CP v2

Tag: Pragyvenimo kaina

  • Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: Lietuva atsidūrė brangimo lyderėse

    Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: Lietuva atsidūrė brangimo lyderėse

    Rugsėjį kainos augo sparčiausiai

    Euro zonoje rugsėjį metinė infliacija pakilo iki 3,8 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį per trejus metus. Tai buvo daugiau, nei tikėjosi ekonomistai, o mėnesinis kainų pokytis, palyginti su rugpjūčiu, siekė 0,6 proc.

    Tokie duomenys didina įtampą dėl to, ar kainų šuolis yra laikinas, ar gali virsti platesnio masto brangimu. Europos Centrinis Bankas savo tikslu laiko 2 proc. infliaciją, todėl dabartinis rodiklis nuo jo smarkiai nutolęs.

    Energija tapo pagrindiniu varikliu

    Didžiausią įtaką bendrai infliacijai turėjo energija: jos kainos per metus paaugo 18,8 proc., o vien per rugsėjį padidėjo 3,9 proc. Energija euro zonos vartojimo krepšelyje sudaro apie 9 proc., todėl šis šuolis reikšmingai pakėlė bendrą rodiklį.

    Branduolinė infliacija, neįtraukianti energijos, maisto, alkoholio ir tabako, kilo gerokai nuosaikiau ir siekė 2,5 proc. Tai rodo, kad kol kas didžioji dalis spaudimo kyla iš energijos, tačiau rizika persiduoti kitoms prekių ir paslaugų grupėms išlieka.

    Paslaugų infliacija pakilo iki 3,2 proc., o tai svarbu, nes paslaugos sudaro didžiausią euro zonos krepšelio dalį, apie 47 proc. Į šią kategoriją patenka nuoma, restoranai, kelionės, draudimas ir kitos kasdienės išlaidos, kurios dažnai jautriai reaguoja į darbo užmokesčio pokyčius.

    Kur infliacija didžiausia?

    Tarp euro zonos valstybių rugsėjį didžiausia metinė infliacija fiksuota Lietuvoje ir siekė 6,1 proc., o mėnesiu anksčiau buvo 5,6 proc. Aukšti rodikliai taip pat registruoti Bulgarijoje, Kipre, Liuksemburge, Graikijoje ir Ispanijoje.

    Iš viso šešiose euro zonos šalyse metinė infliacija siekė 5 proc. ar daugiau, o dešimtyje valstybių ji buvo lygi arba didesnė už euro zonos vidurkį. Mažiausia infliacija fiksuota Maltoje, Suomijoje ir Latvijoje, o Latvija išsiskyrė tuo, kad joje metinis rodiklis rugsėjį net sumažėjo.

    Tarp didžiųjų ekonomikų sparčiausias pagreitėjimas matytas Italijoje, kur metinė infliacija pakilo iki 4,1 proc., o kainos per vieną mėnesį šoktelėjo 2,0 proc. Prancūzijoje infliacija pasiekė 3,4 proc., Vokietijoje 3,3 proc., o Ispanija išliko aukščiausiai tarp ketverto ir pakilo iki 5,0 proc.

    Ką tai reiškia ECB sprendimams?

    Europos Centrinis Bankas rugsėjo 10 dieną padidino pagrindines palūkanų normas 0,25 proc. punkto, o indėlių palūkanų norma pasiekė 2,50 proc. Didesnės palūkanos brangina skolinimąsi gyventojams ir verslui, todėl paprastai vėsina paklausą ir ilgainiui mažina kainų spaudimą.

    ECB prognozėse numatoma, kad vidutinė metinė infliacija euro zonoje 2026 metais sieks 3,0 proc., 2027 metais 2,5 proc., o 2028 metais 2,1 proc. Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad grįžimas prie tikslo gali užtrukti, ypač jei energijos brangimas išsilaikys ilgiau.

    Rinkų dalyviai vis atidžiau stebi naftos ir dujų kainų dinamiką, taip pat tai, ar energijos šokas persiduos į platesnį vartojimo prekių ir paslaugų spektrą. Kitas ECB posėdis numatytas spalio pabaigoje Frankfurte, o diskusijų centre bus klausimas, ar prireiks dar vieno palūkanų didinimo.

  • Italijoje infliacija vėl įsibėgėjo: rugsėjį šoktelėjo iki 4,2 proc. – aukščiausia per 3 metus

    Italijoje infliacija vėl įsibėgėjo: rugsėjį šoktelėjo iki 4,2 proc. – aukščiausia per 3 metus

    Rugsėjį kainos kilo sparčiau

    Italijoje infliacija rugsėjį vėl paspartėjo ir pasiekė 4,2 proc. metinį lygį. Tai rodo Italijos statistikos instituto Istat išankstiniai skaičiavimai apie vartotojų kainų indeksą.

    Per mėnesį kainos, pagal nacionalinį indeksą, padidėjo 0,7 proc. Lyginant su rugpjūčiu, metinis rodiklis šoktelėjo nuo 3,3 proc. iki 4,2 proc.

    Pasak Istat, paskutinį kartą didesnė metinė infliacija Italijoje fiksuota 2023 metų rugsėjį, kai ji siekė 5,3 proc. Nors dabartiniai skaičiai gerokai mažesni nei istorinių šokų laikotarpiais, poveikį gyventojai jaučia kasdien.

    Energija ir šviežias maistas vėl spaudžia

    Didžiausią postūmį kainoms, kaip ir daugelyje Europos valstybių, suteikė energetika. Energetikos prekių kainų augimas per metus paspartėjo nuo 17,1 proc. iki 22,3 proc.

