CP v2

Tag: Protestai Irane

  • Teherane – dvi realybės vienu metu: moterys bėgo be skaros, netoliese – režimo ginklų paradas

    Teherane – dvi realybės vienu metu: moterys bėgo be skaros, netoliese – režimo ginklų paradas

    Teherane penktadienį vienu metu vyko du skirtingus Irano visuomenės polius atspindintys renginiai. Vienoje sostinės dalyje moterys dalyvavo bėgime ir dalis jų startavo be privalomos galvos skaros, o kitur vyko valstybinis lojalumo ir karinės mobilizacijos demonstravimas.

    Sporto renginyje, kuris vyko Velayat parke, moterų startas buvo ankstų rytą, o vėliau startavo vyrai. Viešai paskelbtose nuotraukose matyti bėgikės su įprasta sportine apranga, tačiau dalis jų buvo be skaros, nors Irane viešose vietose galioja privalomo hidžabo taisyklė.

    Tuo pat metu miesto centre buvo surengtas valstybei palankus renginys, kuriame, remiantis valstybinės žiniasklaidos skelbiamais skaičiais, dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių. Eitynėse demonstravo organizuotas pajėgas ir ginkluotę, o vaizdai su ginklus laikančiomis moterimis tapo ryškiu propagandinės žinutės akcentu.

    Teisinės normos ir kasdienybė

    Pagal Irano teisę moterys viešumoje privalo dėvėti hidžabą, o šios tvarkos pažeidimai gali užtraukti administracinę ar baudžiamąją atsakomybę. Vis dėlto pastaraisiais metais, ypač po protestų bangos, prasidėjusios po Mahsos Amini mirties 2022 metais, vis daugiau moterų viešai atsisako laikytis griežto aprangos reikalavimo.

    Teherano prokuratūra jau yra skelbusi apie bylas organizatoriams po atvejų, kai sporto ar viešuose renginiuose fiksuotos moterys be skaros. Tokie procesai dažnai grindžiami formuluote apie „teisinių ir religinių normų nesilaikymą“, o pati atsakomybė gali būti taikoma tiek dalyviams, tiek renginių rengėjams.

    Sporto renginiai – nauja įtampos zona

    Pastaruoju metu Irane sporto varžybos vis dažniau tampa politinės ir kultūrinės įtampos lauku. Kai kuriuose miestuose renginiai buvo atšaukiami dėl dvasininkų ar konservatyvių grupių spaudimo, argumentuojant bendru vyrų ir moterų dalyvavimu ar „religinių vertybių“ apsauga.

    Teherano bėgimas, vykęs nepaisant ankstesnių atšaukimų kituose regionuose, parodė, kad didmiesčiuose praktika neretai ima skirtis nuo griežtų deklaracijų. Sostinėje matomas ir kitas reiškinys: net prorežiminėse akcijose kartais pastebimos moterys, kurios skarą dėvi formaliai arba jos visai atsisako, taip išryškindamos prieštaravimą tarp kontrolės ir realaus visuomenės elgesio.

    Ką atskleidžia kontrastas Teherane

    Vienu metu vykę vaizdai – sportuojančios, hidžabo taisyklę ignoruojančios moterys ir netoliese demonstruojama karinė mobilizacija – tapo simboline sostinės skilimo iliustracija. Ši priešprieša rodo, kad režimo siekis griežtinti kontrolę susiduria su augančia kasdienio nepaklusnumo praktika.

    Žmogaus teisių organizacijos ne kartą yra atkreipusios dėmesį į sugriežtintą represijų politiką, įskaitant sulaikymus ir teismus po protestų ar viešų „moralės“ normų pažeidimų. Todėl sporto renginių epizodai Irane vis dažniau vertinami ne tik kaip kultūriniai, bet ir kaip politiniai signalai apie visuomenės nuotaikas.

  • Irane kavinų tinklo vadovas nuteistas 12 metų: už paramą sausio protestams konfiskuotas visas turtas

    Irane kavinų tinklo vadovas nuteistas 12 metų: už paramą sausio protestams konfiskuotas visas turtas

    Irane kavinų tinklo vadovas Sadeghas Saeedinia nuteistas daugiau nei 12 metų laisvės atėmimo bausme, o valstybė konfiskavo visą jo turtą. Nuosprendis paskelbtas po to, kai verslininkas viešai rėmė sausio protestus ir, kaip teigiama, skatino darbuotojus jungtis prie streikų.

