Italijai grįžta Dublino taisyklė
Italijos premjerė Giorgia Meloni pastaraisiais metais aktyviai rėmė griežtesnę neteisėtos migracijos kontrolę ir spartesnius migrantų grąžinimus. Tačiau dabar ši kryptis atsisuka prieš Romą: vis daugiau ES valstybių prašo Italijos perimti prieglobsčio prašytojus, kurie į Bendriją pirmiausia pateko per jos teritoriją.
Pranešama, kad prie tokių valstybių prisijungė ir Airija, o anksčiau panašius prašymus kėlė Vokietija, Austrija, Nyderlandai, Švedija, Suomija bei Šveicarija. Šie prašymai remiasi principu, jog už prieglobsčio procedūrą pirmiausia atsakinga ta ES valstybė, kurioje žmogus pirmą kartą įregistruojamas.
Naujasis Migracijos paktas
Situaciją pakeitė tai, kad 2026 metais įsigaliojo ES Migracijos ir prieglobsčio paktas, iš esmės atnaujinęs prieglobsčio ir sienų valdymo sistemą. Jis išlaiko vadinamąjį pirmojo atvykimo principą, kuris ilgą laiką buvo kritikuojamas pietinėse ir Viduržemio jūros valstybėse, nes būtent jos dažniausiai tampa pirmaisiais atvykimo taškais.
Vienas svarbiausių pokyčių yra supaprastinta migrantų grąžinimo tarp valstybių procedūra, kai vietoje ilgesnių derinimų taikomas greitesnis pranešimo mechanizmas. Tai reiškia, kad valstybėms lengviau pradėti grąžinimo procesą, o atsakingai šaliai sunkiau vilkinti sprendimą.
Italija dar 2022 metais buvo pristabdžiusi dalies tokių perkėlimų priėmimą, argumentuodama vietų ir pajėgumų stygiumi. Europos Komisija tokį žingsnį siejo su prievolių nevykdymu, o ES teismų praktika ne kartą pabrėžė, kad taisyklių sustabdymas vienašališkai nesukuria išimčių iš bendrų įsipareigojimų.
Solidarumas skaičiais neįtikina
Naujajame pakte numatytas ir privalomas solidarumo mechanizmas, tačiau realūs perkėlimų mastai išlieka riboti. Numatyti skaičiai, kiek žmonių per metus būtų perkelta iš didesnį spaudimą patiriančių šalių, dažnai vertinami kaip per maži, kad reikšmingai sumažintų naštą pietinėms valstybėms.
Ši disproporcija ypač ryški, kai lyginami perkėlimo planai su realiais atvykimo srautais. Italija ir kitos pirmojo atvykimo šalys pabrėžia, kad vien procedūrų supaprastinimas problemos neišsprendžia, jei solidarumo priemonės neatitinka faktinio migracijos masto ir vietos infrastruktūros galimybių.
Grąžinimai į trečiąsias šalis stringa
ES lygmeniu taip pat stumiama grąžinimų politika, kuri turėtų padidinti atmetus prieglobsčio prašymą grįžtančių žmonių skaičių. Tačiau praktikoje grąžinimai dažnai stringa dėl sudėtingų teisinių procedūrų, dokumentų trūkumo ir būtinybės turėti veikiančius susitarimus su kilmės ar trečiosiomis šalimis.
Kita idėja, vis dažniau aptarinėjama Europoje, yra vadinamieji grąžinimo centrai už ES ribų, kai migrantai būtų siunčiami į trečiąją šalį, su kuria nebūtinai turi ryšį. Vis dėlto tokie projektai susiduria su teisinėmis kliūtimis, politiniu pasipriešinimu ir praktiniais klausimais, todėl artimiausiu metu greito efekto tikėtis sunku.
Italija buvo viena iš valstybių, bandžiusių tokią kryptį įgyvendinti, tačiau iniciatyvas stabdė teismų sprendimai ir ginčai dėl atitikties teisei. Kol grąžinimo centrai tebėra labiau planai nei realybė, kitoms ES šalims paprasčiau remtis Dublino logika ir grąžinti žmones į pirmojo atvykimo valstybę.
Politinis spaudimas prieš rinkimus
Migracija išlieka viena jautriausių temų daugelyje Europos sostinių, ypač artėjant rinkimams įvairiose šalyse. Griežtesnės priemonės ir pažadai didinti grąžinimų skaičių tampa kampanijų ašimi tiek centro, tiek dešiniųjų politinėms jėgoms, o tai didina spaudimą kuo greičiau rodyti rezultatus.
Italijai tai reiškia papildomą riziką: jei šalis bus priversta priimti daugiau perkeliamų prieglobsčio prašytojų, didės įtampa vidaus politikoje ir santykiuose su partneriais, ypač tomis valstybėmis, kurios aktyviausiai siekia grąžinimų pagal pirmojo atvykimo principą.
Tokioje situacijoje Meloni vyriausybei tenka spręsti dilemą: kaip išlaikyti griežtos linijos retoriką ir kartu suvaldyti grįžtančių bylų ir žmonių srautą. ES migracijos politika, kurią Italija rėmė tikėdamasi didesnės kontrolės, dabar tampa realiu testu pačiai Romai.