    Reguliuojamos energetikos komponentas per metus ūgtelėjo iki 25,9 proc., o nereguliuojamos energijos kainos kilo iki 22,2 proc. Vien per rugsėjį energijos kainos, pagal Istat, kilstelėjo keliais procentiniais punktais.

    Prie bendro kainų augimo prisidėjo ir neperdirbtas maistas, ypač švieži vaisiai bei daržovės. Šios grupės metinis kainų augimas paspartėjo nuo 3,8 proc. iki 5,5 proc., o per mėnesį fiksuotas ryškesnis šuolis.

    Branduolinė infliacija laikosi, bet nuotaikos prastėja

    Vadinamoji branduolinė infliacija, skaičiuojama be energijos ir šviežio maisto, išliko santykinai nuosaiki. Ji pakilo nuo 1,5 proc. iki 1,7 proc., o atmetus vien energiją – iki 2,0 proc.

    Tai leidžia daryti išvadą, kad dabartinis kainų spaudimas kol kas labiausiai koncentruojasi energetikoje ir šviežio maisto segmentuose. Vis dėlto skirtumas tarp prekių ir paslaugų infliacijos didėjo: prekės brango sparčiau nei paslaugos.

    Gyventojų nuotaikas kainų šuolis paveikė nedelsiant. Istat duomenimis, vartotojų pasitikėjimo indeksas krito nuo 94,5 iki 91,2 punkto, o verslo pasitikėjimo rodiklis smuktelėjo nuo 97,0 iki 95,9 punkto.

    Degalų kainos: vidurkiai mažėja, skirtumai išlieka

    Italijos Verslo ir Made in Italy ministerija, remdamasi Degalų observatorijos duomenimis, nurodė nedidelį degalų kainų atoslūgį. Vidutinės savitarnos kainos kelių tinkle siekė apie 2,111 euro už litrą benzino ir 2,316 euro už litrą dyzelino.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad šalies viduje išlieka reikšmingi skirtumai tarp tinklų ir skirtingų degalinių. Kai kurie didieji operatoriai taikė kainų „lubas“, todėl atskirose degalinėse degalai buvo pigesni nei vidurkis.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad infliacija pirmiausia mažina perkamąją galią ir verčia namų ūkius atidėti nebūtinas išlaidas. Augančios sąskaitos už energiją ir brangstantis maistas dažniausiai greičiausiai atsispindi vartojimo įpročiuose ir bendrame pasitikėjime ekonomika.

  • Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Kainų žemėlapis Europoje

    Naujausi Eurostato kainų lygio duomenys rodo ryškius skirtumus tarp Europos šalių: kai kur už tą patį prekių ir paslaugų krepšelį mokama gerokai daugiau nei ES vidurkis, kitur kainos išlieka vienos žemiausių.

    Eurostatas šiuos palyginimus grindžia kainų lygio indeksu, kuris parodo, kaip konkrečios šalies kainos atrodo ES vidurkio fone. Vertinamas ne vienas produktas, o plati prekių ir paslaugų grupių visuma.

    Kur brangiausia: būstas ir kasdienės išlaidos

    Vienas ryškiausių skirtumų fiksuojamas būsto srityje. Remiantis Eurostato skaičiavimais, Šveicarijoje būstas buvo 73,9 proc. brangesnis už Europos Sąjungos vidurkį, Airijoje 56,7 proc., o Jungtinėje Karalystėje 56,5 proc.

    Tuo metu pigiausi būsto kaštai buvo Rumunijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Tai reiškia, kad nuomos, būsto priežiūros ir susijusių išlaidų našta, lyginant su ES vidurkiu, šiose rinkose išlieka mažesnė.

    Eurostato tyrime lyginamos kainos daugiau nei 30 Europos šalių, apimant ir ne ES valstybes. Duomenys surinkti vertinant 440 prekių ir paslaugų pozicijų, kad palyginimas būtų kuo artimesnis realiam vartojimui.

    Alkoholis, tabakas ir maistas: skirtumai milžiniški

    Alkoholio ir tabako kategorijoje atotrūkis dar didesnis. Norvegijoje šių prekių kainos buvo 126,1 proc. didesnės už ES vidurkį, o Bulgarijoje 41,8 proc. mažesnės už ES vidurkį.

    Maisto produktų kainos taip pat stipriai išsiskiria. Palyginamas maisto krepšelis Danijoje kainavo maždaug dvigubai daugiau nei Rumunijoje, o ne ES šalys, tokios kaip Šveicarija, Norvegija ir Islandija, dažnai patenka tarp brangiausių.

    Eurostato duomenimis, maistas Šveicarijoje buvo 63,6 proc. brangesnis už ES vidurkį. Tai ypač svarbu keliautojams ir dirbantiems užsienyje, nes kasdienės išlaidos tokiose rinkose gali augti greičiau nei atlyginimų lūkesčiai.

    „Kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek iš tiesų kainuoja gyvenimas skirtingose šalyse, kai vertinamas toks pats prekių ir paslaugų krepšelis“, – teigiama Eurostato paaiškinimuose apie metodiką.

    Vertinant paslaugas, Jungtinė Karalystė išsiskyrė aukštesnėmis nei ES vidurkis būsto, restoranų ir viešbučių, transporto, ryšių, laisvalaikio bei baldų kainomis. Tačiau drabužiai, maistas ir asmeninis transportas, įskaitant automobilius ar dviračius, kai kuriais atvejais buvo pigesni už ES vidurkį.

