CP v2

Tag: Prancūzijos kinas

  • Prancūzija į „Oskarus“ siunčia rusų kalbos filmą Minotaur: ką apie šį pasirinkimą sako ekspertai

    Prancūzija į „Oskarus“ siunčia rusų kalbos filmą Minotaur: ką apie šį pasirinkimą sako ekspertai

    Prancūzija pasirinko, koks filmas atstovaus šaliai „Oskarų“ geriausio tarptautinio vaidybinio filmo kategorijoje 2027 metais. Kandidatu tapo rusų kalba sukurtas režisieriaus Andrejaus Zviagincevo filmas Minotaur, kurį prodiusavo Prancūzijos bendrovės.

    Sprendimą priėmė profesionali komisija, o atranka, Prancūzijos Nacionalinio kino ir animacijos centro teigimu, vyko savarankiškai ir pagal tarptautinės „Oskarų“ akademijos nustatytą tvarką. Tai reiškia, kad nacionalinis kandidatas parenkamas pagal atitiktį taisyklėms ir meninę vertę, o ne pagal kalbą ar aktorių tautybę.

    Apie ką pasakoja Minotaur?

    Minotaur yra santuokos drama, kurios foną kuria Rusijos karo Ukrainoje realijos. Siužetas susijęs su mobilizacija, paskelbta 2022 metais, ir moraliniais pasirinkimais, kai verslo vadovui tenka spręsti, kaip vykdyti jam primetamas prievoles bei išsaugoti padėtį.

    Kūrinyje sąmoningai pasitelkiami mitologiniai motyvai: istorija sugretina asmeninę išdavystę ir valdžios diktuojamus kompromisus. Tokia struktūra, kino kritikų vertinimu, leidžia kalbėti apie atsakomybę ir baimę ne pamokslaujant, o per personažų sprendimų pasekmes.

    „Subtilus ir apgalvotas“ pasirinkimas

    Prancūzų kino kritikas ir eseistas Jeanas-Philippe’as Domecqas šį kandidatą įvardijo kaip subtilų ir apgalvotą. Pasak jo, filmo stiprybė slypi niuansuotoje estetikoje ir dviprasmiškume, kurį sustiprina šaukimo į kariuomenę kontekstas.

    „Sprendimas atrodo taiklus, nes čia dera prancūziška prodiuserių įtaka ir meninė kalba, kuri renkasi niuansus, o ne deklaracijas“, – sakė J.-P. Domecqas.

    Minotaur jau spėjo sulaukti dėmesio tarptautinėje kino bendruomenėje: filmas laimėjo Didįjį prizą Kanų kino festivalyje 2026 metais. Projektas taip pat buvo kuriamas bendradarbiaujant su partneriais Vokietijoje ir Latvijoje, atspindint šiandien kine įprastą plataus masto koprodukcijų praktiką.

    Diskusijos dėl režisieriaus pareiškimo

    Vis dėlto filmo kelias į apdovanojimų sezoną nėra be kontroversijų. Kanų festivalyje atsiimdamas apdovanojimą A. Zviagincevas kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ragindamas sustabdyti žudynes, tačiau savo kalboje tiesiogiai neįvardijo nei Ukrainos, nei Rusijos atsakomybės.

    Šis pareiškimas Vakaruose buvo sutiktas palankiai, bet sulaukė kritikos Ukrainoje ir dalies nuo karo pasitraukusių Rusijos opozicijos atstovų. Tokios reakcijos rodo, kad karo tema kultūroje vis dažniau vertinama ne tik per kūrinio turinį, bet ir per viešą autoriaus laikyseną.

    Minotaur Prancūzijos kino teatruose turėtų pasirodyti spalio 14 dieną. 99-oji „Oskarų“ ceremonija planuojama 2027 metų kovo 14 dieną Los Andžele, o galutinius nominantus kaip įprasta rinks JAV Kino meno ir mokslo akademijos nariai.

  • Prancūzijos kandidatas į 2027 metų „Oskarą“: rusų kalba nufilmuotas Zviagincevo filmas „Minotauras“

    Prancūzijos kandidatas į 2027 metų „Oskarą“: rusų kalba nufilmuotas Zviagincevo filmas „Minotauras“

    Prancūzija pasirinko netikėtą kandidatą

    Prancūzija oficialiai paskyrė rusų kalba sukurtą dramą „Minotauras“ atstovauti šaliai 2027 metų „Oskarų“ geriausio tarptautinio vaidybinio filmo kategorijoje. Filmą režisavo Rusijos režisierius disidentas Andrejus Zviagincevas, pastaraisiais metais gyvenantis Prancūzijoje.

