Tėvų, senelių ar net prosenelių patirtos psichologinės traumos gali paveikti vaikų emocinę savijautą ir elgesį, net jei patys vaikai traumuojančių įvykių tiesiogiai neišgyveno. Psichologijoje tai vadinama tarp kartų perduodama, arba transgeneracine, trauma.
Šis reiškinys dažniausiai pasireiškia ne vienu konkrečiu simptomu, o bendra šeimos atmosfera: nuolatiniu budrumu, įtampa, sunkumu pasitikėti kitais ar nepaaiškinamais kaltės ir gėdos jausmais. Mokslininkai pabrėžia, kad trauma „nepersikelia“ mistiškai, ją perduoda elgesio modeliai, santykiai ir aplinka.
Viena dažniausių priežasčių yra identifikacija ir imitacija. Vaikai, stebėdami tėvų nerimą, depresyvumą, dirglumą ar agresiją, šiuos reagavimo būdus ima laikyti norma ir pritaiko juos savo gyvenime, ypač stresinėse situacijose.
Kita svarbi grandis – nenuoseklus bendravimas ir šeimos nutylėjimai. Kai skaudžios patirtys tampa tabu, šeimoje formuojasi neįvardyti „pasakojimai“, kurie vis tiek reguliuoja elgesį: ko bijoti, apie ką nekalbėti, ko gėdytis ir ko vengti.
Trauma taip pat gali paveikti prieraišumo stilių. Tėvams, kurie patys patyrė smurtą, netektis ar ilgalaikį nesaugumą, neretai sunkiau sukurti stabilų, šiltą ryšį su vaiku, o tai gali atsispindėti vaiko savivertėje ir gebėjime kurti artimus santykius.
Didelę įtaką daro ir neverbaliniai signalai: intonacija, reakcijos į garsus, konfliktus ar net kasdienes problemas. Net jei suaugusieji sąmoningai stengiasi „neperduoti“ savo skausmo, vaikai dažnai perima emocinę įtampą iš kūno kalbos, nuotaikų svyravimų, perdėtos kontrolės ar, priešingai, emocinio atsitraukimo.
Kai kuriais atvejais tarp kartų perduodamą traumą sustiprina socialinės ir ekonominės aplinkybės: skurdas, priklausomybės, smurto patirtys, ilgalaikis nesaugumas. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra „likimas“ – ankstyvas pagalbos ieškojimas, psichoterapija ir atviresnė komunikacija šeimoje gali sumažinti pasekmes ir nutraukti pasikartojantį ciklą.
Psichologai dažnai akcentuoja, kad vienas svarbiausių žingsnių – įvardyti problemą ir pripažinti patirtis, kurios buvo nutylimos. Kai vaikas auga aplinkoje, kur jausmai priimami, o sunkumai aptariami saugiai, tikimybė, kad trauma persiduos toliau, ženkliai mažėja.
