CP v2

Tag: Pramonės transformacija

  • Šlėskas tarp stipriausių Europoje: regionas, kuris iš „restruktūrizacijos“ pereina į aukštąsias technologijas

    Regionas, kurį verta perrašyti

    Daugelį metų Šlėskas Lenkijoje buvo siejamas pirmiausia su anglies pramonės pertvarka ir sunkiu ekonomikos persitvarkymu. Tačiau šiandien regiono lyderiai ragina keisti pasakojimą: investuotojai sprendimus priima ne pagal praeitį, o pagal tai, kokias augimo galimybes kuria ateitis.

    Šią mintį akcentuoja Šlėsko plėtros fondo vadovė Joanna Schmid, pabrėždama, kad Šlėskas turi daugumą sėkmei reikalingų dedamųjų. Pasak jos, tai infrastruktūra, techninės aukštosios mokyklos, mokslinių tyrimų bazė, inžinerinė kultūra ir viena didžiausių pramonės koncentracijų Europoje.

    Konkurencija jau nebe Lenkijoje

    J. Schmid teigimu, Šlėskas šiandien konkuruoja nebe su kitais Lenkijos regionais, o su visomis inovacijų ekosistemomis Europoje. Dėl to esą neužtenka trumpalaikių planų ar vien tik finansinių perspektyvų logikos – reikalinga ilgalaikė kryptis, kokiu regionas nori būti po maždaug penkiolikos metų.

    „Neturėtume klausti, ar Šlėskas turi trauktis nuo pramonės, o kaip pramoninę DNR paversti nauju konkurenciniu pranašumu“, – sakė Joanna Schmid.

    Strategija pagal kompetencijas, o ne vieną šaką

    Interviu metu pabrėžiama, kad regiono plėtros strategiją verta grįsti ne viena pasirinkta specializacija, o kompetencijų sankirta. Argumentas paprastas: moderni ekonomika remiasi technologijų persidengimu, kai pramonė, energetika, skaitmeniniai sprendimai ir kapitalas kuria vertę būtent ten, kur susitinka.

    Ši logika ypač svarbi pereinant nuo tradicinės energetikos ir sunkiosios pramonės prie modernesnių sektorių. Minimos sritys apima duomenų centrų plėtrą, automatiką, kibernetinį saugumą, pažangias medžiagas, energetikos sistemos patikimumą, energijos kaupimą ir vandenilio technologijas.

    Kompetencijų migracija, o ne žmonių pakeitimas

    Viena svarbiausių žinučių – transformacija nėra „vienos šakos pakeitimas kita“. Vietoje to siūloma kalbėti apie kompetencijų migraciją, kai inžinierių, mechanikų, automatizavimo specialistų ir kalnakasybos sektoriaus patirtis pritaikoma naujose rinkose.

    Pasak J. Schmid, regiono tikslas turėtų būti sudaryti sąlygas, kad sukauptos žinios neišsisklaidytų, o būtų panaudotos kuriant aukštesnės pridėtinės vertės ekonomiką. Tam reikia ne tik įmonių investicijų, bet ir nuoseklios politikos, kuri greitina sprendimų priėmimą bei mažina didelių projektų riziką.

    Kapitalas, intelektinė nuosavybė ir greitis

    Kalbėdama apie ribojančius veiksnius, J. Schmid pabrėžia paradoksą: problema esą ne kompetencijų ar verslumo trūkumas. Dažniau stabdo sprendimų priėmimo greitis, gebėjimas įgyvendinti didelius projektus ir kapitalo prieinamumas, nes konkurencinis pranašumas vis labiau siejamas su inovacijų diegimo tempu.

    Kitas akcentas – intelektinės nuosavybės išlaikymas regione. Pasak jos, rizika slypi ne idėjų stokoje, o per ankstyvame technologijų ir teisių pardavime į užsienį, todėl būtina kurti instrumentus, leidžiančius augti neprarandant kontrolės ir išlaikant tyrimų bei valdymo funkcijas vietoje.

    „Tai nėra regionas, kuriam reikia pagalbos – tai regionas, galintis pasiūlyti sprendimus energetikos, skaitmeninei ir pramonės transformacijai visoje Europoje“, – sakė Joanna Schmid.

    Regiono vizija, kaip ji apibendrinama interviu, remiasi trimis ramsčiais: kapitalu, kompetencijomis ir inovacijomis. Šlėskas siekia būti ne pasyvus pokyčių gavėjas, o vienas jų kūrėjų – ir būtent tai, pasak pašnekovės, artimiausiais dešimtmečiais lems jo vietą Europos ekonomikos žemėlapyje.

