Tag: Psichologiniai tyrimai

  • Lenkijoje po 12 metų brangsta privalomi psichologiniai tyrimai vairuotojams: daugiau nuo lapkričio 14-osios

    Nuo lapkričio 14 dienos Lenkijoje didėja mokestis už privalomus psichologinius tyrimus, taikomus transporto psichologijos srityje. Kaina kyla iš 150 iki 200 zlotų – tai sudaro trečdalio dydžio augimą.

    Tai pirmas toks pabrangimas per 12 metų. Pokytį numato Lenkijos sveikatos apsaugos ministerijos sprendimas, įtvirtintas spalio 26 dienos reglamente, kuris paskelbtas spalio 30 dieną.

    Daugiausia ši pareiga siejama su profesionaliais vairuotojais – sunkvežimių ir autobusų. Tačiau didesnę kainą mokės ir tie, kurie į tyrimus siunčiami dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų.

    Svarbu tai, kad įpareigotų tikrintis asmenų sąrašas nesiplečia – keičiasi tik įkainis. Kitaip tariant, naujų prievolių neatsiranda, tačiau tie, kuriems tyrimas ir taip privalomas, už jį mokės daugiau.

    Kodėl mokestis didėja

    Lenkijos sveikatos apsaugos ministerija sprendimą aiškina išaugusiomis tyrimų atlikimo sąnaudomis. Tarp priežasčių nurodomas psichologų darbo laikas, taip pat specializuotos įrangos išlaikymas ir amortizacija.

    Pokytis buvo derintas socialinėse konsultacijose. Psichologų bendruomenė pritarė didesniam įkainiui, argumentuodama, kad jis ilgus metus nebuvo indeksuojamas.

    Vis dėlto dalis transporto sektoriaus atstovų su sprendimu nesutiko. Jie teigė, kad didesnis įkainis taps dar viena papildoma finansine našta verslui, ypač įmonėms, kurios reguliariai siunčia darbuotojus tikrintis.

    Kam taikomi šie tyrimai

    Didesnė kaina palies sunkvežimių ir autobusų vairuotojus, įskaitant tuos, kurie pratęsia turimų kategorijų galiojimą. Reglamente minimos kategorijos: C1, C1+E, C, C+E, D1, D1+E, D ir D+E.

    Už tyrimus taip pat gali mokėti darbdaviai, jei pagal Darbo kodekso nuostatas siunčia darbuotojus į privalomus patikrinimus. Tokia praktika aktuali įmonėms, kuriose vairavimas yra darbuotojo pareigų dalis.

    Trečia grupė – vairuotojai, kurie į psichologinius tyrimus nukreipiami dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų. Jiems taip pat bus taikomas naujas, didesnis įkainis.

  • Psichologai atsakė, kokia nagų spalva laikoma patraukliausia: rezultatas stebina

    Psichologai atsakė, kokia nagų spalva laikoma patraukliausia: rezultatas stebina

    Nagų lakas dažnai laikomas smulkia detale, tačiau psichologijos ir elgesio mokslų tyrimai rodo, kad net tokie išvaizdos akcentai gali paveikti pirmąjį įspūdį. Vertindami patrauklumą žmonės atsižvelgia ne vien į įgimtus bruožus, bet ir į bendrą tvarkingumo, higienos bei savęs priežiūros signalą.

    Anksčiau publikuoti darbai, tarp jų ir PLOS ONE aptartos įžvalgos, sieja geresnį įvertinimą su didesniu išpuoselėjimu. Panašios krypties tyrimai apie makiažą rodo, kad kosmetika neretai didina suvokiamą patrauklumą, o kai kuriais atvejais siejama ir su kompetencijos bei profesionalumo įspūdžiu.

    Nagų estetika tyrimuose analizuojama rečiau, tačiau naujesni darbai šią spragą pamažu pildo. 2026 metais žurnale EvoS Journal: Evolutionary Studies and Higher Education publikuotame tyrime nagrinėta, kaip nagų spalva ir ilgis keičia patrauklumo vertinimą, kai vertinami skirtingi vizualiniai variantai.

