Tag: Prieglaudos

  • Lenkijoje įregistruota Gyvūnų partija: žada keisti šunų laikymo grandinėse ir prieglaudose tvarką

    Lenkijoje oficialiai įregistruota nauja politinė jėga – Gyvūnų partija, kuri deklaruoja sieksianti realių pokyčių gyvūnų gerovės srityje. Pagrindiniai jos akcentai – šunų laikymas ant grandinių, prieglaudų priežiūra ir sisteminės problemos, dėl kurių gyvūnai vis dar kenčia.

    Kaip skelbia „Rzeczpospolita“, Varšuvos apygardos teismas partiją į politinių partijų registrą įrašė 2026 metų spalio 9 dieną. Taip ji prisijungė prie maždaug šimto legaliai Lenkijoje veikiančių politinių organizacijų.

    Už naujo judėjimo stovi trys ilgus metus gyvūnų apsauga užsiėmusios moterys: prof. Joanna Marcinkowska, menininkė ir Poznanės menų universiteto dėstytoja, Krystyna Pietruszka – Žemutinės Silezijos gyvūnų apsaugos inspektorato (DIOZ) viceprezidentė, bei psichologė ir psichoterapeutė Anna Prokop.

    Steigėjos pabrėžia, kad tai nėra simbolinis gestas ar politinis performansas – jų teigimu, nevyriausybinių organizacijų darbas turi ribas, o parlamentinės partijos ne visada iki galo „atneša“ gyvūnų apsaugos iniciatyvas. Naujos partijos tikslas – kad gyvūnų gerovė nebepriklausytų vien nuo kitų politikų geros valios.

    Ilgai sprendžiama grandinių problema

    Gyvūnų gerovės aktyvistai ne kartą atkreipė dėmesį į kaimo vietovėse dažnai matomą vaizdą: sutvarkyta sodyba, o šalia – suirusi būda ar laikinas voljeras ir šuo ant trumpos grandinės. Tokie atvejai, pasak organizacijų, nėra pavieniai – realus mastas, anot jų, gali būti labai didelis, nors vieningos oficialios statistikos nėra.

    Aktyvistai ir inspektoriai ne kartą kėlė ir teisės paradoksą: jei skausmo ar kančios sukėlimas gyvūnui laikomas nusikaltimu, kaip tuomet vertinti galimybę laikyti šunį pririštą. Vasarą problema, jų teigimu, ypač paaštrėja, kai šunys paliekami be pavėsio ir vandens.

    Situaciją keisti turėtų 2026 metų liepą pasirašytas vadinamasis „grandinės įstatymas“, kuriuo įvedamas draudimas nuolat laikyti šunis ir kates pririštus, taip pat pareiga užtikrinti tinkamą voljerą ir būdą. Vis dėlto šios nuostatos įsigalios tik 2027 metų liepos 28 dieną.

    Iki tol galioja ankstesnė tvarka – gyvūnas gali būti laikomas pririštas ant ne trumpesnės nei trijų metrų grandinės iki 12 valandų per parą. Aktyvistai pabrėžia, kad praktikoje tai sunkiai patikrinama, o pokyčiai į realybę ateina per lėtai.

    Prieglaudos, benamystė ir „pseudoveislynai“

    Gyvūnų partijos kūrėjos taip pat akcentuoja prieglaudų problemą. 2026 metų sausį Lenkijoje plačiai aptarti atvejai, kai dalis gyvūnų laikymo vietų atsidūrė dėmesio centre dėl prastų sąlygų – kalbėta apie neapšiltintas būdas, sergančius, neprižiūrimus gyvūnus ir veterinarinės pagalbos trūkumą.

    Kritikos, pasak straipsnyje cituojamų pašnekovų, sulaukė ir Inspekcija veterinarijos tarnyba, kuri formaliai prižiūri prieglaudas, tačiau esą dažnai suaktyvėja tik tada, kai problema tampa vieša. Po kai kurių įstaigų uždarymo gyvūnų perkėlimo ir išlaikymo našta didžiąja dalimi teko fondams.

    Benamių gyvūnų problema Lenkijoje įvardijama kaip sisteminė, o atsakomybė už benamius šunis ir kates tenka savivaldybėms. Tekste primenama, kad anksčiau atliktos aukščiausiosios audito institucijos (NIK) patikros rodė – dalis savivaldybių savo pareigas, susijusias su benamystės prevencija, vykdo aplaidžiai.

    Dar vienas iššūkis – nelegalios veisyklos ir prekybos apėjimas skelbimais, kai gyvūnai „atiduodami už dyką“, prašant tik „kompensuoti išlaikymo išlaidas“. Formaliu požiūriu tai pateikiama kaip dovanojimas, tačiau praktikoje, anot aktyvistų, dažnai primena užmaskuotą pardavimą, kurį įrodyti teisme sudėtinga.

    Ar vienos temos partija turės svorio?

    Partijos steigėjos kaip pavyzdžius mini kitas Europos šalis, kuriose panašios politinės jėgos jau veikia ir yra pasiekusios parlamentinį atstovavimą – tarp jų išskiriama Nyderlandų Gyvūnų partija. Tačiau Lenkijoje skeptikai abejoja, ar nauja formacija pajėgs laimėti mandatų, atsižvelgiant į stiprią politinės scenos poliarizaciją.

