Tag: Psichologijos tyrimai

  • Psichopato bruožai išryškėja kalboje: mokslininkai rado 3 ženklus, griaunančius stereotipus

    Psichopato bruožai išryškėja kalboje: mokslininkai rado 3 ženklus, griaunančius stereotipus

    Naujas JAV mokslininkų tyrimas rodo, kad su psichopatijos bruožais susiję žmonės gali kalbėti ne taip, kaip dažnai įsivaizduojama. Analizė leidžia sieti tam tikrus kalbos vartojimo modelius su trimis asmenybės dimensijomis, tačiau autoriai pabrėžia, kad tai nėra diagnostikos metodas.

    Tyrėjai rėmėsi triarchiniu modeliu, kuriame psichopatija apibūdinama per tris tarpusavyje susijusias kryptis: slopinimo stoką, piktavališkumą ir drąsumą. Šios dimensijos gali pasireikšti skirtingu intensyvumu ir nebūtinai reiškia nusikalstamą elgesį.

    Mokslininkai išanalizavo 451 dalyvio autobiografinius pasakojimus. Žmonių buvo prašoma aprašyti svarbiausią pasiekimą ar gerą laikotarpį, sunkiausią patirtį ir gyvenimo lūžio tašką, o vėliau jie pildė klausimyną, vertinantį psichopatijos bruožų raišką.

    Tekstai buvo vertinami programine įranga, skaičiuojančia, kaip dažnai vartojami su emocijomis, santykiais, pasiekimais, nerimu ir kitomis temomis susiję žodžiai. Rezultatai meta iššūkį populiariam stereotipui, kad psichopatinių bruožų turintys žmonės visada kalba emociškai šaltai.

    Slopinimo stoka: daugiau negatyvo

    Slopinimo stoka pirmiausia siejama su impulsyvumu ir silpnesne emocijų kontrole. Tyrime žmonės, surinkę daugiau taškų šioje dimensijoje, net ir pasakodami apie teigiamus ar lūžinius įvykius dažniau vartojo neigiamo atspalvio žodžius.

    Taip pat jų pasakojimuose rečiau atsirasdavo akcentų apie teigiamus rezultatus ir pasiekimus. Kai kuriuose kontekstuose pasitaikė daugiau užuominų apie psichoaktyviąsias medžiagas, tačiau tai nėra vienareikšmis rodiklis ir priklauso nuo situacijos, kurią žmogus aprašo.

    Piktavališkumas: netikėtas pozityvumas

    Piktavališkumas siejamas su mažesne empatija, emociniu šaltumu ir polinkiu išnaudoti kitus. Vis dėlto tyrimo duomenys parodė netikėtą tendenciją: didesnis piktavališkumas koreliavo su dažnesniu pozityvios leksikos vartojimu.

    Tokie dalyviai taip pat dažniau rinkosi su apdovanojimais, nauda ir pasiekimais susijusius žodžius. Pasakodami apie lūžio taškus jie, priešingai nei būtų tikėtasi, rečiau vartojo neigiamas emocijas nusakančius terminus.

    Drąsumas: mažiau nerimo žodžių

    Drąsumas šiame modelyje apima mažesnį nerimastingumą, didesnį atsparumą stresui ir pasitikėjimą savimi socialinėse situacijose. Didesnį drąsumą turintys dalyviai rečiau vartojo su baime, nerimu ir nuogąstavimais susijusius žodžius.

    Jų pasakojimuose taip pat rečiau atsirasdavo nuorodų į psichikos sveikatos problemas. Tai dera su prielaida, kad drąsumo dimensija labiau atspindi streso toleranciją, o ne emocinį nejautrumą kaip tokį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien kalbos analizė negali patikimai nustatyti, ar žmogus turi psichopatinių bruožų. Ryšiai tarp bruožų ir žodyno priklausė nuo pasakojamos patirties tipo, todėl tas pats žmogus skirtingomis aplinkybėmis gali skambėti visiškai kitaip.

    Vis dėlto tokie darbai prisideda prie tikslesnio supratimo, kaip asmenybės ypatumai atsispindi kasdienėje komunikacijoje. Tai gali būti aktualu tiek psichologijos tyrimams, tiek praktiniams kontekstams, pavyzdžiui, vertinant impulsyvumo ar rizikingo elgesio prielaidas.

  • DI sugeneruoti veidai kelia daugiau pasitikėjimo nei tikri: mokslininkai perspėja

    DI sugeneruoti veidai kelia daugiau pasitikėjimo nei tikri: mokslininkai perspėja

    Kas nustatyta tyrime?

