CP v2

Tag: Pragyvenimo kaina

  • Irano kainos šauna į viršų: rialis sminga, maistas brangsta labiausiai – kas laukia toliau

    Irano kainos šauna į viršų: rialis sminga, maistas brangsta labiausiai – kas laukia toliau

    Irane įsibėgėja infliacijos spiralė: naujausi Irano statistikos centro duomenys rodo, kad vartotojų kainų indeksas 2026 metų gegužės 22–birželio 21 dienos laikotarpiu buvo 88,6 proc. didesnis nei prieš metus. Tai reiškia, kad tam pačiam prekių ir paslaugų krepšeliui, kuriam pernai užteko 100 piniginių vienetų, dabar reikėtų maždaug 189.

    Ekonomistai sparčiai augančias kainas sieja su seniai besitęsiančiomis struktūrinėmis problemomis ir pastarojo meto sukrėtimais. Prie jų priskiriami fiskaliniai ir pinigų politikos disbalansai, silpnas augimas, sankcijų poveikis, didėjantis biudžeto deficitas bei išaugusi rizika verslui, kurią dar labiau sustiprino karinė eskalacija regione.

    Skirtingi skaičiai, ta pati kryptis

    Infliaciją Irane skaičiuoja ir centrinis bankas, tačiau jo vertinimai skiriasi nuo statistikos centro. Centrinio banko duomenimis, metinė infliacija minėto laikotarpio pabaigoje siekė 83,1 proc., o vidutinė metinė infliacija buvo 57,7 proc.

    Tuo metu statistikos centras skelbė 62,0 proc. metinę infliaciją ir 88,6 proc. metinį kainų šuolį. Skirtumai aiškinami metodika: skiriasi vartojimo krepšelio sudėtis, prekių ir paslaugų svoriai, duomenų rinkimo ir imčių principai, tačiau bendra tendencija išlieka vienareikšmė.

    Rialis smunka, kainos įsisuka

    Kainų šuolis glaudžiai susijęs su nacionalinės valiutos nuvertėjimu: rialis mažina perkamąją galią, o tuo pat metu valiutos kritimas brangina importą ir didina infliacijos lūkesčius. Tokia grandininė reakcija verčia verslą ir gyventojus vis dažniau kainas ir santaupas sieti su užsienio valiutomis, o tai dar labiau stiprina spaudimą kainoms.

    Pagal atviroje rinkoje fiksuotus kursus, metų pradžioje už vieną JAV dolerį buvo mokama apie 1,35 mln. rialių, o po karinių smūgių ir vėlesnių įtampų kursas šoktelėjo iki rekordinių lygių, trumpam grįždamas atgal po paliaubų, bet vėl silpnėdamas atsinaujinus neapibrėžtumui. Tokie staigūs svyravimai kuria papildomą nepasitikėjimą ir apsunkina kainų stabilizavimą.

    Skaudžiausia smogia maistas ir regionai

    Infliacija nevienodai paliečia skirtingas visuomenės grupes: kaimo vietovėse metinis kainų augimas siekė 108,1 proc., kai miestuose fiksuota 85,2 proc. Kaimo gyventojų padėtį blogina tai, kad didesnę pajamų dalį jie skiria būtinosioms prekėms, ypač maistui.

    Didžiausi brangimai fiksuoti būtent kasdieniams pirkiniams. Oficialūs duomenys rodo, kad maisto kainos per metus šoktelėjo daugiau nei dvigubai, o kai kuriose kategorijose augimas tapo ekstremalus: smarkiai brango mėsa ir paukštiena, pieno produktai, kiaušiniai, duona ir grūdai.

    Brangimas apima ne tik maistą: baldai ir buities įranga pabrango daugiau nei 111 proc., transporto išlaidos – per 103 proc. Tai rodo, kad spaudimas persikelia į plačią vartojimo grandinę ir mažina namų ūkių galimybes kompensuoti kainų šuolius mažinant nebūtiną vartojimą.

