Dauguma gyvačių pavojų bando išvengti šliauždamos, tačiau Pietryčių Azijoje gyvenančios mažosios nendrinės gyvatės turi kur kas keistesnį „triuką“ – jos pabėga versdamosi kūnu tarsi ratu.
Šie smulkūs ropliai gali atlikti nuoseklią kūlvirsčių seriją ir taip judėti gerokai greičiau nei įprastai šliauždami. Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis nauju mokslininkų tyrimu.
Tyrėjai nustatė ne tik tai, kaip toks judėjimas apskritai įmanomas gyvūnui be galūnių, bet ir dar vieną netikėtą detalę: nors didelė kūno dalis greitai sukasi, galva išlieka palyginti stabili ir nukreipta į judėjimo kryptį.
Toks sprukimas greičiausiai padeda greitai pasitraukti nuo grėsmės, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad dar neatsakyta į keletą esminių klausimų – pavyzdžiui, ar riedėdamos gyvatės iš tiesų gali sąmoningai keisti kryptį.
Riedėjimas užfiksuotas ir lauke, ir laboratorijoje
Neįprastas elgesys mokslo literatūroje išsamiau aprašytas palyginti neseniai – 2023 metais, kai mažoji nendrinė gyvatė (Pseudorabdion longiceps) buvo nufotografuota „riedanti“ nuo tariamo pavojaus. Vis dėlto pavienių užuominų apie tokį judėjimą būta ir ankstesniuose gamtos istorijos aprašymuose.
Norėdami suprasti mechaniką, mokslininkai, vadovaujami Yosuke Kojimos iš Japonijos Toho universiteto, gyvates tyrė Borneo saloje 2019 ir 2022 metais. Laboratorijoje jie keliomis kameromis iš skirtingų kampų fiksavo 13 gyvačių iš trijų rūšių.
Visos 13 tirtų gyvačių demonstravo riedėjimą, o šešios giminaitės iš kitos grupės, naudotos palyginimui, tokio judėjimo neparodė. Išsamesni greičio ir judesių matavimai buvo atlikti laboratorijoje, nors elgesys stebėtas ir natūralioje aplinkoje.
Kaip gyvatė „pasidaro ratą“
Vaizdo analizė parodė gana sudėtingą veiksmų seką. Pirmiausia gyvatė susiriečia į tankią kilpą ir pakelia galvą nuo žemės, o tuomet uodega atsispiria į paviršių ir trumpam „pakelia“ gyvūną į orą.
Judant į priekį, kūnas suformuoja lanką, kuris persiverčia per galvos sritį ir nusileidęs viena puse į žemę suteikia impulsą kitam vertimuisi. Keičiant puses kairėn ir dešinėn, susidaro nenutrūkstama kūlvirsčių virtinė.
Tyrėjai išmatavo didžiausią greitį – nuo 1,72 iki 3,69 metro per sekundę. Vidutiniškai didžiausias riedėjimo greitis buvo keturis kartus didesnis nei pasiekiamas įprastai šliauždant „iš šono į šoną“.
Galva lieka stabili, bet ar gyvatė gali vairuoti?
Įprastai, kai rieda visas kūnas, kartu „vartosi“ ir galva – tai apsunkina orientaciją. Vis dėlto mažosios nendrinės gyvatės, pasak tyrėjų, turi savotišką išeitį: užpakalinė kūno dalis greitai sukasi, o galva daugiausia išlieka nukreipta į judėjimo kryptį ir neapsiverčia su kiekvienu vertimusi.
Taip pat pastebėta, kad didesniu greičiu gyvatės galvą stabilizuoja efektyviau – kūno sąlyčio su žeme tašką jos tarsi „pastumia“ arčiau uodegos, todėl galva lieka aukščiau ir sumažėja vertikalus „siūbavimas“.
Tačiau iš to dar neįmanoma padaryti tvirtos išvados, kad gyvatės riedėdamos gali sąmoningai „vairuoti“. Biomechanikos tyrėjas Jake’as Socha (nedalyvavęs tyrime) atkreipė dėmesį, kad vien vaizdo įrašai negali galutinai parodyti, ar gyvūnas naudoja konkretų jutiminį valdymą.
Pats Y. Kojima pripažino, kad krypties keitimas dar netirtas – tai viena iš temų ateities darbams. Tarp siūlomų bandymų – paprastas eksperimentas: pastatyti minkštą kliūtį (pvz., putų cilindrą) gyvatei riedant ir stebėti, ar ji pakeis trajektoriją.
Kodėl taip juda ne visos gyvatės
Nors riedėjimas suteikia įspūdingą greičio „šuolį“, aktyvus riedėjimas gyvūnų pasaulyje apskritai yra retas reiškinys. Kai kurie gyvūnai rieda pasyviai, pasikliaudami gravitacija, tačiau tokia aktyviai stumiama ir koordinuota „rato“ strategija pasitaiko itin neįprastai.
Mokslininkai svarsto, kad elgesio retumą gali lemti kompromisai – pavyzdžiui, didelės energijos sąnaudos. Taip pat neatmetama, kad ne visos rūšys turi reikiamą anatomiją ar nervų sistemos koordinaciją tokiems judesiams.
Kita vertus, tyrime palyginimui naudota tik nedidelė giminaičių imtis, todėl negalima galutinai teigti, kad kitos gyvatės negalėtų riedėti – galbūt toks elgesys tiesiog nebuvo išprovokuotas.
Tyrimas, kuriame aprašyta mažųjų nendrinių gyvačių judėjimo kinematika ir galvos stabilizavimas, paskelbtas žurnale „Current Biology“ 2026 metų spalio 19 dieną.