CP v2

Tag: Prekybos keliai

  • Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Rytų Sudano dykumoje aptikti prabangios keramikos fragmentai atskleidė netikėtą technologinę paslaptį: jų auksinį, gintarinį blizgesį kūrė ne auksas, o itin plonas sidabro ir vario nanodalelių sluoksnis. Nauja cheminė ir mikroskopinė analizė rodo, kad šie indai greičiausiai buvo pagaminti toli nuo radimvietės, o tai papildo žinias apie viduramžių prekybos tinklų mastą.

    Artefaktai rasti Deraheib vietovėje, siejamoje su viduramžių miestu al-Allaqi. Ši teritorija šiandien atrodo atšiauri ir sausa, tačiau maždaug prieš 1 000 metų ji buvo svarbiose kryžkelėse, jungusiose Nilo slėnį su Raudonosios jūros pakrante, o regiono aukso ištekliai traukė pirklius ir amatininkus.

    Tyrėjai išanalizavo 20 keramikos fragmentų, datuojamų plačiai IX–XII amžiais. Tai buvo ne kasdieniai indai, o nedideli, gausiai dekoruoti dubenėliai, priskiriami vadinamajai liustrinei, arba blizgiojo dekoro, keramikai: paviršiuje matyti augaliniai ir gyvūniniai motyvai, arabiški įrašai bei dvaro kultūrai būdingos scenos.

    Kaip sukuriamas auksinis blizgesys

    Didžiausią staigmeną pateikė blizgesio kilmė. Liustrinė tapyba buvo viena pažangiausių viduramžių islamo pasaulio keramikos dekoravimo technikų: ant jau išdegto ir glazūruoto paviršiaus meistrai tepdavo sidabro bei vario junginius, o tuomet indą dar kartą degdavo sumažinto deguonies sąlygomis.

    Tokio degimo metu glazūros paviršiuje susiformuodavo itin plona metalinių nanodalelių plėvelė. Būtent ji suteikdavo auksinį, rausvai gintarinį ar švytintį efektą, nors aukso tam nereikėdavo, o rezultatas priklausydavo nuo dalelių dydžio, jų pasiskirstymo ir degimo režimo.

    Nanodalelės išliko po 1 000 metų

    Pirmiausia mokslininkai pasitelkė mikro rentgeno fluorescencijos žemėlapiavimą, leidžiantį neardant nustatyti elementų pasiskirstymą. Dekoratyvinėse, gintarinėse zonose jie užfiksavo padidėjusias sidabro ir vario koncentracijas, o vieną fragmentą vėliau ištyrė gerokai detaliau mikroskopiniais metodais.

    Daugiau nei 200 matavimų parodė, kad sidabro nanodalelių skersmens mediana siekė apie 8 nanometrus, o 90 proc. dalelių buvo maždaug 5–12 nanometrų dydžio. Tyrėjai taip pat nustatė, kad net ir po maždaug tūkstančio metų sidabras išliko metalinės būsenos, o tai rodo įspūdingą tokio sluoksnio stabilumą glazūroje.

    Kur buvo pagaminti dubenėliai

    Ne mažiau svarbus klausimas buvo kilmė. Indų stilius jau anksčiau leido įtarti mezopotamišką tradiciją, nors panašūs gaminiai buvo kuriami ir Egipte, pavyzdžiui, Fustate, dabartinio Kairo apylinkėse.

    Sprendžiamą užuominą pateikė glazūros cheminė sudėtis: lygindami tokių elementų kaip švinas, alavas ir magnis proporcijas, autoriai nustatė, kad Deraheib fragmentai labiau panašūs į Irako pavyzdžius nei į egiptietiškus. Labiausiai tikėtina gamybos vieta įvardijama Basra, tačiau pabrėžiama, kad tai nėra absoliutus patvirtinimas, nes dalis palyginamųjų duomenų gauta kitais analitiniais metodais.

    Šie rezultatai primena, kad pažangios medžiagų technologijos neatsirado vakar: viduramžių meistrai gebėjo valdyti procesus, kurie šiandien apibūdinami nanomastelio terminais. Kartu radiniai sustiprina prielaidą, kad per dykumas ir uostus driekęsi prekybos maršrutai galėjo pernešti ne tik auksą ar prieskonius, bet ir prabangos prekes bei technologines žinias tarp tolimų regionų.

  • Šiaurės Vokietijoje aptiko romėnų laikų „miestą“: 30 pastatų ir mįslė be įtvirtinimų

    Šiaurės Vokietijoje aptiko romėnų laikų „miestą“: 30 pastatų ir mįslė be įtvirtinimų

    Šiaurės Vokietijoje, Teutoburgo girios šiauriniuose šlaituose, archeologai aptiko neįprastai tankiai užstatytą gyvenvietę, gyvavusią Romos imperijos laikotarpiu. Pirminiais vertinimais, ji galėjo funkcionuoti maždaug nuo II iki V amžiaus, o tikslesnė chronologija paaiškės ištyrus radinius.