    Sprendimą priėmė profesionali komisija, kurios darbą koordinavo Prancūzijos kino sektoriaus institucijos. Atranka vyko pagal tarptautinei kategorijai taikomą tvarką, kai kiekviena šalis pateikia po vieną kandidatą.

    „Šis pasirinkimas primena Prancūzijos išskirtinį vaidmenį didžiuosiuose pasauliniuose bendros gamybos projektuose“, – sakė CNC vadovas Gaëtanas Bruelis.

    Filmo siužetas ir kontekstas

    „Minotauras“ pasakoja apie santuokos krizę, kuri rutuliojasi Rusijos karo prieš Ukrainą fone ir 2022 metų rugsėjo mobilizacijos kontekste. Pagrindinis herojus Gleb, vadovaujantis įmonei, spaudžiamas prisidėti prie mobilizacijos planų vykdymo, o asmeninis gyvenimas tuo pat metu byrėja.

    Kūrinys laisvai siejamas su Claude’o Chabrolio 1969 metais sukurtu filmu apie neištikimybę, tačiau naujoje versijoje moraliniai pasirinkimai sustiprinami karo ir prievartinės mobilizacijos realijomis. Režisierius taip pat naudoja antikinį mitą apie Minotaurą, paversdamas jį kompromisų ir baimės metafora.

    Kokios filmo galimybės „Oskaruose“?

    Prancūzijos sprendimas iš karto sukėlė diskusijų dėl filmo kalbos ir politinio konteksto, tačiau kino ekspertai pabrėžia jo meninę vertę. Prancūzų kritikas Jean-Philippe’as Domecqas filmą apibūdino kaip subtilų pasirinkimą, kuriame svarbiausia ne deklaracijos, o niuansai.

    „Minotauras“ dar prieš „Oskarų“ atranką buvo pastebėtas tarptautinėje kino bendruomenėje ir laimėjo pagrindinį apdovanojimą Kanuose, kas tradiciškai sustiprina filmo matomumą JAV rinkoje. Vis dėlto tarptautinio filmo kategorijoje konkurencija kasmet itin didelė, o galutinį rezultatą lemia ne vien festivaliniai apdovanojimai, bet ir kampanijos intensyvumas, platintojų įdirbis bei Akademijos narių dėmesys.

    „Minotauras“ Prancūzijos kino teatruose turėtų pasirodyti spalio 14 dieną. 99-oji „Oskarų“ ceremonija planuojama 2027 metų kovo 14 dieną Los Andžele.

  • „Canal+“ atsidūrė teisme: po laiško dėl Bolloré įtakos – kaltinimai diskriminacija

    „Canal+“ atsidūrė teisme: po laiško dėl Bolloré įtakos – kaltinimai diskriminacija

    Prancūzijos žmogaus teisių lyga (LDH) ir profesinė sąjunga CGT inicijavo civilinę bylą prieš bendrovę „Canal+“. Organizacijos teigia, kad įmonės vadovo Maxime’o Saada reakcija į viešą kino industrijos laišką peržengė teisines ribas ir galėjo tapti diskriminacijos forma.

    Ginčas kilo po atviro „Zapper Bolloré“ kolektyvo laiško, publikuoto leidinyje „Libération“. Jame kritikuota verslininko Vincento Bolloré įtaka Prancūzijos kino sektoriui, akcentuojant, kad ši įtaka, autorių teigimu, tampa vis labiau išsikerojusi ir ideologiškai kryptinga.

    Po laiško pasirodymo „Canal+“ vadovas pareiškė neketinantis dirbti su jį pasirašiusiais asmenimis. CGT ir LDH aiškina, kad tokia pozicija faktiškai prilygsta bandymui bausti už politinę ar profesinę saviraišką ir gali turėti atgrasantį poveikį visai industrijai.

    „„Canal+“ turės stoti prieš teismą dėl įstatymo pažeidimo“, – teigiama CGT ir LDH pranešime.

    Teisinį procesą koordinuoja advokatas Arié Alimi. Ieškinyje prašoma panaikinti sprendimą atsisakyti dirbti su laišką pasirašiusiais kūrėjais, o sprendimo nevykdymo atveju taikyti finansines sankcijas, taip pat paskirti atstovą, kuris fiksuotų galimus diskriminacijos atvejus „Canal+“ grupėje.

