebėti, kaip laikui bėgant deformuojasi žemės paviršius. Tokie duomenys suteikia regioninį vaizdą ir gali atskleisti pokyčius net tada, kai vien tik vandens lygio matavimai gręžiniuose jų neparodo.

    Tyrime pabrėžiama, kad vien gręžinių tinklas, nors ir didelis, ne visada leidžia laiku pastebėti požeminės sistemos „susėdimo“ slenkstį. Dėl to valdymo sprendimai gali vėluoti, o kai prarandama vandeningojo sluoksnio talpa, situacijos sugrąžinti į ankstesnę būklę nebeįmanoma.

    „Visi turimi matavimai rodo, kad pagreitėjęs sėdimas nuo 2021 metų pirmiausia susijęs su neelastiniu suslėgimu dėl požeminio vandens gavybos“, – teigiama tyrėjų publikacijoje.

    Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir infrastruktūrai

    Sakramento ir gretimų slėnių regionas yra vienas svarbiausių žemės ūkio centrų Jungtinėse Valstijose, todėl vandens patikimumas čia tiesiogiai veikia maisto gamybos grandines. Ilgalaikės sausros, kurias sustiprina klimato kaita, didina spaudimą naudoti požeminį vandenį, kai sumažėja paviršinių šaltinių pasiūla.

    Žemės sėdimas nėra vien „geologinė statistika“: jis gali pažeisti kelius, tiltus, drėkinimo kanalus, vamzdynus ir kitą inžinerinę infrastruktūrą. Kuo greičiau ir plačiau vyksta sėdimas, tuo didesnė rizika tiek ekonomikai, tiek vandens tiekimo patikimumui.

    Tyrėjų vertinimu, metinis prarandamos vandens saugojimo erdvės mastas nuo 2021 metų šoktelėjo iki maždaug 0,2 kubinio kilometro. Paprastai tariant, tai reiškia, kad vandeningasis sluoksnis „susitraukė“ ir ateityje gali sukaupti mažiau vandens net ir tada, kai kritulių padaugėja.

    Ką keičia realaus laiko stebėsena

    Mokslininkai pabrėžia, kad realaus laiko palydovinė stebėsena galėtų tapti ankstyvo perspėjimo sistema, leidžiančia greičiau pastebėti pavojingą pernaudojimo etapą. Tokia praktika ypač reikšminga regionuose, kur antžeminė stebėsena ribota arba per brangi, tačiau požeminis vanduo tampa vis svarbesnis.

    Kalifornijos atvejis išryškina platesnę pasaulinę tendenciją: didėjant karščiui ir sausroms, požeminis vanduo vis dažniau tampa paskutine patikima atsarga. Tačiau kai išgaunama daugiau, nei sistema spėja pasipildyti, rizikuojama prarasti ne tik vandenį, bet ir pačią talpą jam laikyti.

  • Nelegalių vandens gręžinių įteisinimas: kokius terminus iki 2026 metų būtina suspėti gyventojams

    Nelegalių vandens gręžinių įteisinimas: kokius terminus iki 2026 metų būtina suspėti gyventojams

    Nelegaliai įrengtus gėlo požeminio vandens gavybos gręžinius gyventojai dar gali įteisinti pagal laikinąjį įstatymą, kuris galioja iki 2026 metų liepos 31 dienos. Iki šios datos Lietuvos geologijos tarnybai turi būti pateikti dokumentai, reikalingi gręžiniui registruoti ir savininkui įrašyti į Žemės gelmių registrą.

    Svarbu įvertinti, kad procesas nėra vieno žingsnio: pirmiausia reikalingas savivaldybės pritarimas, o tik tada dokumentai teikiami Lietuvos geologijos tarnybai. Dėl to gyventojams rekomenduojama nelaukti termino pabaigos, nes vasarą dažniau išauga prašymų srautas, o sprendimų priėmimas gali užtrukti.

    Kas gali būti įteisinama?

    Įteisinti galima tik tuos gręžinius, kurie buvo įrengti iki 2022 metų gegužės 1 dienos. Savivaldybė vertina prašymą ir, jei nėra kliūčių, išduoda pritarimą naudoti gėlo požeminio vandens gavybos gręžinį.