    Byloje jam inkriminuotos veikos, kurias Irano teisėsauga dažnai taiko politinio nepaklusnumo atvejais, įskaitant propagandą prieš valstybės saugumą ir veiksmus, esą atliekamus priešiškų grupių naudai. Taip pat pranešta, kad po įkalinimo jis dar dvejus metus negalės dirbti kavinų sektoriuje.

    Valdžios institucijos teigia, kad Saeedinia „Instagram“ platformoje skelbė su protestais susijusį turinį, pritarė raginimams streikuoti, o dalį tinklo veiklos laikinai sustabdė, skatindamas darbuotojus dalyvauti demonstracijose. Teismas jį taip pat įvardijo kaip vieną protestų kurstytojų Kome ir siejo su viešojo bei privataus turto niokojimu.

    Vis dėlto viešai nepateikta nepriklausomai patikrintų įrodymų, kurie aiškiai pagrįstų tiesioginį ryšį tarp jo veiksmų ir konkrečios fizinės žalos. Tokia informacijos stoka yra viena priežasčių, kodėl žmogaus teisių gynėjai panašias bylas dažnai vertina kaip spaudimo priemonę, skirtą atgrasyti nuo viešos paramos protestams.

    Turto konfiskavimas kaip spaudimas

    Ši byla laikoma platesnės kampanijos dalimi, nukreiptos ir į Saeedinia šeimą bei jos valdomą maisto verslą. Dar iki sūnaus nuosprendžio pranešta apie uždarytas kavinėse ir restoranuose veikusias vietas bei užantspauduotus kai kuriuos padalinius.

    Irane turto konfiskavimas jau dešimtmečius taikomas kaip politinės kontrolės instrumentas, tačiau pastaraisiais metais jo mastas, stebėtojų vertinimu, išaugo. Praktikos ištakos siejamos su 1979 metų revoliucijos laikotarpiu, kai buvo konfiskuotas buvusios valdžios elito turtas, o vėliau mechanizmas išplėstas ir į verslininkų, aktyvistų bei religinių mažumų bylas.

    Teisinį pagrindą konfiskacijoms sudaro Irano konstitucijos 49 straipsnis, leidžiantis valstybei per teismus perimti „neteisėtai įgytą“ turtą. Realiame įgyvendinime dalis perimto turto perduodama struktūroms, veikiančioms aukščiausiojo lyderio institucijos įtakos zonoje.

    Protestų fonas ir skaičių skirtumai

    Sausio protestai Irane kilo po ekonominio sukrėtimo ir nacionalinės valiutos nuvertėjimo, o vėliau išplito į daugiau nei 180 miestų. Valdžia skelbia, kad per susirėmimus ir protestų malšinimą žuvo daugiau nei 3 100 žmonių, pabrėždama, jog dalis aukų buvo saugumo pajėgų nariai arba atsitiktiniai praeiviai.

    Tuo metu Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas Irano klausimais yra nurodęs, kad žuvusiųjų skaičius gali siekti mažiausiai 5 000, o žmogaus teisių organizacijos pateikia dar didesnius vertinimus. Skirtingi skaičiai aiškinami ribota prieiga prie patikimų duomenų, informacijos kontrole ir rizika vietos liudytojams.

    Žmogaus teisių pareigūnai ne kartą kritikavo Irano veiksmus, pabrėždami, kad represijos, įskaitant teismus prieš protestų rėmėjus ir turto konfiskavimą, dar labiau didina įtampą visuomenėje. Saeedinia nuosprendis, anot stebėtojų, siunčia aiškią žinutę privačiam verslui: net ir simbolinė parama protestams gali kainuoti laisvę bei visą sukauptą turtą.

  • Irano valdžia smogė futbolo legendai Ali Karimi: konfiskuojamas turtas ir butai

    Irano valdžia smogė futbolo legendai Ali Karimi: konfiskuojamas turtas ir butai

    Irano valdžia pranešė konfiskavusi buvusio šalies futbolo rinktinės kapitono Ali Karimi turtą Alborzo provincijoje. Pasak teisminės valdžios, tai yra dalis platesnės kampanijos prieš žinomus asmenis, kuriuos režimas vadina oponentais ar bendradarbiaujančiais su priešiškomis užsienio struktūromis.

