Tag: Psichodelikai

  • Psilocibinas gali atkurti streso paveiktas smegenų jungtis be „trip’o“ – kol kas tik pelėms

    Psichodeliniuose grybuose esantis psilocibinas gali keisti smegenų jungčių tinklą taip, kad šis poveikis būtų atskirtas nuo elgesio, siejamo su psichodeline „kelione“. Tokia išvada pateikiama naujame tyrime, tačiau kol kas ji patvirtinta tik bandymuose su pelėmis.

    Mokslininkai nustatė, kad psilocibinas gali pertvarkyti neuronų ryšius per ląstelinį mechanizmą, kuris skiriasi nuo mechanizmo, susijusio su psichodeliniams poveikiams priskiriamu elgesiu. Apie tyrimą rašo „ZME Science“.

    Dar viena svarbi detalė – vaisto poveikis priklausė nuo to, kokioje būsenoje buvo smegenys. Pelėms, patyrusioms lėtinį stresą, psilocibinas skatino naujų neuroninių jungčių formavimąsi ir kartu padėjo išsaugoti esamas, o nestresuotoms pelėms pertvarkymo „modelis“ buvo kitoks.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali atverti kelią kurti gydymus, kurie stiprintų smegenų plastiškumą be intensyvaus pakitusios sąmonės išgyvenimo. Vis dėlto iš šių duomenų dar negalima daryti išvados, kad tai jau reiškia klinikinę naudą žmonėms, pavyzdžiui, gydant depresiją ar potrauminio streso sutrikimą.

    Kaip stebėtas smegenų „persitvarkymas“

    Siekiant suprasti, kaip psilocibinas veikia smegenis, buvo naudojama dviejų fotonų mikroskopija – ji leido kelias savaites stebėti gyvų pelių neuronus ir jų pokyčius.

    Dėmesys sutelktas į dendritinius spygliukus – mažas neuronų ataugėles, kurios priima signalus iš kitų ląstelių. Būtent jos padeda formuotis sinapsėms, svarbioms mokymuisi, atminčiai ir emocijų reguliavimui.

    Per 24 valandas po psilocibino skyrimo užfiksuotas ryškus naujų dendritinių spygliukų padaugėjimas, taip pat spartesnis jų „brendimas“. Tyrėjų teigimu, didesnė dalis naujų struktūrų virto stabilesnėmis, su tvirtesniu neuronų tarpusavio ryšiu siejamomis formomis.

    Vis dėlto vaistas, kaip rodo rezultatai, ne tik „prideda“ jungčių – jis ir perorganizuoja jau esančias. Tai reiškia, kad didesnis jungčių skaičius nebūtinai yra vienintelis svarbus faktorius.

    Lėtinis stresas pakeitė poveikį

    Nestresuotoms pelėms pradinis naujų spygliukų susidarymo šuolis per kelias savaites palaipsniui sumažėjo, o dalis iki gydymo buvusių jungčių buvo pašalintos. Tai primena natūralų „remontą“, kai vienos jungtys atsiranda, o kitos – „apkarpomos“.

    Tuo metu pelėms, kurioms taikytas lėtinis, nenuspėjamas lengvas stresas, vaisto poveikis atrodė kitoks: naujų spygliukų susidarymas buvo ypač ryškus, o esamų jungčių netekimas – mažesnis. Kadangi ilgalaikis stresas gali ardyti neuronų tinklus, šis skirtumas tyrėjus ypač sudomino.

    Autoriai kartu atkreipia dėmesį į svarbų apribojimą: tyrime buvo matuojami struktūriniai smegenų pokyčiai, tačiau neįrodyta, kad jie būtinai virsta geresne psichikos sveikata ar sumažėjusiais depresijos simptomais.

    Ar įmanoma atskirti „trip’ą“ nuo gydomojo efekto?

    Įdomiausia tyrimo dalis – bandymas išskirti psilocibino sukeltą neuronų jungčių pertvarką nuo elgesio, kuris laboratorijoje laikomas psichodelinio poveikio „pakaitalu“. Tam buvo tiriami serotonino 2A receptoriai (5-HT2AR) – baltymai, laikomi klasikinių psichodelikų poveikio ašimi.

    Komanda sutelkė dėmesį į penktojo sluoksnio piramidinius neuronus smegenų žievėje, kuriuose šių receptorių ypač daug. Naudojant genetiškai modifikuotas peles, receptoriai buvo selektyviai „įjungiami“ arba „išjungiami“ tam tikrose ląstelėse, kad būtų galima patikrinti, kas atsakinga už struktūrinius pokyčius, o kas – už elgesinį atsaką.

