CP v2

Tag: Prekybos tinklai

  • Prekybos tinklai Lenkijoje ieško tūkstančių darbuotojų: kai kur siūlo iki 2 200 eurų algą

    Lenkijos mažmeninės prekybos sektorius susiduria su ryškiu darbuotojų trūkumu: profesinių sąjungų vertinimu, rinkai gali stigti apie 200 000–300 000 žmonių. Didžiausias poreikis jaučiamas klientų aptarnavime ir logistikoje, todėl kasininkų, pardavėjų bei sandėlininkų atrankos vyksta beveik nuolat.

    Situaciją aštrina naujų parduotuvių atidarymai, investicijos į logistikos centrus ir didėjantys pirkėjų srautai, ypač didmiesčiuose bei sparčiai augančiuose priemiesčiuose. Tuo pat metu dalis darbuotojų viešai kelia klausimą, ar atlyginimų augimas spėja paskui darbo krūvio ir reikalavimų didėjimą.

    Kodėl trūksta žmonių?

    Prekyboje daug pozicijų reikalauja darbo pamainomis, savaitgaliais, o dalis užduočių yra fiziškai sudėtingos. Dėl to darbuotojų kaita tradiciškai išlieka didesnė nei kituose sektoriuose, o darbdaviams tenka nuolat pildyti tas pačias grandis.

    Profesinės sąjungos pabrėžia, kad svarbus veiksnys yra ir atlygio konkurencingumas, palyginti su kitomis šakomis. Jų teigimu, jei ne atvykstantys darbuotojai iš užsienio, daliai parduotuvių ir sandėlių būtų sudėtinga išlaikyti įprastą darbo tempą.

    „Jeigu ne darbuotojai iš užsienio, daugelyje vietų tiesiog nebūtų kam dirbti prekyboje“, – sakė „Solidarność“ prekybos sektoriaus atstovas Alfredas Bujara.

    Kiek siūlo didieji tinklai?

    Siūlomi atlyginimai skelbimuose skiriasi pagal miestą, etato dydį, patirtį ir darbo grafiką. Pavyzdžiui, dalyje pozicijų nurodomi nepilno etato rėžiai, todėl sumos gali atrodyti mažesnės, tačiau pilnu etatu jos dažnai būna reikšmingai didesnės.

    Pagal viešai skelbiamas atlygio rėžius „Kaufland“ kai kurioms sandėlio pareigoms nurodo maždaug 1 300–2 100 eurų per mėnesį, o techniko automatikos pozicijose – apie 1 800–2 200 eurų per mėnesį. „Biedronka“ skelbimuose dažnai pateikia aiškius rėžius, o parduotuvės vadovų startiniai atlyginimai kai kuriose vietose artėja prie maždaug 1 700 eurų per mėnesį.

    „Aldi“ dalyje skelbimų už parduotuvės vadovo darbą mini apie 1 800 eurų per mėnesį, o sandėlio komplektavimo pozicijose prie bazinio atlygio gali būti numatomi priedai. „Lidl“ nurodo, kad sandėliuose, ypač dirbant naktimis, atlygis gali būti didesnis ir kai kuriais atvejais priartėti prie maždaug 1 700–1 800 eurų per mėnesį.

    Protestai ir atlygio lūkesčiai

    Didelį darbuotojų poreikį lydi ir įtampa dėl darbo sąlygų. Kai kuriose įmonėse profesinės sąjungos tęsia kolektyvinius ginčus, o dalis darbuotojų teigia, kad realus krūvis, atsakomybė ir reikalaujamas lankstumas turėtų atsispindėti atlyginimuose labiau.

    „Tai yra nepritarimas tam, kad įmonės uždirbtų darbuotojų sąskaita. Visi norime, kad tinklas uždirbtų, bet jis turėtų geriau pasirūpinti darbuotojais“, – sakė „Solidarność“ atstovė Anna Gonera.

    Vis dėlto rinka nėra vienalytė: kol vieni tinklai agresyviai samdo, kiti mažina apimtis ar keičia veiklos modelį. Pavyzdžiui, „Eurocash“ yra skelbusi apie restruktūrizaciją, kurioje numatomi ir reikšmingi darbuotojų skaičiaus mažinimai, siekiant supaprastinti struktūrą po ankstesnių įsigijimų ir prisitaikyti prie besikeičiančios rinkos.