    Klausimų kelia ir dalies steigėjų ryšiai su DIOZ – nors pavadinimas skamba oficialiai, tai privati Vroclave įsikūrusi asociacija. Jos intervencijos, ypač susijusios su gyvūnų paėmimu, kelia ginčus, o pačios organizacijos veikla, kaip minima tekste, yra tapusi 2025 metais pradėto tyrimo objektu.

    Taip pat primenama, kad Gyvūnų partija nėra pirmasis tokio pobūdžio politinis bandymas Lenkijoje – anksčiau veikė Lenkijos gyvūnų apsaugos partija, tačiau ryškiau politinėje arenoje ji neįsitvirtino.

    Vis dėlto vienas dalykas, kaip teigiama, yra aiškus: problemos, dėl kurių kuriama nauja partija – nuo šunų laikymo ant grandinių iki prieglaudų priežiūros, benamystės ir nelegalių veisyklų – nėra išgalvotos, o pokyčiai, net jei įmanomi, dažnai užtrunka metų metus.

  • PiESEL augintiniams Lenkijoje: šunims ir katėms ruošiamas privalomas čipas bei registras

    PiESEL augintiniams Lenkijoje: šunims ir katėms ruošiamas privalomas čipas bei registras

    Kas yra PiESEL?

    Lenkijoje vis garsiau svarstoma idėja sukurti centralizuotą naminių gyvūnų registrą ir įvesti privalomą šunų bei kačių ženklinimą mikroschema. Iniciatyva kampanijoje vadinama PiESEL – tai nuoroda į žmonių asmens kodą, tik pritaikyta augintiniams.

    Pagrindinis tikslas – suteikti gyvūnams aiškią tapatybę ir supaprastinti jų atsekamumą. Tokia sistema, kampanijos šalininkų teigimu, leistų greičiau grąžinti pasiklydusius gyvūnus šeimininkams, mažintų prieglaudų apkrovą ir padėtų kovoti su nelegaliu dauginimu.

    Kaip veiktų registras?

    Pagal iniciatyvos pristatymus, mikroschema būtų siejama su įrašu nacionalinėje duomenų bazėje, kurioje būtų kaupiami šeimininko kontaktai ir pagrindinė informacija apie gyvūną. Tai apimtų ir veterinarinius duomenis, pavyzdžiui, vakcinaciją nuo pasiutligės, sterilizacijos ar kastracijos faktą, o prireikus ir įrašą apie gyvūno mirtį.

    Vienas esminių siūlymų – įpareigoti šeimininkus atnaujinti duomenis pasikeitus kontaktams ar gyvūno statusui. Taip tikimasi sumažinti situacijas, kai dingęs gyvūnas formaliai „neturi šeimininko“, nes registruose palikti pasenę numeriai ar adresai.

    „Privalomas ženklinimas ir vieningas registras leistų pereiti nuo pavienių sprendimų prie prevencijos – kad prieglaudos nebūtų vienintelis atsakas į benamystę“, – teigė iniciatyvos atstovės, pristatančios PiESEL idėją.

    Kodėl tai svarbu prieglaudoms ir savivaldybėms?

    Prieglaudos ir savivaldybės dažnai susiduria su dviem problemomis: nuolat augančiu beglobių gyvūnų skaičiumi ir didelėmis jų išlaikymo sąnaudomis. Mikroschemos ir registro šalininkai pabrėžia, kad dalis į prieglaudas patenkančių gyvūnų iš tiesų yra pasiklydę, tačiau be ženklinimo jų grąžinimas šeimininkui tampa sudėtingas ar neįmanomas.

    Taip pat akcentuojama praktinė problema, kai gyvūnai gali būti nugabenti į prieglaudas toli nuo jų paėmimo vietos, nes nėra griežtos prieglaudų „priskyrimo“ teritorijoms tvarkos. Centralizuota sistema, tikimasi, sumažintų laiką, per kurį randamas šeimininkas, ir padėtų išvengti ilgų gyvūno kelionių.

    Kontrolė ir atsakomybė: nuo nepriežiūros iki nelegalaus veisimo

    Iniciatyvos autoriai pabrėžia, kad ženklinimas svarbus ne tik dėl paieškų. Vieninga duomenų bazė, prieinama atsakingoms tarnyboms, galėtų palengvinti tyrimus dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, nepriežiūros ar neteisėto jų dauginimo, nes atsirastų aiškesnė grandinė, leidžianti nustatyti, kam gyvūnas priklauso arba priklausė.

    Praktikoje tai reikštų ir paprastesnę veterinarinės istorijos patikrą, kai kyla įtarimų dėl ilgalaikės nepriežiūros. Šalininkai argumentuoja, kad skaidresnė apskaita gali tapti papildomu prevencijos įrankiu, nes atsakomybės „išvengti“ būtų sunkiau.