    Dar vienas ryškus krizės ženklas – atlyginimų atsilikimas nuo pragyvenimo. Irano darbo naujienų agentūros minimais skaičiavimais, oficialus minimalus mėnesinis atlyginimas šiemet siekė apie 85 eurus, o minimalus namų ūkio pragyvenimo krepšelis buvo vertinamas maždaug 225 eurais per mėnesį, todėl minimalios pajamos padengia tik apie 37 proc. būtiniausių išlaidų.

    Tarptautinės prognozės taip pat niūrios: Tarptautinis valiutos fondas 2026 metais Iranui prognozuoja aukštą, apie 68,9 proc. vidutinę metinę infliaciją ir maždaug 6,1 proc. realaus BVP smukimą. Toks derinys reiškia, kad valdžiai teks spręsti vienu metu kelias problemas: kainų kontrolę, valiutos stabilumą, biudžeto tvarumą ir gyventojų perkamąją galią.

  • Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Vienodas prekių ir paslaugų krepšelis Europoje gali kainuoti kelis kartus skirtingai, rodo naujausi Eurostat kainų lygio indeksai. Šie rodikliai lygina, kiek kainuoja kasdienės prekės ir paslaugos kiekvienoje šalyje, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu.

    Jei ES vidutiniškai toks krepšelis kainuoja 100 eurų, kainų lygio indeksas parodo, kiek apytikriai jis kainuotų konkrečioje valstybėje. Skaičiavimai remiasi metinėmis nacionalinėmis vidutinėmis kainomis, apimančiomis daugiau nei 2 000 prekių ir paslaugų.

    Tarptautiniams palyginimams dažnai naudojamas faktinis individualus vartojimas, į kurį įtraukiamos ne tik namų ūkių išlaidos, bet ir valstybės finansuojamos paslaugos, pavyzdžiui, sveikatos apsauga ir švietimas. Dėl to toks matas laikomas geriau atspindinčiu realų vartojimą nei vien tik namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos.

    Brangiausios ir pigiausios šalys

    Eurostat duomenys rodo ryškų kainų atotrūkį net ir ES viduje. Tarp Bendrijos valstybių aukščiausios kainos fiksuojamos Liuksemburge, o žemiausios – Rumunijoje, todėl kainų skirtumas siekia apie 2,5 karto.

    Į palyginimą įtraukus ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis bei ES kandidates, skirtumai dar labiau išryškėja. Brangiausia šioje platesnėje grupėje yra Islandija, o pigiausia – Šiaurės Makedonija, todėl atotrūkis išsiplečia iki maždaug 3,7 karto.

    Bendra tendencija išlieka stabili: Vakarų ir Šiaurės Europa paprastai yra brangesnė, o Vidurio ir Rytų Europa – pigesnė. Tačiau vien kainų lygis dar neatsako į klausimą, kur gyventi lengviausia, nes neįvertina pajamų.

    Kodėl kainos skiriasi?

    Ekonomistai pabrėžia, kad kainų lygį stipriai veikia darbo užmokestis ir produktyvumas. Kuo našesnė ekonomika, tuo didesni atlyginimai, o tai tiesiogiai atsispindi vietoje vartojamų paslaugų kainose, pavyzdžiui, kirpyklose, restoranuose, odontologijoje, nuomoje ar vaikų priežiūroje.

    Vietos sąnaudos svarbios ir prekėms, kurios atrodo lengvai importuojamos. Net ir prekybos centruose esančių produktų kainą didina vietiniai komponentai: patalpų nuoma, darbuotojų atlyginimai, logistika ir paskirstymas.

    Kainų skirtumus taip pat lemia atstumas, rinkos dydis, konkurencija, reguliavimas, prekių platinimo grandinės ir mokesčiai, įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Dėl šių priežasčių identiški produktai skirtingose šalyse nebūtinai kainuoja vienodai, net jei jie priklauso tam pačiam prekės ženklui.

