Sveikai maitintis – natūralu ir naudinga, tačiau kai mintys apie „teisingą“ maistą tampa įkyrios ir pradeda diktuoti kasdienybę, tai gali būti ortoreksijos požymis. Šis sutrikimas pasireiškia obsesiniu susitelkimu ne į kalorijas ar svorį, o į maisto kokybę, sudėtį ir „švarumą“.
Ortoreksijos terminą 1997 metais į specialistų literatūrą įvedė gydytojas Stevenas Bratmanas. Jis šį reiškinį aprašė remdamasis ir asmenine patirtimi – pasakojo, kad perdėtas dėmesys „biologiškai švariems“ produktams galiausiai vedė į socialinę izoliaciją bei psichologinį išsekimą.
Nors ortoreksija priskiriama valgymo sutrikimams, ji skiriasi nuo anoreksijos ar bulimijos: tikslas paprastai nėra lieknėti ar atitikti grožio standartus. Pagrindinis variklis – noras maitintis idealiai, kartu atsirandantis nerimas dėl bet ko, kas laikoma „nesveika“ ar „netinkama“.
Riba tarp sąmoningo pasirinkimo ir psichologinio spaudimo gali būti labai plona. Problema prasideda tada, kai žmogus ima bijoti, kad menkiausias nukrypimas nuo taisyklių turės rimtų pasekmių sveikatai, o „uždrausto“ maisto paragavimas sukelia stiprų kaltės jausmą ar net pasibjaurėjimą savimi.
Kaip ortoreksija „įsijungia“
Dažnai viskas prasideda nuo, atrodytų, nekalto tikslo: numesti kelis kilogramus, pagerinti savijautą ar nuspręsti nuo šiol maitintis sveikiau. Tačiau kartais užtenka vieno draudimo – pavyzdžiui, atsisakyti cukraus – ir taisyklių sąrašas ima sparčiai plėstis.
Vėliau iš raciono gali dingti druska, mėsa, pieno produktai, o kai kuriais atvejais net vaisiai. Kraštutiniais atvejais žmogaus valgiaraštis susiaurėja iki kelių produktų, pavyzdžiui, vien daržovių – ir tik iš sertifikuotų ekologiškų ūkių.
Toks gyvenimo būdas dažnai reiškia nuolatinį galvojimą apie maistą ir išsekusias pastangas viską kontroliuoti. Įprasti tampa ritualai: sudėčių tikrinimas, etikečių analizė, maisto gaminimas tik „teisingu“ būdu, o bet koks netikrumas sukelia įtampą.
Ilgainiui tai virsta žalingu lėtiniu stresu. Kartu išryškėja socialinė kaina: pietūs su kolegomis, vakarienė restorane ar gabalėlis picos draugų susitikime gali tapti ne malonumu, o nerimo ir kaltės šaltiniu.
Kokios gali būti pasekmės sveikatai
Ortoreksija siejama ne tik su psichologiniu diskomfortu, bet ir su fizinėmis rizikomis, kurios kyla dėl labai ribotos mitybos. Tarp galimų pasekmių minimi vitaminų ir kitų medžiagų trūkumai, anemija, su nepakankama mityba susiję hormonų veiklos sutrikimai ir silpnesnis imunitetas.
Kita problema – gyvenimas ima suktis aplink tai, kas „leidžiama“ ir „neleidžiama“. Šis reiškinys apibūdinamas kaip dietocentriškumas: kai planai, sprendimai ir dienotvarkė dėliojami pirmiausia pagal mitybos taisykles, o spontaniškumas dingsta.
Bratmano testas ir kada verta ieškoti pagalbos
Stevenas Bratmanas, remdamasis savo patirtimi ir atliktais stebėjimais, sukūrė 10 klausimų testą, kuris gali padėti įvertinti ortoreksijos riziką. Jis skirtas atkreipti dėmesį, ar mitybos taisyklės netampa pernelyg griežtos ir ar jos nepradeda valdyti kasdienybės.
Teigiama, kad jei į 4 ar 5 klausimus atsakoma „taip“, tai signalas, jog gali būti verta atlaisvinti sau taikomą mitybos režimą. O 6 ar daugiau „taip“ atsakymų gali rodyti, kad situacija slysta iš kontrolės ir vertėtų pasitarti su specialistu.
Ortoreksijos gydymas dažniausiai siejamas su darbu su psichodietologu arba psichoterapeutu – siekiama spręsti nerimą ir poreikį nuolat viską kontroliuoti. Vienas iš tikslų – grįžti prie lankstesnio požiūrio ir sumažinti įtampą, kurią kelia maistas.
Tekste minima ir vadinamoji 80/20 taisyklė: jei apie 80 proc. mitybos sudaro visavertis, mažai apdorotas maistas, likusią dalį galima palikti laisvesniems pasirinkimams. Tokia nuostata gali padėti susigrąžinti paprastą, kasdienį santykį su valgymu.