Tag: Prieglobsčio politika

  • Bardella ir Farage pasirašė susitarimą dėl migrantų valčių: ką žada ir kas būtų, jei laimėtų valdžią

    Bardella ir Farage pasirašė susitarimą dėl migrantų valčių: ką žada ir kas būtų, jei laimėtų valdžią

    Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio sambūrio lyderis Jordanas Bardella ir „Reform UK“ vadovas Nigelas Farage penktadienį Birmingeme pasirašė bendradarbiavimo memorandumą, kuriuo siekiama sustabdyti neteisėtus migrantų kirtimus per Lamanšą. Abu politikai pabrėžė, kad tokios priemonės būtų įgyvendinamos tik tuo atveju, jei jų vadovaujamos jėgos ateitų į valdžią.

    Susitarimas pristatytas „Reform UK“ metinės konferencijos scenoje, o Farage jį apibūdino kaip naują Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės politinį suartėjimą. Bardella teigė, kad Jungtinė Karalystė neturėtų tapti neteisėtai į Prancūziją atvykusių migrantų galutine stotele, o grąžinimas į kilmės šalis, jo žodžiais, turėtų tapti principu.

    „Jungtinė Karalystė neturi būti neteisėtai į Prancūziją atvykusių migrantų tikslas. Jie turi būti grąžinami į kilmės šalis“, – sakė Jordanas Bardella.

    Kalbėdamas angliškai, ką viešai daro retai, Bardella kritikavo Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną dėl esą nepakankamos sienų apsaugos. Vėliau, jau spaudos konferencijoje prancūziškai, jis tikino, kad geresnis Prancūzijos sienų valdymas sumažintų spaudimą Kalė regione, iš kur dažniausiai ir startuoja bandymai kirsti Lamanšą mažomis valtimis.

    Ką reiškia pažadas sustabdyti kirtimus

    Politikų vartojama frazė apie kirtimų sustabdymą ilgam laikui iš esmės apima kelis sluoksnius: griežtesnę kontrolę Prancūzijos pakrantėje, greitesnį atvykusių asmenų grąžinimą ir platesnį atgrasymą, kad kelionė neapsimokėtų. Praktikoje tai atsiremia į tarptautinę teisę, dvišales sutartis, prieglobsčio procedūras ir žmogaus teisių standartus, todėl tokie pažadai paprastai susiduria su teisiniais ir politiniais apribojimais.

    Jungtinėje Karalystėje neteisėtų kirtimų tema išlieka viena labiausiai politizuotų, ypač kalbant apie prieglobsčio sistemos apkrovą ir apgyvendinimo kaštus. Prancūzijai tai taip pat jautrus klausimas, nes didelė dalis srautų koncentruojasi šiaurėje, o sprendimai dažnai reikalauja tiek nacionalinių, tiek Europos masto priemonių.

    Diplomatija ir vidaus politika susikerta

    Šis susitikimas vyko netrukus po Emmanuelio Macrono vizito Londone, kuriame buvo aptartas bendrų priemonių stiprinimas prieš neteisėtą migraciją per Lamanšą ir platesni santykiai su Europa. Paraleliai Jungtinės Karalystės Leiboristų vyriausybė skelbė, kad šią vasarą fiksuotas mažiausias per Lamanšą mažomis valtimis atvykstančių migrantų skaičius nuo 2019 metų, nors tokie rodikliai sezoniškai svyruoja ir priklauso nuo oro sąlygų bei kontrolės intensyvumo.

    Farage ir Bardella ryšys taip pat turi politinės istorijos kontekstą: nors jų pažiūros euroskeptiškos, Farage anksčiau yra kritikavęs tuometinį Nacionalinį frontą ir atsisakęs artimesnių aljansų Europos Parlamente, remdamasis kaltinimais dėl antisemitizmo ir išankstinių nuostatų. Vėliau jis pripažino atsargiai vertinęs šią politinę kryptį, tačiau teigė, kad Marine Le Pen vadovavimo laikotarpiu partija pasikeitė ir siekė platesnio rinkėjų palaikymo.

    „Kai Marine perėmė vadovavimą, stebėjau situaciją ir neskubėjau įsitraukti. Tai, ką ji pasiekė, yra reikšmingas poslinkis partijai“, – sakė Nigelas Farage.

    „Reform UK“ šešėlyje – finansavimo tyrimai

    Susitarimo paskelbimą Jungtinėje Karalystėje temdė pranešimai apie galimus politinio finansavimo pažeidimus, susijusius su „Reform UK“. Žiniasklaidoje skelbta, kad partija buvo pranešta Metropoliteno policijai ir Rinkimų komisijai dėl įtariamų neteisėtų aukų, o tai svarbu todėl, kad Jungtinėje Karalystėje galioja griežtos taisyklės dėl aukų iš užsienio šaltinių.

    Tokie tyrimai gali turėti tiesioginį poveikį partijos reputacijai ir jos galimybėms mobilizuoti rėmėjus, ypač prieš rinkimų ciklą. Politiniame lauke tai dažnai tampa ir konkurentų argumentu, kai migracijos klausimas naudojamas kaip vienas pagrindinių kampanijos variklių.