  • Geltonasis arbūzas grįžo į prekybą: ar tikrai saldesnis ir turi mažiau sėklų?

    Geltonasis arbūzas grįžo į prekybą: ar tikrai saldesnis ir turi mažiau sėklų?

    Geltonasis arbūzas kasmet sugrįžta į parduotuves ir vėl kursto ginčus: vieni tikina, kad jis saldesnis ir beveik be sėklų, kiti sako, jog skonis ne toks ryškus kaip raudonojo. Iš tiesų abi spalvos reiškia tą patį vaisių, o skirtumus dažniausiai lemia veislė, sunokimas ir atranka.

    Geltoną minkštimą arbūzui suteikia ne likopenas, o kiti pigmentai, pirmiausia beta karotenas. Dėl to jo aromatas neretai apibūdinamas kaip medaus ar tropinių vaisių, ir būtent kvapas bei poskonis gali sudaryti įspūdį, kad jis saldesnis net tada, kai cukrų kiekis panašus.

    Dar viena priežastis, kodėl geltonasis arbūzas dažnai vertinamas palankiau, yra prekybos praktika. Šios rūšies įprastai atvežama mažiau, todėl tiekėjai ir prekybininkai dažniau renkasi vienodesnės kokybės, labiau sunokusius vaisius, o raudonieji į lentynas patenka masiškiau ir jų kokybė labiau svyruoja.

    Ar geltonasis turi mažiau sėklų?

    Vienos taisyklės čia nėra: sėklų kiekis priklauso nuo konkrečios veislės, o ne nuo minkštimo spalvos. Prekyboje pasitaiko ir geltonųjų, ir raudonųjų beveik be sėklų, taip pat ir tokių, kuriuose jų nemažai, todėl lyginti vien pagal spalvą nėra pagrindo.

    Kalbant apie saldumą, lemiamas veiksnys yra sunokimas ir laikymo sąlygos, o ne tai, ar arbūzas geltonas, ar raudonas. Jei vaisius skintas per anksti arba netinkamai laikytas, jis gali būti vandeningas ir prėskas nepriklausomai nuo veislės.

    Kaip išsirinkti gerą arbūzą

    Renkantis visą arbūzą verta ieškoti didesnės gelsvos dėmės ant žievės, kuri rodo, kad vaisius gulėjo ant žemės ir turėjo laiko sunokti. Taip pat padeda ir duslesnis, ne per aukštas garsas pabeldus, nors šis metodas nėra tikslus ir priklauso nuo vaisiaus dydžio bei žievės storio.

    Perkant pjaustytą arbūzą svarbiausia higiena ir šviežumas: gabalėliai turi būti laikomi šaltai ir neužsistovėję. Jei minkštimas atrodo perdėtai išsausėjęs, o paviršius apvytęs, tikėtina, kad vaisius pjaustytas seniau ir skonis bus prastesnis.

  • Civilizacija be kariuomenės ir ginklų: kaip Karalis klestėjo taikoje, kai kiti kariavo

    Civilizacija be kariuomenės ir ginklų: kaip Karalis klestėjo taikoje, kai kiti kariavo

    Peru Supe upės slėnyje esantis Karalis laikomas vienu seniausių miestų Amerikoje, o jo raida prasidėjo maždaug 3 000 metais prieš mūsų erą. Tyrimai rodo, kad ši civilizacija klestėjo tuo pat metu, kai Senajame pasaulyje augo ankstyvieji Egipto ir Mesopotamijos miestai.

    Karalis išsiskiria tuo, kad archeologai čia neranda aiškių karo požymių, būdingų daugeliui kitų ankstyvųjų centrų. Iki šiol neaptikta gynybinių sienų, tvirtovių ar masiškai paplitusios ginkluotės, o žmonių palaikuose retai fiksuojami smurtinių sužalojimų pėdsakai.

    Miesto mastas stebina iki šiol

    Kompleksas apima didelę teritoriją su monumentaliais statiniais, ceremoninėmis aikštėmis ir administracinės paskirties erdvėmis. Didžiausios piramidinės konstrukcijos siekė keliolikos metrų aukštį, tad jų statyboms turėjo būti sutelktos tūkstančių žmonių pastangos.