    Tyrime dalyvavusiems žmonėms buvo pateiktos skirtingų spalvų ir ilgių nagų iliustracijos, o vėliau jų prašyta įvertinti patrauklumą keliose kategorijose, įskaitant fizinį patrauklumą, žavesį, seksualinį patrauklumą ir tai, kiek toks įvaizdis būtų pageidaujamas potencialiam partneriui.

    Nors populiariojoje kultūroje dažnai kartojama prielaida, kad patraukliausi yra raudoni nagai, šiame tyrime aiškiai išsiskyrė kitas pasirinkimas. Iš kelių dažniau minimų spalvų aukščiausius įvertinimus gavo balta spalva, o raudona liko antra, tuo tarpu juoda dažniausiai vertinta prasčiausiai.

    Vertinant nagų ilgį, palankiausiai buvo įvertintas vidutinis ilgis, trumpi nagai atsidūrė antroje vietoje, o ilgi nagai dažniau sulaukė mažesnių balų. Tyrėjai tai siejo su kasdieniškumo ir tvarkingumo signalu, kurį vidutinis ilgis gali perteikti labiau nei kraštutiniai pasirinkimai.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžė svarbius tyrimo apribojimus. Vertinimui buvo naudotos iliustracijos, o ne realios nuotraukos, be to, dalyvių imtis daugiausia atspindėjo Vakarų kultūrinį kontekstą, todėl rezultatai gali kisti kitose šalyse ar skirtingose amžiaus bei socialinėse grupėse.

    Dar viena reikšminga pastaba susijusi su mada: grožio tendencijos kinta, o kartu kinta ir tai, kas laikoma patrauklu. Be to, nagų įvaizdį realiame gyvenime formuoja ne tik spalva ir ilgis, bet ir forma, tekstūra, dizainas, darbo ar laisvalaikio aplinka bei bendras stilius.

    Ekspertai sutaria dėl vieno: nagai gali prisidėti prie bendro įspūdžio, tačiau jų įtaka paprastai yra mažesnė nei kitų išvaizdos ar elgesio signalų. Kitaip tariant, spalva gali suteikti papildomą akcentą, bet patrauklumą dažniausiai lemia bendras tvarkingumas, kontekstas ir tai, kaip žmogus jaučiasi pasirinkęs vieną ar kitą įvaizdį.

  • Milžiniška apžvalga nustebino: badavimas protui beveik nekerta, bet yra svarbi išimtis

    Milžiniška apžvalga nustebino: badavimas protui beveik nekerta, bet yra svarbi išimtis

    Nauja didelės apimties mokslinė apžvalga meta iššūkį populiariam įsitikinimui, kad nevalgymas neišvengiamai „išjungia“ smegenis. Tyrėjai, įvertinę dešimtis studijų, padarė išvadą, jog daugumai sveikų suaugusiųjų trumpalaikis badavimas kognityvinių gebėjimų reikšmingai nepablogina.

    Apžvalgoje sujungti 63 moksliniai straipsniai, apimantys 71 atskirą tyrimą ir 3 484 dalyvius. Bendras rezultatas rodo, kad atminties, reakcijos greičio, tikslumo ar sprendimų priėmimo testuose skirtumai tarp badaujančių ir valgančių įprastai buvo menki arba statistiškai nereikšmingi.

    Ką tiksliai matavo tyrimai

    Analizuotuose darbuose kognityvinė veikla vertinta įvairiais standartizuotais testais, įskaitant dėmesio išlaikymą, informacijos įsiminimą ir užduočių atlikimo greitį. Mediana, kiek laiko dalyviai nevalgė, siekė apie 12 valandų, dažnai tai atitiko įprastą nakties pasninką.

    Apžvalgos autoriai pabrėžė, kad tokie duomenys yra svarbūs, nes daugelis žmonių vengia protarpinio badavimo bijodami vadinamojo smegenų rūko. Vis dėlto bendra išvada daugeliui yra raminanti: kasdienėms užduotims trumpalaikis nevalgymas dažniausiai netampa kliūtimi.

