CP v2

Tag: Priešistorė

  • Mokslininkai rado žmogaus DNR ant urvų sienų: proveržis gali perrašyti priešistorę

    Mokslininkai rado žmogaus DNR ant urvų sienų: proveržis gali perrašyti priešistorę

    Mokslininkams pirmą kartą pavyko išskirti ir identifikuoti žmogaus DNR, išlikusią tiesiogiai ant urvų sienų. Iki šiol senovinis genetinis materialas dažniausiai būdavo tiriamas iš kaulų, dantų ar urvų nuosėdų dugne.

    Tyrimas rodo, kad DNR gali išlikti ne tik palaikuose, bet ir ant uolienų paviršiaus tūkstančius metų. Tai ypač svarbu vietose, kur randama piešinių ar žmogaus veiklos pėdsakų, tačiau nėra jokių kaulų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas ten lankėsi.

    Kaip buvo paimti mėginiai

    Tarptautinė mokslininkų komanda paėmė labai mažus mėginius iš aštuonių urvų pietų Europoje. Dalį mėginių tyrėjai rinko nuo vietų su uolų piešiniais, o dalį nuo greta esančių, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančių sienų plotų.

    Iš visų tirtų mėginių penkiuose aptikta autentiškos žmogaus DNR. Įdomu tai, kad tik vienas teigiamas mėginys buvo paimtas nuo paviršiaus su uoline daile, o kiti keturi aptikti ant nepuoštų sienų, kurios iš pradžių buvo laikytos kontrolinėmis.

    Kur DNR išliko geriausiai

    Vienas reikšmingiausių taškų buvo Escoural urvas Portugalijoje, kuriame aptikti trys žmogaus DNR turintys mėginiai. Vienas jų buvo po kalcito sluoksniu, dengiančiu piešinį, o du paimti nuo nepuoštų sienų fragmentų.

    Papildomų mėginių su žmogaus genetiniu materialu rasta ir Covarón urve Ispanijoje, netoli priešistorinių piešinių. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikėtis daugiau informacijos net ir ten, kur tiesioginių žmonių palaikų neįmanoma rasti.

    Ką tai keičia archeologijoje

    Remiantis tyrėjų vertinimu, aptiktas genetinis materialas yra bent 2 000 metų senumo, o kai kuriais atvejais gali būti ir gerokai senesnis. Tiksliai datuoti sudėtinga, nes DNR dalelės gali būti užsidariusios po plonomis mineralų sankaupomis, kurios ant sienų kaupiasi ilgą laiką.

    Tokios natūralios nuosėdos galėjo veikti kaip apsauginis sluoksnis ir padėti DNR išlikti. Archeologams tai atveria galimybę tikslinti, kokios žmonių grupės lankėsi konkrečiose vietose, ar tos pačios olos buvo naudojamos skirtingų laikotarpių bendruomenių.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad metodą dar reikia tobulinti. Ne kiekviename mėginyje užtenka genetinio materialo, be to, didelė grėsmė yra šiuolaikinė tarša, todėl būtinos itin griežtos laboratorinės procedūros ir kontrolės.

    Tyrėjai pabrėžia ir praktinį aspektą: ateityje, saugant jautrius piešinius, gali pakakti tirti šalia esančius uolienos plotus. Tai leistų gauti informacijos apie senovės žmones nepažeidžiant kultūros paveldo objektų.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“ ir laikomi svarbiu žingsniu vadinamosios aplinkos DNR srityje. Šis požiūris vis dažniau taikomas siekiant aptikti biologinius pėdsakus ten, kur tradiciniai archeologiniai radiniai nėra išlikę.

  • Šokiruojantis radinys kasinėjimuose: 4 000 metų senumo vyro palaikus aptiko krosnies duobėje

    Šokiruojantis radinys kasinėjimuose: 4 000 metų senumo vyro palaikus aptiko krosnies duobėje

    Vokietijoje, Saksonijos-Anhalto žemėje, archeologai statybų ruože aptiko neįprastą radinį: dviejų kamerų krosnį primenančioje duobėje gulėjo jauno vyro skeletas. Vietovėje darbai vyksta tiesiant naują elektros perdavimo infrastruktūrą, todėl prieš kasinėjimus buvo pradėti privalomi archeologiniai tyrimai.

    Konstrukcija, pasak tyrėjų, iš pradžių atrodė kaip įprastas žemėje įrengtas dviejų dalių krosnies tipo įrenginys. Tokie objektai regione naudoti kasdieniams darbams, kuriems reikėjo aukštos temperatūros, pavyzdžiui, maisto apdorojimui ar kitoms buitinėms veikloms.

    Didžiausia staigmena laukė vienoje iš kamerų: joje rastas apie 23–25 metų amžiaus vyro skeletas. Kūnas buvo suguldytas susirietus, vadinamojoje embrioninėje padėtyje, kuri žinoma daugelyje Europos priešistorės bendruomenių, tačiau laidojimas buvusioje krosnies duobėje laikomas itin retu.

    Kas nutiko jaunam vyrui?

    Tyrėjai taip pat užfiksavo galimos kaukolės traumos pėdsakus. Kol kas neaišku, ar sužalojimas buvo mirties priežastis, ar atsirado vėliau dėl dirvožemio slėgio, gyvūnų veiklos ar kitų procesų, vykstančių palaikams ilgai gulint žemėje.

    Aiškesnių atsakymų tikimasi sulaukti po detalesnių antropologinių ir laboratorinių tyrimų. Paprastai tokiais atvejais vertinama kaulų mikrostruktūra, traumos pobūdis, galimos infekcijų žymės, taip pat bandoma tiksliau nustatyti mitybą ir kilmę pagal izotopų analizę.

    Ryšys su virvelinės keramikos kultūra

    Preliminariai laidojimas siejamas su virvelinės keramikos kultūra, paplitusia didelėje Europos dalyje maždaug 2 900–2 200 metais prieš mūsų erą. Šios kultūros bendruomenės paliko atpažįstamą materialinį paveldą, ypač puošnius indus su virvelės įspaudais, bei gana aiškias laidosenos tradicijas.

    Nors su šia kultūra siejamų kapinynų Europoje žinoma daug, laidojimas krosnies tipo duobėje išsiskiria. Dėl to archeologai neatmeta kelių versijų: nuo skuboto palaidojimo po smurto akto iki netipinio, galbūt simbolinę reikšmę turėjusio ritualo.

    Ką sufleruoja radimvietės kontekstas?

    Radinio aplinka taip pat kelia klausimų: netoliese aptikta galvijų kaulų ir įvairių laikotarpių žmonių veiklos pėdsakų. Tai gali reikšti, kad vieta buvo naudojama ne vieną kartą ir turėjo ypatingą reikšmę kelioms kartoms.

    Saksonija-Anhaltas pastaraisiais metais dažnai atsiduria archeologų dėmesio centre, nes infrastruktūros projektai atveria naujus, anksčiau netirtus sluoksnius. Specialistai pabrėžia, kad tokie netikėti radiniai padeda geriau suprasti priešistorės bendruomenių santykį su mirtimi, baime ir ritualais, kurie ne visada atitinka šiandien žinomas „tipines“ laidosenos normas.