    Vietovę tyrė Vestfalijos–Lypės regiono paveldo tarnybos Landschaftsverband Westfalen-Lippe archeologai. Jie identifikavo apie 30 statinių, tarp jų ir ypač didelių pastatų, siekusių maždaug 8 metrų plotį ir beveik 30 metrų ilgį, o šalia aptiko smulkesnių ūkinių konstrukcijų ir į žemę įgilintų objektų.

    Neįprastas užstatymo tankis

    Toks išplanavimas nustebino tyrėjus, nes to meto rytų Vestfalijoje žmonės dažniau gyveno pavieniuose ūkiuose arba labai mažose sodybų grupėse. Dėl to naujai atrasta vieta vertinama kaip išskirtinis regiono centras, galėjęs telkti didesnę bendruomenę ir platesnes ekonomines veiklas.

    Archeologiniai duomenys rodo ir ilgesnį gyvenvietės tęstinumą: dalis pagrindinių pastatų toje pačioje vietoje buvo perstatomi du ar tris kartus. Tai leidžia manyti, kad tam tikros teritorijos galėjo būti intensyviai naudojamos apie 200 metų.

    Prekybos kelias ir romėnų pėdsakai

    Gyvenvietės reikšmę stiprina jos geografinė padėtis. Netoliese tekėjo Mühlenbach upelis, užtikrinęs pastovų gėlo vandens šaltinį, o derlingos dirvos sudarė sąlygas žemdirbystei ir maisto pertekliui, kurį buvo galima mainyti ar parduoti.

    Dar svarbesnis galėjo būti senovinis susisiekimo ir prekybos maršrutas, ėjęs per šį regioną. Apylinkėse fiksuojami romėnų karinio buvimo pėdsakai, įskaitant maždaug už 10 kilometrų buvusio žygio stovyklos teritoriją Sennestadt apylinkėse bei romėnų stebėjimo bokšto vietą ant vienos iš kalvų.

    „Tokia statinių koncentracija rodo, kad tai nebuvo įprastas kaimas šiam regionui“, – teigė tyrėjai, vertindami pirminius kasinėjimų rezultatus.

    Archeologų vertinimu, romėnų suformuotas kelių tinklas galėjo išlikti naudojamas ir po kariuomenės pasitraukimo, todėl prekybinis judėjimas išliko aktyvus iki V amžiaus. Šią prielaidą stiprina netoliese randamos romėniškos monetos ir iš tolimesnių regionų atkeliavę daiktai, rodantys ryšius su platesne mainų sistema.

    Didelė, bet neįtvirtinta

    Viena didžiausių mįslių yra tai, kad tankiai apgyvendinta vieta, panašu, nebuvo įtvirtinta. Taip pat šalia nerasta aiškaus piliakalnio tipo gynybinės struktūros, kuri būtų galėjusi suteikti prieglobstį konflikto atveju.

    Tyrėjai neatmeta, kad saugumo jausmą galėjo užtikrinti pati didesnė bendruomenė ir nuolatinis judėjimas prekybos keliu. Nors lauko darbai šioje vietoje jau baigti, laboratoriniai tyrimai tęsiami, todėl artimiausiu metu tikimasi daugiau duomenų apie gyvenvietės statusą, datavimą ir jos gyventojų kasdienybę.

  • Ispanijoje aptiko bronzos amžiaus kasyklas: gali paaiškėti, iš kur atėjo skandinavų metalas

    Ispanijoje aptiko bronzos amžiaus kasyklas: gali paaiškėti, iš kur atėjo skandinavų metalas

    Archeologai Ispanijoje identifikavo šešias iki šiol nežinotas bronzos amžiaus kasyklas, kurios gali pakeisti supratimą apie senovės Europos prekybą ir metalų kilmę. Nauji duomenys leidžia sieti šias vietas su žaliavomis, iš kurių vėliau buvo gaminami skandinavų bronzos dirbiniai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamą vaidmenį čia suvaidino cheminės sudėties tyrimai, leidžiantys lyginti metalo priemaišas ir vadinamąjį geocheminį parašą. Taip galima nustatyti, ar konkretus varis ar kiti metalai galėjo būti išgauti būtent šiame regione.

    Vienas ryškiausių radinių aptiktas netoli Cabeza del Buey, kur užfiksuotas įspūdingas maždaug 70 metrų ilgio ir apie 3 metrų pločio iškasas, primenantis ilgą griovį. Pasak archeologų, toks mastas rodo ne atsitiktinį kasimą, o sistemingą, intensyvią ir gerai suplanuotą rūdos gavybą.

    Šiose vietovėse rasta vario, švino ir sidabro gyslų, o viename iš telkinių aptikta apie 80 akmeninių kasybos kūjų. Tokie įrankiai buvo naudojami uolienoms skaldyti ir rūdai išgauti, o jų gausa vienoje vietoje liudija organizuotą darbą ir stabiliai veikusią kasybos infrastruktūrą.