    Dar visai neseniai dirbtinio intelekto sugeneruotus vaizdus buvo lengva atpažinti iš nenatūralių detalių. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad DI kuriami veidai ne tik vis geriau imituoja tikrus žmones, bet ir neretai sukelia didesnį pasitikėjimą nei realių asmenų fotografijos.

    Tyrimą atlikę Lancaster University, Stanford University ir University of California, Berkeley mokslininkai lygino, kaip žmonės vertina DI sugeneruotų veidų patikimumą ir realumą. Rezultatai, jų teigimu, turi tiesioginių pasekmių kovai su sukčiavimu internete ir dezinformacija.

    Pirmoje eksperimento dalyje 169 dalyviams buvo parodyti 96 skirtingi veidai, besiskiriantys amžiumi, lytimi ir kilme. Dalyvių prašyta nuspręsti, ar matomas veidas yra tikro žmogaus, ar sukurtas DI.

    Vidutinis atpažinimo tikslumas siekė 58,4 proc., tai yra tik šiek tiek daugiau nei atsitiktinis spėjimas. Tai reiškia, kad nemaža dalis DI sukurtų veidų kasdienėje aplinkoje gali būti palaikyti tikrais.

    Kodėl DI veidai atrodo patikimesni?

    Antroje tyrimo dalyje dalyviai vertino, kiek pateikti veidai atrodo patikimi. Tikrų žmonių nuotraukos gavo vidutinį 4,03 įvertinimą septyniabalėje skalėje, o DI sugeneruoti veidai buvo vertinami aukščiau.

    Vyresniu modeliu sukurtų veidų vidurkis siekė 4,36, o naujesnio, difuzijos tipo modelio sugeneruotų veidų įvertinimas pakilo iki 4,70. Kitaip tariant, dalyviai DI veidus vidutiniškai laikė patikimesniais nei realių asmenų fotografijas.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį į paradoksą: naujausiu modeliu sukurti veidai buvo vertinami kaip mažiau realistiški nei sukurti senesne technologija, tačiau būtent jie kėlė didžiausią pasitikėjimą. Tai leidžia manyti, kad žmogaus smegenys realistiškumą ir patikimumą gali apdoroti kaip atskiras, ne visada sutampančias savybes.

    Kokia rizika visuomenei?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad lengvai prieinami veidų generatoriai gali supaprastinti tapatybės vagystes, apsimetinėjimą kitais asmenimis ir tikslines apgaules socialiniuose tinkluose. Kuo mažiau pastangų reikia sukurti įtikinamą veidą, tuo didesnė tikimybė, kad tokie vaizdai bus panaudoti masinėms sukčiavimo kampanijoms.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad žmones galima apgauti dirbtinio intelekto sugeneruotais vaizdais. Tokie modeliai tapo lengvai prieinami ir leidžia beveik bet kam kurti netikrus veidus, kurie gali būti panaudoti dezinformacijai, tapatybės vagystėms ar apsimetinėjimui“, – sakė tyrimo bendraautorė, psichologijos doktorantė Alexis McGuire.

    Ji taip pat pažymi, kad visuomenei vis dažniau susiduriant su netikrais veidais, kritiškai svarbu stiprinti skaitmeninį raštingumą ir kurti apsaugos priemones. Tai aktualu ne tik pavieniams interneto vartotojams, bet ir institucijoms, kurios priima sprendimus dėl viešosios informacijos patikimumo.

  • Lip Size and Attraction: New Study Finds Men and Women Judge Faces Differently

    A new psychology study suggests lip size can subtly shape how attractive a face is perceived, and that preferences can differ depending on the viewer’s gender. The research also indicates that recent visual exposure can shift what people see as appealing.

    The work was led by Professor David Alais at the University of Sydney and used digitally altered images of faces that varied only in lip size. Participants were asked to rate attractiveness, allowing researchers to isolate lip size as a single factor.

    Gender differences in lip preference

    Across participants overall, ratings tended to favor thinner lips on male-presenting faces and fuller lips on female-presenting faces. When broken down by gender, women showed a stronger preference for fuller lips on female faces, while men more often preferred female faces with unaltered, natural-looking lip size.

    The authors argue the pattern points to observer-dependent standards, meaning judgments are shaped not just by the face being viewed but also by who is doing the viewing. The findings were published in Proceedings of the Royal Society B.

