Tag: Psilocibinas

  • Mikrodozavimas ar maisto papildai? Ekspertė įspėja: internete siūlo pavojingą klastotę

    Socialiniuose tinkluose ir interneto parduotuvėse vis dažniau reklamuojamas vadinamasis mikrodozavimas, tačiau po šiuo terminu neretai slepiami visiškai skirtingi dalykai. Vienu atveju tai gali būti legalūs maisto papildai iš vaistinių grybų, pavyzdžiui, liūto karčių ar reishi, kitu – neteisėtai platinami psilocibino turintys produktai, galintys veikti sąmonę.

    Specialistai pabrėžia, kad tikrasis mikrodozavimas siejamas būtent su psilocibinu, tai yra psichiką veikiančia medžiaga, kuri tiesiogiai veikia centrinę nervų sistemą. Tokios medžiagos vartojimas be medicininės priežiūros gali sukelti ne tik trumpalaikius pojūčių pokyčius, bet ir rimtesnius psichikos sutrikimus, ypač jei žmogus turi polinkį į nerimo ar nuotaikos sutrikimus.

    Kodėl rinka yra nekontroliuojama?

    Didžiausia problema ta, kad daugelyje šalių, taip pat ir Ukrainoje, nėra registruotų receptinių ar nereceptinių vaistų su psilocibinu, skirtų laisvam pardavimui. Tai reiškia, kad viskas, kas internete pateikiama kaip psilocibino mikrodozės kapsulės ar lašai, realiai patenka į šešėlinę rinką ir nėra prižiūrima pagal įprastus vaistų kokybės reikalavimus.

    Dėl šios priežasties pirkėjas dažnai nežino, ką tiksliai gauna. Produktas gali būti pristatomas kaip papildas, tačiau sudėtis, žaliavos kilmė ir realus veikliųjų medžiagų kiekis dažniausiai nėra patikrinami nepriklausomose laboratorijose.

    Didžiausios rizikos: nuo nulio iki kritinės dozės

    Nelegaliuose produktuose pavojingiausia yra standartų nebuvimas. Nėra patikimų dozavimo gairių ir kokybės kontrolės, todėl vienoje kapsulėje veikliosios medžiagos gali nebūti visai, o kitoje jos gali būti tiek, kad vietoj žadėto susikaupimo ar energijos pasireikštų ryškios haliucinacijos ir panikos reakcijos.

    Dar viena rizika yra užterštumas: netinkamai apdorota žaliava gali turėti pelėsių, sunkiųjų metalų ar kitų priemaišų. Tokios priemaišos ypač pavojingos, jei produktai vartojami reguliariai ir ilgą laiką, nes poveikis gali kauptis.

    Ką rodo mokslas ir kuo skiriasi klinikiniai tyrimai?

    Moksliniai tyrimai pasaulyje iš tiesų vertina psilocibino potencialą gydant gydymui atsparią depresiją ar potrauminio streso sutrikimą, tačiau tokie bandymai vyksta griežtai kontroliuojamomis sąlygomis. Dalyviai atrenkami pagal aiškius kriterijus, o procesą prižiūri gydytojai specialistai, užtikrinantys saugumo protokolus.

    Esminis skirtumas tas, kad klinikiniuose tyrimuose naudojami tiksliai dozuoti, medicininės kokybės preparatai, o ne anoniminiai mišiniai iš interneto. Todėl bandymai, kuriuos žmonės atlieka savarankiškai, siekdami greitesnio darbo tempo, nemigos nugalėjimo ar tariamo produktyvumo šuolio, mediciniškai laikomi ne atsargiu eksperimentu, o didelės rizikos elgesiu.

    „Pirkdamas internete tokius produktus žmogus iš esmės žaidžia rusišką ruletę su savo sveikata“, – teigė ekspertė.

    Gydytojai primena, kad jei žmogus patiria nuotaikos svyravimus, nemigą ar nerimą, saugiausias kelias yra kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus. Savarankiškas psichiką veikiančių medžiagų vartojimas, ypač nežinant sudėties ir dozės, gali baigtis ne geresne savijauta, o ilgalaikėmis psichikos ir nervų sistemos problemomis.

  • Mokslininkai: viena psilocibino dozė per kelias dienas sumažino depresiją – poveikis truko mėnesius

    Mokslininkai: viena psilocibino dozė per kelias dienas sumažino depresiją – poveikis truko mėnesius

    Naujas tyrimas rodo, kad vienkartinė psilocibino dozė, suteikiant psichologinį palaikymą, daliai žmonių su pasikartojančia depresija galėjo greitai sumažinti simptomus. Pagerėjimas buvo fiksuojamas per kelias dienas, o daliai dalyvių išliko kelis mėnesius.

    Tyrimas publikuotas „JAMA Network Open“ ir jame dalyvavo 35 asmenys, turintys pasikartojančios depresijos diagnozę. Dalyviai atsitiktinai buvo suskirstyti į psilocibino ir placebo grupes, o abi grupės gavo paruošiamąjį ir vėlesnį psichologinį palaikymą.

    Placebui pasirinktas vitaminas B3, kuris gali sukelti kai kuriuos laikinius fizinius pojūčius, pavyzdžiui, odos paraudimą, taip bandant priartėti prie tikrojo preparato sukeliamos patirties. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad psilocibinas dažnai sukelia ryškią pakitusią būseną, todėl dalyviai neretai atspėja, kurią priemonę gavo.

