CP v2

Tag: Prototipai

  • Keistos „BMW“ ir Clemson studentų elektromobilis kraunasi pats: per dieną pagamina daugiau energijos nei sunaudoja

    Keistos „BMW“ ir Clemson studentų elektromobilis kraunasi pats: per dieną pagamina daugiau energijos nei sunaudoja

    JAV Clemson universiteto studentai, bendradarbiaudami su „BMW“, sukūrė saulės energija varomą elektromobilio prototipą, kuris per įprastą miesto dieną gali pagaminti daugiau elektros, nei jos sunaudoja. Projektas gimė universiteto programoje Deep Orange, kur magistrantai kartu su pramonės partneriais kuria pilnai veikiančius bandomuosius automobilius.

    Prototipas pavadintas Deep Orange 17, o „BMW“ jį įvardija Luminetta vardu. Nors išvaizda daugeliui primena netradicinės formos, tarsi iš kartono padarytą objektą, pagrindinis dėmesys čia skiriamas ne dizainui, o energijos efektyvumui ir integruotai saulės technologijai.

    Saulės elementai visame kėbule

    Automobilio išorę dengia daugiau nei 1 700 fotovoltinių elementų, integruotų į kėbulo paviršių. Idėja paprasta: energija renkama ne tik stovint, bet ir važiuojant ar stovint spūstyje, todėl sistema išnaudoja kuo daugiau realių kasdienio naudojimo situacijų.

    Saulės moduliai kurti kartu su Fraunhofer institute for solar energy systems ISE, o oranžinė danga yra apsauginė plėvelė, skirta ilgaamžiškumui ir atsparumui aplinkos poveikiui. Kūrėjai pabrėžia, kad technologija suprojektuota taip, kad generuotų energiją ir esant daliniam pavėsiui.

    Lengvas kėbulas ir griežtas taupymas

    Vienas svarbiausių sprendimų buvo svoris: prototipas sveria apie 550 kilogramų. Tai pasiekta derinant plieną keleivių kapsulėje, aliuminį, anglies pluoštą bei 3D spausdintus metalinius sujungimus, kurie leidžia sutaupyti masės neprarandant konstrukcinio standumo.

    Efektyvumą didina ir programiniai sprendimai: optimizuotas sukimo momento paskirstymas, pavaros valdymas bei regeneracinis stabdymas. Tokia visuma leidžia sumažinti energijos sąnaudas ir išnaudoti kiekvieną papildomai sugeneruotą vatvalandę.

    Kiek realiai „uždirba“ energijos?

    Kūrėjai skaičiavimuose rėmėsi kasdieniu maždaug 19 kilometrų važiavimu mieste. Esant tokiam scenarijui, saulės moduliai gali atkurti apie 50 kilometrų nuvažiuojamo atstumo ekvivalentą, tad vidutiniškai į bateriją grąžinama daugiau nei dvigubai tiek energijos, kiek jos sunaudojama kelionei.

    Automobilio salonas asketiškas, tačiau yra baziniai sprendimai, reikalingi realiam naudojimui, įskaitant „Apple CarPlay“ ir skaitmeninius prietaisus. Vis dėlto projekto tikslas nėra sukurti komforto etaloną, o parodyti, kiek daug gali duoti aerodinamika, svorio mažinimas ir saulės integracija.

    „Tai buvo nepaprastai sudėtingas projektas: reikėjo ne tik sukurti veikiantį energiją generuojantį prototipą, bet ir parodyti, kaip automobilis, integruodamas saulės technologiją, gali tapti vis labiau nepriklausomas nuo įkrovimo infrastruktūros“, – sakė projekto komandos narys Harsh Manghnani.

    Ekspertai pabrėžia, kad masinėje gamyboje tokio masto saulės integracija kol kas išlieka ribota dėl kainos, kėbulo formų, saugumo reikalavimų ir realių generacijos kiekių. Tačiau tokie prototipai padeda išgryninti sprendimus, kurie vėliau gali atkeliauti į serijinius automobilius kaip saulės stogo moduliai, efektyvesnės energijos valdymo sistemos ar lengvesnės konstrukcijos.

