CP v2

Tag: Prancūzijos prezidento rinkimai

  • Teismo verdiktas Paryžiuje gali pakeisti 2027 metų rinkimus: ką dėl vienybės sako Le Pen ir Bardella

    Teismo verdiktas Paryžiuje gali pakeisti 2027 metų rinkimus: ką dėl vienybės sako Le Pen ir Bardella

    Sprendimas dėl kandidatavimo

    Paryžiaus apeliacinis teismas artimiausiomis dienomis turi paskelbti, ar Marine Le Pen galės dalyvauti 2027 metų Prancūzijos prezidento rinkimuose. Sprendimas laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių iš esmės perbraižyti priešrinkiminį žemėlapį.

    Byla susijusi su įtarimais dėl neteisėto Europos Parlamento lėšų panaudojimo, o ankstesnis teismo sprendimas Le Pen aplinkoje buvo vertinamas kaip politiškai itin jautrus. Jei apeliacinė instancija paliktų jį galioti, politinei lyderei grėstų realus kelias į rinkimų kampanijos sustabdymą.

    Le Pen ir Bardella akcentuoja duetą

    Verdikto išvakarėse Le Pen ir partijos Nacionalinis sambūris prezidentas Jordanas Bardella viešai pabrėžė, kad dirbs kartu, nepriklausomai nuo teismo išvados. Tokia žinutė nukreipta į partijos elektoratą ir siekia gesinti kalbas apie galimus vidinius nesutarimus.

    „Tai žinutė tiems, kurie mano, kad užteks mums pastatyti kliūtį ir mes sustosime. Mes niekada nenusivilsime“, – sakė Marine Le Pen.

    Le Pen taip pat leido suprasti, kad nepalankaus sprendimo atveju remtų Bardellą kaip galimą pagrindinį partijos veidą rinkimuose. Tai reikštų, kad Nacionalinis sambūris stengtųsi išlaikyti rinkėjų mobilizaciją ir kampanijos inerciją, net jei kandidatė būtų priversta pasitraukti.

    Kodėl tai svarbu 2027 metų rinkimams

    Marine Le Pen jau tris kartus siekė prezidento posto ir du kartus pateko į antrąjį turą, pralaimėjusi Emmanueliui Macronui. Vis dėlto Macronas negalės kandidatuoti dar kartą, nes Prancūzijos Konstitucija riboja dvi kadencijas iš eilės.

    Todėl 2027 metų rinkimai laikomi itin atvira kova, kurioje Le Pen šalininkai mato vieną realiausių jos galimybių laimėti. Būtent dėl to bet koks teisinis apribojimas kandidatavimui įgauna ne tik teisinę, bet ir strateginę, visą politinę sistemą veikiančią reikšmę.

    Nacionalinis sambūris šią savaitę bandė parodyti, kad partija pasirengusi įvairiems scenarijams, o Bardella pozicionuojamas kaip politikas, galintis perimti iniciatyvą. Tuo pačiu tai yra signalas rinkėjams ir konkurentams, kad lyderystės vakuumo partija neketina palikti.

  • Lagarde svarsto trauktis iš ECB: kas slypi už užuominų apie vaidmenį Prancūzijos rinkimuose

    Lagarde svarsto trauktis iš ECB: kas slypi už užuominų apie vaidmenį Prancūzijos rinkimuose

    Užuomina, kuri sujudino Europą

    Europos Centrinio Banko vadovė Christine Lagarde pareiškė svarstanti galimybę įsitraukti į artėjančių Prancūzijos prezidento rinkimų diskusiją. Tokia užuomina Prancūzijos žiniasklaidai reiškia, kad ji neatmeta ir ankstesnio pasitraukimo iš pareigų.

    Lagarde tiksliai neįvardijo, kokį vaidmenį turėtų omenyje, tačiau pabrėžė šiuo metu neplanuojanti kandidatuoti. Jos teigimu, tikslas būtų prisidėti prie debatų krypties ir turinio, ypač kalbant apie Europos temas.

    „Manau, kad Prancūzijos prezidento debatuose turi būti girdimas europinis balsas“, – sakė Christine Lagarde.

    Rinkimai Prancūzijoje ir įtemptas fonas

    Kiti Prancūzijos prezidento rinkimai numatyti 2027 metų balandį, o politinė situacija šalyje išlieka fragmentuota. Susiskaldęs parlamentas ir trapios daugumos apsunkina svarbių sprendimų priėmimą, ypač ekonomikos ir biudžeto srityse.

    Prie politinės įtampos prisideda ir ekonominiai iššūkiai: didelė valstybės skola bei ribotos fiskalinės galimybės finansuoti prioritetus. Tarp jų vis dažniau minimos gynybos investicijos ir skaitmeninė transformacija, įskaitant dirbtinis intelektas plėtrą.

    Ką reikštų ankstyvas pasitraukimas iš ECB

    Lagarde komentarai atgaivino diskusiją, kas galėtų tapti kita ECB vadove, jei ji pasitrauktų anksčiau kadencijos pabaigos. ECB vadovo kaita rinkoms svarbi ne tik simboliškai, bet ir praktiškai, nes daro įtaką lūkesčiams dėl palūkanų normų, infliacijos valdymo ir euro zonos finansinio stabilumo.

    Šis klausimas jautrus ir politiškai: ECB nepriklausomumas yra vienas kertinių euro zonos principų, todėl bet kokios sąsajos su nacionaliniais rinkimais paprastai vertinamos itin atsargiai. Dėl to Lagarde pabrėžtas neketinimas kandidatuoti gali būti laikomas bandymu iš anksto sumažinti galimus priekaištus.

