Tag: Psichologinė trauma

  • 7 priežastys, kodėl tėvų psichologinės traumos persiduoda vaikams ir net anūkams

    7 priežastys, kodėl tėvų psichologinės traumos persiduoda vaikams ir net anūkams

    Tėvų, senelių ar net prosenelių patirtos psichologinės traumos gali paveikti vaikų emocinę savijautą ir elgesį, net jei patys vaikai traumuojančių įvykių tiesiogiai neišgyveno. Psichologijoje tai vadinama tarp kartų perduodama, arba transgeneracine, trauma.

    Šis reiškinys dažniausiai pasireiškia ne vienu konkrečiu simptomu, o bendra šeimos atmosfera: nuolatiniu budrumu, įtampa, sunkumu pasitikėti kitais ar nepaaiškinamais kaltės ir gėdos jausmais. Mokslininkai pabrėžia, kad trauma „nepersikelia“ mistiškai, ją perduoda elgesio modeliai, santykiai ir aplinka.

    Viena dažniausių priežasčių yra identifikacija ir imitacija. Vaikai, stebėdami tėvų nerimą, depresyvumą, dirglumą ar agresiją, šiuos reagavimo būdus ima laikyti norma ir pritaiko juos savo gyvenime, ypač stresinėse situacijose.

    Kita svarbi grandis – nenuoseklus bendravimas ir šeimos nutylėjimai. Kai skaudžios patirtys tampa tabu, šeimoje formuojasi neįvardyti „pasakojimai“, kurie vis tiek reguliuoja elgesį: ko bijoti, apie ką nekalbėti, ko gėdytis ir ko vengti.

    Trauma taip pat gali paveikti prieraišumo stilių. Tėvams, kurie patys patyrė smurtą, netektis ar ilgalaikį nesaugumą, neretai sunkiau sukurti stabilų, šiltą ryšį su vaiku, o tai gali atsispindėti vaiko savivertėje ir gebėjime kurti artimus santykius.

    Didelę įtaką daro ir neverbaliniai signalai: intonacija, reakcijos į garsus, konfliktus ar net kasdienes problemas. Net jei suaugusieji sąmoningai stengiasi „neperduoti“ savo skausmo, vaikai dažnai perima emocinę įtampą iš kūno kalbos, nuotaikų svyravimų, perdėtos kontrolės ar, priešingai, emocinio atsitraukimo.

    Kai kuriais atvejais tarp kartų perduodamą traumą sustiprina socialinės ir ekonominės aplinkybės: skurdas, priklausomybės, smurto patirtys, ilgalaikis nesaugumas. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra „likimas“ – ankstyvas pagalbos ieškojimas, psichoterapija ir atviresnė komunikacija šeimoje gali sumažinti pasekmes ir nutraukti pasikartojantį ciklą.

    Psichologai dažnai akcentuoja, kad vienas svarbiausių žingsnių – įvardyti problemą ir pripažinti patirtis, kurios buvo nutylimos. Kai vaikas auga aplinkoje, kur jausmai priimami, o sunkumai aptariami saugiai, tikimybė, kad trauma persiduos toliau, ženkliai mažėja.

  • Paryžiaus Les Invalides po 350 metų misijos renovuojamas: kas slepiasi už Napoleono kapo?

    Paryžiaus Les Invalides po 350 metų misijos renovuojamas: kas slepiasi už Napoleono kapo?

    Ikoniškas kupolas ir mažiau matoma misija

    Paryžiaus Les Invalides kasmet pritraukia daugiau nei 1 000 000 lankytojų, tačiau už blizgančio kupolo ir Napoleono kapo slypi ne muziejus, o veikianti globos ir gydymo institucija. Čia jau daugiau kaip tris šimtmečius priimami karo sužeistieji ir kitos smurto bei konfliktų aukos.