    Iš ryškesnių išimčių minima Graikija, kuri išsiskyrė brangiausiais ryšiais, įskaitant pašto, telefono ir interneto paslaugas. Vis dėlto kitose kategorijose Graikijos kainos dažnai buvo žemiau ES vidurkio.

    Tarp pigiausių šalių neretai minimos Rumunija ir Bulgarija, ypač paslaugų sektoriuje. Pavyzdžiui, restoranų ir viešbučių kainos Bulgarijoje buvo 53,4 proc. mažesnės už ES vidurkį, o Rumunijoje 47,6 proc. mažesnės.

    Eurostatas taip pat atkreipia dėmesį, kad tokios didžiosios ekonomikos kaip Prancūzija, Vokietija ir Belgija dažnai laikėsi šiek tiek virš ES vidurkio. Tai rodo santykinai stabilų, tačiau ne ekstremalų kainų lygį, lyginant su brangiausiomis Europos rinkomis.

    Praktikoje šie palyginimai svarbūs ne tik kelionėms. Jie naudojami vertinant perkamąją galią, socialinės politikos sprendimus ir realią gyventojų gyvenimo kainą, ypač kai infliacija ir energetikos svyravimai Europoje išlieka aktualūs.

  • Europos gyventojai atsisako vizitų pas artimuosius ir gydytojus: taip bando apmokėti sąskaitas

    Europos gyventojai atsisako vizitų pas artimuosius ir gydytojus: taip bando apmokėti sąskaitas

    Brangstančios sąskaitos keičia įpročius

    Europoje finansinis nesaugumas vis dažniau tampa ilgalaike kasdienybe, o energetinis skurdas dar labiau didina pažeidžiamumą. Tyrimai rodo, kad dalis žmonių, siekdami apmokėti energijos ir degalų sąskaitas, atsisako anksčiau savaime suprantamų dalykų.

    Pagal „Ipsos“ ir organizacijos „Secours populaire français“ metinę apklausą, apie 29 proc. respondentų teigia gyvenantys nestabiliose, trapiose sąlygose. Tuo pačiu 73 proc. apklaustųjų baiminasi, kad artimiausiu metu gali nebeišgalėti padengti degalų išlaidų.

    Apklausa apėmė 10 šalių

    Tyrime buvo apklausta 10 000 18 metų ir vyresnių žmonių Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, Moldovoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Serbijoje. Apklausos rezultatai išryškino, kad ekonominis spaudimas skirtingose šalyse pasireiškia nevienodai.

    Didžiausią nerimą dėl degalų išlaidų dažniau įvardijo Graikijos, Italijos ir Portugalijos gyventojai. Tuo metu Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje apklaustieji dažniau nurodė turintys daugiau finansinių „amortizatorių“, nors bendras susirūpinimas taip pat išlieka aukštas.

    Ką žmonės aukoja pirmiausia?

    Tyrimas rodo, kad per pastaruosius metus daugiau nei kas trečias europietis, norėdamas susitvarkyti su energijos ar degalų sąskaitomis, atsisakė reikšmingų išlaidų, įskaitant maistą ar sveikatos priežiūrą. Tai signalizuoja, kad brangimas daliai gyventojų jau persikelia iš nepatogumo zonos į realią riziką sveikatai.

    Moldovoje ir Graikijoje taupymo mastas, vertinant pagal atsisakomas išlaidas, esą gali būti iki trijų kartų didesnis nei Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Ekspertai tokį skirtumą dažniausiai sieja su mažesnėmis pajamomis, didesne infliacijos įtaka ir silpnesniais socialinės apsaugos mechanizmais.

    Taupant degalams pirmiausia dažnai atsisakoma atostogų, o vėliau ir kelionių aplankyti toliau gyvenančių artimųjų. Be to, dalis žmonių nurodo vengiantys naudoti automobilį net vykdami į darbą, nors tai reiškia gerokai ilgesnę kelionę.

    Ypač neramina tai, kad 23 proc. apklaustųjų teigia praleidę planuotus vizitus pas gydytojus dėl išaugusių pragyvenimo kaštų. Tai rodo, kad išlaidų spaudimas gali turėti ne tik finansinių, bet ir ilgalaikių sveikatos pasekmių, ypač lėtinių ligų turintiems ar vyresnio amžiaus žmonėms.

    Šildymas mažinamas, įpročiai griežtinami

    Gyventojai vis dažniau imasi ir kasdienių priemonių mažinti sąskaitas: sumažina šildymą, išjungia jį atskirose patalpose, riboja elektros prietaisų naudojimą. Beveik 7 iš 10 respondentų nurodė pritaikę bent vieną taupymo priemonę, o kiek daugiau nei 5 iš 10 teigia taikantys kelias.

    Apklausos duomenimis, Prancūzijoje ir Graikijoje dažniau pasirenkama nešildyti tam tikrų kambarių, o Moldovoje labiau paplitęs sprendimas nenaudoti dalies buitinių prietaisų. Tokie įpročiai atspindi ne tik kainų lygį, bet ir skirtingas būsto sąlygas bei energinio efektyvumo situaciją.

    Prie energijos ir degalų kainų svyravimų prisideda ir geopolitinė įtampa, įskaitant Rusijos karą Ukrainoje bei konfliktus Artimuosiuose Rytuose. Tokie veiksniai didina neapibrėžtumą rinkose, o vartotojams tai dažnai reiškia riziką sulaukti naujų kainų šuolių.