    Kainos be pajamų neparodo realybės

    Ekspertai pažymi, kad kainų lygį būtina vertinti kartu su atlyginimais ir disponuojamosiomis pajamomis, geriausia perkamosios galios terminais. Brangi šalis nebūtinai reiškia prastesnį pragyvenimą, jei atlyginimai kompensuoja kainų lygį.

    Dėl to, vertinant gyvenimo kokybę ir įperkamumą, svarbu ne vien tai, kiek kainuoja krepšelis, bet ir tai, ką už vietinį atlyginimą galima įsigyti vietos rinkoje. Praktikoje tai paaiškina, kodėl kai kurios labai brangios šalys gyventojams gali būti gana įperkamos, o pigesnėse valstybėse kainos vis tiek gali jaustis sunkiai pakeliamos.

    Lietuva, pagal kainų lygio indeksus, patenka tarp šalių, kurių kainos yra žemiau ES vidurkio. Vis dėlto galutinį įperkamumą lemia ne tik kainos, bet ir darbo užmokestis, mokesčių sistema bei tai, kaip sparčiai auga pajamos, palyginti su kasdienių prekių ir paslaugų brangimu.

  • Gyvenamiausių miestų reitingas emigrantams: Lisabona pirmauja, Europoje – 5 miestai dešimtuke

    Gyvenamiausių miestų reitingas emigrantams: Lisabona pirmauja, Europoje – 5 miestai dešimtuke

    Reitingas vertino ne vaizdus

    Tarptautinis reitingas, skirtas emigrantams ir ilgesniam gyvenimui užsienyje, pirmą vietą skyrė Lisabonai. Tyrime pabrėžiama, kad renkantis miestą svarbiausia ne atvirukų vaizdai ar mokesčių lengvatos, o kasdienė kokybė: saugumas, sveikatos apsauga ir įperkamumas.

    Tokio tipo sąrašai populiarėja augant tarptautiniam mobilumui ir nuotoliniam darbui. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje už gimtosios šalies ribų gyvena daugiau nei 300 mln. žmonių, o tai rodo ilgalaikę tendenciją, kurią paspartino pandemijos laikotarpis.

    Kaip sudarytas sąrašas

    Reitingą paskelbė rezidencijos ir pilietybės planavimo konsultacijų bendrovė „Global Citizen Solutions“, įvertinusi 35 miestus šešiuose žemynuose. Miestai buvo lyginami pagal viešai prieinamus duomenų rinkinius, kiekvieną rodiklį vertinant 0–100 balų skalėje.

    Metodikoje naudoti septyni kriterijai: pragyvenimo kaina, saugumas, oro kokybė, sveikatos apsauga, įsikūrimo paprastumas, anglų kalbos mokėjimas ir vadinamasis sustiprintas mobilumas, siejamas su kelionių laisve bei vizų režimais. Didžiausias svoris suteiktas saugumui ir sveikatos apsaugai, nes šie veiksniai dažniausiai lemia sprendimą persikelti ilgam.

    Galutiniame dešimtuke dominuoja Europa: jame atsidūrė penki Senojo žemyno miestai. Be Lisabonos, aukštai įvertinti Amsterdamas, Viena, Barselona ir Kopenhaga, o už Europos ribų į dešimtuką pateko Melburnas, Singapūras, Oklandas, Tokijas ir Seulas.

    Kodėl Lisabona išsiveržė į priekį

    Tyrimo autoriai Lisaboną išskyrė dėl stabiliai gerų rezultatų beveik visose kategorijose, o ne dėl vienos srities dominavimo. Portugalijos sostinė reitinge įvardyta kaip viena įperkamesnių, ypač lyginant su brangesniais Vakarų ir Šiaurės Europos miestais.