    Nors PiESEL iniciatyva Lenkijoje dar yra diskusijų ir siūlymų stadijoje, Europoje bendra kryptis aiški: gyvūnų atsekamumas tampa vis svarbesne priemone mažinant benamystę ir ribojant nelegalų veisimą. Būtent todėl privalomo ženklinimo ir registrų tema daugelyje šalių grįžta į politinę darbotvarkę vis dažniau.

  • Atvyko su 7 savaičių šuniuku jo užmigdyti: veterinaras priėmė sprendimą, kuris sujaudino tūkstančius

    Atvyko su 7 savaičių šuniuku jo užmigdyti: veterinaras priėmė sprendimą, kuris sujaudino tūkstančius

    Prašymas, kuris pribloškė gydytoją

    Į veterinarijos kliniką buvo atneštas vos 7 savaičių šuniukas, o šeimininkų prašymas buvo vienas – atlikti eutanaziją. Tokį sprendimą veterinarui buvo sunku priimti vien dėl gyvūno amžiaus: šuniukas dar turėtų būti su motina ir tik pradėti socializaciją.

    Specialistas aiškino, kad eutanazija veterinarijoje laikoma kraštutine priemone, kuri taikoma pirmiausia tada, kai gyvūnas patiria nepagydomą kančią. Jei išeitis yra kita, veterinaro pareiga – ieškoti sprendimo, kuris užtikrintų gyvūno gerovę.

    Ką pasiūlė veterinaras

    Veterinaras Oliver Reeve nusprendė neapsiriboti trumpu „taip“ ar „ne“ ir pirmiausia pasikalbėjo su šuniuko šeimininkais. Jis pasiūlė alternatyvą – vietoje eutanazijos atiduoti gyvūną jam, kad šuniukas gautų šansą augti saugioje aplinkoje.

    Po pokalbio šeimininkai sutiko perduoti šuniuką veterinarui. Netrukus jis tapo nauju šeimos nariu, o gydytojas istorija pasidalijo socialiniuose tinkluose, pabrėždamas, kad tokios situacijos dažnai būna sudėtingesnės, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Kodėl tai svarbu augintinių gerovei

    Gyvūnų elgsenos specialistai primena, kad pirmieji šuniuko mėnesiai dažnai būna sunkiausi: kandžiojimasis, šlapinimasis namuose ir nuolatinis dėmesio poreikis yra įprasta raidos dalis. Būtent dėl nepasiruošimo įsipareigojimams dalis augintinių vėliau atsiduria prieglaudose ar būna perduodami kitiems.

    Veterinarai pabrėžia, kad atsakinga adopcija reiškia ne tik emociją, bet ir realius kaštus bei laiką: vakcinaciją, ženklinimą mikroschema, socializaciją, dresūrą ir kasdienę priežiūrą. Ankstyvas sprendimas „atsisakyti“ gyvūno dažnai kyla iš neteisingų lūkesčių, o ne iš objektyvios būtinybės.

    Istorija, kuri sujaudino internetą

    Įrašas apie išgelbėtą šuniuką sulaukė daugybės reakcijų: žmonės dalijosi panašiomis patirtimis ir dėkojo veterinarui už sprendimą. Komentaruose daug kas klausė, kas paskatino buvusius šeimininkus prašyti eutanazijos, tačiau veterinaras viešai priežasties neatskleidė.

    Ši istorija tapo priminimu, kad net viena profesionalo iniciatyva gali iš esmės pakeisti gyvūno likimą. Šuniukas gavo galimybę augti šeimoje, o visuomenėje dar kartą sugrįžo diskusija apie atsakomybę renkantis augintinį.

  • Miške pririštas grandine šuo kaukė valandų valandas: pareigūnas sustingo pamatęs vaizdą

    Miške pririštas grandine šuo kaukė valandų valandas: pareigūnas sustingo pamatęs vaizdą

    Lenkijoje, Didžiosios Lenkijos vaivadijoje, prie Čarnkovo miško pakraščio gyvenantis savivaldybės darbuotojas kelis kartus išgirdo įkyrų, nenutrūkstantį šuns lojimą. Iš pradžių jis manė, kad tai įprastas garsas iš žaliųjų zonų, tačiau vėliau lojimas nesiliovė ir tapo aiškiu pavojaus signalu.

    Grįžęs namo vyras nusprendė patikrinti, kas vyksta, ir apie situaciją informavo atsakingas tarnybas. Į paiešką netrukus įsitraukė Obornikuose veikianti prieglauda „Azorek“, kurios darbuotojai kartu su pranešėju ėmė šukuoti miško teritoriją.

    Pririštas grandine prie medžių

    Miško gilumoje pirmasis prie šuns priėjo būtent savivaldybės darbuotojas. Jis rado išsekusią kalytę, pririštą stora grandine prie dviejų medžių taip, kad gyvūnas negalėjo nei pabėgti, nei susirasti vandens ar maisto.

    Gelbėtojai nurodė, kad toks palikimas miške prilygsta sąmoningam gyvūno pasmerkimui lėtai mirčiai. Prieglaudos teigimu, kalytė buvo akivaizdžiai apleista, o jos būklė rodė, kad netinkama priežiūra galėjo tęstis ne vienerius metus.