  • Eurostatas įvardijo 3 išlaidas, kurios suvalgo 46 proc. biudžeto: kaip žmonės vis tiek randa džiaugsmui?

    Eurostatas įvardijo 3 išlaidas, kurios suvalgo 46 proc. biudžeto: kaip žmonės vis tiek randa džiaugsmui?

    Europos Sąjungos namų ūkių biudžetai tebėra įtempti, o didžiausią spaudimą kelia būtinosios išlaidos. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad beveik pusė visų namų ūkių išlaidų tenka trims kategorijoms, be kurių kasdienybė tiesiog neįmanoma.

    Maistas, būstas su komunalinėmis paslaugomis ir transportas kartu sudaro apie 46 proc. visų ES namų ūkių vartojimo išlaidų. Tai reiškia, kad didelė dalis pajamų yra skiriama ne pasirinkimams, o baziniams poreikiams ir galimybei nuvykti į darbą.

    Sunkiausios biudžeto eilutės

    Didžiausia našta dažniausiai tenka būstui ir komunalinėms paslaugoms, nes šios išlaidos jautriai reaguoja į energijos kainų svyravimus. Eurostato infliacijos struktūroje energija išlieka viena nepastoviausių dedamųjų, todėl sąskaitos namų ūkiams gali kisti net ir tuomet, kai kitos kainos stabilėja.

    Maisto kainos po ankstesnių šuolių daug kur nusistovėjo aukštesniame lygyje, todėl pirkėjai vis dažniau ieško akcijų, renkasi pigesnius prekės ženklus ar keičia įpročius. Transporto išlaidos taip pat išlieka reikšmingos dėl degalų, viešojo transporto bilietų ir automobilio išlaikymo.

    Kur pinigai juda toliau

    Nors būtinosios išlaidos užima didžiausią biudžeto dalį, Eurostatas fiksuoja ir kitą tendenciją: dalis vartotojų ne tiek nustoja leisti, kiek perplanuoja, kam skiria laisvesnes lėšas. Tarp 2025 metų sausio ir 2026 metų sausio didžiausias išlaidų dalies augimas buvo matomas poilsio, sporto ir kultūros kategorijoje.

    Pagal Eurostato skaičiavimus, šios kategorijos dalis ūgtelėjo 1,2 procentinio punkto. Restoranų ir apgyvendinimo paslaugų dalis didėjo 0,3 procentinio punkto, o švietimui skiriama dalis augo 0,1 procentinio punkto, signalizuodama, kad net brangstant kasdienybei žmonės bando išlaikyti įprastą gyvenimo kokybę.

    Išlaidos, kurias žmonės karpo

    Kad biudžetas „sueitų“, dalis namų ūkių labiau spaudžia kitas eilutes. Transporto išlaidų dalis per metus sumažėjo 0,4 procentinio punkto, o informacijos ir ryšių paslaugų dalis krito 0,3 procentinio punkto, rodydama pastangas optimizuoti planus, prenumeratas ar ryšio paslaugų paketus.

    Ekonomistai pabrėžia, kad tokie pokyčiai ne visiems vienodai pasiekiami: mažesnes pajamas gaunantys namų ūkiai turi mažiau erdvės manevrui, kai auga būtinosios sąskaitos. Vis dėlto bendras vaizdas rodo labiau selektyvų vartojimą, kai taupoma „nematomose“ vietose, bet stengiamasi išsaugoti emocinę gerovę ir socialinį gyvenimą.

    Eurostato duomenys taip pat primena, kad būtent šios bazinės kategorijos dažniausiai labiausiai veikia bendrą infliacijos pojūtį, nes jas žmonės apmoka kas savaitę ar kas mėnesį. Kai beveik pusė biudžeto iš anksto „užrakinta“, kiekvienas papildomas euras tampa sprendimu, ką atidėti, o ką išlaikyti.

  • Atostogos Europoje brangsta, bet skaičiai stebina: kur žmonės dar išgali bent savaitę?

    Atostogos Europoje brangsta, bet skaičiai stebina: kur žmonės dar išgali bent savaitę?

    Kiek europiečių neįperka atostogų?

    Vasarą atostogos daugeliui europiečių yra įprastas planas, tačiau milijonams savaitė poilsio ne namuose vis dar lieka nepasiekiama. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad bendra padėtis per dešimtmetį gerėjo, nors atotrūkiai tarp valstybių išliko dideli.

    2025 metais 27,5 proc. Europos Sąjungos 16 metų ir vyresnių gyventojų negalėjo sau leisti vienos savaitės kasmetinių atostogų toliau nuo namų. Palyginimui, 2015 metais tokių buvo 35,2 proc., tad per dešimtmetį rodiklis sumažėjo 7,7 procentinio punkto.

    Kur padėtis prasčiausia, o kur geriausia?

    Skirtingose Europos šalyse atostogų įperkamumas labai nevienodas. 2025 metais mažiausia dalis žmonių, negalinčių sau leisti savaitės atostogų, fiksuota Šveicarijoje ir Norvegijoje – po 9 proc., o didžiausia Rumunijoje – 61 proc.

    Aukšti rodikliai matyti ir kitose Pietų bei Pietryčių Europos valstybėse: Juodkalnijoje 58 proc., Albanijoje 53 proc., Turkijoje 51 proc. Prie šio lygio priartėjo Šiaurės Makedonija su 48 proc. ir Graikija su 47 proc.