    Ypač svarbu tai, kad toks mastas nebūtinai reiškė prievartinį darbą ar militarinę kontrolę. Dalis mokslininkų Karalį vertina kaip ankstyvą sudėtingos visuomenės pavyzdį, kur socialinė tvarka galėjo remtis ritualais, mainais ir bendruomeniniu susitarimu.

    Prekyba, žemdirbystė ir bendradarbiavimas

    Karalio gyventojai kūrė ryšius tarp pakrantės ir žemyno gilumos gyvenviečių, išnaudodami skirtingus išteklius. Mainų sistema, tikėtina, rėmėsi žemės ūkio produktais, medvilne, žuvimis ir kitomis regionui svarbiomis gėrybėmis.

    Tokie tinklai leido išlaikyti didesnes gyventojų sankaupas neplėtojant teritorijų jėga. Tai viena priežasčių, kodėl Karalis dažnai minimas kaip išskirtinis atvejis, kai sudėtinga visuomenė galėjo augti ne per užkariavimus.

    Ritualai, muzika ir inžinerija

    Archeologiniai radiniai rodo, kad svarbią vietą užėmė ceremonijos: aikštės ir platformos buvo pritaikytos masinėms sueigoms. Tyrėjai mano, kad elito įtaka galėjo būti grindžiama religine ir organizacine funkcija, o ne karine galia.

    Karalyje rasta muzikos instrumentų, pagamintų iš paukščių kaulų, o tai leidžia spręsti apie išplėtotas ritualines praktikas. Taip pat aptikta sprendimų, susijusių su drėkinimu ir statinių stabilumu, kas rodo aukštą inžinerinę patirtį gyvenant sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis.

    Manoma, kad civilizacija nusilpo apie 1 800 metus prieš mūsų erą, o labiausiai tikėtinos priežastys siejamos su klimato svyravimais ir ilgalaikėmis sausromis. Skirtingai nei daugelyje kitų regionų, nėra tvirtų įrodymų, kad Karalio žlugimą būtų lėmę karai ar išorinės invazijos.

    Šiandien Karalis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir laikomas svarbiu raktu, padedančiu suprasti ankstyvųjų civilizacijų kelią. Jo istorija primena, kad didelio masto miestai ir socialinė organizacija galėjo rastis ne vien per konfliktą, bet ir per bendradarbiavimą.

  • Kur geriau pirkti braškes: gydytoja įvardijo rizikas turguje ir ką tikrina prekybos tinklai

    Braškių sezonui įsibėgėjant, pirkėjai dažniausiai renkasi tarp dviejų vietų: turgaus ir prekybos tinklų. Gydytojai primena, kad didžiausią įtaką saugumui daro ne vien kaina ar skonis, o kilmės atsekamumas, laikymo sąlygos ir higiena.

    Prekybos tinklai dažnai laikomi saugesniu pasirinkimu, nes tiekėjams taikomos aiškesnės taisyklės, o produktų kelias nuo ūkio iki lentynos paprastai būna geriau dokumentuotas. Be to, didesnėse grandinėse dažniau veikia vidinės kokybės kontrolės procedūros ir standartizuotos sandėliavimo temperatūros.

    Turgaus ar tinklo privalumai

    Turgus turi akivaizdų pliusą: sezono metu uogos neretai būna ką tik nuskintos ir greičiau pasiekia pirkėją. Vietinė produkcija, kai ji sunoksta natūraliai, dažnai būna aromatingesnė, o pirkėjas gali įvertinti išvaizdą ir kvapą dar prieš perkant.

    Vis dėlto turguje daugiau priklauso nuo konkretaus pardavėjo atsakomybės: kaip uogos buvo transportuojamos, ar neperkaista saulėje, ar laikomos švariose dėžėse. Jei braškės stovi šilumoje, greičiau daugėja mikroorganizmų, didėja gedimo ir maisto sukeltų infekcijų rizika.

    Nitratai: baimės dažnai perdėtos

    Specialistai pabrėžia, kad nitratai patys savaime nėra „nuodas“, nes natūraliai aptinkami dirvožemyje ir vandenyje, o augalams yra būtini augti. Problema atsiranda tuomet, kai jų kiekis viršija saugias ribas, tačiau braškės paprastai nepriskiriamos didžiausiems nitratų kaupikams.