  • Lenkijos verslas nori vietos prie sprendimų stalo: kodėl vietinis kapitalas turi būti stiprinamas

    Lenkija ir toliau siekia pritraukti užsienio investicijų, tačiau vis dažniau akcentuojama, kad ekonomikos politika negali remtis vien iš išorės atvežamais didžiaisiais projektais. Privačios investicijų grupės TDJ vadovas Jacek Leonkiewicz sako, kad šalia tarptautinių koncernų pernelyg dažnai nuvertinamos vietos įmonės, kurios kuria kompetencijas, moka mokesčius ir vertę palieka šalies viduje.

    Pasak jo, diskusijos esmė yra vadinamasis vietinis turinys, kai valstybė ir savivaldybės taisykles, pirkimus ir investicijų aplinką formuoja taip, kad vietos verslas turėtų realias galimybes augti savo rinkoje. Tai nereiškia užsidarymo ar protekcionizmo, bet reiškia sąmoningą sprendimą stiprinti vietos pramonės ekosistemą ir privatų kapitalą.

    Vietinis turinys kaip politika

    J. Leonkiewicz pabrėžia, kad vietinis turinys neturėtų likti tuščiu šūkiu. Jo teigimu, praktikoje tai reiškia, kad viešajame sektoriuje vertinant pasiūlymus svarbi ne vien mažiausia kaina, bet ir tai, kiek sprendimas kuria ilgalaikę naudą šalies ekonomikai, tiekimo grandinėms ir darbo vietoms.

    Toks požiūris ypač aktualus Europos Sąjungai vis dažniau kalbant apie strateginę autonomiją, kritinių technologijų ir pramonės pajėgumų stiprinimą. Pastaraisiais metais Bendrijoje akivaizdžiai sugrįžo supratimas, kad vien pigiausios gamybos paieškos pasaulyje didina priklausomybes, o krizių metu tai tampa pažeidžiamumu.

    Ne tik lengvatos dideliems žaidėjams

    TDJ vadovas atkreipia dėmesį, kad dideli užsienio investuotojai dažnai automatiškai sulaukia politinio dėmesio, derybų, skatinimo priemonių ar mokestinių lengvatų. Tuo pat metu vietos verslas, net ir turintis finansinį pajėgumą investuoti, ne visada kviečiamas prie sprendimų stalo ar traktuojamas kaip lygiavertis partneris.

    „Kai ateina didelis užsienio investuotojas, neretai atsiranda dotacijos ir lengvatos. O vietos verslininkai prie to paties stalo kartais net nekviečiami“, – sakė Jacek Leonkiewicz.

    Jo argumentas paprastas: net jei vienas investuotojas atneša įspūdingą sumą, dešimtys ar šimtai vietos įmonių, investuojančių mažesniais etapais, gali sukurti panašią bendrą apimtį, o uždirbta vertė, pelnas ir kompetencijos lieka šalies viduje. Be to, rizika tampa labiau išskaidyta ir mažiau priklausoma nuo vieno sprendimo.

    Kas labiausiai stabdo investicijas?

    Didžiausiomis kliūtimis investicijoms J. Leonkiewicz įvardija procedūrų trukmę, sprendimų prognozuojamumą ir administracinį tempą. Jo teigimu, atsinaujinančios energetikos projektuose kelias iki realių darbų dažnai būna itin ilgas, nes reikia daugybės suderinimų, poveikio aplinkai vertinimų ir leidimų.

    „Jeigu kalbame apie atsinaujinančios energetikos projektus, vien leidimų ir derinimų kelias būna labai ilgas. Vėjo jėgainės pastatymas gali užtrukti daugelį metų, kartais net iki 8–10 metų“, – sakė Jacek Leonkiewicz.

    Verslui, jo vertinimu, svarbiausia ne deklaracijos apie „vieno langelio“ principą, o realus sprendimų priėmimo greitis ir aiški, stabili reguliavimo kryptis. Tai tiesiogiai lemia, ar privatus kapitalas ryžtasi investuoti, ypač energetiškai intensyviose pramonės šakose.

    Pramonės kompetencijos gali tapti tramplinu

    Kalbėdamas apie Lenkijos pramonę, TDJ vadovas pabrėžia, kad tradicinės inžinerinės kompetencijos gali būti perkeliamos į naujas sritis, pavyzdžiui, vėjo energetiką, automatiką, gynybos pramonę ar dvigubos paskirties technologijas. Kaip pavyzdį jis mini „Famur“ transformaciją, kai ilgai su kasybos įranga dirbusi įmonė ieško pritaikymo sprendimams ir energetikos sektoriuje.

    Tokie perėjimai nėra mechaninis tos pačios veiklos pakartojimas, tačiau suteikia startinį pranašumą: gamybos kultūrą, tiekimo grandinių valdymą, gebėjimą spręsti sudėtingus inžinerinius uždavinius ir konkuruoti ne vien kaina, bet kokybe bei pritaikymu konkrečiam užsakovui.