    LDH prezidentė Nathalie Tehio pabrėžė, kad toks mechanizmas būtų prevencinis ir skirtas budrumui užtikrinti. Pasak jos, teismas spręs, ar šią funkciją galėtų atlikti grupės darbuotojas, ar nepriklausomas išorės asmuo.

    „Tai turi nuspręsti teismas“, – sakė Nathalie Tehio.

    Be civilinės bylos, svarstoma ir galimybė kreiptis į Europos Komisiją, prašant įvertinti, ar konkrečioje situacijoje nebuvo piktnaudžiaujama ekonomine priklausomybe. Tokie argumentai dažniausiai siejami su rinkos dalyvių priklausomybe nuo dominuojančių finansuotojų, platintojų ar transliuotojų sprendimų.

    Ši istorija dar kartą iškelia klausimą apie didžiųjų žiniasklaidos ir turinio finansavimo grupių vaidmenį Prancūzijos kultūros rinkoje. „Canal+“ yra vienas svarbiausių kino finansavimo ir transliavimo žaidėjų šalyje, todėl bet kokie signalai apie galimą ribojimą ar „juoduosius sąrašus“ kūrėjų bendruomenėje vertinami itin jautriai.

    Atvirą laišką pasirašė ir tarptautiniu mastu žinomi kino kūrėjai, tarp jų aktorius Javieras Bardemas ir režisierius Kenas Loachas. Ginčo baigtis gali tapti precedentu, apibrėžiančiu, kiek plačiai kultūros sektoriuje toleruojami darbdavių ar užsakovų sprendimai, susiję su vieša kūrėjų pozicija.

  • Holivudo žvaigždės jungiasi prie peticijos prieš Vincentą Bolloré: auga nerimas dėl kino įtakų

    Holivudo žvaigždės jungiasi prie peticijos prieš Vincentą Bolloré: auga nerimas dėl kino įtakų

    Peticija plečiasi už Prancūzijos ribų

    Iniciatyva „Zapper Bolloré“ pranešė, kad prie atviro laiško, kuriame keliami klausimai dėl Vincento Bolloré įtakos kino sektoriui, prisijungė nauji, tarptautiniu mastu žinomi kūrėjai. Tarp jų minimi aktorius Javieras Bardemas, režisierius Ken Loachas ir aktorius Markas Ruffalo.

    Judėjimo atstovai teigia, kad laišku siekiama atkreipti dėmesį į augančią žiniasklaidos ir kultūros galios koncentraciją. Pasak jų, tokia koncentracija gali paveikti kino įvairovę ir kūrybinę laisvę, ypač kai finansavimas ir platinimo kanalai sutelkiami kelių grupių rankose.

    Prie pirmųjų pasirašiusiųjų buvo priskiriamos ir Prancūzijos kino pasaulio figūros, tarp jų aktorės Adèle Haenel, Juliette Binoche ir Blanche Gardin. Taip pat minimi aktoriai Swannas Arlaud, Jean-Pascalis Zadi bei dokumentininkas Raymondas Depardonas.

    Kino bendruomenę įaudrino „Canal+“ vadovo reakcija

    Iniciatyvos teigimu, pasirašiusiųjų skaičius šiuo metu pasiekė apie 3 460 kino sektoriaus profesionalų. Skelbiama, kad augimas paspartėjo po „Canal+“ prezidento Maxime’o Saados pareiškimo, jog jis nebenorėtų dirbti su atviro laiško signatarais.

    Šis pareiškimas nuskambėjo Kanų kino festivalio kontekste ir sukėlė diskusiją dėl saviraiškos laisvės bei galimo spaudimo kūrėjams. Dalis kino bendruomenės tai įvertino kaip signalą, kad vieša kritika gali turėti profesinių pasekmių.

    Aktorius Alainas Chabat viešai kritikavo tokį toną, pabrėždamas, kad į nuogąstavimus galima atsakyti įvairiais būdais, nesukuriant įspūdžio, jog žmonės baudžiami už nuomonę. Jis kartu pripažino, kad „Canal+“ darbuotojai galėjo pasijusti užgauti, nes kanalas dalyvauja įvairių filmų gamyboje.

    „Buvo daugybė būdų atsakyti į šį tekstą, bet spausti žmones vien dėl to, kad jie išsako nuomonę ar nerimą, yra prastas kelias“, – sakė Alainas Chabat.