    Kokia buvo šuns būklė

    Kalytė buvo nedelsiant perduota veterinarijos specialistams. Apžiūros metu nustatyta, kad kailis buvo stipriai susivėlęs ir purvinas, dantys smarkiai pažeisti, o ant kūno aptikta gausybė parazitų.

    Prieglauda pabrėžė, kad dėl labai prastos dantų būklės tiksliai nustatyti šuns amžių sudėtinga, tačiau tai vyresnis gyvūnas, greičiausiai ne kartą atsivedęs jauniklių.

    „Kalytės dantys labai sužaloti, todėl tiksliai įvertinti jos amžių beveik neįmanoma. Tai vyresnė kalytė, ne kartą vedusi, o ant jos kūno buvo parazitų gausybė“, – sakė prieglaudos atstovai.

    Prašoma padėti nustatyti šeimininką

    Šiuo metu kalytė laikoma karantine prieglaudoje „Azorek“. Ji nukirminta, sutvarkyta nuo parazitų, jai suteikta būtina pirminė pagalba, o darbuotojai ir savanoriai siekia stabilizuoti sveikatą bei atkurti pasitikėjimą žmonėmis.

    Lygiagrečiai, bendradarbiaujant su policija, vykdomas tyrimas dėl galimo žiauraus elgesio su gyvūnu. Prieglauda prašo gyventojų, galinčių atpažinti šunį ar turinčių informacijos apie jo šeimininką, pranešti atsakingoms tarnyboms, kad už tokį elgesį būtų taikoma atsakomybė.

    Gyvūnų gerovės specialistai primena, kad augintinio palikimas be priežiūros, vandens ir maisto kelia tiesioginę grėsmę jo gyvybei, o pagalba tokiais atvejais dažnai priklauso nuo vieno žmogaus budrumo. Šioje istorijoje lemtingu tapo sprendimas neignoruoti lojimo ir reaguoti nedelsiant.

  • Iš kanalizacijos vamzdžio išgelbėjo kačiuką, bet po dviejų dienų teko grįžti – laukė staigmena

    Iš kanalizacijos vamzdžio išgelbėjo kačiuką, bet po dviejų dienų teko grįžti – laukė staigmena

    Gelbėtojai JAV, Niu Džersio valstijoje, sulaukė pranešimo apie kanalizacijos vamzdyje įstrigusį mažą kačiuką. Atvykę į vietą jie rado sušlapusį, purvu aplipusį jauniklį, kuris pats iš duobės ištrūkti nebegalėjo. Po kelių valandų gyvūnas jau buvo saugus prieglaudoje, pamaitintas ir apžiūrėtas specialistų.

    Prieglaudos darbuotojai kačiuką pavadino Stormi ir tikėjosi, kad po trumpos reabilitacijos jis galės keliauti į naujus namus. Tokiais atvejais pirmiausia vertinama bendra sveikata, dehidratacija, hipotermijos rizika ir galimi sužalojimai, o vėliau sprendžiama dėl skiepų bei tolimesnės priežiūros. Mažiems benamiams gyvūnams ypač svarbus greitas sušildymas ir reguliarus maitinimas.

    Vis dėlto po dviejų dienų prieglaudoje vėl suskambo telefonas. Praeiviai pranešė apie kitą benamį kačiuką, kuris, jų teigimu, yra toje pačioje vietoje, kur neseniai vyko gelbėjimo operacija. Gelbėtojai nedelsdami sugrįžo, nes tokiose situacijose laikas gali lemti gyvūno išlikimą.

    Atvykus paaiškėjo, kad kanalizacijos vamzdžio zonoje slėpėsi dar vienas mažylis. Jį taip pat pavyko greitai sugauti ir nugabenti į prieglaudą, kur kačiukas buvo apžiūrėtas, sušildytas ir pamaitintas. Nors jis buvo kiek mažesnis už Stormi, darbuotojai įtarė, kad tai gali būti sesutės, o antrąją praminė Sunny.

    Tokios istorijos nėra retos: kačiukai dažnai pasimeta, slepiasi šuliniuose, vamzdžiuose ar statybvietėse, o žmonės išgirsta miaukimą tik atsitiktinai. Specialistai pabrėžia, kad radus jauniklį svarbu pirmiausia įsitikinti, ar netoliese nėra motinos, o jei gyvūnas akivaizdžiai sužeistas ar įstrigęs, reikėtų kviesti gyvūnų gelbėtojus. Netinkami bandymai traukti patiems gali baigtis papildomais sužalojimais.

    Ši istorija baigėsi ypač sėkmingai: prieglaudos teigimu, abi katytės galiausiai buvo paimtos į tuos pačius namus. Įvaikinant du tos pačios vados kačiukus kartu, jiems dažnai lengviau adaptuotis naujoje aplinkoje, mažėja streso, o žaidimai tarpusavyje padeda nukreipti energiją ir greičiau formuoti gerus elgesio įpročius.