    Trakų rajono savivaldybė atkreipia dėmesį, kad paraišką dėl pritarimo pateikti verta iš anksto, kad prašymai būtų spėti išnagrinėti laiku. Savivaldybės išduotą pritarimą vėliau būtina pateikti Lietuvos geologijos tarnybai kartu su kitais reikalaujamais dokumentais iki 2026 metų liepos 31 dienos.

    Kiek kainuoja įteisinimas?

    Gavus savivaldybės pritarimą, mokama vienkartinė gręžinio įteisinimo įmoka į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, parenkant konkrečios savivaldybės kodą. Jei namų ūkio reikmėms per parą sunaudojama iki 10 kubinių metrų vandens, įmoka siekia 15 eurų.

    Gyventojams svarbu pasitikrinti, ar planuojamas vandens naudojimas atitinka namų ūkio poreikius, nes didesni kiekiai ar komercinis naudojimas gali reikšti papildomas pareigas. Praktikoje daugiausia klausimų kyla dėl dokumentų komplekto, gręžinio įrengimo datos ir to, ar gręžinys faktiškai naudojamas.

    Kur kreiptis dėl pritarimo?

    Pirmasis žingsnis yra kreiptis į savivaldybę, kurios teritorijoje yra gręžinys, ir pateikti paraišką dėl pritarimo. Trakų rajono savivaldybė nurodo, kad paraišką galima pateikti nuotoliniu būdu per E. pristatymo sistemą, paštu arba atvykus į savivaldybę, taip pat per atstovą, jei atstovavimas pagrįstas rašytiniu sutikimu.

    Jeigu kyla neaiškumų, savivaldybė ragina kreiptis į atsakingus specialistus, kad dokumentai būtų pateikti teisingai ir nereikėtų jų tikslinti. Tai ypač aktualu artėjant terminams, kai klaidų taisymas gali kainuoti papildomą laiką.

  • Požeminio vandens siurbimas per 17 metų pastūmė Žemės sukimosi ašį: kiek tai svarbu?

    Mokslininkai apskaičiavo, kad intensyvus požeminio vandens siurbimas 1993–2010 metais pakeitė Žemės masės pasiskirstymą taip, jog pastebimai pasislinko planetos sukimosi ašies padėtis. Skaičiuojama, kad poliaus dreifas per šį laikotarpį galėjo siekti apie 80 centimetrų.

    Tyrėjų teigimu, mechanizmas gana paprastas: vanduo turi masę, o dideli masės perkėlimai daro įtaką planetos sukimui. Iš vandeningųjų sluoksnių išsiurbtas vanduo galiausiai patenka į upes ir vandenynus, todėl svorio pasiskirstymas Žemėje persitvarko.

    Kartu šis procesas prisidėjo ir prie jūros lygio kilimo. Skaičiuojama, kad per minėtą laikotarpį požeminio vandens netektys galėjo pridėti apie 6,2 milimetro prie globalinio jūros lygio augimo.

    Modeliavimas rodo, kad didžiausią įtaką poliaus padėčiai turėjo požeminio vandens alinimas Vakarų Šiaurės Amerikoje ir šiaurės vakarų Indijoje. Tai siejama su tuo, kad masės perkėlimai vidutinėse platumose ypač veikia Žemės sukimąsi.

    Geofizikai pabrėžia, kad požeminio vandens perskirstymas yra vienas iš reikšmingesnių veiksnių tarp procesų, susijusių su klimato kaita, kurie gali daryti įtaką poliaus dreifui. Vis dėlto tai nėra vienintelė priežastis, nes poliaus judėjimą lemia kelių reiškinių visuma.

    Naujesni tyrimai rodo, kad ilgalaikę Žemės sukimosi ašies padėties kaitą formuoja ne tik požeminis vanduo. Reikšmingą vaidmenį gali turėti sniego kaupimasis, ledynų tirpimas ir bendri vandens atsargų pokyčiai sausumoje.

    Todėl atskirų laikotarpių įverčiai gali skirtis priklausomai nuo taikomų duomenų rinkinių ir modelių. Tačiau bendras principas išlieka: kai dideliais kiekiais perskirstoma masė Žemėje, tai atsispindi ir planetos sukimosi parametruose.

    Pats ašies poslinkis kasdienio, tiesiogiai juntamo efekto daugumai žmonių neturi. Kur kas svarbesnės yra požeminio vandens alinimo pasekmės regionams, kurie šiuo ištekliumi remiasi.