    Tarp Europos Sąjungos narių daugiau nei trečdalis gyventojų atostogų neįperka Bulgarijoje ir Vengrijoje – po 39 proc., taip pat Italijoje – 36 proc. Žemiau ES vidurkio yra Lietuva, kur 2025 metais savaitės atostogų negalėjo sau leisti 31 proc. gyventojų.

    Mažiausi rodikliai, be Šveicarijos ir Norvegijos, fiksuoti ir kitose turtingesnėse šalyse: Liuksemburge, Nyderlanduose, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje bei Slovėnijoje, kur dalis paprastai siekė 15 proc. ar mažiau. Prancūzijoje rodiklis siekė 23 proc., o Vokietijoje – 21 proc.

    Kodėl kai kur situacija blogėjo?

    Nors daugumoje šalių per dešimtmetį atostogų neįperkančiųjų dalis mažėjo, penkiose valstybėse ji išaugo: Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Didžiausias prieaugis fiksuotas Šiaurės šalyse, tačiau jų rodikliai vis tiek išlieka vieni mažiausių Europoje.

    Per dešimtmetį Norvegijoje šis rodiklis padidėjo 3,8 procentinio punkto, Švedijoje – 3,2, Suomijoje – 1,5. Vokietijoje dalis išaugo 1,2 procentinio punkto, Austrijoje – 0,3, o abiejose šalyse maždaug kas penktas gyventojas vis dar neišgali savaitės atostogų.

    „Atostogų įperkamumą pirmiausia lemia disponuojamos pajamos, o skirtumai tarp šalių atspindi platesnius ekonominius netolygumus Europoje“, – teigia turizmo ekonomikos tyrėjai, analizuojantys Eurostato ir pajamų statistiką.

    Ekspertai pabrėžia, kad atostogų prieinamumą dažniausiai veikia keli susiję veiksniai: realiųjų pajamų augimas, infliacija, būsto ir energijos kainų našta, taip pat darbo rinkos stabilumas. Kai šie spaudimai dideli, net ir šalyse su aukštu BVP daliai gyventojų atostogos tampa prabanga, ypač vienišiems tėvams, žemų pajamų namų ūkiams ar dirbantiems nepilnu etatu.

    Ilgesnėje perspektyvoje Europos Sąjungoje matyti aiški tendencija: atostogų neįperkančiųjų dalis po 2012 metais pasiekto piko pamažu mažėjo ir 2019 metais priartėjo prie 28 proc. Pastaraisiais metais rodiklis iš esmės laikėsi panašiame lygyje, o bendras kritimas per dešimtmetį rodo, kad atostogos tapo prieinamesnės, nors skirtumai tarp regionų išlieka ryškūs.

  • Irano kainos šauna į viršų: rialis sminga, maistas brangsta labiausiai – kas laukia toliau

    Irano kainos šauna į viršų: rialis sminga, maistas brangsta labiausiai – kas laukia toliau

    Irane įsibėgėja infliacijos spiralė: naujausi Irano statistikos centro duomenys rodo, kad vartotojų kainų indeksas 2026 metų gegužės 22–birželio 21 dienos laikotarpiu buvo 88,6 proc. didesnis nei prieš metus. Tai reiškia, kad tam pačiam prekių ir paslaugų krepšeliui, kuriam pernai užteko 100 piniginių vienetų, dabar reikėtų maždaug 189.

    Ekonomistai sparčiai augančias kainas sieja su seniai besitęsiančiomis struktūrinėmis problemomis ir pastarojo meto sukrėtimais. Prie jų priskiriami fiskaliniai ir pinigų politikos disbalansai, silpnas augimas, sankcijų poveikis, didėjantis biudžeto deficitas bei išaugusi rizika verslui, kurią dar labiau sustiprino karinė eskalacija regione.

    Skirtingi skaičiai, ta pati kryptis

    Infliaciją Irane skaičiuoja ir centrinis bankas, tačiau jo vertinimai skiriasi nuo statistikos centro. Centrinio banko duomenimis, metinė infliacija minėto laikotarpio pabaigoje siekė 83,1 proc., o vidutinė metinė infliacija buvo 57,7 proc.

    Tuo metu statistikos centras skelbė 62,0 proc. metinę infliaciją ir 88,6 proc. metinį kainų šuolį. Skirtumai aiškinami metodika: skiriasi vartojimo krepšelio sudėtis, prekių ir paslaugų svoriai, duomenų rinkimo ir imčių principai, tačiau bendra tendencija išlieka vienareikšmė.

    Rialis smunka, kainos įsisuka

    Kainų šuolis glaudžiai susijęs su nacionalinės valiutos nuvertėjimu: rialis mažina perkamąją galią, o tuo pat metu valiutos kritimas brangina importą ir didina infliacijos lūkesčius. Tokia grandininė reakcija verčia verslą ir gyventojus vis dažniau kainas ir santaupas sieti su užsienio valiutomis, o tai dar labiau stiprina spaudimą kainoms.

    Pagal atviroje rinkoje fiksuotus kursus, metų pradžioje už vieną JAV dolerį buvo mokama apie 1,35 mln. rialių, o po karinių smūgių ir vėlesnių įtampų kursas šoktelėjo iki rekordinių lygių, trumpam grįždamas atgal po paliaubų, bet vėl silpnėdamas atsinaujinus neapibrėžtumui. Tokie staigūs svyravimai kuria papildomą nepasitikėjimą ir apsunkina kainų stabilizavimą.

