„Google“ pradėjo „Project Suncatcher“ bandymus, kurių tikslas – įvertinti, ar dalį DI skaičiavimų įmanoma perkelti į orbitą. Į kosmosą su raketa „Falcon 9“ iškeltas prototipinis palydovas su specializuotais TPU lustais, skirtais mašininiam mokymuisi.
Pagrindinis bandymo klausimas – kaip tokia įranga atlaiko paleidimo apkrovas, kosminę spinduliuotę ir itin didelius temperatūrų svyravimus. Orbitinė aplinka vilioja dar ir tuo, kad saulės energijos potencialas virš atmosferos teoriškai didesnis nei Žemėje, tačiau praktiniai ribojimai kol kas išlieka.
Pirmasis prototipas – tik trumpoms užduotims
Palydovas yra maždaug buitinio šaldytuvo dydžio ir talpina keturis „Trillium“ TPU lustus. Dėl šilumos pašalinimo problemų vakuume įranga planuojama įjungti trumpais intervalais, maždaug keliolikai minučių, kad atliktų paprastas užklausas su DI modeliu „Gemma“.
Šiame etape akcentuojamas ne našumas, o patikimumas ir gedimų taškų identifikavimas. „Google“ teigia, kad dabartinis bandymas skirtas telemetrijai rinkti ir suprasti, kas realiomis sąlygomis labiausiai riboja tokios architektūros stabilumą.
Kliūtis numeris vienas – šiluma
Kosminėje erdvėje nėra oro, todėl neveikia įprasta konvekcija, o tradicinės duomenų centrų aušinimo schemos, kuriose kartais naudojamas vanduo, čia apskritai netinka. Dėl to „Google“ testuoja sprendimą, kuriame šiluma nukreipiama per šilumvamzdžius į didelius radiatorius ir išspinduliuojama.
Laboratoriniai bandymai vakuuminėje ir termiškai kontroliuojamoje aplinkoje leidžia imituoti orbitą, bet galutinis verdiktas priklauso nuo realios misijos duomenų. Jei ateityje būtų siekiama nuolatinio darbo, energijos poreikis galėtų augti iki dešimčių kilovatų, o tai reikštų visai kitą maitinimo ir aušinimo mastą.
Kodėl tai daroma ir kas kelia riziką
Tokie projektai siejami su sparčiai augančiais DI skaičiavimo poreikiais ir vis didesne įtampa dėl didelių duomenų centrų plėtros Žemėje. JAV ir kitur dažnėja diskusijos dėl elektros tinklų apkrovos, žemės naudojimo ir vandens išteklių, todėl idėja dalį infrastruktūros perkelti į orbitą kai kam atrodo kaip alternatyva.
Vis dėlto rizikų sąrašas ilgas: radiacija gali sukelti atminties klaidas, o orbitos „šiukšlės“ didina susidūrimų tikimybę. Prie to prisideda ir greitas aparatinės įrangos senėjimas, nes DI lustų kartos keičiasi kas 1–2 metus, o palydovai orbitoje paprastai planuojami 5–7 metų ciklui.
Ateities etapuose „Google“ planuoja patikrinti, ar keli palydovai gali dirbti kaip vienas išskaidytas skaičiavimo klasteris, bendraudami lazeriniais ryšiais. Tokie ryšiai turi užtikrinti itin tikslų taikymą ir didelę spartą, kad būtų galima kalbėti apie rimtesnius DI skaičiavimus, o ne demonstracines užduotis.
Kosminių duomenų centrų idėja kol kas labiau primena ilgalaikį mokslinių tyrimų ir eksperimentų kelią nei artimą komercinę revoliuciją. Vis dėlto jei pigesni paleidimai ir patikimesni aušinimo sprendimai taps realybe, orbita gali tapti dar vienu DI infrastruktūros frontu greta tradicinių serverinių Žemėje.