  • Benamis katinas pabeldė į langą: įleistas į namus iškart parodė, ko jam labiausiai reikia

    Benamis katinas pabeldė į langą: įleistas į namus iškart parodė, ko jam labiausiai reikia

    Prie gyvūnų gelbėjimo savanorės namų pasirodęs benamis, baikštus katinas neįprastai aiškiai davė suprasti, kad jam reikia pagalbos. Kelias dienas besisukiojęs laiptinėje ir ieškojęs maisto, galiausiai jis priėjo prie lango ir ėmė belsti, tarsi prašydamas būti įleistas.

    Savanorė, jau turinti patirties su gatvėje gyvenusiais katinais, gyvūną įsileido atsargiai ir paruošė jam ramią, atskirą patalpą. Tokia praktika taikoma tam, kad naujokas nepatirtų papildomo streso, o esami namų augintiniai išvengtų galimų konfliktų bei užkrečiamųjų ligų rizikos.

    Pasitikėjimas kuriamas lėtai

    Benamiams katinams dažnai prireikia daug laiko, kol jie pradeda pasitikėti žmogumi. Gyvenimas lauke reiškia nuolatinę įtampą, konkurenciją dėl maisto, traumų riziką ir ligas, todėl net ir geranoriška pagalba jiems iš pradžių gali kelti baimę.

    Šiuo atveju savanorė su katinu ryšį mezgė pamažu, kasdien maitindama ir leisdama jam pačiam spręsti, kada prieiti ar leistis glostomas. Po ilgesnio laikotarpio gyvūnas tapo drąsesnis, o vieną dieną ryžosi tam, kas nustebino net patyrusią globėją, pats paprašė į vidų.

    Ką katinas parodė įleistas

    Patekęs į namus, katinas greitai atsiskleidė visai kitaip nei elgėsi lauke. Užuot slėpęsis ar šnypštęs, jis vis dažniau ieškojo žmogaus artumo, lipdavo ant kelių, prisiglausdavo ir sekdavo iš paskos, tarsi bandydamas atsigriebti už prarastą laiką.

    Tokį elgesį gyvūnų elgsenos specialistai sieja su saugumo poreikiu: gavęs maisto, šilumos ir ramią aplinką, katinas pagaliau gali atsipalaiduoti ir rodyti socialumą. Dažnam buvusiam benamiui svarbiausia tampa ne vien pilnas dubenėlis, o stabilus ryšys ir nuspėjama kasdienybė.

    Po kelių mėnesių laikinos globos katinas rado nuolatinius namus. Savanorei tai buvo emociškas atsisveikinimas, tačiau būtent toks ir yra gyvūnų gelbėjimo tikslas: suteikti šansą atsitiesti ir rasti šeimą, kurioje nebereikės belsti į langą ieškant pagalbos.

  • Brangiausias šuo pasaulyje kainavo 1 800 000 eurų: Tibeto mastifų manija baigėsi žiauriai

    Brangiausias šuo pasaulyje kainavo 1 800 000 eurų: Tibeto mastifų manija baigėsi žiauriai

    Meilė šuniui dažnai vadinama neįkainojama, tačiau kai kurios veislės augintinių rinkoje virsta prabangos preke. Ryškiausias pavyzdys – Tibeto mastifai, kurie prieš dešimtmetį Kinijoje tapo statuso simboliu, o pavieniai sandoriai pasiekė rekordines sumas.

    2014 metais plačiai nuskambėjo atvejis, kai Tibeto mastifas Hóng Dōng buvo parduotas maždaug už 1 800 000 eurų. Toks įkainis suveikė kaip reklama visai veislei: kilus paklausai, augintojai ėmė masiškai veisti šunis, o rinkoje susiformavo burbulo požymiai.

    Tibeto mastifas kaip prabangos ženklas

    Tibeto mastifas – didelis, savarankiško būdo šuo, istoriškai naudotas kaip sargybinis Himalajų regionuose. Dėl tankaus kailio, įspūdingo sudėjimo ir reputacijos jis ilgainiui imtas sieti su prestižu, ypač ten, kur gyvūnas tampa ne tik augintiniu, bet ir socialinio statuso demonstracija.

    Kinijoje ši veislė kurį laiką buvo vadinama prabangos atributu, o kainas kėlė ir ribota pasiūla, ir viešai aptarinėjami rekordai. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad didelė kaina ne visada reiškia gerą sveikatą ar atsakingą veisimą, ypač kai rinką užvaldo greito pelno logika.

    Paklausa paskatino piktnaudžiavimą

    Augant kainoms, išaugo ir pagundos. Viešojoje erdvėje buvo aptarinėjami atvejai, kai šunims galėjo būti naudojami preparatai, siekiant dirbtinai padidinti kūno masę ir sukurti įspūdingesnę išvaizdą, o dalis veisėjų bandė konkuruoti ne kokybe, o efektu.

    Gyvūnų gerovės organizacijos ne kartą įspėjo, kad tokios mados dažnai baigiasi žiauriai: kai paklausa krenta, neatsakingo veisimo pasekmės lieka gyvūnams. Be to, dideliems, stipriems šunims reikia patyrusių šeimininkų, tinkamos socializacijos, erdvės ir nuoseklios priežiūros, o tai ne visada įvertinama impulsyviai perkant.