    Skaudžiausia smogia maistas ir regionai

    Infliacija nevienodai paliečia skirtingas visuomenės grupes: kaimo vietovėse metinis kainų augimas siekė 108,1 proc., kai miestuose fiksuota 85,2 proc. Kaimo gyventojų padėtį blogina tai, kad didesnę pajamų dalį jie skiria būtinosioms prekėms, ypač maistui.

    Didžiausi brangimai fiksuoti būtent kasdieniams pirkiniams. Oficialūs duomenys rodo, kad maisto kainos per metus šoktelėjo daugiau nei dvigubai, o kai kuriose kategorijose augimas tapo ekstremalus: smarkiai brango mėsa ir paukštiena, pieno produktai, kiaušiniai, duona ir grūdai.

    Brangimas apima ne tik maistą: baldai ir buities įranga pabrango daugiau nei 111 proc., transporto išlaidos – per 103 proc. Tai rodo, kad spaudimas persikelia į plačią vartojimo grandinę ir mažina namų ūkių galimybes kompensuoti kainų šuolius mažinant nebūtiną vartojimą.

    Dar vienas ryškus krizės ženklas – atlyginimų atsilikimas nuo pragyvenimo. Irano darbo naujienų agentūros minimais skaičiavimais, oficialus minimalus mėnesinis atlyginimas šiemet siekė apie 85 eurus, o minimalus namų ūkio pragyvenimo krepšelis buvo vertinamas maždaug 225 eurais per mėnesį, todėl minimalios pajamos padengia tik apie 37 proc. būtiniausių išlaidų.

    Tarptautinės prognozės taip pat niūrios: Tarptautinis valiutos fondas 2026 metais Iranui prognozuoja aukštą, apie 68,9 proc. vidutinę metinę infliaciją ir maždaug 6,1 proc. realaus BVP smukimą. Toks derinys reiškia, kad valdžiai teks spręsti vienu metu kelias problemas: kainų kontrolę, valiutos stabilumą, biudžeto tvarumą ir gyventojų perkamąją galią.

  • Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Vienodas prekių ir paslaugų krepšelis Europoje gali kainuoti kelis kartus skirtingai, rodo naujausi Eurostat kainų lygio indeksai. Šie rodikliai lygina, kiek kainuoja kasdienės prekės ir paslaugos kiekvienoje šalyje, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu.

    Jei ES vidutiniškai toks krepšelis kainuoja 100 eurų, kainų lygio indeksas parodo, kiek apytikriai jis kainuotų konkrečioje valstybėje. Skaičiavimai remiasi metinėmis nacionalinėmis vidutinėmis kainomis, apimančiomis daugiau nei 2 000 prekių ir paslaugų.

    Tarptautiniams palyginimams dažnai naudojamas faktinis individualus vartojimas, į kurį įtraukiamos ne tik namų ūkių išlaidos, bet ir valstybės finansuojamos paslaugos, pavyzdžiui, sveikatos apsauga ir švietimas. Dėl to toks matas laikomas geriau atspindinčiu realų vartojimą nei vien tik namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos.

    Brangiausios ir pigiausios šalys

    Eurostat duomenys rodo ryškų kainų atotrūkį net ir ES viduje. Tarp Bendrijos valstybių aukščiausios kainos fiksuojamos Liuksemburge, o žemiausios – Rumunijoje, todėl kainų skirtumas siekia apie 2,5 karto.

    Į palyginimą įtraukus ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis bei ES kandidates, skirtumai dar labiau išryškėja. Brangiausia šioje platesnėje grupėje yra Islandija, o pigiausia – Šiaurės Makedonija, todėl atotrūkis išsiplečia iki maždaug 3,7 karto.

    Bendra tendencija išlieka stabili: Vakarų ir Šiaurės Europa paprastai yra brangesnė, o Vidurio ir Rytų Europa – pigesnė. Tačiau vien kainų lygis dar neatsako į klausimą, kur gyventi lengviausia, nes neįvertina pajamų.

    Kodėl kainos skiriasi?

    Ekonomistai pabrėžia, kad kainų lygį stipriai veikia darbo užmokestis ir produktyvumas. Kuo našesnė ekonomika, tuo didesni atlyginimai, o tai tiesiogiai atsispindi vietoje vartojamų paslaugų kainose, pavyzdžiui, kirpyklose, restoranuose, odontologijoje, nuomoje ar vaikų priežiūroje.

    Vietos sąnaudos svarbios ir prekėms, kurios atrodo lengvai importuojamos. Net ir prekybos centruose esančių produktų kainą didina vietiniai komponentai: patalpų nuoma, darbuotojų atlyginimai, logistika ir paskirstymas.

    Kainų skirtumus taip pat lemia atstumas, rinkos dydis, konkurencija, reguliavimas, prekių platinimo grandinės ir mokesčiai, įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Dėl šių priežasčių identiški produktai skirtingose šalyse nebūtinai kainuoja vienodai, net jei jie priklauso tam pačiam prekės ženklui.

    Kainos be pajamų neparodo realybės

    Ekspertai pažymi, kad kainų lygį būtina vertinti kartu su atlyginimais ir disponuojamosiomis pajamomis, geriausia perkamosios galios terminais. Brangi šalis nebūtinai reiškia prastesnį pragyvenimą, jei atlyginimai kompensuoja kainų lygį.

    Dėl to, vertinant gyvenimo kokybę ir įperkamumą, svarbu ne vien tai, kiek kainuoja krepšelis, bet ir tai, ką už vietinį atlyginimą galima įsigyti vietos rinkoje. Praktikoje tai paaiškina, kodėl kai kurios labai brangios šalys gyventojams gali būti gana įperkamos, o pigesnėse valstybėse kainos vis tiek gali jaustis sunkiai pakeliamos.