    Viename bandyme receptoriai atkurti tik šiuose neuronuose: psilocibinas vis dar skatino sinapsių formavimąsi ir brendimą, tačiau pelės nerodė vadinamosios galvos trūkčiojimo reakcijos, kuri dažnai naudojama kaip psichodelinio aktyvumo rodiklis graužikams.

    Kitame bandyme padaryta priešingai – serotonino 2A receptoriai būtent šiuose neuronuose buvo pašalinti. Tuomet psilocibinas nebesukėlė tokių pačių struktūrinių neuronų jungčių pokyčių, nors galvos trūkčiojimo reakcija išliko.

    Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad bent jau pelėms tam tikras ląstelinis kelias, susijęs su smegenų jungčių pertvarka, gali veikti atskirai nuo elgesinio atsako, siejamo su psichodelikais. Vis dėlto toks elgesys savaime neįrodo, ką gyvūnas „mato“ ar „jaučia“ – jis tik padeda laboratorijoje apibrėžti poveikio kryptį.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Neuroscience“.

  • Psilocibinas žadėjo proveržį, bet penkios laboratorijos nepakartojo svarbiausių rezultatų

    Psilocibinas, dažnai minimas kaip perspektyvus junginys psichikos sveikatos gydymui, naujame kelių laboratorijų tyrime pelėms parodė nevienareikšmius rezultatus. Nors trumpalaikis poveikis buvo gana nuoseklus, ilgiau trunkančių „terapinių“ efektų tyrėjams patikimai atkartoti nepavyko.

    Kaip rašo „ZME Science“, bendrą darbą atliko Stanfordo universitetas, Kalifornijos universitetas Berklyje (UC Berkeley) ir Kalifornijos universitetas San Fransiske (UC San Francisco). Penkios nepriklausomos laboratorijos lygiagrečiai testavo, ar anksčiau aprašyti psilocibino poveikiai pelėms išlieka, kai eksperimentai kartojami skirtingose vietose.

    Tyrimas svarbus todėl, kad psilocibinas sulaukia didelio dėmesio po klinikinių tyrimų, kuriuose žmonėms, gavusiems psilocibino dozę kartu su psichologine pagalba, fiksuotas depresijos simptomų sumažėjimas. Tačiau mokslui vien „viltingų“ rezultatų neužtenka – būtina, kad efektai būtų prognozuojami ir pakartojami.

    Šį kartą daugiausia dėmesio skirta būtent pelėms – plačiai naudojamam modeliui ankstyvuose psichiatrijos ir neurologijos tyrimuose. Tyrėjai siekė patikrinti, kurie psilocibino sukelti elgesio pokyčiai yra stabilūs, o kurie gali priklausyti nuo laboratorijos sąlygų ar statistinių atsitiktinumų.

    Penkios laboratorijos ir vienoda dozė

    Visose penkiose laboratorijose patinams ir patelėms pelėms buvo skiriama tokia pati psilocibino dozė – 2 miligramai kilogramui kūno masės. Esminės procedūros buvo standartizuotos, nors leista ir nedidelių skirtumų, kurie natūraliai atsiranda skirtingose laboratorijose.

    Vienas bandymų ciklas apėmė maždaug 200 pelių, paskirstytų per visas laboratorijas. Tyrėjai vertino ir greitą poveikį po suleidimo, ir tai, ar elgesio pokyčiai išlieka praėjus laikui, kai tiesioginis vaisto poveikis turėtų būti pasibaigęs.

    Trumpalaikis poveikis matėsi, ilgalaikis – ne

    Tyrėjai skelbia, kad psilocibinas aiškiai darė poveikį čia ir dabar. Pavyzdžiui, pelės nuosekliai vengė atvirų erdvių – mažiau laiko praleido atvirose zonose, kas dažnai interpretuojama kaip su nerimu susijęs elgesys.

    Nors tai gali skambėti paradoksaliai, kai kalbama apie medžiagą, tiriamą kaip galimai padedanti nerimo sutrikimams, psichodelikai žmonėms taip pat gali sukelti nerimo padidėjimą jų ūmaus poveikio metu.

    Kitas pakankamai nuoseklus efektas – laikinas sąlygoto baimės atsako sumažėjimas. Pelės, kurios buvo išmokytos susieti tam tikrą signalą su nemaloniu dirgikliu, gavusios psilocibino rodė mažiau „sustingimo“ elgesio, tačiau tai savaime dar nėra įrodymas apie ilgalaikį poveikį tokioms būklėms kaip potrauminio streso sutrikimas.