    Kai prabanga nuvertėja, nukenčia gyvūnai

    Rinkos burbulams būdinga, kad po staigaus šuolio seka nuosmukis. Kai Tibeto mastifų kaina ir paklausa sumenko, žiniasklaidoje daugėjo pranešimų apie perpildytus veislynus, paliekamus ar perparduodamus šunis ir apskritai suprastėjusias gyvūnų laikymo sąlygas.

    Gyvūnų teisių gynėjai yra viešinę ir gelbėjimo operacijas, kai šunys buvo vežami itin prastomis sąlygomis, o dalis jų neišgyveno. Tokios istorijos tapo perspėjimu, kad augintinio pavertimas prabangos simboliu gali turėti tragiškų padarinių, jei rinką reguliuoja ne atsakomybė, o mada.

    Specialistai primena, kad renkantis veislinį šunį svarbiausia – ne rekordai, o dokumentuota kilmė, sveikatos tyrimai, veisėjo reputacija ir aiškios laikymo sąlygos. O tiems, kurie ieško draugo, dažnai siūloma apsvarstyti prieglaudas, kuriose netrūksta šunų, laukiančių namų.

  • PiESEL keis taisykles augintiniams: privalomas ženklinimas palies ir kates, ir šunis

    PiESEL keis taisykles augintiniams: privalomas ženklinimas palies ir kates, ir šunis

    Lenkijoje vis daugiau dėmesio sulaukia socialinė kampanija PiESEL, siūlanti įteisinti privalomą šunų ir kačių ženklinimą mikroschemomis ir registravimą bendroje duomenų bazėje. Iniciatoriai tikina, kad tai būtų sisteminis sprendimas, galintis mažinti gyvūnų benamystę ir apsunkinti nelegalią veisimo veiklą.

    Pagrindinė idėja paprasta: gyvūnas su mikroschema tampa atsekamas, o atsakomybė už jį konkrečiai priskiriama šeimininkui. Tai ypač aktualu, kai augintiniai pasimeta, yra paliekami arba patenka į prieglaudas, kur identifikacija dažnai lemia, ar gyvūnas grįš namo.

    Kodėl mikroschema svarbi?

    Kampanijos atstovai pabrėžia, kad ženklinimas nėra vien formalumas. Pasak jų, privalomas registravimas apsunkintų situacijas, kai gyvūnai dauginami dėl pelno prastomis sąlygomis, o vėliau atsikratoma jaunikliais ar sergančiais gyvūnais.

    „Mikroschema neišspręs visų problemų, bet ji apsunkina galimybę paprastai atsikratyti gyvūno ir mažina piktnaudžiavimą sistema“, – sakė kampanijos koordinatorė Joanna Studzińska.

    Taip pat akcentuojama savivaldybių našta: gyvūnų gaudymas, laikinas apgyvendinimas, veterinarinė pagalba ir ilgalaikė prieglaudų priežiūra finansuojama viešosiomis lėšomis. Iniciatyvos šalininkai teigia, kad aiški identifikacija padėtų efektyviau naudoti biudžetus ir greičiau grąžinti pasimetusius gyvūnus šeimininkams.

    Kodėl kalbama ir apie kates?

    Nors pavadinimas PiESEL daugeliui pirmiausia siejasi su šunimis, iniciatoriai pabrėžia, kad kačių problema dažnai dar didesnė, tik mažiau matoma. Katės dažniau klaidžioja lauke, rečiau patenka į prieglaudas, todėl dingusios neretai niekada nebegrįžta į namus ir tampa benamėmis.

    „Kačių, kaip naminių gyvūnų, yra ne mažiau nei šunų, o jų benamystės mastas, nors ir mažiau pastebimas, yra didesnis“, – sakė Joanna Studzińska.

    Kampanijos šalininkai atkreipia dėmesį ir į praktinį aspektą: gatvėje sutiktą katę dažnai sunku priskirti vienai iš kelių grupių – tai gali būti laisvai gyvenanti, iš namų išėjusi ar iš tiesų benamė katė. Mikroschema, jų teigimu, leistų greitai nustatyti statusą, sumažinti stresą gyvūnui ir išvengti nereikalingo apgyvendinimo prieglaudoje.

    Europos praktika ir teisėkūros kryptis

    Iniciatyvos atstovai primena, kad dalyje Europos valstybių privalomas šunų ir kačių ženklinimas jau seniai laikomas įprasta praktika. Kaip vieną pavyzdžių jie mini Ispaniją, kur teisės aktuose numatytas privalomas gyvūnų identifikavimas ir registravimas, o nepaženklintų gyvūnų perdavimas ar prekyba yra ribojami.

    Pasak kampanijos ambasadorių, vienas svarbiausių tikslų yra, kad pareiga ženklinti galiotų ne tik prieglaudoms ar veislynams, bet ir gyvūnų laikytojams. Būtent „šeimininkiški“ gyvūnai, anot jų, dažniausiai iškrenta iš kontrolės zonos, kai gyvūnas paliekamas, paleidžiamas ar dingsta.