    Teigiama, kad pareigūnai identifikavo du komercinės paskirties objektus ir keturis butus, registruotus A. Karimi sūnaus Havasho Karimi vardu. Teisėsauga nurodė, kad turtas aptiktas atlikus teisinius ir žvalgybinius patikrinimus, o teismas esą nurodė jį perleisti „visuomenės naudai“.

    Platesnė kampanija prieš kritiką

    Valstybinė žiniasklaida Irane šiuos sprendimus sieja su platesniu spaudimu kultūros, sporto ir žiniasklaidos atstovams. Pastaruoju metu panašių priemonių, anot pranešimų, sulaukė buvę redaktoriai, sporto laidų vedėjai, aktoriai, taip pat žurnalistai, dirbantys opozicinėse persų kalba veikiančiose redakcijose už Irano ribų.

    Irano pareigūnai viešai deklaruoja, kad tokios priemonės taikomos dėl tariamo bendradarbiavimo su „priešiškomis valstybėmis“ ar dalyvavimo „ardomuosiuose tinkluose“. Kartu pabrėžiama, kad turto konfiskavimo praktika gali tęstis, o viešojoje erdvėje kritikai neretai puolami ir propagandinėse laidose.

    Kodėl A. Karimi tapo taikiniu?

    A. Karimi nėra pirmą kartą atsidūręs valdžios akiratyje. Po to, kai 2022 metais viešai palaikė protestus, įsiplieskusius po Mahsos Amini mirties ir tapusius judėjimo „Moterys, gyvenimas, laisvė“ simboliu, pranešta, kad jo gyvenamoji vieta buvo laikinai užantspauduota.

    Vėliau spaudimas, kaip teigiama, didėjo dėl jo dalyvavimo opoziciniuose solidarumo formatuose, siejamuose su Irano monarchijos įpėdiniu Reza Pahlavi. Tokie ryšiai Irano institucijų retorikoje dažnai pristatomi kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.

    Futbolo žvaigždė, turinti milžinišką auditoriją

    1978 metais Karadže gimęs A. Karimi laikomas vienu ryškiausių Irano futbolininkų istorijoje. Jis žaidė Jungtiniuose Arabų Emyratuose, vėliau persikėlė į Europą ir atstovavo Vokietijos klubams „Schalke 04“ bei „Bayern Munich“, su kuriais dalyvavo UEFA Čempionų lygos varžybose.

    Azijos futbolo konfederacija 2017 metais A. Karimi įvardijo tarp svarbiausių Azijos futbolo istorijos figūrų. FIFA 2018 metų pasaulio čempionato burtų ceremonijoje jį taip pat išskyrė kaip vieną ryškiausių Irano futbolo vardų, greta kito buvusio kapitono Ali Daei.

    Pats A. Karimi anksčiau, reaguodamas į grasinimus dėl turto, yra pabrėžęs, kad jo asmeniniai interesai jam nėra svarbiausi.

    „Mano turtas tebūnie paaukotas Irano žmonėms“, – sakė Ali Karimi.

    Viešų komentarų apie naujausią konfiskavimo bangą jis kol kas nėra pateikęs. Tuo pat metu žmogaus teisių organizacijos ne kartą yra kritikavusios Irano praktiką naudoti teisinius ir ekonominius svertus kaip spaudimo priemonę prieš žinomus režimo kritikus, ypač po 2022 metų protestų.

  • Iranas įvykdė mirties bausmę 21 metų karatė čempionui: JT fiksuoja egzekucijų šuolį

    Iranas įvykdė mirties bausmę 21 metų karatė čempionui: JT fiksuoja egzekucijų šuolį

    Irano teismų sistema patvirtino, kad įvykdyta mirties bausmė 21 metų karatė sportininkui Sassanui Azadvarui Joonqani. Vyras buvo sulaikytas per sausio pradžioje vykusius protestus, o tarptautinės organizacijos tuo pat metu įspėja apie sparčiai augantį egzekucijų skaičių šalyje.

    Remiantis Irano žiniasklaidoje skelbta informacija, bausmė įvykdyta Dastgerdo kalėjime Isfahane gegužės 1 dieną anksti ryte. Irano teisminė valdžia teigia, kad nuosprendis susijęs su kaltinimais dėl veiksmų protestų metu.

    Uždarytas procesas ir ribotos galimybės gintis

    Valstybinė naujienų agentūra „Mizan“ nurodė, kad S. Azadvaras buvo pripažintas kaltu dėl moharebeh, tai yra kaltinimo, kuris oficialiai aiškinamas kaip priešiškumas Dievui, taip pat dėl bendradarbiavimo su priešu. Tokie kaltinimai Irane dažnai pritaikomi su saugumu susijusiose bylose, o bausmės už juos gali būti itin griežtos.