  • Britai žada atgaivinti „Spitfire“: naujas korpusas gali kainą nurėžti iki maždaug 900 000 eurų

    Britai žada atgaivinti „Spitfire“: naujas korpusas gali kainą nurėžti iki maždaug 900 000 eurų

    Legendinis britų naikintuvas Supermarine Spitfire gali sulaukti netikėto sugrįžimo į gamybą, nors nuo jo aukso amžiaus praėjo beveik devyni dešimtmečiai. Inžinierių komanda pristatė koncepciją, kuri remiasi šiuolaikinėmis kompozitinėmis medžiagomis ir žada gerokai mažesnę vieneto kainą.

    Supermarine Spitfire yra vienvietis, stūmoklinį variklį turėjęs naikintuvas, tapęs vienu ryškiausių Antrojo pasaulinio karo aviacijos simbolių. Jis buvo naudojamas įvairiuose frontuose, o Spitfire vardas iki šiol siejamas su manevringumu, lengva konstrukcija ir pilotų vertintu valdymo pojūčiu.

    Iš maždaug 20 000 pagamintų Spitfire, kaip skelbiama aviacijos paveldo organizacijų apžvalgose, iki šių dienų išliko tik keli šimtai, o skraidyti tinkamų yra kelios dešimtys. Dėl to rinkoje egzistuojančios modernios replikos ar rekonstrukcijos paprastai kainuoja ypač brangiai ir yra skirtos kolekcininkams ar komerciniams skrydžiams su keleiviu.

    Projektą vystanti bendrovė „Great British Supermarine Ltd“ teigia kurianti Aerolite Spitfire Type 433 koncepciją, kurios esmė yra kompozitinis fiuzeliažas. Sprendimas siejamas su istorine idėja karo metais dalį aliuminio konstrukcijų keisti medžiaga, vadinta Gordon Aerolite, tačiau dabar ji perkeliama į šiuolaikinės inžinerijos kontekstą.

    Komandos vertinimu, tokia konstrukcija galėtų sumažinti rekonstrukcijos kainą iki mažiau nei 1 mln. JAV dolerių, tai yra maždaug iki 900 000 eurų. Palyginimui, kai kurie šiuo metu siūlomi projektai, paremti originaliais brėžiniais ir istorinėmis technologijomis, gali kainuoti daugiau nei 4 mln. JAV dolerių, arba apie 3 700 000 eurų, priklausomai nuo komplektacijos ir sertifikavimo.

    „Atėjo tinkamas metas iš naujo įsivaizduoti Supermarine Spitfire, nes šiandienos medžiagos, varikliai ir skaitmeninė inžinerija leidžia patobulinti ikoną neprarandant to, kas ją darė išskirtinę“, – sakė „Great British Supermarine Ltd“ vadovas Jeremy Meeson.

    Įdomu ir tai, kad koncepcijoje numatoma dvivietė versija, kurios istorinių analogų buvo nedaug, dažniausiai tai būdavo perdirbti vienviečiai lėktuvai arba vėlesnės konstrukcijos komerciniams skrydžiams. Tokia modifikacija galėtų išplėsti projekto pritaikymą aviacijos renginiams ir edukacinėms programoms.

    Kol kas tikslas yra sukurti skraidyti galintį prototipą ir įvertinti rinkos susidomėjimą. Projekto autoriai teigia, kad sėkmė priklausys nuo finansavimo, užsakymų ir sertifikavimo procesų, o mažos apimties serijinė gamyba teoriškai dar labiau sumažintų vieneto kainą.

    „Šiemet planuojame dalyvauti keliuose aviacijos šou, kad įvertintume susidomėjimą ir pakviestume investuotojus, nes skraidančio prototipo parengimas bus brangus“, – sakė su projektu dirbantis David Spencer Evans, anksčiau vadovavęs Spitfire entuziastų organizacijoms.

    Pasak projekto komandos, realistiškas terminas iki prototipo, galinčio pakilti į orą, yra apie dveji su puse metų nuo aktyvių darbų pradžios. Jei planai pasiteisins, Spitfire vardas galėtų sugrįžti ne vien į muziejus ar pavienių kolekcininkų angarus, bet ir į šiuolaikinių aviacijos renginių programą.