    Kada poveikis gali pasijausti

    Vis dėlto apžvalgoje išryškėjo niuansai. Tyrėjai fiksavo kuklų pažintinių rodiklių smukimą tada, kai nevalgymo intervalai viršijo 12 valandų, o ryškesnių neigiamų pokyčių signalų pastebėta vaikų ir paauglių grupėse, nors jų dalis bendroje imtyje buvo nedidelė.

    Dar vienas pastebėjimas susijęs su užduočių pobūdžiu: prastesni rezultatai dažniau matyti testuose, kuriuose buvo maisto vaizdų ar su maistu susijusių žodžių. Tai leidžia manyti, kad alkis gali labiau blaškyti tada, kai dirgiklis tiesiogiai primena maistą, nors neutraliose užduotyse bendras mąstymo stabilumas išlieka.

    „Pagrindinė žinutė daugumai sveikų suaugusiųjų yra raminanti: trumpalaikis badavimas paprastai nepanaikina protinio aštrumo“, – teigė vienas apžvalgos autorių.

    Ką tai reiškia praktikoje

    Ekspertai dažnai pabrėžia, kad protarpinis badavimas nėra universalus receptas visiems, o jo toleravimas skiriasi priklausomai nuo amžiaus, sveikatos būklės, miego ir fizinio aktyvumo. Jei žmogus turi lėtinių ligų, vartoja gliukozę mažinančius vaistus ar yra nėščia, bet kokie ilgesni nevalgymo periodai turėtų būti aptariami su gydytoju.

    Apžvalgos duomenys taip pat primena, kad svarbi ne vien „valandų be maisto“ trukmė, bet ir bendra mitybos kokybė. Net jei trumpas badavimas protui reikšmingai nepakenkia, nevisavertė mityba, miego stoka ar per mažas kalorijų kiekis ilgainiui gali atsiliepti savijautai ir darbingumui.

    Tyrimas publikuotas žurnale Psychological Bulletin, o jo autoriai išvadose akcentuoja individualų požiūrį: badavimas gali būti priemonė, bet ne taisyklė, tinkanti kiekvienam.

  • Study identifies a relationship tipping point that often predicts a breakup 1–2 years ahead

    Romantic breakups often follow a recognizable pattern rather than arriving without warning, according to a large analysis of long-running survey data from several countries. Researchers say relationship satisfaction can enter a two-stage decline, with a distinct tipping point appearing about one to two years before separation.

    The work, led by psychologist Janina Bühler of Johannes Gutenberg University Mainz with Ulrich Orth of the University of Bern, was published in the Journal of Personality and Social Psychology. Instead of tracking how satisfaction changes from the start of a relationship, the team examined what happens as couples move closer to a breakup.

    How the tipping point emerges

    The researchers describe an extended preterminal phase in which satisfaction drops slowly over several years. After that comes a transition point where satisfaction begins to fall much faster, marking the start of a terminal phase that typically lasts 7 to 28 months.

    This accelerated decline was seen in people whose relationships later ended, but not in a matched control group of couples who stayed together. The finding suggests the rapid-drop phase is not simply normal relationship fluctuation, but a pattern more closely linked to eventual dissolution.

    Evidence from four national studies

    The analysis drew on four large, nationally based longitudinal studies from Germany, Australia, the United Kingdom, and the Netherlands, covering 11 295 individuals and spanning 12 to 21 years of follow-up. Participants were repeatedly asked to rate how satisfied they were with their current romantic relationship.

    The team focused on time-to-separation, a method used in other areas of psychology to capture end-stage changes before an outcome occurs. By aligning responses to the point of breakup, they mapped how satisfaction shifts as separation approaches.

    Partners often experience it differently

    The decline can look different depending on who ultimately initiates the breakup. The partner who initiates separation tends to show earlier dissatisfaction, while the partner who is left often reaches the tipping point later and then experiences a sharper drop shortly before the split.

    The researchers say this gap may help explain why breakups can feel sudden to one partner but long-developing to the other. They also argue that many couples seek help after the transition point, when the relationship is already in the fast-decline stage and may be harder to stabilize.

    While the study does not claim every relationship follows the same timeline, it highlights warning patterns that may be detectable well in advance. The authors suggest that interventions during the slower preterminal phase may be more effective than waiting until dissatisfaction accelerates.