    Pasak teismų pateiktos versijos, jis esą mėtė akmenis ir kitus daiktus į transporto priemonę, kuria važiavo saugumo pajėgos, ir apgadino automobilio langus. Pranešimuose nepateikiama informacija, kad incidento metu būtų buvę sužeistų ar žuvusių saugumo pareigūnų.

    Teisminė valdžia taip pat tikino, kad teismo posėdyje buvo užtikrinta teisinė gynyba, tačiau detalių apie įrodymus, proceso viešumą ar argumentų vertinimą nepateikė. Dėl tokių bylų Irane dažnai kyla klausimų, kiek realiai kaltinamiesiems sudaromos galimybės apsiginti ir ar laikomasi tarptautinių teisingo teismo standartų.

    Žmogaus teisių organizacijos kelia abejones

    Teisininkų platforma „Dadban“ teigė, kad kaltinimai, remiantis jų vertinimu, neatitinka teisinio moharebeh apibrėžimo, taikomo Irano teisėje. Žmogaus teisių organizacija „Hengaw“ skelbė, jog byloje esama rimtų teisinių neaiškumų, o gynėjai tvirtino nematantys patikimų įrodymų, kurie pagrįstų mirties bausmę.

    „Hengaw“ taip pat tvirtino, kad sulaikymo metu jis galėjo patirti fizinį ir psichologinį spaudimą, siekiant išgauti prisipažinimą. Tokie pareiškimai nėra patvirtinti nepriklausomo tyrimo, tačiau jie atspindi nuolatinę tarptautinių stebėtojų kritiką dėl tardymo praktikų ir prisipažinimų patikimumo politinėse bylose.

    Organizacijų teigimu, S. Azadvaras buvo sulaikytas sausio 8 dieną, o pradžioje laikytas vienutėje. Mirties nuosprendis, kaip skelbiama, priimtas karo ir saugumo eskalacijos fone ir vėliau paliktas galioti Aukščiausiojo Teismo.

    JT perspėjimas dėl egzekucijų augimo

    Jungtinių Tautų institucijos pastarosiomis savaitėmis viešai perspėjo apie galimą mirties bausmės taikymo intensyvėjimą Irane, ypač saugumo sukrėtimų ir protestų kontekste. JT duomenimis, nuo karo pradžios fiksuota mažiausiai 21 egzekucija ir daugiau kaip 4 000 sulaikymų, o tai didina riziką, kad mirties bausmė taps dar aktyviau naudojamu spaudimo instrumentu.

    „Amnesty International“ pranešė užfiksavusi mažiausiai 19 egzekucijų per kelias pastarąsias savaites ir įspėjo apie priverstinius dingimus bei kankinimų riziką. Organizacija ragina Iraną sustabdyti egzekucijas ir užtikrinti, kad sulaikytųjų bylos būtų nagrinėjamos laikantis tarptautinių standartų.

    Irano teisminės valdžios vadovas Gholamhosseinas Mohseni Ejei pastaruoju metu viešai ragino teismus su sulaikytųjų bylomis dirbti greičiau ir, jo žodžiais, už įprastų procedūrų ribų. Jis taip pat pareiškė, kad Iranas neketina paisyti tarptautinių raginimų sustabdyti mirties bausmes.

    S. Azadvaro egzekucija vyksta tuo metu, kai Teheranas tęsia mirties bausmėmis pasibaigiančias bylas, siejamas su protestais ir saugumo kaltinimais. Tarptautinės organizacijos pabrėžia, kad tokiomis aplinkybėmis ypač svarbu procesų skaidrumas ir nepriklausoma priežiūra, nes klaidų kaina yra negrįžtama.

  • Buvęs įkaitas prabilo apie Irano Evino kalėjimą: šviesa nedingo nė minutei, laikas tirpo

    Buvęs įkaitas prabilo apie Irano Evino kalėjimą: šviesa nedingo nė minutei, laikas tirpo

    Prancūzijos pilietis Louis Arnaud po beveik dvejų metų Irane pagaliau prabilo apie Teherane esantį Evino kalėjimą, kuris tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ne kartą įvardytas kaip vieta, kur taikomas kankinimas ir psichologinis smurtas. Vyras sako, kad net ir išėjęs į laisvę jis vis dar gyvena su ten patirtų dienų prisiminimais.