    Tarp dažniausiai minimų padarinių yra žemės paviršiaus sėdimas, spartesnis santykinis jūros lygio kilimas pakrantėse, sūraus vandens skverbimasis į gėlo vandens telkinius ir didėjantis vandens tiekimo nepatikimumas sausringose vietovėse. Mokslininkai akcentuoja, kad vandeningieji sluoksniai gali atsigauti, jei diegiama atsakinga vandens politika ir taikomi papildymo sprendimai.

  • Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Vandentiekio vandens saugumas Europoje labai skiriasi, o didžiausią įtaką tam daro požeminio vandens būklė ir jo tarša. Europos aplinkos agentūra skelbia, kad daugiau nei 20 proc. ES požeminio vandens telkinių cheminė būklė yra prasta.

    Tai reiškia, kad dalyje vietovių viršijami ES Vandens pagrindų direktyvoje nustatyti kenksmingų medžiagų, įskaitant sunkiuosius metalus, limitai. Kuo blogesnė žaliavinio vandens kokybė, tuo brangesnis ir sudėtingesnis jo paruošimas gerti.

    Kas Europoje pirmauja?

    Tarptautiniuose vertinimuose dauguma Europos valstybių patenka tarp stipriausių pasaulyje pagal geriamojo vandens ir sanitarijos rodiklius. Pagal Environmental Performance Index (EPI) aukščiausi įverčiai skiriami šalims, kurios geriausiai apsaugo žmonių sveikatą nuo nesaugaus geriamojo vandens rizikų.

    Tarp šalių, gavusių maksimalų įvertinimą, minimos Suomija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė. Tokie rezultatai paprastai siejami su griežta taršos kontrole, investicijomis į vandentvarką ir nuoseklia monitoringo sistema.

    Kur rodikliai prasčiausi?

    Žemesni balai fiksuojami Europos pakraščiuose ir šalyse, kur vandens tiekimo infrastruktūra modernizuojama lėčiau arba sudėtingesnės pradinės gamtinės sąlygos. EPI duomenimis, tarp prasčiausiai įvertintų šalių Europoje minimos Moldova, Sakartvelas ir Albanija.

    Tame pačiame sąrašo gale atsiduria ir kai kurios ES valstybės, įskaitant Latviją, Lietuvą ir Rumuniją. Tai nereiškia, kad vandentiekio vanduo automatiškai yra nesaugus, tačiau signalizuoja apie didesnes sistemines rizikas ir didesnę priklausomybę nuo kokybiško valymo.

    Kodėl požeminis vanduo kelia tiek rūpesčių?

    Požeminis vanduo ES yra kritiškai svarbus: jis sudaro apie 65 proc. geriamojo vandens išteklių ir reikšmingą dalį vandens, naudojamo žemės ūkyje. Dėl to bet kokia tarša greitai tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonomikos bei visuomenės sveikatos klausimu.

    Europos Komisija yra nurodžiusi, kad nitratų koncentracija viršija ES ribą 14 proc. požeminio vandens matavimo vietų. ES nustatyta riba yra 50 miligramų litre, o didesnės koncentracijos dažnai siejamos su intensyviu tręšimu ir žemės ūkio nuotėkiu.

    Vien nitratų šalinimas iš vandens ES mastu gali kainuoti apie 320 mlrd. eurų per metus, todėl vis dažniau akcentuojama prevencija, o ne vien valymas. Praktikoje tai reiškia griežtesnę taršos kontrolę, tikslesnį trąšų naudojimą ir jautrių teritorijų apsaugą.

    Papildomą spaudimą vandens kokybei daro pesticidai, farmaciniai junginiai ir mikroplastikai. Atskiruose tyrimuose taip pat akcentuojamos PFAS grupės medžiagos, kurios dėl ilgo irimo aplinkoje dažnai vadinamos ilgai išliekančiomis cheminėmis medžiagomis.

    ES taip pat stiprina stebėseną: 2022 metais patvirtintas pirmasis geriamojo vandens stebimų medžiagų sąrašas, skirtas sekti tam tikrus endokrininę sistemą galinčius veikti junginius. Tikslas yra anksčiau aptikti rizikas ir, prireikus, laiku keisti reguliavimą bei vandens paruošimo praktiką.