    How fast exposure can shift taste

    The experiments also found an adaptation effect, where brief exposure to plumper or thinner lips changed what participants rated as attractive immediately afterward. After seeing fuller lips, people were more likely to rate fuller lips as attractive in subsequent faces, with a similar shift after exposure to thinner lips.

    Notably, the effect appeared even when participants adapted to lips presented without the full face context, suggesting the brain may encode lip size as a distinct feature. Researchers say this kind of rapid recalibration has been observed in other areas of visual preference.

    Implications for cosmetic trends and body image

    With lip augmentation widely promoted through celebrity culture and social media, the study raises questions about how repeated exposure to enhanced features may reset perceived norms. Alais warned that this could contribute to a slide toward ever-plumper ideals, sometimes described as lip dysmorphia.

    “Our research highlights the subjective nature of beauty and the powerful influence of social and cultural factors,” Alais said. The team says more research is needed to understand whether these short-term shifts accumulate into long-term changes in body image and aesthetic expectations.

    In the study, 32 students, split evenly between women and men, rated 168 manipulated faces spanning seven lip sizes from thinner to fuller than a defined norm. Each image was shown briefly, designed to capture quick, instinctive judgments rather than slow deliberation.

  • Cornell study suggests scent can predict platonic chemistry in minutes, and conversations may reshape what we smell

    New research from Cornell University suggests that scent plays a measurable role in how quickly strangers decide whether they could become friends. The study found that, within minutes, people’s reactions to another person’s everyday smell aligned with their impressions after a brief face-to-face chat.

    The work, published in Scientific Reports, examined how odor-based preferences interact with early social encounters. Researchers focused on friendship formation rather than romantic attraction, an area that has historically dominated social olfactory research.

    How the speed-friending test worked

    The study recruited heterosexual women who took part in four-minute speed-friending conversations. Participants also evaluated the everyday scent of other participants using T-shirts that had absorbed their normal, day-to-day odor.

    Researchers reported that individual, highly personal scent preferences predicted how much participants liked their interaction partners after the short conversations. Those patterns were not driven by a single universally appealing or unpleasant smell, but by idiosyncratic taste that varied by person.

    Everyday odor, not lab-made purity

    Instead of isolating a so-called natural body odor, the research leaned into what the authors describe as a signature scent shaped by daily life. That includes choices such as hygiene products, household environment, pets, and other common exposures that can influence how someone smells in real settings.

    In that sense, the study frames scent as part of a broader social signal people carry into first meetings, even if they are not consciously aware of it. The findings suggest smell is registered alongside conversation cues, body language, and other first-impression factors.

    Can a chat change how someone smells?

    One of the most notable findings was that the interaction appeared to work both ways. Participants’ ratings from the live conversation predicted shifts in how they later judged that same person’s T-shirt scent.

    That pattern suggests social experience can reshape odor perception, linking a person’s smell to the quality of the encounter. The researchers argue this feedback loop may help explain why people sometimes warm to someone over time, including on a sensory level.

    While the study focuses on a specific group and a controlled experimental design, it adds to evidence that scent influences social bonding beyond dating. The authors say future work could test whether similar effects appear across broader populations and in more natural social settings.

  • Autism communication study finds no effectiveness gap, pointing to a mismatch in styles

    A new study suggests autistic and non-autistic people can communicate information just as effectively, challenging a common assumption that autism inherently limits social connection. Researchers say many real-world difficulties may stem from mismatched communication styles rather than reduced social ability.

    The research was led by the University of Edinburgh and tested how accurately information was passed along between 311 participants. The team assessed groups made up entirely of autistic people, entirely of non-autistic people, and mixed groups.

    How the communication test worked

    In the experiment, the first participant heard a short story from a researcher and then retold it to the next person in a chain. Each person repeated what they remembered, and the final participant recalled the story aloud.

    Researchers scored how much information was retained at each step to measure communication effectiveness. They found no meaningful differences in accuracy between autistic-only, non-autistic-only, and mixed groups.

    Preference, not performance, stood out

    After the task, participants rated how comfortable the interaction felt, including how friendly, easy, or awkward it seemed. Autistic participants tended to prefer learning from other autistic people, while non-autistic participants often preferred interacting with non-autistic peers.

    The study supports the idea that communication challenges frequently arise when autistic and non-autistic people interact without shared expectations. The authors argue the results add weight to viewing autistic communication as a difference in style, not a deficit.

    Dr Catherine Crompton of the University of Edinburgh said the findings could help shift attention away from attempts to fix autistic communication. She added that reducing misconceptions and improving mutual understanding could help create more inclusive spaces.