    Louis Arnaud buvo sulaikytas 2022 metų rugsėjo 28 dieną, kai, pasak jo paties, keliavo po regioną. Iranas jam metė kaltinimus, susijusius su tuo metu šalyje kilusiais masiniais protestais po Mahsos Amini mirties policijos areštinėje, o pats prancūzas tvirtino esąs nekaltas.

    Kas vyksta už uždarų durų

    Interviu „Euronews“ Louis Arnaud Evino kalėjimą apibūdino kaip „blogio lindynę“, akcentuodamas sąlygas 209-ajame bloke, kuriame, kaip teigiama, laikomi politiniai ir užsienio kaliniai. Pasak jo, žmonės grūdami į kamerų patalpas be langų, o šviesa neišjungiama ištisą parą.

    „Šviesa panaikina bet kokį laiko pojūtį, nuolat tikrina tavo kūną. Kameroje nėra nieko, ji visiškai tuščia: valgai, gyveni ir miegi ant grindų“, – sakė Louis Arnaud.

    Jis pasakojo, kad pasivaikščioti kaliniai esą būdavo išvedami retai, o bet koks kontaktas su išoriniu pasauliu priklausė nuo prižiūrėtojų valios. Anot jo, tokia rutina kuria nuolatinį nesaugumo jausmą ir stiprina spaudimą, kurio tikslas gali būti priversti žmogų prisipažinti dėl tariamo šnipinėjimo.

    Protestai ir įkaitų diplomatija

    Evino kalėjimas išlieka vienu ryškiausių Irano represinės sistemos simbolių: čia, įvairių tyrimų duomenimis, laikomi disidentai, žurnalistai, aktyvistai bei užsieniečiai. Vakarų valstybės ne kartą yra kaltinusios Iraną praktikuojant vadinamąją įkaitų diplomatiją, kai sulaikymai naudojami deryboms ar politiniam spaudimui.

    Louis Arnaud teigė, kad kalėjime apie padėtį šalyje kaliniai sužinodavo fragmentiškai, dažniausiai iš naujai atvežtų žmonių. Jis priminė, jog po 2022 metų protestų Irane įtampa niekur nedingo, o žmogaus teisių gynėjai ir toliau fiksuoja plačias represijas, masinius sulaikymus bei griežtas bausmes demonstrantams.

    Išlikimas ir ryšys su kitais

    Louis Arnaud pasakojo, kad su kitais kaliniais jis beveik nesusitikdavo, tačiau vienas epizodas įstrigo ilgam. Paskutinę naktį, perkeltas į kitą kamerą, jis esą ant sienos rado įbrėžtą prancūzų poeto Gérardo de Nervalio eilių fragmentą ir suprato, kad tai galėjo palikti kita Prancūzijos pilietė Cécile Kohler.

    „Supratau, kad ji turėjo gelbėtis literatūra ir poezija. Tai buvo labai stipru, tarsi tas tekstas būtų paliktas tam, kad atsivertų vartai“, – sakė Louis Arnaud.

    Vyras taip pat pristatė savo knygoje aprašytą vadinamąjį vidinės rezistencijos principą: net būdamas sukaustytas, žmogus gali atsisakyti nuolankumo ir išlikti orus. Pasak jo, būtent toks požiūrio lūžis padėjo išgyventi ir vėliau grįžti į gyvenimą, kuris, anot prancūzo, po kalėjimo negrįžtamai pasikeitė.

    Kalbėdamas apie ryšį su Irane likusiais žmonėmis, Louis Arnaud pabrėžė, kad informacija šalyje griežtai kontroliuojama, o už įrašus socialiniuose tinkluose žmonėms gali grėsti itin griežtos bausmės. Dėl to, pasak jo, jis vengia klausinėti buvusių kalinių apie jautrius politinius įvykius ir stengiasi palaikyti tik žmogišką ryšį.

    Evino kalėjimas tarptautinėje darbotvarkėje išlieka kaip vienas kertinių žmogaus teisių pažeidimų Irane taškų. Ekspertai pabrėžia, kad tokie liudijimai yra svarbūs ne tik asmeninei istorijai, bet ir tam, kad būtų dokumentuojami galimi sisteminiai pažeidimai bei didinamas spaudimas dėl kalinių apsaugos ir skaidresnių procesų.