    Aktorius Jonathanas Cohenas taip pat kalbėjo apie signatarų patiriamą nerimą, tačiau pabrėžė, kad „Canal+“ komandos, jo vertinimu, iki šiol prisidėjo prie prancūziško kino įvairovės. Ši priešprieša atskleidė, kaip glaudžiai kūrybinė rinka siejasi su stambių žiniasklaidos grupių sprendimais.

    Didelės investicijos ir dar didesnė įtaka

    „Canal+“ yra vienas svarbiausių Prancūzijos kino finansuotojų, o tai suteikia kanalui reikšmingą vaidmenį pramonėje. Skelbiama, kad kanalas planuoja investuoti 160 milijonų eurų į prancūzų kiną 2026 metais ir 170 milijonų eurų 2027 metais, kai 2025 metais investicijos siekė 150 milijonų eurų.

    Tuo pat metu primenama, kad ankstesniais metais investicijų lygis buvo didesnis ir siekė 220 milijonų eurų. Šie skaičiai pabrėžia, kodėl diskusija apie įtaką nėra vien teorinė: kino gamyba daugeliu atvejų priklauso nuo kelių finansavimo šaltinių.

    Vincentas Bolloré yra siejamas su plačiu aktyvų portfeliu turinio, žiniasklaidos ir komunikacijos srityse. Iniciatyvos autoriai būtent šį kryžminį dalyvavimą skirtingose kultūros grandyse laiko rizika, galinčia keisti redakcinius ir kūrybinius sprendimus.

    Konfliktas dėl įtakos kultūrai pastaruoju metu išryškėjo ne tik kine. Prancūzijos leidybos sektoriuje jau anksčiau kilo protestai po pokyčių vienoje iš žinomų leidyklų, o dalis autorių viešai kalbėjo apie norą turėti aiškesnes profesines garantijas, kai keičiasi savininkų sprendimai ir kryptys.

    Kino pasaulio laiškas ir jo sulaukta reakcija rodo platesnę tendenciją Europoje: vis dažniau diskutuojama, kaip suderinti privataus kapitalo vaidmenį kultūroje ir kūrėjų laisvę kritikuoti galios koncentraciją. Kol kas aišku viena: šis ginčas neapsiribos viena peticija, nes paliečia visą audiovizualinio turinio ekosistemą.

  • Prancūzijos „Canal+“ ir Vincentas Bolloré: ar kritiką pasirašiusieji gali atsidurti juodajame sąraše?

    Prancūzijos „Canal+“ ir Vincentas Bolloré: ar kritiką pasirašiusieji gali atsidurti juodajame sąraše?

    Prancūzijos kino bendruomenę prieš Kanų kino festivalį supurtė viešas konfliktas dėl įtakingo verslininko Vincento Bolloré vaidmens šalies žiniasklaidos ir kino rinkoje. Daugiau kaip 600 kino profesionalų pasirašė peticiją, kurioje kritikuojamas, jų teigimu, augantis jo įtakos mastas.

    Vėliau peticija išsiplėtė iki beveik 3 500 parašų, o tarp pasirašiusiųjų atsidūrė ir tarptautiniu mastu žinomi kūrėjai bei aktoriai. Diskusija greitai persikėlė iš kultūros lauko į teisės ir žodžio laisvės klausimus.

    Kas paskatino peticiją?

    Peticiją inicijavo kolektyvas „Zapper Bolloré“, perspėjantis dėl, jų vertinimu, vis ryškesnės kraštutinių dešiniųjų idėjų sklaidos dalyje Prancūzijos medijų ekosistemos. Dokumente atskirai akcentuojamas V. Bolloré, siejamas su dideliais interesais audiovizualiniame sektoriuje.

    Vienas peticijos dėmesio centrų yra „Canal+“, laikoma viena svarbiausių Prancūzijos kino finansuotojų ir transliuotojų. Kūrėjai teigia nerimaujantys, kad rinkos koncentracija gali ilgainiui mažinti nuomonių ir kūrybinių pasirinkimų įvairovę.

    Diskusijų fone minima ir „Canal+“ grupės plėtra: 2025 metais ji pranešė įsigijusi 34 proc. tinklo UGC akcijų paketą ir signalizavusi apie galimą kontrolės perėmimą ateityje. Tai sustiprino nuogąstavimus, kad vienos grupės sprendimai gali paveikti didesnę kino infrastruktūros dalį.