    Vis dėlto, kai vertinta, kas vyksta praėjus 24 valandoms, nuoseklumo pritrūko: nebuvo patikimo ir visose laboratorijose pasikartojančio nerimą primenančio elgesio sumažėjimo. Panašiai ir su testais, kurie dažnai naudojami vertinant „antidepresinį“ poveikį pelėms – rezultatai nebuvo stabiliai atkartojami.

    Ką rodo „nepavykę“ pakartojimai

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas ryškiausių aspektų – kaip lengvai atskira laboratorija, atlikdama daug bandymų, gali „rasti“ statistiškai reikšmingą efektą, kurio kitos laboratorijos nemato. Per beveik 100 atskirų elgesio eksperimentų identifikuoti keli pavieniai reikšmingi rezultatai, kurie kitur nepasikartojo.

    Tai siejama ir su platesne mokslo problema: teigiami rezultatai dažniau pasiekia publikacijas, o neigiami ar „nieko neradę“ bandymai neretai lieka stalčiuje. Tokiu būdu literatūroje gali susidaryti pernelyg optimistiškas vaizdas, jei nesimato, kiek kartų efektų atkartoti nepavyko.

    Autoriai kartu akcentuoja, kad šis darbas nevertino žmogaus depresijos gydymo – jis analizavo pelių elgesį. Todėl išvados nepaneigia klinikinių tyrimų, kuriuose psilocibinas su psichologine pagalba kai kuriems pacientams siejosi su simptomų pagerėjimu.

    Kita vertus, tyrimas primena, kad pelėms taikomi testai nėra tiesioginis žmogaus psichikos būklių atitikmuo, o psilocibino poveikio mechanizmai dar nėra iki galo suprasti. Tyrėjai įspėja, kad per didelis entuziazmas, aplenkiantis griežtus įrodymus, gali pakenkti visai sričiai.

    Studija publikuota žurnale „Nature Neuroscience“.

  • Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Psichodelikais paremta terapija, kai psichiatro ar specialiai apmokyto terapeuto prižiūrimas pacientas gauna kontroliuojamą medžiagos dozę ir kartu dalyvauja psichoterapijoje, vis dažniau minima kaip galimas atsakas į augančią psichikos sveikatos krizę. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad su psichikos sutrikimais gyvena daugiau nei 1 mlrd. žmonių, o daliai pacientų įprasti metodai neveikia.

    Kembridžo universiteto psichiatrijos departamento gydytoja ir mokslininkė Liliana Galindo pabrėžia, kad psichiatrijoje naujų gydymo krypčių diegimas juda lėtai, todėl dėmesys psichodelikams auga. Pasak jos, šios medžiagos gali tapti alternatyva tiems, kurie neatsako į įprastą gydymą, pavyzdžiui, sergant atsparia depresija ar potrauminio streso sutrikimu.

    Kaip tai turėtų veikti?

    Iki šiol psichikos sveikatos gydymas dažniausiai remiasi dviem kryptimis: psichoterapija ir vaistais, tokiais kaip antidepresantai. Moksliniai duomenys rodo, kad derinant šiuos metodus pagerėja gydymo rezultatai, tačiau daliai pacientų simptomai išlieka arba grįžta.

    Psichodelikai yra psichoaktyvių medžiagų grupė, kuri veikia smegenų serotonino receptorius ir gali ryškiai keisti suvokimą bei emocijas. Klinikinėje aplinkoje dažniausiai tiriami psilocibinas, MDMA, DMT ir LSD, o skirtingos medžiagos siejamos su skirtingais taikiniais, pavyzdžiui, depresijos ar potrauminio streso simptomais.

    L. Galindo aiškina, kad dalis sutrikimų palaikomi vadinamųjų kognityvinių įstrigimų, kai žmogus ilgą laiką mąsto ir jaučia pagal tas pačias neigiamas schemas. Psichodelikų sukelta patirtis, derinama su terapija, gali padėti laikinai „atlaisvinti“ šias schemas ir sudaryti sąlygas kitokiam trauminių prisiminimų ar įsisenėjusių įsitikinimų apdorojimui.

    Kas šiuo metu arčiausiai patvirtinimo?

    Daugiausia vilčių kol kas siejama su psilocibinu, kuris yra vienas plačiausiai tiriamų junginių gydant depresiją. L. Galindo teigia, kad sintetinė psilocibino forma COMP360, kurią kuria bendrovė „Compass Pathways“, jau yra užbaigusi trečios fazės klinikinius tyrimus, o artimiausiu metu tikimasi paraiškos JAV Maisto ir vaistų administracijai.

