Tag: Prancūzijos istorija

  • Prancūzų šnipas Chevalier d’Éon: kaip ji gyveno ir kaip vyras, ir kaip moteris

    Charles d’Éon de Beaumont (dar žinoma kaip Chevalier d’Éon) – viena neįprasčiausių XVIII amžiaus Prancūzijos figūrų: kareivė, diplomatė ir slaptoji agentė, gyvenusi tiek vyro, tiek moters vaidmenyje.

    Kaip pasakojama, d’Éon gimė 1728 metų spalio 5 dieną Burgundijoje kilmingoje, bet neturtingoje šeimoje. Nors ji save laikė moterimi, šeimos aplinkybės lėmė, kad buvo auginama kaip berniukas – tai buvo susiję su paveldėjimo taisyklėmis ir giminės interesais.

    Jaunystėje d’Éon pasižymėjo gabumais, ėmė publikuoti tekstus apie politiką ir valstybės valdymą, o karjera netrukus pakrypo į administracinius darbus. Lemiamas posūkis įvyko 1756 metais, kai ji prisijungė prie „Secret du Roi“ – karaliaus Liudviko XV sukurto slaptojo žvalgybos tinklo, veikusių neatskleidžiant jo net pačiai Prancūzijos valdžiai.

    Būtent žvalgybos misijose d’Éon pradėjo naudoti persirengimą: kelionėje į Rusiją, siekdama išvengti britų patrulio, ji esą pasinaudojo moterišku įvaizdžiu ir slapyvardžiu Lia de Beaumont. Vėliau, Rusijos rūmuose, tam galimybių suteikė kaukių pobūviai, kuriuose persirengimas nebuvo retenybė.

    Slaptos misijos, karas ir Londonas

    Grįžusi į Prancūziją 1760 metais, d’Éon dalyvavo Septynerių metų kare kaip dragūnų kapitonė ir buvo sužeista Vilinghauzeno mūšyje. Už tarnybą ji pelnė pagarbą, o vėliau buvo perkelta į diplomatinę tarnybą.

    Londone d’Éon prisidėjo prie Paryžiaus sutarties rengimo ir 1763 metais gavo pensiją bei Chevalier titulą. Tačiau tuo pat metu jos buvimas Britanijoje, kaip teigiama, turėjo ir kitą – slaptą – tikslą: rinkti informaciją apie pakrantę galimai invazijai, nors viešai buvo skelbiama taika.

    Gyvendama Londone d’Éon tapo aukštuomenės ir spaudos dėmesio objektu: ji rengė prabangius susibūrimus, o aplink jos lytį sklandę gandai tik stiprėjo. Pasakojama, kad ji jų aktyviai neneigė ir kartais net pakurstydavo.

    Konfliktas su ambasadoriumi ir šantažas

    Situacija komplikavosi atvykus naujam Prancūzijos ambasadoriui grafui Guerchy: šis nežinojo apie d’Éon slaptą užduotį, o jų konfliktas virto atvira kova dėl įtakos. Kai d’Éon buvo atšaukta į Prancūziją, ji atsisakė grįžti, o valdžia ją paskelbė prieše – buvo atimtas rangas ir nutraukta pensija.

    Tuomet d’Éon liko Britanijoje ir, kaip teigiama, išvengė ekstradicijos dėl ryšių su britų elitu. Svarbia jos svertu tapo dokumentai, rodę, kad Liudvikas XV galėjo pažeisti Paryžiaus sutartį: d’Éon ėmė viešinti dalį korespondencijos, sukeldama nerimą Prancūzijos rūmuose.

    Galiausiai buvo pasiektas susitarimas: pensija atkurta mainais į tylą apie slaptus planus. Taip d’Éon dar kartą parodė, kad politinėje ir žvalgybinėje kovoje ji gebėjo veikti ne tik kardais, bet ir informacija.

    Grįžimas su sąlyga ir skurdus finalas

    Po Liudviko XV mirties Liudvikas XVI leido d’Éon grįžti į Prancūziją, tačiau su dviem sąlygomis: atiduoti šnipinėjimo dokumentus ir viešai rengtis tik kaip moteriai. D’Éon sutiko, apsigyveno Tonere, nors jos pasirinkimai – pavyzdžiui, dalį senos uniformos derinti su suknele – provokavo aplinkinių pasipiktinimą.

    1789 metais prasidėjusi Prancūzijos revoliucija jos gyvenimą vėl apvertė: šeimos turtas buvo konfiskuotas, pensija nutraukta. Likusius metus d’Éon praleido Londone skurde.

    Norėdama užsidirbti, ji dalyvavo fechtavimo dvikovose – garsiausia laikoma kova su Chevalier de Saint-Georges. Nepaisant bandymų išsilaikyti, d’Éon patyrė skolų kalėjimą ir 1810 metais mirė nuskurdusi bei paralyžiuota, palikdama sudėtingą, bet išskirtinį pėdsaką Europos istorijoje.