    Svarbu ir tai, kad iš uogos dydžio ar ryškios spalvos patikimai nustatyti nitratų kiekio neįmanoma. Jam įtaką daro veislė, oras, apšvietimas, tręšimas ir auginimo sąlygos, todėl vien vizualus įspūdis gali klaidinti.

    „Pagal uogos išvaizdą nitratų kiekio nustatyti neįmanoma, patikimiausias vertinimas yra laboratoriniai tyrimai“, – sakė gydytoja.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį, kad buitinių matuoklių rezultatai gali būti netikslūs, nes jie dažnai vertina ne nitratus tiesiogiai, o elektrinį laidumą, kurį veikia vandens kiekis, mineralai ir uogos sunokimas. Dėl to patikimiausia yra oficiali kontrolė ir atsakingas tiekimas.

    Kas iš tiesų pavojingiausia braškėse

    Praktikoje dažnesnę grėsmę nei nitratai kelia pesticidų likučiai, mikrobinė tarša ir netinkamas laikymas. Uogos valgomos neapdorotos termiškai, todėl bet koks užterštumas nuo rankų, paviršių ar vandens gali turėti didesnę reikšmę savijautai nei dažniausiai minimi nitratai.

    Vaikams pirmosios sezono braškės paprastai nėra problema, jei vaikas sveikas, o uogos perkamos patikimoje vietoje ir tinkamai nuplaunamos. Didesnė rizika kyla tuomet, kai vienu kartu suvalgomas labai didelis kiekis arba kai uogos būna pradėjusios gesti.

    Negalavimai po braškių dažniau siejami su žarnyno infekcija, individualiu jautrumu ar sugedusiu produktu. Jei pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas ar viduriavimas, ypač vaikams, svarbu stebėti skysčių balansą ir prireikus kreiptis į medikus.

    Kaip saugiau vartoti braškes

    Norint sumažinti rizikas, braškes verta kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu ir, jei yra galimybė, trumpai pamirkyti švariame šaltame vandenyje, o tada dar kartą perplauti. Kotelį rekomenduojama pašalinti po plovimo, kad neį vidų nepatektų nešvarumai.

    Taip pat svarbu uogas laikyti šaldytuve ir nesivilioti akivaizdžiai pernokusiomis ar pažeistomis braškėmis. Net ir naudingas produktas turėtų būti įvairios mitybos dalis, todėl vaikams ir suaugusiesiems geriau rinktis saiką, o ne didelius kiekius vienu kartu.

  • Šis kepamas viščiukas parduotuvėse kainuoja įtartinai mažai: gudrus triukas, kuris veikia

    Keptas viščiukas, parduodamas paruošto maisto skyriuose, daugelyje prekybos tinklų išlieka vienas pigiausių pasirinkimų net tada, kai kiti maisto produktai brangsta. Tai atrodo paradoksaliai, nes paukštį reikia ne tik užauginti, bet ir iškepti, supakuoti bei išlaikyti šiltą.

    Tačiau žema kaina dažniausiai nėra „stebuklas“ ar paslėpti konservantai. Tai sąmoningai pasirinkta prekybos strategija, kai vienas itin populiarus produktas parduodamas su labai maža marža ar net nuostolingai, kad pritrauktų pirkėjus.

    Nuostolio lyderis, kuris atveda pirkėją

    Prekybininkai tokį produktą vadina nuostolio lyderiu: pirkėjas ateina dėl pigaus kepto viščiuko, o kartu į krepšelį įsideda garnyrą, salotas, gėrimus ar kitus kasdienius pirkinius. Būtent iš jų parduotuvė dažniausiai uždirba daugiau, nes šių prekių antkainiai yra didesni.

    Ši taktika ypač veikia todėl, kad keptas viščiukas yra „čia ir dabar“ sprendimas vakarienei. Pirkėjas taupo laiką, o parduotuvė padidina viso apsipirkimo krepšelio vertę, net jei vienas konkretus produktas atneša minimalų pelną.

    Kodėl jį galima gaminti taip pigiai

    Mažą kainą palaiko ir visa paukštininkystės tiekimo grandinė, kurioje per dešimtmečius išaugintas pramoninis efektyvumas. Viščiukų auginimas yra stipriai standartizuotas: atrenkamos greičiau augančios veislės, optimizuojamas pašarų panaudojimas, o procesai nuo auginimo iki perdirbimo dažnai valdomi vienose grupėse.

