Mokslininkai aiškinasi, ar paprasti plastiko „atspindžiai“ gali sumažinti priegaudą ir netrukdyti žvejams.
Plastikiniai buteliai dažniausiai siejami su jūrų tarša, tačiau nauji bandymai rodo, kad jie gali tapti netikėta priemone saugant delfinus. Tyrėjai išbandė idėją prie žvejybos tinklų pritvirtinti tuščius plastikinius, o kai kuriais atvejais ir stiklinius butelius, kad jūrų žinduoliai tinklus pastebėtų anksčiau.
Tokia priemonė skirta mažinti vadinamąją priegaudą, kai į tinklus netyčia pakliūva ne tik žuvys, bet ir delfinai, jūrų kiaulės ar vėžliai. Didžiausia problema siejama su žiauniniais tinklais, kurie vandenyje ištempiami vertikaliai ir dėl plonų, beveik nematomų gijų gyvūnams gali būti sunkiai aptinkami.
Kaip veikia butelių idėja?
Mokslininkų logika paprasta: delfinai aplinką „mato“ echolokacija, siųsdami garsinius signalus ir vertindami jų atspindžius. Tuščiuose plastikiniuose buteliuose esantis oras gali geriau atspindėti šiuos signalus, todėl tinklas tampa labiau „matomas“.
Stiklinių butelių atveju kai kuriuose bandymuose į vidų buvo dedami metaliniai elementai, kad judant vandenyje atsirastų papildomas skambesys. Tikėtasi, kad garsas ir ryškesnis echolokacijos atspindys paskatins gyvūnus laiku pakeisti kryptį ir išvengti susipainiojimo.
Ką parodė bandymai skirtinguose regionuose?
Eksperimentai vyko keliose vietovėse, kur žvejyba žiauniniais tinklais paplitusi: prie Zanzibaro, Peru ir Brazilijos pakrančių. Tyrėjai lygino tinklus su pritvirtintais buteliais ir tinklus be jų, vertino tiek priegaudos, tiek tikslinių žuvų laimikio pokyčius.
Peru, kur dalis tinklų buvo naudojami arčiau vandens paviršiaus, buteliai reikšmingai nesumažino delfinų ar kitų gyvūnų pakliuvimo į tinklus. Vis dėlto fiksuota, kad kai kuriais atvejais didėjo tikslinių žuvų sugavimas, o kartu pastebėtas ir didesnis ryklių priegaudos skaičius, todėl rezultatų vertinimas išliko nevienareikšmis.
Zanzibare pridėjus butelius prie paviršinių tinklų buvo sugauta daugiau tunų, tačiau tyrėjai nefiksavo delfinų įsipainiojimo nei bandymo, nei kontrolinėje grupėje. Dėl to šioje vietoje nebuvo įmanoma patikimai įvertinti, ar būtent delfinams buteliai suteikė papildomą apsaugą.
Ryškiausi rezultatai gauti Brazilijoje, kur tinklai dažniau buvo tvirtinami prie dugno. Ten plastikiniai buteliai parodė perspektyvą mažinant atsitiktinę delfinų priegaudą, o kai kuriuose matavimuose papildomi bandymai su dugniniais tinklais rodė iki 88 proc. mažesnį delfinų pakliuvimą, nekeičiant tikslinių žuvų laimikio.
Kodėl dugniniai tinklai gali „laimėti“?
Viena iš hipotezių aiškinant skirtumus tarp paviršinių ir dugninių tinklų yra triukšmo lygis. Prie paviršiaus dažniau susidaro bangavimas, daugiau foninio garso ir judesio, todėl echolokacijos „atspindžiai“ gali būti mažiau aiškūs.
Dugninėje aplinkoje sąlygos gali būti ramesnės, todėl net paprastas plastikinis objektas prie tinklo tampa labiau atpažįstamu signalu. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia universalaus sprendimo visiems regionams, tačiau rodo kryptį, kur tokia priemonė gali veikti geriausiai.
Mokslininkai akcentuoja ir praktinę pusę: metodas pigus, lengvai pritaikomas, o sėkmės atveju galėtų būti diegiamas mažos apimties pakrančių žvejyboje. Kartu pabrėžiama būtinybė užtikrinti, kad buteliai būtų patikimai pritvirtinti ir netaptų papildoma šiukšle jūroje.
Tolesni bandymai planuojami ar jau vykdomi kituose regionuose, kad būtų patikrinta, ar rezultatai pasikartoja skirtingomis sąlygomis. Jei metodas pasitvirtins, jis galėtų tapti viena iš paprastų priemonių mažinant delfinų žūtį žvejybos įrankiuose, kartu išlaikant žvejams svarbų tikslinių rūšių laimikį.