    Kampanijos komanda skelbia tęsianti pokalbius su sprendimų priėmėjais ir savivalda, siekdama, kad privalomas ženklinimas būtų įtvirtintas aiškiomis taisyklėmis, o kontrolės ir atsakomybės mechanizmai veiktų realiai. Iniciatoriai tikina, kad be efektyvaus įgyvendinimo ir priežiūros pati pareiga gali likti tik deklaracija.

    Praktikoje mikroschemos patikra dažnai tampa pirmu žingsniu, kai gyvūnas atsiduria veterinarijos klinikoje ar prieglaudoje. Kampanijos šalininkai pabrėžia, kad kuo plačiau veikia registras ir kuo daugiau gyvūnų paženklinta, tuo didesnė tikimybė greitai rasti šeimininką ir sumažinti benamių gyvūnų skaičių.

  • Šuo senjorui: 7 ramesnės veislės, kurioms tinka artumas ir ramus gyvenimas namuose

    Senjorui renkantis šunį svarbiausia ne mada ar nuotrauka socialiniuose tinkluose, o realus kasdienis suderinamumas. Keturių kojų draugas turi būti lengvai suvaldomas, ne per stiprus tempiant pavadį, pakankamai ramus namuose ir be pernelyg sudėtingų priežiūros poreikių.

    Gydytojai ir gyvūnų elgsenos specialistai pabrėžia, kad augintinis vyresniame amžiuje gali mažinti vienišumo jausmą ir palaikyti rutiną: skatina išeiti į lauką, judėti ir bendrauti. Tačiau sprendimas turi būti apgalvotas, nes šuo gyvena 10–15 metų ar ilgiau, o tai reiškia atsakomybę ir planą, kas juo pasirūpins ligos ar hospitalizacijos atveju.

    Renkantis svarbu ne tik dydis

    Nedidelis šuo nebūtinai bus lengvas: kai kurios mažos veislės būna itin aktyvios, triukšmingos ar sunkiai valdomos. Vertėtų įvertinti temperamentą, energijos lygį, polinkį loti, dresūros poreikį, kailio priežiūrą ir galimas sveikatos rizikas.

    Ne mažiau svarbūs ir kasdieniai kaštai: kokybiškas maistas, profilaktiniai skiepai, antiparazitinės priemonės, dantų priežiūra, o kai kurioms veislėms ir reguliarios kirpėjo paslaugos. Senjorui patogiausia rinktis šunį, kurio priežiūra nuspėjama ir nereikalauja didelio fizinio krūvio.

    Suaugęs šuo dažnai praktiškesnis

    Šuniukas atrodo žavingai, bet reikalauja daug jėgų: mokymosi švaros, naktinių pabudimų, dažnų išėjimų į lauką, kantrybės dėl kandžiojimo ir „bandymų“ namuose. Vyresniam žmogui tai gali tapti per dideliu iššūkiu, ypač jei vargina miego sutrikimai, sąnarių skausmai ar pusiausvyros problemos.

    Suaugusio šuns privalumas tas, kad jo charakteris jau aiškesnis: lengviau prognozuoti, ar jis trauks pavadį, ar bijos triukšmo, kaip reaguos į svečius ir ar gebės ramiai pabūti vienas. Dėl to prieglaudos ar laikinos globos dažnai gali pasiūlyti būtent ramesnį, vyresniam žmogui labiau tinkantį augintinį.

    7 veislės, kurios dažnai tinka senjorams

    Bišonas frizė dažnai vertinamas dėl švelnaus būdo ir noro būti šalia žmogaus, tačiau jo kailiui paprastai reikia reguliarios priežiūros. Havanietis taip pat linkęs stipriai prisirišti ir gerai jaučiasi namų ritme, bet apleistas kailis greitai susivelia ir gali kelti diskomfortą.

    Miniatiūrinis pudelis išsiskiria sumanumu ir mokymosi greičiu, todėl tinka žmogui, kuris nori bendravimo ir paprastų užduočių, bet yra pasirengęs kirpimui. Maltos bišonas paprastai būna meilus ir lengvas, tačiau dėl smulkesnės kūno sandaros reikalauja atsargesnio elgesio, o mažoms veislėms dažniau pasitaiko dantų problemų.

    Ši cu dažnai rekomenduojamas ramiam gyvenimui, bet renkantis būtina atkreipti dėmesį į kvėpavimą ir bendrą sveikatą, nes dalis trumpasnukių šunų prasčiau toleruoja karštį ir fizinį krūvį. Miniatiūrinis šnauceris gali būti geras pasirinkimas aktyvesniam senjorui, tačiau jis kartais būna budrus ir linkęs loti, tad svarbios aiškios taisyklės namuose.

    Vipetas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai sportiškas, bet namuose neretai būna tylus ir švelnus, mėgsta šilumą ir poilsį. Vis dėlto jam reikalingos saugios vietos išsibėgioti, o lauke jis gali staigiai sureaguoti į judantį objektą, todėl kontrolė pasivaikščiojimų metu ypač svarbi.

    „Geriausias šuo senjorui yra tas, kurį žmogus gali ramiai prižiūrėti kasdien, o ne tas, kuris gražiausiai atrodo“, – sako gyvūnų elgsenos konsultantai.