    „Canal+“ vadovo reakcija ir boikoto grėsmė

    Į peticiją sureagavo „Canal+“ generalinis direktorius Maxime Saada, Kanų festivalio metu pareiškęs, kad grupė neturėtų tęsti bendradarbiavimo su peticiją pasirašiusiais asmenimis. Šie žodžiai daliai kino industrijos atstovų nuskambėjo kaip netiesioginė boikoto arba juodojo sąrašo grėsmė.

    „Aš nebenoriu dirbti su žmonėmis, kurie pasirašė tą peticiją“, – sakė Maxime Saada.

    „Canal+“ viešai nedetalizavo, ar tokia pozicija virstų praktiniais sprendimais dėl konkrečių sutarčių, projektų atrankos ar finansavimo. Vis dėlto vien pats pareiškimas paskatino klausimą, ar kultūros lauke kritika gali turėti profesinių pasekmių.

    Kur baigiasi nuomonė ir prasideda diskriminacija?

    Teisės ekspertai pabrėžia, kad vieši pasisakymai patys savaime nebūtinai pažeidžia įstatymus, nes žodžio laisvė taikoma visoms pusėms. Tačiau teisinė rizika išauga tuo atveju, jei grasinimai būtų įgyvendinti taip, kad realiai paveiktų žmonių galimybes dirbti vien dėl jų politinių pažiūrų ar viešai išreikštos pozicijos.

    Pasak Paryžiuje dirbančio žiniasklaidos ir intelektinės nuosavybės teisės advokato Yann Personnic, tokie veiksmai galėtų susidurti su nediskriminavimo principais. Tai aktualu ne tik darbuotojams pagal darbo sutartis, bet ir nepriklausomiems prodiuseriams ar kūrėjams, su kuriais sudaromos projektinės sutartys.

    „Negalima atsisakyti dirbti su žmogumi vien dėl jo politinių pažiūrų; tai galėtų būti laikoma diskriminacija“, – sakė Yann Personnic.

    Praktikoje, anot jo, didžiausia problema būtų įrodymai. Net jei sprendimo motyvas būtų pasirašyta peticija, bendrovė gali nurodyti kitus argumentus, pavyzdžiui, meninius prioritetus, biudžeto logiką ar rizikų vertinimą, kuriuos teisme paneigti sudėtinga.

    Dėl to dalis teisininkų kalba apie vadinamąjį „paslėptų motyvų“ klausimą: ar sprendimas formaliai pagrindžiamas neutraliomis priežastimis, nors iš tiesų yra susijęs su pažiūromis. Tokiose bylose dažnai lemia ne bendros nuostatos, o konkrečių aplinkybių ir dokumentų visuma.

    Kokie įsipareigojimai tenka „Canal+“?

    Ši istorija vyksta platesniame Prancūzijos reguliavimo kontekste, kuriame audiovizualinio sektoriaus dalyviai turi pareigų, susijusių su kultūros rėmimu ir įvairove. Prancūzijos teisėje įtvirtinti principai dėl komunikacijos laisvės ir pliuralizmo, o transliuotojams nustatomos prievolės investuoti į prancūzų kalba kuriamą turinį bei bendradarbiauti su nepriklausoma produkcija.

    Tai reiškia, kad net ir turėdama platų komercinį pasirinkimą, grupė veikia reguliuojamoje aplinkoje, kur siekiama apsaugoti rinkos įvairovę. Dėl to dalis kino bendruomenės teigia laukianti ne tik viešų pareiškimų, bet ir aiškių, skaidrių kriterijų, kaip bus priimami sprendimai dėl projektų.

    Įtampai mažinti įsitraukė ir audiovizualinio sektoriaus priežiūrą vykdanti institucija Arcom, raginusi puses grįžti prie dialogo. Tuo pat metu Prancūzijos kino režisierių draugija SRF pasiūlė tarpininkavimo kelią, siekiant atkurti pasitikėjimą tarp peticijos pasirašiusių kūrėjų ir „Canal+“ komandų.

    Kol kas neaišku, ar konfliktas baigsis oficialiomis mediacijos procedūromis, ar peraugs į teisinius ginčus. Tačiau situacija jau tapo ryškiu signalu, kad kultūros sektoriuje susikerta ne tik kūrybinės ambicijos, bet ir galios, rinkos koncentracijos bei žodžio laisvės ribų klausimai.