    Lietuva, pagal kainų lygio indeksus, patenka tarp šalių, kurių kainos yra žemiau ES vidurkio. Vis dėlto galutinį įperkamumą lemia ne tik kainos, bet ir darbo užmokestis, mokesčių sistema bei tai, kaip sparčiai auga pajamos, palyginti su kasdienių prekių ir paslaugų brangimu.

  • Gyvenamiausių miestų reitingas emigrantams: Lisabona pirmauja, Europoje – 5 miestai dešimtuke

    Gyvenamiausių miestų reitingas emigrantams: Lisabona pirmauja, Europoje – 5 miestai dešimtuke

    Reitingas vertino ne vaizdus

    Tarptautinis reitingas, skirtas emigrantams ir ilgesniam gyvenimui užsienyje, pirmą vietą skyrė Lisabonai. Tyrime pabrėžiama, kad renkantis miestą svarbiausia ne atvirukų vaizdai ar mokesčių lengvatos, o kasdienė kokybė: saugumas, sveikatos apsauga ir įperkamumas.

    Tokio tipo sąrašai populiarėja augant tarptautiniam mobilumui ir nuotoliniam darbui. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje už gimtosios šalies ribų gyvena daugiau nei 300 mln. žmonių, o tai rodo ilgalaikę tendenciją, kurią paspartino pandemijos laikotarpis.

    Kaip sudarytas sąrašas

    Reitingą paskelbė rezidencijos ir pilietybės planavimo konsultacijų bendrovė „Global Citizen Solutions“, įvertinusi 35 miestus šešiuose žemynuose. Miestai buvo lyginami pagal viešai prieinamus duomenų rinkinius, kiekvieną rodiklį vertinant 0–100 balų skalėje.

    Metodikoje naudoti septyni kriterijai: pragyvenimo kaina, saugumas, oro kokybė, sveikatos apsauga, įsikūrimo paprastumas, anglų kalbos mokėjimas ir vadinamasis sustiprintas mobilumas, siejamas su kelionių laisve bei vizų režimais. Didžiausias svoris suteiktas saugumui ir sveikatos apsaugai, nes šie veiksniai dažniausiai lemia sprendimą persikelti ilgam.

    Galutiniame dešimtuke dominuoja Europa: jame atsidūrė penki Senojo žemyno miestai. Be Lisabonos, aukštai įvertinti Amsterdamas, Viena, Barselona ir Kopenhaga, o už Europos ribų į dešimtuką pateko Melburnas, Singapūras, Oklandas, Tokijas ir Seulas.

    Kodėl Lisabona išsiveržė į priekį

    Tyrimo autoriai Lisaboną išskyrė dėl stabiliai gerų rezultatų beveik visose kategorijose, o ne dėl vienos srities dominavimo. Portugalijos sostinė reitinge įvardyta kaip viena įperkamesnių, ypač lyginant su brangesniais Vakarų ir Šiaurės Europos miestais.

    Prie aukštesnio įvertinimo prisidėjo ir palankiai įvertinti saugumo, oro kokybės bei anglų kalbos paplitimo rodikliai. Taip pat pabrėžiama, kad Portugalija turi daugiau nei vieną teisinį kelią rezidencijai gauti, o tai aktualu tiek aukštos kvalifikacijos specialistams, tiek nuotoliniu būdu dirbantiems žmonėms.

    „Reitinge svarbiausia tai, kad jis matuoja ne vien turizmą ar įvaizdį, o kasdienį gyvenimą: nuo gydymo pasiekiamumo iki to, kaip greitai žmogus realiai įsitvirtina naujoje vietoje“, – teigiama tyrimą pristatančioje analizėje.

    Amsterdamas ir Melburnas: stiprios pusės, skirtingi trūkumai

    Antroje vietoje atsidūręs Amsterdamas gavo aukštus balus už saugumą, sveikatos apsaugos kokybę, oro švarą ir tarptautiniams gyventojams palankią infrastruktūrą. Tyrime akcentuojamas ir itin aukštas anglų kalbos mokėjimo lygis, kuris kasdienybėje sumažina biurokratines bei socialines kliūtis.

    Vis dėlto Amsterdamui koją kiša pragyvenimo kaina: miestas įvardijamas tarp brangesnių reitingo dalyvių, todėl ne kiekvienam atvykstančiajam jis bus realiai įperkamas. Taip pat pažymima, kad socialinė integracija kai kuriems gali užtrukti, nors bendras stabilumo ir patogumo balansas išlieka aukštas.

    Trečioje vietoje esantis Melburnas išsiskyrė kaip vienas iš nedaugelio ne Europos miestų lyderių, gerai įvertintas už miesto sistemas, sveikatos apsaugą ir aukštą anglų kalbos paplitimą. Tačiau saugumo kategorijoje jo rezultatas, palyginti su daugeliu Europos miestų, buvo žemesnis, ir tai įvardyta kaip pagrindinis silpnesnis taškas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie reitingai geriausiai veikia kaip orientyras, o ne galutinis atsakymas. Renkantis miestą persikėlimui dažnai lemia ir individualūs faktoriai: šeimos situacija, darbo rinka konkrečioje srityje, būsto kainos pasirinktuose rajonuose bei vietos imigracijos taisyklės.