    Didelės apimtys leidžia mažinti savikainą: prieskoniai, pakuotės, įranga ir darbo jėga „pasidalija“ per tūkstančius vienetų. Be to, dalis neparduotų keptų viščiukų mėsos kai kuriose parduotuvėse panaudojama kitiems paruošto maisto gaminiams, taip mažinant atliekas.

    Psichologija: pigi kaina tampa etalonu

    Rinkodaros tyrimuose dažnai pabrėžiama vadinamoji „vertės inkaravimo“ logika: labai patraukli vieno produkto kaina sukuria įspūdį, kad ir visa parduotuvė yra „gera vieta apsipirkti“. Tada pirkėjas mažiau kritiškai vertina kitų prekių kainas ir lengviau ryžtasi papildomiems pirkiniams.

    Namų virtuvėje kepti vištą dažnai kainuoja panašiai, tačiau reikia laiko, prieskonių ir energijos, o rezultatas ne visada toks pats. Dėl to paruoštas keptas viščiukas daugeliui tampa ne tik „pigus“, bet ir „patogus“, o patogumas šiandien vis dažniau lemia pasirinkimą.

  • Pamirštas virtuvės įrankis grįžta kaip dekoracija: kodėl kiaušinių svarstyklės tapo nereikalingos

    Kiaušiniai daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau retas susimąsto, kaip nustatoma jų kokybė ir dydis. Dar prieš plačiai įsigalint prekybos tinklams ir standartizuotam ženklinimui, namų ūkiuose bei smulkiuose ūkiuose buvo įprastas vienas paprastas prietaisas – kiaušinių rūšiuoklis, dar vadintas kiaušinių svarstyklėmis.

    Iš esmės tai buvo specializuotos svarstyklės, leidusios pasverti kiaušinį ir priskirti jį dydžio kategorijai. Paprastesni modeliai rodydavo tik svorį, o pažangesni turėjo spalvomis pažymėtas zonas ar mechanines žymas, kurios iškart parodydavo, ar kiaušinis mažas, vidutinis, didelis ar itin didelis.

    Šie prietaisai ypač paplito XX amžiaus pirmoje pusėje, kai nemaža dalis šeimų kiaušinius gaudavo tiesiai iš savo vištidės arba pirkdavo iš vietos ūkininkų. Tačiau masinei prekybai perėmus tiekimą, parduotuvėse pirkėjai jau rasdavo išrūšiuotus ir paženklintus kiaušinius, todėl kiaušinių svarstyklės namuose tapo vis mažiau reikalingos.

    Kas pakeitė kiaušinių rūšiuoklius?

    Šiandien kiaušinių kelias iki lentynos yra griežtai suvaldytas: didžioji dalis jų praeina plovimo, rūšiavimo ir ženklinimo procesus, o dydis nurodomas ant pakuotės. Komerciniuose ūkiuose tai atlieka pramoninės rūšiavimo linijos, kurios vienu metu vertina ir svorį, ir kokybės parametrus, todėl senosios mechaninės svarstyklės tapo tik istorine detale.

    Smulkesniuose ūkiuose, kur laikoma nedaug dedeklių, dažniau prireikia ne svėrimo, o kiaušinio patikros. Tam naudojamas peršvietimas, kai šviesa leidžia įvertinti viduje esančios oro kamerėlės dydį, baltymo ir trynio būklę, taip pat pastebėti įtrūkimus ar nepageidaujamas dėmes.

    Kodėl jos vis dar parduodamos?

    Nors kasdieniam kiaušinių pardavimui senasis įrankis dažniausiai nebeturi praktinės reikšmės, jo visiškai nepamiršo. Kai kur kiaušinių svarstyklės vis dar naudojamos kepant, kai receptams svarbus tikslus kiaušinio dydis, ypač jei kiaušiniai imami iš savo ūkio ir jų svoris gali smarkiai skirtis.

    Taip pat šis prietaisas vis dažniau atsiduria virtuvėse kaip nostalgiją kelianti interjero detalė. Tai vienas tų daiktų, kurie primena laikus, kai maisto kelias buvo trumpesnis, o namų ūkio įpročiai labiau priklausė nuo sezono ir savo užaugintos produkcijos.