    Jei reguliuotojai nuspręstų, kad nauda viršija rizikas, tai galėtų tapti vienu pirmųjų psichodelikų pagrindu sukurtų gydymo būdų, įteisintų kaip receptinis medikamentas. Europoje galutiniai sprendimai priklausytų nuo atskirų šalių ir Europos vaistų agentūros vertinimų, todėl procesas gali užtrukti.

    Teisinės kliūtys ir stigma

    Viena didžiausių problemų išlieka tai, kad daugelyje šalių psichodelikai priskiriami draudžiamoms medžiagoms, todėl tyrimams reikia specialių leidimų. Tai brangina ir lėtina mokslinius projektus, mažina klinikinių centrų, galinčių atlikti tyrimus, skaičių ir apsunkina medžiagų tiekimą.

    Kita kliūtis yra visuomenės stigma, nes psichodelikai dažnai siejami su pramoginiu vartojimu ir nekontroliuojamomis pasekmėmis. Ekspertai pabrėžia, kad medicininė psichodelikų terapija iš esmės skiriasi: svarbi dozė, paciento atranka, pasiruošimas, saugi aplinka, nuolatinė priežiūra ir vėlesnės terapinės sesijos.

    „Reikia pasirūpinti visomis aplinkos detalėmis, tokiomis kaip garsas ir šviesa, o viso proceso metu žmogų turi lydėti apmokytas specialistas, kuris gali padėti“, – sakė L. Galindo.

    Pasak jos, galiausiai svarbiausias tikslas būtų, kad tokios terapijos netaptų tik privačių klinikų privilegija, o būtų prieinamos pacientams, kuriems jų labiausiai reikia. Tuo pat metu mokslininkai pabrėžia, kad dar būtina tiksliau apibrėžti, kam šis gydymas tinka geriausiai, kokios rizikos grupės ir kokie saugumo protokolai turėtų tapti privalomi.

  • New brain-mapping study suggests psychedelics mute visual reality and amplify memory signals

    New brain-mapping study suggests psychedelics mute visual reality and amplify memory signals

    Psychedelic substances act on the brain by binding to serotonin receptors. Scientists have identified at least 14 different receptors that respond to the neurotransmitter serotonin. Psychedelics are especially drawn to one known as the 2A receptor. This receptor not only affects learning but also dampens activity in parts of the brain responsible for processing visual information.

    “We have observed in earlier studies that visual processes in the brain are suppressed by this receptor,” says Callum White, first author of the study. “This means that visual information about things happening in the outside world becomes less accessible to our consciousness. To fill this gap in the puzzle, our brain inserts fragments from memory — it hallucinates.”

    In other words, when incoming visual signals are reduced, the brain compensates by pulling stored images and experiences from memory. Those internally generated fragments can blend into perception, producing hallucinations.

    Slow Brain Waves Shift Perception Toward Memory

    The researchers also uncovered how this shift unfolds in real time. Psychedelics increase rhythmic patterns of brain activity, known as oscillations, in visual regions. Oscillations are coordinated waves of neural firing that help different parts of the brain communicate with each other.

    After psychedelics were administered, the team observed a rise in low-frequency (5-Hz) waves in visual areas. These slower waves stimulated another region called the retrosplenial cortex, a key hub involved in accessing stored memories. As this communication strengthens, the brain enters a different operating mode. Awareness of current external events becomes weaker, while perception relies more heavily on recalled information. As Professor Dirk Jancke, who led the study, describes it, the experience is “a bit like partial dreaming.”

    Real-Time Brain Imaging Reveals the Mechanism

    To capture these changes, the scientists used an advanced optical imaging technique that tracks neural activity across the entire surface of the brain in real time. The experiments relied on specially engineered mice created by Professor Thomas Knöpfel at Hong Kong Baptist University. These animals were designed to produce fluorescent proteins in specific types of brain cells.

    This approach allowed researchers to pinpoint the source of the signals they recorded. “We therefore know exactly in our experiments that the measured fluorescent signals originate from pyramidal cells of the cortical layers 2/3 and 5, which mediate communication within and between brain regions,” says Jancke. These cells play a central role in transmitting information across the cortex.

    Implications for Depression and Anxiety Treatment

    The findings may also help refine psychedelic-assisted therapy. Researchers believe that, under medical supervision, these substances can temporarily shift brain activity in ways that encourage the recall of positive memories and weaken deeply ingrained negative thought patterns.