    Iki šiol istorikams ir archeologams trūko konkrečių, aiškiai identifikuojamų kasybos taškų, kurie patvirtintų hipotezę apie metalo srautus iš Pirėnų pusiasalio į Šiaurės Europą vėlyvuoju bronzos amžiumi. Šie radiniai tampa svarbiu argumentu, kad maždaug prieš 3 000 metų Europos regionus siejo gerokai platesni mainų tinklai, nei ilgą laiką manyta.

    Tokie atradimai keičia ir bendrą vaizdą apie to meto ekonomiką, kuri anksčiau neretai buvo vertinama kaip daugiausia lokali ir ribota. Jei metalai ir žaliavos išties keliavo dideliais atstumais, tai reikštų, kad Atlanto pakrančių ir vidaus maršrutais galėjo veikti sudėtinga logistikos bei tarpininkavimo grandinė.

    Archeologai neatmeta, kad šios kasyklos yra tik didesnio tinklo dalis, o vien Estremadūroje ir Andalūzijoje gali būti gerokai daugiau neatrastų bronzos amžiaus gavybos vietų. Jei tai pasitvirtins, mokslininkams gali tekti iš naujo vertinti prekybos mastą, technologijų sklaidą ir politinius ryšius, kurie formavo priešistorinę Europą.

    Apie atradimą paskelbta remiantis Geteborgo universiteto pateikta informacija, o tolesni tyrimai turėtų patikslinti, kiek tiksliai šie telkiniai susiję su Skandinavijoje rastų bronzos dirbinių žaliava. Specialistai pabrėžia, kad panašūs tyrimai dažnai remiasi kelių metodų deriniu, todėl galutiniams atsakymams gali prireikti papildomų analizių.

  • Laose atvertas milžiniškas akmeninis indas slėpė žmonių kaulus: mokslininkai priartėjo prie mįslės

    Laose atvertas milžiniškas akmeninis indas slėpė žmonių kaulus: mokslininkai priartėjo prie mįslės

    Laoso šiaurėje, netoli Phonsavano miesto, archeologai ištyrė vieną didžiausių iki šiol rastų akmeninių indų, vadinamų paslaptingųjų stiklainių lygumos indais. Maždaug 1,3 metro aukščio ir per 2 metrų pločio akmeninio indo viduje aptikta tankiai sudėtų žmonių kaulų, kaukolių fragmentų ir dešimtys dantų.

    Laboratoriniai tyrimai parodė, kad palaikai priklausė ir vaikams, ir suaugusiesiems. Radiokarboninis datavimas leido nustatyti, kad į indą mirusieji buvo dedami maždaug IX–XII amžiuje, o pats laidojimo naudojimas galėjo tęstis apie 270 metų.

    Kas iš tiesų buvo šie indai?

    Daugelį dešimtmečių mokslininkai ginčijosi, kam skirti Laoso kalvose išsibarsčiusieji milžiniški akmeniniai indai. Buvo svarstoma, kad tai galėjo būti atsargos vandeniui ar maistui, tačiau naujausi radiniai vis labiau stiprina laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo ritualų versiją.

    Tyrėjai aiškina, kad akmeniniai indai galėjo būti sudėtingos laidojimo sistemos dalis. Viena iš hipotezių teigia, kad kūnai iš pradžių būdavo paliekami irti, o vėliau atrinktos kaulų dalys pernešamos į didįjį indą, tarsi į bendruomenės ar giminės kriptą.

    Radiniai prakalbo apie prekybą

    Inde aptikta ir spalvotų stiklinių karoliukų, o jų cheminė sudėtis leido sieti dalį papuošalų su tolimais regionais. Tyrėjų teigimu, kai kurie karoliukai galėjo būti atgabenti iš teritorijų, kuriose šiandien yra Indija ar Mesopotamija, o tai rodo plačius mainų ryšius prieš daugiau nei tūkstantį metų.

    Toks kontekstas keičia požiūrį į kalnuotų Laoso vietovių bendruomenes: jos galėjo būti gerokai labiau įtrauktos į regioninę prekybą ir kultūrinius kontaktus, nei ilgą laiką manyta. Be to, tai padeda geriau suprasti, kodėl kai kurios laidojimo tradicijos galėjo turėti paralelių kituose Azijos regionuose.

    Tyrimus ilgai stabdė pavojus

    Šiaurės Laose suskaičiuojami tūkstančiai akmeninių indų, dalis jų sveria po kelias ar keliolika tonų, tačiau tiksliai nežinoma, kas juos pagamino ir kaip jie buvo transportuojami per sudėtingą reljefą. Tyrimus ilgą laiką ribojo ir pavojus dėl karo laikų nesprogusių užtaisų bei minų, todėl nemaža teritorijų dalis archeologams buvo sunkiai pasiekiama.

    Naujas atradimas svarbus tuo, kad pateikia aiškesnį įrodymą apie šių indų ryšį su laidojimo papročiais ir leidžia tiksliau rekonstruoti vietos bendruomenių ritualus. Kuo daugiau panašių indų bus ištirta, tuo arčiau mokslininkai priartės prie atsakymo, kas ir kodėl sukūrė vieną paslaptingiausių Pietryčių Azijos archeologinių kraštovaizdžių.