    Prancūzijoje jau dabar matyti aktyvus pasirengimas rinkimams, o dėl kandidato iš kraštutinių dešiniųjų stovyklos įvardijami keli galimi scenarijai. Tarp jų minimas variantas, kad Nacionalinis sambūris galėtų kelti Marine Le Pen, jei teisiniai klausimai būtų išspręsti jos naudai, arba Jordaną Bardellą.

  • Mélenchonas vėl veržiasi į Eliziejų: Prancūzijos kairieji sako „gana“ ir stumia planą B

    Mélenchonas vėl veržiasi į Eliziejų: Prancūzijos kairieji sako „gana“ ir stumia planą B

    Prancūzijos radikaliosios kairės lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas paskelbė sieksiąs prezidento posto 2027 metais, tačiau jo žinia kairiajame politiniame spektre nesulaukė vieningo palaikymo. Dalis socialistų, žaliųjų ir kitų kairiųjų jėgų viešai suabejojo, ar ketvirtas bandymas gali suvienyti rinkėjus ir atverti kelią į antrąjį turą.

    Méchlenchonas yra ilgametis politikas ir partijos La France insoumise veidas, tačiau ankstesniuose prezidento rinkimuose jam pritrūko balsų patekti į finalinį etapą. Kritikai primena ir tai, kad pastaraisiais metais jis ne kartą buvo užsiminęs, jog jo kandidatura esą bus paskutinė, todėl naujas sprendimas daliai kairiųjų tapo papildomu dirgikliu.

    „Politikoje yra ne vien Jeanas-Lucas Mélenchonas“, – sakė socialistų parlamentaras Jérôme’as Guedj, komentuodamas naujieną nacionalinėje televizijoje.

    Socialistų partijos vadovybė ir kai kurie centro kairės atstovai Mélenchono kandidatūrą vadina prastu signalu prieš 2027 metų kovą, nes ji, jų manymu, didina susiskaldymą. Viešose diskusijose kartojama, kad daliai nuosaikesnių rinkėjų Mélenchonas yra pernelyg poliarizuojantis, o tai gali tapti patogia situacija kraštutinei dešinei.

    Ši įtampa išryškėjo ir savivaldos rinkimų kontekste, kur vietinės sąjungos su La France insoumise kai kur sulaukė kritikos iš centro kairės politikų. Pasak jų, trumpalaikiai susitarimai savivaldoje ne visada virsta tvariu nacionaliniu projektu, ypač kai kairėje nėra aiškaus bendro lyderio ir vienos programinės krypties.

    Kairieji ieško vieno kandidato

    Po Mélenchono pareiškimo kairiosios jėgos, kurios nėra susijusios su La France insoumise, ėmė aktyviau svarstyti pirminių rinkimų idėją. Paryžiuje surengtame renginyje, skirtame Populiariojo fronto 90-osioms metinėms, dalis politikų ragino siekti tikros vienybės ir bendro kandidato, kurį išrinktų kairiųjų pirminiai rinkimai.

    Iniciatyvos šalininkai teigia, kad pirminiai rinkimai galėtų tapti instrumentu suvaldyti ambicijas ir sumažinti riziką, jog kairės balsai vėl išsiskaidys. Tokia taktika Prancūzijos politikoje jau naudota, tačiau jos sėkmė priklauso nuo dalyvių pasirengimo pripažinti rezultatą ir palaikyti laimėtoją net ir pralaimėjus vidinę konkurenciją.

    „Šie pirminiai rinkimai nėra miražas. Mes pasirengę ir galime mobilizuoti milijonus rinkėjų“, – sakė buvusi kandidatė į premjeres Lucie Castets.

    Apie vienybę kalba ir kiti potencialūs kandidatai, tarp jų François Ruffinas, kuris viešai akcentuoja poreikį kurti platesnę koaliciją. Žaliųjų lyderystė taip pat skelbia, kad didelė jų rinkėjų dalis norėtų bendros kandidatūros, išrinktos per pirminį balsavimą, nes tai esą suteiktų daugiau legitimumo nei uždaros partijų derybos.

    Kodėl Mélenchono kandidatūra kelia ginčus?

    Prancūzijos prezidento rinkimų sistema ypač baudžia susiskaldymą, nes į antrąjį turą patenka tik du kandidatai. Dėl to kairėje nuolat grįžtama prie klausimo, ar verta remtis ryškia, bet poliarizuojančia figūra, ar geriau ieškoti kompromisinio kandidato, galinčio pritraukti platesnį elektoratą ir antrajame ture.

    Prie diskusijų prisideda ir sociologiniai signalai: apklausose vertinamas ne tik palaikymas, bet ir nepalankumas kandidatams, kuris gali būti kritinis faktorius antrajame ture. Dalis kairės politikų tvirtina, kad Mélenchono aukštas atmetimo lygis apsunkintų strategiją „prieš kraštutinę dešinę“, kuri Prancūzijoje dažnai remiasi platesniu politiniu frontu.

    Kol kas neaišku, ar Mélenchonas sutiktų dalyvauti bendruose kairiųjų pirminiuose rinkimuose, ar eis atskiru keliu. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad 2027 metų kampanija kairėje prasideda ne nuo vienybės demonstravimo, o nuo ginčo dėl lyderystės ir rinkimų strategijos.