    “When used under medical supervision, such substances can temporarily change the state of the brain to selectively recall positive memory content and restructure learned, excessively negative thought patterns, i.e., to be able to unlearn negative context. It will be exciting to see how such therapies are further personalized in the future,” says Jancke.

    By clarifying how psychedelics redirect perception from the outside world to internal memory networks, the study provides a clearer biological explanation for both hallucinations and the growing therapeutic potential of these compounds.

  • Mokslininkai nustebino: viena psilocibino dozė gali keisti smegenis ir savijautą ištisą mėnesį

    Mokslininkai nustebino: viena psilocibino dozė gali keisti smegenis ir savijautą ištisą mėnesį

    Naujas tyrimas rodo, kad vienkartinė psilocibino dozė gali sukelti ne tik trumpalaikę psichodelinę patirtį, bet ir ilgiau išliekančius smegenų veiklos bei savijautos pokyčius. Mokslininkai teigia, kad daliai žmonių šie efektai gali būti juntami maždaug mėnesį.

    Psilocibinas yra psichoaktyvus junginys, natūraliai randamas kai kuriuose grybuose. Pastaraisiais metais jis vis dažniau tiriamas kaip potenciali priemonė gydant depresiją, nerimą ar priklausomybes, tačiau šįkart dėmesys sutelktas į sveikus, anksčiau jo nevartojusius dalyvius.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrime dalyvavo 28 sveiki savanoriai, kurie psilocibino iki tol nebuvo bandę. Jie dalyvavo dviejose sesijose: pirmoje gavo 1 miligramą, kuris dažnai laikomas placebo doze, o po mėnesio antroje sesijoje gavo 25 miligramus, galinčius sukelti ryškią psichodelinę patirtį.

    Dalyviai pildė psichologinius testus, kuriais vertintas kognityvinis lankstumas, savijauta ir patirties metu gautos įžvalgos. Be to, buvo fiksuojami smegenų veiklos rodikliai, pasitelkiant EEG, funkcinį magnetinį rezonansą ir difuzijos tenzorinį vaizdinimą.

    EEG matavimai atlikti prieš sesiją ir praėjus 1, 2 bei 4,5 valandos po dozės, o magnetinio rezonanso tyrimai kartoti prieš psilocibino sesiją ir praėjus mėnesiui. Tyrėjai pažymi, kad dėl akivaizdaus patirties skirtumo daliai dalyvių buvo lengva atspėti, kurioje sesijoje gauta didesnė dozė.

    Ką parodė smegenų duomenys

    Analizuodami duomenis mokslininkai išskyrė ryšį tarp laikinai padidėjusios smegenų entropijos ir kitą dieną fiksuotų psichologinių įžvalgų. Entropija šiame kontekste apibūdina, kiek įvairiai ir plačiai svyruoja smegenų aktyvumo modeliai.

    Tyrėjų teigimu, didesnė entropija psilocibino poveikio metu ir stipresnės įžvalgos kitą dieną buvo susijusios su didesniu savijautos pagerėjimu po mėnesio. Kitaip tariant, ne vien pati medžiaga, bet ir patirties „turinys“ bei subjektyvus prasmingumas gali būti svarbi ilgalaikio efekto dalis.

    „Jau žinojome, kad psilocibinas gali būti naudingas gydant psichikos sutrikimus, tačiau dabar geriau suprantame, kaip tai gali veikti“, – sakė neurologas Robinas Carhartas-Harrisas.

    Kodėl tai svarbu ir kokie ribotumai

    Rezultatai papildo augantį mokslinių darbų lauką, kuriame psichodelikai vertinami ne kaip pramoginės medžiagos, o kaip galimos terapijos priemonės griežtai kontroliuojamoje klinikinėje aplinkoje. Praktikoje tai reiškia, kad ateityje daugiau dėmesio gali būti skiriama ne tik dozei, bet ir vadinamajam set ir setting, tai yra žmogaus psichologinei būsenai bei aplinkai.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nedidelės apimties tyrimas, atliktas su sveikais dalyviais, todėl išvadų negalima tiesiogiai perkelti į klinikinį depresijos ar priklausomybių gydymą. Be to, entropijos idėja kaip universalaus psichodelinės būsenos žymens sulaukia kritikos, o patys autoriai pripažįsta, kad gali būti dar neatrasti pakankamai jautrūs būdai tiksliai fiksuoti ilgalaikius funkcinius smegenų pokyčius.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“. Specialistai pabrėžia, kad psilocibino vartojimas be medicininės priežiūros gali kelti rizikų, ypač žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų ar vartojantiems tam tikrus vaistus.