    Renkantis verta vengti labai stiprių, itin energingų ar daug darbo reikalaujančių veislių, jei nėra pakankamai jėgų ir laiko: pernelyg intensyvūs šunys gali didinti stresą ir kelti griuvimo riziką pasivaikščiojimuose. Svarbiausia taisyklė paprasta: šuo turi papildyti gyvenimą saugumu ir artumu, o ne tapti dar viena našta.

    Jei kyla abejonių, protingiausia pasitarti su veterinaru ir prieglaudos ar veisėjo atstovais, paprašyti įvertinti konkretaus šuns elgesį su pavadėliu ir reakciją į kasdienes situacijas. Tada sprendimas bus ne spontaniškas, o tvirtas ir naudingas abiem pusėms.

  • Šunų šlapinimosi padėkliukai turėjo padėti, bet kartais tik pablogina bėdą: veterinarų įspėjimas

    Iš pradžių atrodė, kad tai bus paprastas sprendimas: namuose patiesiami šlapinimosi padėkliukai turėtų palengvinti kasdienybę ir šeimininkams, ir šuniui. Vis dėlto veterinarai vis dažniau pabrėžia, kad tokia priemonė ne visada veikia taip, kaip tikimasi, o kai kuriais atvejais gali net įtvirtinti netinkamą įprotį šlapintis patalpose.

    Specialistų teigimu, didžiausia rizika atsiranda tada, kai padėkliukai tampa nuolatiniu pasirinkimu, o ne laikina pagalba. Šuo išmoksta, kad šlapintis namuose yra priimtina, todėl vėliau pereiti prie lauko pasivaikščiojimų režimo gali būti gerokai sunkiau, ypač jei šuo jautresnis ar linkęs į nerimą.

    Kada padėkliukai pasiteisina?

    Veterinarai pripažįsta, kad padėkliukai gali būti naudingi konkrečiose situacijose: labai jauniems šuniukams, kol dar nesuformuotas šlapimo sulaikymo įgūdis, taip pat sergantiems ar vyresnio amžiaus šunims, kuriems sunku ilgai išbūti be išėjimo į lauką. Jie gali padėti ir trumpuoju laikotarpiu, pavyzdžiui, po operacijos ar kai lauke laikinai neįmanoma užtikrinti įprasto judėjimo.

    Tačiau akcentuojama, kad tai turėtų būti aiškiai apibrėžta laikina priemonė su planu, kaip bus pereinama prie šlapinimosi lauke. Priešingu atveju namuose paliekamas padėkliukas gali tapti „atsarginiu variantu“, kuris šuniui atrodo patogesnis už pasivaikščiojimą.

    Dažniausios klaidos namuose

    Viena dažniausių problemų yra ta, kad padėkliukas padedamas „patogioje“ vietoje šeimininkui, o ne ten, kur šuo natūraliai linkęs atlikti reikalus. Tuomet gyvūnas pasirenka kitą vietą, o šeimininkai tai interpretuoja kaip neklusnumą, nors iš tiesų trūksta aiškaus mokymo ir nuoseklumo.

    Kita klaida, kurią mini specialistai, yra per ilgas delsimas padėkliuką panaikinti, kai šuniukas jau fiziologiškai pajėgus išlaukti iki pasivaikščiojimo. Jei šuo namuose reguliariai turi „leidžiamą“ vietą, motyvacija lauke atlikti reikalus mažėja, o dresūros progresas sulėtėja.

    „Padėkliukas gali būti gera laikina pagalba, bet jis neturėtų pakeisti mokymo šlapintis lauke. Kuo ilgiau jis lieka, tuo labiau įtvirtinamas įprotis, kurį vėliau tenka taisyti“, – sako veterinarai.

    Ką daryti, jei problema jau įsisenėjo?

    Jei šuo priprato šlapintis patalpose, veterinarai pirmiausia rekomenduoja įvertinti sveikatą, nes staigūs „nelaimingi atsitikimai“ gali būti susiję su šlapimo takų problemomis, skausmu ar kitais sutrikimais. Tik atmetus medicinines priežastis verta kryptingai koreguoti elgesį, pasirenkant nuoseklų režimą ir aiškią rutiną.

    Praktikoje tai dažniausiai reiškia dažnesnius išėjimus į lauką, pastovų šėrimo laiką, stebėjimą po miego ar aktyvios veiklos, kai šuniui dažniausiai prireikia į lauką, ir aiškų apdovanojimą už sėkmę lauke. Svarbiausia, pasak specialistų, išlikti nuosekliems ir vengti bausmių, nes jos gali didinti stresą ir tik apsunkinti mokymą.

    Veterinarai taip pat primena, kad kiekvienas šuo mokosi skirtingu tempu, o ypač jautriems, iš prieglaudos atėjusiems ar baimių turintiems gyvūnams gali reikėti daugiau laiko. Tokiais atvejais didžiausią pokytį dažnai sukuria kantri, rami kasdienė rutina ir pastovus žmogaus elgesys, kuris šuniui leidžia jaustis saugiai.