Tag: Prado muziejus

  • Prado ir Rijksmuseum susivienijo dėl moterų meno istorijoje: 2027 startuoja stipendija, 2029 – paroda

    Prado ir Rijksmuseum susivienijo dėl moterų meno istorijoje: 2027 startuoja stipendija, 2029 – paroda

    Madrido Prado muziejus ir Amsterdamo Rijksmuseum paskelbė apie strateginę partnerystę, kurios tikslas – iš naujo įvertinti moterų vaidmenį meno istorijoje ir bendrą Ispanijos bei Nyderlandų kultūrinį palikimą. Abi institucijos siekia, kad moterų menininkių, mece­načių ir istorinių asmenybių indėlis jų kolekcijose būtų matomas ne fragmentiškai, o sistemiškai.

    Pagrindinis susitarimo akcentas – tarptautinė podoktorantūros stipendija, kuri startuos 2027 metais. Tyrėjas dirbs su abiejų muziejų rinkiniais ir gilinsis į moterų vaidmenį Habsburgų epochoje, o rezultatai turėtų tapti pagrindu būsimiems muziejų projektams.

    „Tai ne tik apie tai, kad rodytume daugiau moterų menininkių. Tai apie tai, kad keistume patį būdą, kaip žiūrime į meno istoriją“, – teigiama bendrame Prado muziejaus ir Rijksmuseum pareiškime.

    Numatoma, kad atrankos į stipendiją procesas prasidės 2026 metų spalį, o pati programa startuos 2027 metų rugsėjį. Sukauptos įžvalgos ir atradimai turėtų kulminuoti didelėje parodoje Rijksmuseum erdvėse 2029 metais.

    Partnerystė remiasi iniciatyvomis, kurias muziejai jau vykdė atskirai. Prado muziejuje plėtojamas projektas El Prado en Femenino, kuriame daugiau dėmesio skiriama anksčiau paraštėse likusioms kūrėjoms ir istoriniams moterų vaidmenims, o 2026 metų rudenį planuojama paroda apie Austrijos Marianą.

    Rijksmuseum nuo 2021 metų įgyvendina projektą Women of the Rijksmuseum: jo metu analizuojami šimtai kūrinių, tikslinami autoriai, proveniencijos ir kontekstai, o katalogas pildomas menininkių darbais, kurie ilgą laiką buvo nepakankamai įvertinti. Tarp dažniau minimų pavyzdžių – Gesina ter Borch, Maria van Oosterwijck ir Marlow Moss.

    Muziejai pabrėžia, kad bendras tyrimų modelis leis ne tik papildyti ekspozicijas naujais vardais, bet ir peržiūrėti interpretacijas, kuriose moterų indėlis dažnai būdavo paliekamas paraštėse. Praktikoje tai reiškia gilesnį darbą su archyvais, kūrinių atribucijomis, mecenatystės istorija ir socialinėmis aplinkybėmis, lėmusiomis, kas pateko į kanoną.

    Toks dviejų didžiųjų Europos institucijų žingsnis atspindi platesnę muziejų sektoriaus tendenciją: kolekcijų perrašymą ne „pridedant“ kelis trūkstamus vardus, o pertvarkant pasakojimą taip, kad jis tiksliau atspindėtų istorinius vaidmenų pasiskirstymus. 2029 metais planuojama paroda turėtų tapti vienu ryškiausių šios partnerystės rezultatų ir testu, kaip nauji tyrimai pakeičia tai, ką žiūrovai mato salėse.

  • Madrido Prado muziejus prieš Saulės užtemimą: kaip DI naujai apšvietė „Las Meninas“ ir kitus šedevrus

    Madrido Prado muziejus prieš Saulės užtemimą: kaip DI naujai apšvietė „Las Meninas“ ir kitus šedevrus

    Šedevrai kitokioje šviesoje

    Madrido Prado muziejus pristatė audiovizualinį darbą El Prado užtemimo šviesoje, kuriame pasitelkiant DI ir skaitmeninę kūrybą rodoma, kaip Saulės užtemimas pakeistų garsiausių paveikslų apšvietimą. Projektas paskelbtas artėjant 2026 metų rugpjūčio 12 dieną Ispanijoje matomam Saulės užtemimui.

    Pagrindinė idėja paprasta, bet paveiki: staigus šviesos pokytis keičia spalvų sodrumą, šešėlių kryptį ir bendrą nuotaiką, todėl žiūrovas gali iš naujo pamatyti gerai žinomus kūrinius. Muziejus akcentuoja, kad tai nėra bandymas perpiešti klasiką, o vizualus būdas paaiškinti, kokią didelę įtaką suvokimui daro apšvietimas.

    Ką muziejus pakeitė skaitmeniškai

    Vaizdo įraše pasirinkti keli Prado kolekcijos simboliai, tarp jų ir Diego Velázquezo „Las Meninas“, Francisco Goya paveikslai bei Albrechto Dürerio autoportretas. Kintantis apšvietimas sudėliojamas etapais taip, kad žiūrovas matytų laipsnišką temimą, naujai atsirandančius atspindžius ir užtemimo metu sustiprėjančius kontrastus.

    Muziejaus tikslas yra ir edukacinis: trumpas, lengvai pasiekiamas audiovizualinis formatas orientuotas į auditorijas, kurios į muziejų užsuka rečiau. Tokios iniciatyvos pastaraisiais metais tampa vis įprastesnės Europoje, kai kultūros institucijos ieško būdų socialiniuose tinkluose ir skaitmeninėje erdvėje pateikti turinį neaukojant tikslumo.

    DI vaidmuo ir žmogaus kontrolė

    Projektą kūrė studija AMB Piensa, derinusi DI įrankius, skaitmeninę animaciją ir tradicinę grafinę intervenciją. Naudoti vaizdo generavimo modeliai padėjo sukurti gylio įspūdį, imituoti kameros judesius ir tiksliai atkurti, kaip užtemimas slinktų per skirtingas scenas paveiksluose.

    Vis dėlto kūrėjai pabrėžia, kad procesas nebuvo pilnai automatizuotas: kiekviena scena peržiūrėta ir koreguota rankiniu būdu, kad nebūtų iškraipyta originali kompozicija ir tapybinė maniera. Tokia praktika atitinka bendrą tendenciją kultūros pavelde, kai DI naudojamas kaip priemonė vizualizacijoms ir interpretacijoms, o galutinę atsakomybę išlaiko žmonės.

    Prado muziejus šiuo projektu dar kartą parodo kryptį, kuria juda didžiosios galerijos: technologijas jos vis dažniau naudoja ne tik archyvavimui, bet ir žiūrovo patirčiai praturtinti. Užtemimo tema čia tampa proga priminti seną dailės tiesą: tai, ką matome, priklauso ne tik nuo drobės, bet ir nuo šviesos, kurioje ją žiūrime.