    Prie aukštesnio įvertinimo prisidėjo ir palankiai įvertinti saugumo, oro kokybės bei anglų kalbos paplitimo rodikliai. Taip pat pabrėžiama, kad Portugalija turi daugiau nei vieną teisinį kelią rezidencijai gauti, o tai aktualu tiek aukštos kvalifikacijos specialistams, tiek nuotoliniu būdu dirbantiems žmonėms.

    „Reitinge svarbiausia tai, kad jis matuoja ne vien turizmą ar įvaizdį, o kasdienį gyvenimą: nuo gydymo pasiekiamumo iki to, kaip greitai žmogus realiai įsitvirtina naujoje vietoje“, – teigiama tyrimą pristatančioje analizėje.

    Amsterdamas ir Melburnas: stiprios pusės, skirtingi trūkumai

    Antroje vietoje atsidūręs Amsterdamas gavo aukštus balus už saugumą, sveikatos apsaugos kokybę, oro švarą ir tarptautiniams gyventojams palankią infrastruktūrą. Tyrime akcentuojamas ir itin aukštas anglų kalbos mokėjimo lygis, kuris kasdienybėje sumažina biurokratines bei socialines kliūtis.

    Vis dėlto Amsterdamui koją kiša pragyvenimo kaina: miestas įvardijamas tarp brangesnių reitingo dalyvių, todėl ne kiekvienam atvykstančiajam jis bus realiai įperkamas. Taip pat pažymima, kad socialinė integracija kai kuriems gali užtrukti, nors bendras stabilumo ir patogumo balansas išlieka aukštas.

    Trečioje vietoje esantis Melburnas išsiskyrė kaip vienas iš nedaugelio ne Europos miestų lyderių, gerai įvertintas už miesto sistemas, sveikatos apsaugą ir aukštą anglų kalbos paplitimą. Tačiau saugumo kategorijoje jo rezultatas, palyginti su daugeliu Europos miestų, buvo žemesnis, ir tai įvardyta kaip pagrindinis silpnesnis taškas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie reitingai geriausiai veikia kaip orientyras, o ne galutinis atsakymas. Renkantis miestą persikėlimui dažnai lemia ir individualūs faktoriai: šeimos situacija, darbo rinka konkrečioje srityje, būsto kainos pasirinktuose rajonuose bei vietos imigracijos taisyklės.

  • Nuomos kainos ES sostinėse šokiruoja: kai kur jos viršija net minimalų atlyginimą

    Nuomos kainos ES sostinėse šokiruoja: kai kur jos viršija net minimalų atlyginimą

    Nuoma sostinėse aplenkia algas

    Būstas ir komunalinės paslaugos išlieka didžiausia Europos namų ūkių išlaidų eilutė. Eurostato duomenimis, vidutiniškai 23,6 proc. visų išlaidų ES tenka būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui.

    Tačiau didmiesčiuose, ypač sostinėse, nuomos dalis paprastai būna dar didesnė. Dėl to mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams nuoma dažnai tampa nepakeliama našta.

    Europos profesinių sąjungų konfederacijos analizė, paremta ES duomenimis, rodo, kad daugumoje ES sostinių vidutinė dviejų miegamųjų buto nuoma viršija šalies minimalų mėnesinį atlyginimą prieš mokesčius. Tai reiškia, kad net ir dirbant visu etatu už minimalią algą vien nuomai pinigų gali neužtekti.

    Svarbu tai, kad lyginami dydžiai yra bruto, o realiai darbuotojui į rankas išmokama suma yra mažesnė. Todėl faktinė nuomos našta, vertinant pagal neto pajamas, daugeliu atvejų dar didesnė.

    Praga ir Lisabona – sunkiausi atvejai

    Didžiausias atotrūkis fiksuojamas Prahoje: vidutinė dviejų miegamųjų buto nuoma siekia 1 710 eurų, kai Čekijos minimalus atlyginimas yra 924 eurai. Vadinasi, vien nuomai reikėtų sumos, prilygstančios apie 185 proc. minimalios algos.