  • Meloni išpopuliarino migrantų grąžinimus ES, bet dabar valstybės siunčia žmones atgal į Italiją

    Meloni išpopuliarino migrantų grąžinimus ES, bet dabar valstybės siunčia žmones atgal į Italiją

    Italijai grįžta Dublino taisyklė

    Italijos premjerė Giorgia Meloni pastaraisiais metais aktyviai rėmė griežtesnę neteisėtos migracijos kontrolę ir spartesnius migrantų grąžinimus. Tačiau dabar ši kryptis atsisuka prieš Romą: vis daugiau ES valstybių prašo Italijos perimti prieglobsčio prašytojus, kurie į Bendriją pirmiausia pateko per jos teritoriją.

    Pranešama, kad prie tokių valstybių prisijungė ir Airija, o anksčiau panašius prašymus kėlė Vokietija, Austrija, Nyderlandai, Švedija, Suomija bei Šveicarija. Šie prašymai remiasi principu, jog už prieglobsčio procedūrą pirmiausia atsakinga ta ES valstybė, kurioje žmogus pirmą kartą įregistruojamas.

    Naujasis Migracijos paktas

    Situaciją pakeitė tai, kad 2026 metais įsigaliojo ES Migracijos ir prieglobsčio paktas, iš esmės atnaujinęs prieglobsčio ir sienų valdymo sistemą. Jis išlaiko vadinamąjį pirmojo atvykimo principą, kuris ilgą laiką buvo kritikuojamas pietinėse ir Viduržemio jūros valstybėse, nes būtent jos dažniausiai tampa pirmaisiais atvykimo taškais.

    Vienas svarbiausių pokyčių yra supaprastinta migrantų grąžinimo tarp valstybių procedūra, kai vietoje ilgesnių derinimų taikomas greitesnis pranešimo mechanizmas. Tai reiškia, kad valstybėms lengviau pradėti grąžinimo procesą, o atsakingai šaliai sunkiau vilkinti sprendimą.

    Italija dar 2022 metais buvo pristabdžiusi dalies tokių perkėlimų priėmimą, argumentuodama vietų ir pajėgumų stygiumi. Europos Komisija tokį žingsnį siejo su prievolių nevykdymu, o ES teismų praktika ne kartą pabrėžė, kad taisyklių sustabdymas vienašališkai nesukuria išimčių iš bendrų įsipareigojimų.

    Solidarumas skaičiais neįtikina

    Naujajame pakte numatytas ir privalomas solidarumo mechanizmas, tačiau realūs perkėlimų mastai išlieka riboti. Numatyti skaičiai, kiek žmonių per metus būtų perkelta iš didesnį spaudimą patiriančių šalių, dažnai vertinami kaip per maži, kad reikšmingai sumažintų naštą pietinėms valstybėms.

    Ši disproporcija ypač ryški, kai lyginami perkėlimo planai su realiais atvykimo srautais. Italija ir kitos pirmojo atvykimo šalys pabrėžia, kad vien procedūrų supaprastinimas problemos neišsprendžia, jei solidarumo priemonės neatitinka faktinio migracijos masto ir vietos infrastruktūros galimybių.

    Grąžinimai į trečiąsias šalis stringa

    ES lygmeniu taip pat stumiama grąžinimų politika, kuri turėtų padidinti atmetus prieglobsčio prašymą grįžtančių žmonių skaičių. Tačiau praktikoje grąžinimai dažnai stringa dėl sudėtingų teisinių procedūrų, dokumentų trūkumo ir būtinybės turėti veikiančius susitarimus su kilmės ar trečiosiomis šalimis.

    Kita idėja, vis dažniau aptarinėjama Europoje, yra vadinamieji grąžinimo centrai už ES ribų, kai migrantai būtų siunčiami į trečiąją šalį, su kuria nebūtinai turi ryšį. Vis dėlto tokie projektai susiduria su teisinėmis kliūtimis, politiniu pasipriešinimu ir praktiniais klausimais, todėl artimiausiu metu greito efekto tikėtis sunku.

    Italija buvo viena iš valstybių, bandžiusių tokią kryptį įgyvendinti, tačiau iniciatyvas stabdė teismų sprendimai ir ginčai dėl atitikties teisei. Kol grąžinimo centrai tebėra labiau planai nei realybė, kitoms ES šalims paprasčiau remtis Dublino logika ir grąžinti žmones į pirmojo atvykimo valstybę.

    Politinis spaudimas prieš rinkimus

    Migracija išlieka viena jautriausių temų daugelyje Europos sostinių, ypač artėjant rinkimams įvairiose šalyse. Griežtesnės priemonės ir pažadai didinti grąžinimų skaičių tampa kampanijų ašimi tiek centro, tiek dešiniųjų politinėms jėgoms, o tai didina spaudimą kuo greičiau rodyti rezultatus.

    Italijai tai reiškia papildomą riziką: jei šalis bus priversta priimti daugiau perkeliamų prieglobsčio prašytojų, didės įtampa vidaus politikoje ir santykiuose su partneriais, ypač tomis valstybėmis, kurios aktyviausiai siekia grąžinimų pagal pirmojo atvykimo principą.

    Tokioje situacijoje Meloni vyriausybei tenka spręsti dilemą: kaip išlaikyti griežtos linijos retoriką ir kartu suvaldyti grįžtančių bylų ir žmonių srautą. ES migracijos politika, kurią Italija rėmė tikėdamasi didesnės kontrolės, dabar tampa realiu testu pačiai Romai.