    Ši vieta siejama su Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV iniciatyva XVII amžiuje, kai valstybė ėmėsi sistemingai rūpintis sužeistais ir senstančiais kariais. Šiandien tai laikoma vienu ankstyviausių valstybės socialinės atsakomybės pavyzdžių Europoje.

    Renovacija už 100 mln. eurų

    Senstantys Les Invalides pastatai dabar iš esmės atnaujinami, o darbų vertė vertinama apie 100 mln. eurų. Finansavimas skiriamas iš valstybės lėšų, nes institucija išlaiko ne tik reprezentacinę, bet ir praktinę funkciją.

    Renovacija svarbi ir dėl kasdienės veiklos: pastate teikiama ilgalaikė, individualizuota priežiūra žmonėms, kuriems reikia sudėtingos medicininės ir socialinės pagalbos. Tokią infrastruktūrą modernizuoti sudėtinga, nes kartu būtina užtikrinti nuolatinį gyventojų gydymą.

    Kas šiandien gyvena Les Invalides?

    Šiuo metu institucijos teritorijoje gyvena 64 žmonės, tarp jų yra Holokaustą išgyvenusių asmenų ir civilių, nukentėjusių nuo konfliktų ar išpuolių. Tokia sudėtis rodo, kad Les Invalides misija per laiką išsiplėtė, bet iš esmės išliko ta pati: suteikti saugius namus ir slaugą tiems, kurių gyvenimą pakeitė karas ar smurtas.

    Viena žinomiausių gyventojų yra 101 metų Aušvico ir Birkenau stovyklas išgyvenusi Ginette Kolinka. Kitas pasakojimas atskleidžia, kaip 98 metų Esther Senot, į Mauthauseną deportuota dar paauglė, Les Invalides pasirinko ir dėl asmeninės šeimos istorijos bei ryšio su kariuomenėje tarnavusiu broliu.

    „Les Invalides yra unikali vieta dėl dviejų priežasčių: ji turėjo būti didinga kaip valstybės simbolis ir kartu sukurta tiems, kurie nusipelnė viso gyvenimo globos“, – sakė institucijos gubernatorius generolas Christophe de Saint Chamas.

    Nauji karų sužeidimų „parašai“

    Les Invalides veikia ir kaip specializuota gydymo įstaiga, turinti patirties protezavimo, reabilitacijos bei sunkių negalių gydymo srityse. Čia taip pat buvo gydomi kai kurie Paryžiaus „Bataclan“ išpuolių nukentėjusieji, o tai pabrėžia institucijos vaidmenį ne vien kariams.

    Institucijos vadovai pabrėžia, kad kiekvienas karas atneša vis kitokį medicininį iššūkį. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu dominavo sunkios veido ir kūno traumos, vėliau, medicinai pažengus, išgyventi ėmė vis daugiau žmonių su stuburo pažeidimais, o pastarųjų dešimtmečių konfliktuose išryškėjo daugybinės amputacijos.

    „Šiandien ryškiausias konfliktų paliekamas pėdsakas yra psichologinė trauma“, – sakė Nacionalinės Les Invalides institucijos direktorius generolas Sylvain Ausset.

    Kartu su medicininėmis inovacijomis auga ir visuomenės lūkestis, kad pagalba bus visapusiška: nuo fizinės reabilitacijos iki ilgalaikio psichologinio palaikymo bei socialinės integracijos. Les Invalides modelis čia tampa simbolinis, nes rodo valstybės įsipareigojimą ne tik pagerbti, bet ir realiai pasirūpinti nukentėjusiais.

    Institucijos vadovybė akcentuoja, kad ši tradicija svarbi ir šiandienos kariams, vykstantiems į tarnybą: žinojimas, kad valstybė užtikrins ilgalaikę priežiūrą, laikomas moralinės sutarties dalimi. Dėl to Les Invalides Paryžiuje tebėra ne vien istorinis objektas, o gyva sistema, pritaikoma naujoms karo realijoms.