    J. Leonkiewicz pabrėžia, kad pasaulinėje konkurencijoje vietos įmonės dažnai susiduria su varžovais, kurių užnugarį sudaro aktyvi valstybės parama. Todėl, jo nuomone, Lenkijai svarbu kurti aplinką, kurioje vietos įmonės galėtų „užsiauginti raumenis“ namų rinkoje ir tik tada nuosekliai plėstis į užsienį.

    Galiausiai jis akcentuoja ir ilgalaikį pagrindą: stiprios įmonės neatsiranda per naktį, todėl šalia kapitalo ir rinkų reikia ugdyti verslumą bei glaudžiau sieti švietimą su ekonomikos poreikiais. Tik taip, pasak jo, galima užauginti pakankamo masto įmones, galinčias varžytis globaliai.

  • TDJ vadovas: Silezija jau konkuruoja su pasauliu – kaip pramonę paversti naujų sektorių varikliu

    Silezija Lenkijoje vis dažniau lyginama ne su kitais šalies regionais, o su pramoniniais ir technologiniais centrais Europoje, Azijoje ir JAV. Investicijų grupės TDJ vadovas Jacekas Leonkiewiczius pabrėžia, kad regionas turi stiprų pramoninį identitetą, tačiau jis gali tapti ir tramdžiu, jei bus saugomas kaip neliečiama praeitis.

    Pasak jo, Silezijos pranašumas yra aiškiai atpažįstama ekonominė specializacija: gamyba, inžinerija, techninės kompetencijos ir darbo kultūra. Verslo aplinkoje tai laikoma patikimumo ženklu, bet viešojoje erdvėje regioną vis dar kartais lydi supaprastintos asociacijos su anglimi ir senosios pramonės konfliktais.

    Pramonės kompetencijos kaip starto taškas

    TDJ vadovas teigia, kad tikrasis iššūkis nėra „atsisakyti pramonės“, o perkelti jos sukauptas žinias į naujas sritis. Jis išskiria vėjo energetiką, automatiką, gynybos pramonę, kosmoso technologijas ir vadinamuosius dual use sprendimus, kuriuose pritaikomos tiek civilinės, tiek gynybinės technologijos.

    Kaip pavyzdį jis mini „Famur“ patirtį: ilgus metus įmonė kūrė įrangą kasybai, o dalis technologijų, pavyzdžiui, pavarų sprendimai, vėliau pasirodė tinkami ir vėjo turbinų komponentams. Tokia transformacija, anot jo, dažniausiai neprasideda „nuo nulio“: pramonė suteikia inžinerinį pagrindą, gamybos discipliną ir gebėjimą dirbti su sudėtingais užsakovais.

    „Silezija konkuruoja ne tik su Mažąja Lenkija ar Mazovija – ji konkuruoja su pasauliu“, – sakė Jacekas Leonkiewiczius.

    Kodėl transformacija užtrunka?

    Anot pašnekovo, persiorientavimas į naujus sektorius reikalauja laiko, kapitalo ir tolerancijos klaidoms. Įmonėms dažnai patogiau likti pažįstamoje rinkoje, kur aiškūs klientai, produktai ir maržos, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai didina atsilikimo riziką.

    Jis akcentuoja, kad pramonės technologijų raida istoriškai visada buvo ilgas procesas, todėl ir šiandien regionams reikia kantrybės. Tai apima ir viešąjį sektorių, kuris turėtų sukurti stabilesnes taisykles, kad investicijų planavimas nebūtų priklausomas nuo ilgamečių procedūrų.

    Lemiamas veiksnys – žmonės ir taisyklės

    TDJ vadovas didžiausią regiono „resursą“ sieja su žmonėmis, talentais ir švietimu. Jo teigimu, studijų pasirinkimas dažnai reiškia ir vietos pasirinkimą, todėl regionui svarbu turėti stiprias aukštąsias mokyklas, aiškias karjeros galimybes ir erdvę naujiems projektams.

    Jis taip pat kritikuoja situacijas, kai švietimas pernelyg atitrūksta nuo ekonomikos poreikių, o dialogas tarp verslo ir akademinės bendruomenės lieka fragmentiškas. Techniniai ir technologiniai gebėjimai, įskaitant DI kompetencijas, energetiką ir automatizaciją, jo vertinimu, tampa svarbiausiu konkurencingumo pagrindu.

    Kartu pabrėžiama, kad regiono ir valstybės politika turi labiau remti vietos verslą, nes būtent jis ilgainiui kuria darbo vietas, kompetencijas ir mokesčių bazę. Pasak jo, investicijoms ypač svarbios ne deklaracijos, o aiškios ir greitos procedūros, leidžiančios projektus įgyvendinti per prognozuojamus terminus.

    Jo vertinimu, Silezijos ateitis priklausys nuo to, ar regionas pramoninį pamatą panaudos kaip trampliną į naujas rinkas, o ne kaip argumentą išlaikyti seną modelį. Jei vietos įmonės galės „užsiauginti raumenis“ namuose, jos turės daugiau šansų sėkmingai plėstis globaliai.