    Antroje vietoje – Lisabona. Portugalijoje minimalus mėnesinis atlyginimas, perskaičiuotas pagal mokėjimą per 14 mėnesių, siekia 1 073 eurus, o vidutinė nuoma sostinėje taip pat apie 1 710 eurų, arba maždaug 168 proc. minimalios algos.

    Daugiau nei 150 proc. minimalios algos nuomai prireiktų ir Budapešte, Bratislavoje, Sofijoje, Atėnuose bei Rygoje. Tokia proporcija reiškia, kad darbuotojas turėtų atiduoti visą algą nuomai ir vis tiek ieškoti papildomų pajamų kasdienėms išlaidoms.

    Daugelyje sostinių nuoma viršija 100 proc. minimalios algos, tarp jų – Paryžiuje, Taline, Madride, Bukarešte, Varšuvoje, Dubline, Liublianoje ir Vilniuje. Pavyzdžiui, Paryžiuje vidutinė nuoma siekia 2 523 eurus, o minimalus atlyginimas Prancūzijoje yra 1 823 eurai.

    Kur situacija palankiausia?

    Kai kuriose sostinėse minimalus atlyginimas vis dar leidžia realistiškiau padengti nuomos išlaidas. Palankiausia padėtis išskiriama Briuselyje, kur minimalus atlyginimas siekia 2 112 eurų, o vidutinė nuoma – 1 476 eurus, tad nuomai tektų apie 70 proc. minimalios algos.

    Antra pagal palankumą minima Berlyno situacija, kur nuomos našta sudaro apie 76 proc. minimalios algos. Santykinai geresni rodikliai taip pat fiksuojami Nikosijoje, Liuksemburge ir Hagoje, nors ir ten nuoma išlieka vienas didžiausių mėnesio kaštų.

    „Didelės būsto kainos ir mažos algos stumia žmones į skurdą ir ekonomiką artina prie recesijos“, – sakė Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Esther Lynch.

    „Ryšio tarp nuomos ir atlyginimų nebuvimas yra visiškai netvarus. Pridėjus augančias energijos ir maisto kainas, dirbantys žmonės priversti skolintis būtiniausiems dalykams ir praktiškai nebeturi laisvų pajamų“, – pridūrė ji.

    Kodėl sostinės tokios brangios?

    Analitikai pabrėžia, kad sostinėse nuomos kainas kelia keli veiksniai: didesnė darbo vietų koncentracija, ribota būsto pasiūla, aktyvesnės trumpalaikės nuomos rinkos ir lėtesnė naujų būstų statyba. Prie spaudimo prisideda ir ilgą laiką aukštesnės palūkanų normos, ribojusios būsto įperkamumą ir dalį paklausos nukreipusios į nuomą.

    Šalies vidurkiai dažnai atrodo geriau nei sostinių skaičiai, nes regionuose nuomos kainos žemesnės. Vis dėlto net ir tada nuoma daugeliui mažiausiai uždirbančių namų ūkių suvalgo gerokai didesnę pajamų dalį, nei rekomenduojama finansinio tvarumo taisyklėse.

    Kokie sprendimai siūlomi?

    Europos profesinių sąjungų konfederacija ragina valstybes nares nuosekliai įgyvendinti ES minimaliojo atlyginimo direktyvą ir stiprinti kolektyvines derybas, kad daugiau darbuotojų gautų didesnį atlygį. Taip pat siūloma vertinant minimalų atlyginimą atsižvelgti į būsto kaštus, kurie daugelyje miestų tampa lemiamu pragyvenimo veiksniu.

    Kitas akcentuojamas kelias – didesnės viešosios investicijos į socialinį būstą ir priemonės, didinančios ilgalaikės nuomos pasiūlą. Praktikoje tai reikštų greitesnį būsto projektų vystymą, aiškesnes taisykles nuomos rinkoje ir tikslines paramos schemas pažeidžiamiausioms grupėms.