  • Nuomos kainos ES sostinėse šokiruoja: kai kur jos viršija net minimalų atlyginimą

    Nuomos kainos ES sostinėse šokiruoja: kai kur jos viršija net minimalų atlyginimą

    Nuoma sostinėse aplenkia algas

    Būstas ir komunalinės paslaugos išlieka didžiausia Europos namų ūkių išlaidų eilutė. Eurostato duomenimis, vidutiniškai 23,6 proc. visų išlaidų ES tenka būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui.

    Tačiau didmiesčiuose, ypač sostinėse, nuomos dalis paprastai būna dar didesnė. Dėl to mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams nuoma dažnai tampa nepakeliama našta.

    Europos profesinių sąjungų konfederacijos analizė, paremta ES duomenimis, rodo, kad daugumoje ES sostinių vidutinė dviejų miegamųjų buto nuoma viršija šalies minimalų mėnesinį atlyginimą prieš mokesčius. Tai reiškia, kad net ir dirbant visu etatu už minimalią algą vien nuomai pinigų gali neužtekti.

    Svarbu tai, kad lyginami dydžiai yra bruto, o realiai darbuotojui į rankas išmokama suma yra mažesnė. Todėl faktinė nuomos našta, vertinant pagal neto pajamas, daugeliu atvejų dar didesnė.

    Praga ir Lisabona – sunkiausi atvejai

    Didžiausias atotrūkis fiksuojamas Prahoje: vidutinė dviejų miegamųjų buto nuoma siekia 1 710 eurų, kai Čekijos minimalus atlyginimas yra 924 eurai. Vadinasi, vien nuomai reikėtų sumos, prilygstančios apie 185 proc. minimalios algos.

    Antroje vietoje – Lisabona. Portugalijoje minimalus mėnesinis atlyginimas, perskaičiuotas pagal mokėjimą per 14 mėnesių, siekia 1 073 eurus, o vidutinė nuoma sostinėje taip pat apie 1 710 eurų, arba maždaug 168 proc. minimalios algos.

    Daugiau nei 150 proc. minimalios algos nuomai prireiktų ir Budapešte, Bratislavoje, Sofijoje, Atėnuose bei Rygoje. Tokia proporcija reiškia, kad darbuotojas turėtų atiduoti visą algą nuomai ir vis tiek ieškoti papildomų pajamų kasdienėms išlaidoms.

    Daugelyje sostinių nuoma viršija 100 proc. minimalios algos, tarp jų – Paryžiuje, Taline, Madride, Bukarešte, Varšuvoje, Dubline, Liublianoje ir Vilniuje. Pavyzdžiui, Paryžiuje vidutinė nuoma siekia 2 523 eurus, o minimalus atlyginimas Prancūzijoje yra 1 823 eurai.

    Kur situacija palankiausia?

    Kai kuriose sostinėse minimalus atlyginimas vis dar leidžia realistiškiau padengti nuomos išlaidas. Palankiausia padėtis išskiriama Briuselyje, kur minimalus atlyginimas siekia 2 112 eurų, o vidutinė nuoma – 1 476 eurus, tad nuomai tektų apie 70 proc. minimalios algos.

    Antra pagal palankumą minima Berlyno situacija, kur nuomos našta sudaro apie 76 proc. minimalios algos. Santykinai geresni rodikliai taip pat fiksuojami Nikosijoje, Liuksemburge ir Hagoje, nors ir ten nuoma išlieka vienas didžiausių mėnesio kaštų.

    „Didelės būsto kainos ir mažos algos stumia žmones į skurdą ir ekonomiką artina prie recesijos“, – sakė Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Esther Lynch.

    „Ryšio tarp nuomos ir atlyginimų nebuvimas yra visiškai netvarus. Pridėjus augančias energijos ir maisto kainas, dirbantys žmonės priversti skolintis būtiniausiems dalykams ir praktiškai nebeturi laisvų pajamų“, – pridūrė ji.

    Kodėl sostinės tokios brangios?

    Analitikai pabrėžia, kad sostinėse nuomos kainas kelia keli veiksniai: didesnė darbo vietų koncentracija, ribota būsto pasiūla, aktyvesnės trumpalaikės nuomos rinkos ir lėtesnė naujų būstų statyba. Prie spaudimo prisideda ir ilgą laiką aukštesnės palūkanų normos, ribojusios būsto įperkamumą ir dalį paklausos nukreipusios į nuomą.

    Šalies vidurkiai dažnai atrodo geriau nei sostinių skaičiai, nes regionuose nuomos kainos žemesnės. Vis dėlto net ir tada nuoma daugeliui mažiausiai uždirbančių namų ūkių suvalgo gerokai didesnę pajamų dalį, nei rekomenduojama finansinio tvarumo taisyklėse.

    Kokie sprendimai siūlomi?

    Europos profesinių sąjungų konfederacija ragina valstybes nares nuosekliai įgyvendinti ES minimaliojo atlyginimo direktyvą ir stiprinti kolektyvines derybas, kad daugiau darbuotojų gautų didesnį atlygį. Taip pat siūloma vertinant minimalų atlyginimą atsižvelgti į būsto kaštus, kurie daugelyje miestų tampa lemiamu pragyvenimo veiksniu.

    Kitas akcentuojamas kelias – didesnės viešosios investicijos į socialinį būstą ir priemonės, didinančios ilgalaikės nuomos pasiūlą. Praktikoje tai reikštų greitesnį būsto projektų vystymą, aiškesnes taisykles nuomos rinkoje ir tikslines paramos schemas pažeidžiamiausioms grupėms.