    Praėjus 8 dienoms, psilocibino grupėje nuotaikos ir depresijos simptomų rodikliai vidutiniškai gerėjo labiau nei placebo grupėje. Pasibaigus 6 savaičių stebėsenai, daugiau nei pusei psilocibino grupės dalyvių nebeatitiko depresijos diagnostiniai kriterijai, o placebo grupėje panašų pagerėjimą pasiekė vienas žmogus.

    Tyrėjai dalyvius stebėjo vienerius metus, siekdami įvertinti, kiek trunka efektas. Savarankiškai vertinamuose rodikliuose ryškesnis skirtumas tarp grupių išliko kiek ilgiau nei 3 mėnesius, vėliau jis mažėjo, nes dalis placebo grupės dalyvių taip pat ėmė jaustis geriau.

    Autoriai atkreipia dėmesį, kad depresijos simptomai daliai žmonių natūraliai kinta bangomis, todėl vien tik laiko faktorius gali turėti įtakos savijautai. Per stebėseną šiek tiek daugiau nei trečdalis dalyvių abiejose grupėse pradėjo vartoti antidepresantus, vidutiniškai praėjus maždaug 4 mėnesiams nuo tyrimo pradžios.

    Didžiausia problema – aklinimas

    Vienas svarbiausių psilocibino tyrimų iššūkių yra vadinamasis aklinimas, kai dalyviai neturėtų žinoti, ar gavo aktyvią medžiagą, ar placebą. Šiame tyrime, nepaisant vienodų kapsulių ir aktyvaus placebo, beveik visi dalyviai teisingai atspėjo savo grupę.

    Tokiose studijose tai ypač svarbu, nes lūkesčiai gali keisti savijautos vertinimą ir simptomų reportavimą. Jei žmogus patiria aiškiai atpažįstamą psilocibino poveikį, gali sustiprėti tikėjimas, kad gydymas padės, o placebo grupėje nusivylimas gali veikti priešingai.

    Tyrime gydymas apskritai buvo toleruojamas, tačiau du dalyviai patyrė nerimą, kuris tęsėsi kelias savaites. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios intervencijos klinikinėje praktikoje vertinamos tik kaip mediciniškai griežtai kontroliuojamos, su atranka, saugumo protokolais ir psichologiniu palaikymu.

    Ką tai reiškia gydymui?

    Iki šiol nemažai psilocibino tyrimų buvo orientuoti į gydymui atsparią depresiją, kai įprasti metodai nepadeda. Šis darbas papildo duomenis, kad galimas poveikis pasireiškia ir esant dažnesnėms, pasikartojančioms depresijos formoms, tačiau išvados dėl masto ir ilgalaikės naudos dar reikalauja didesnių imčių.

    Autorių teigimu, svarbiausias ateities uždavinys yra tiksliau atskirti biologinį psilocibino poveikį nuo patirties, terapinio konteksto ir lūkesčių įtakos. Nuo to priklausys, kur tokie metodai galėtų atsirasti būsimose psichikos sveikatos paslaugose ir kokie standartai būtų taikomi.

  • Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Psichodelikais paremta terapija, kai psichiatro ar specialiai apmokyto terapeuto prižiūrimas pacientas gauna kontroliuojamą medžiagos dozę ir kartu dalyvauja psichoterapijoje, vis dažniau minima kaip galimas atsakas į augančią psichikos sveikatos krizę. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad su psichikos sutrikimais gyvena daugiau nei 1 mlrd. žmonių, o daliai pacientų įprasti metodai neveikia.

    Kembridžo universiteto psichiatrijos departamento gydytoja ir mokslininkė Liliana Galindo pabrėžia, kad psichiatrijoje naujų gydymo krypčių diegimas juda lėtai, todėl dėmesys psichodelikams auga. Pasak jos, šios medžiagos gali tapti alternatyva tiems, kurie neatsako į įprastą gydymą, pavyzdžiui, sergant atsparia depresija ar potrauminio streso sutrikimu.

    Kaip tai turėtų veikti?

    Iki šiol psichikos sveikatos gydymas dažniausiai remiasi dviem kryptimis: psichoterapija ir vaistais, tokiais kaip antidepresantai. Moksliniai duomenys rodo, kad derinant šiuos metodus pagerėja gydymo rezultatai, tačiau daliai pacientų simptomai išlieka arba grįžta.

    Psichodelikai yra psichoaktyvių medžiagų grupė, kuri veikia smegenų serotonino receptorius ir gali ryškiai keisti suvokimą bei emocijas. Klinikinėje aplinkoje dažniausiai tiriami psilocibinas, MDMA, DMT ir LSD, o skirtingos medžiagos siejamos su skirtingais taikiniais, pavyzdžiui, depresijos ar potrauminio streso simptomais.

    L. Galindo aiškina, kad dalis sutrikimų palaikomi vadinamųjų kognityvinių įstrigimų, kai žmogus ilgą laiką mąsto ir jaučia pagal tas pačias neigiamas schemas. Psichodelikų sukelta patirtis, derinama su terapija, gali padėti laikinai „atlaisvinti“ šias schemas ir sudaryti sąlygas kitokiam trauminių prisiminimų ar įsisenėjusių įsitikinimų apdorojimui.

    Kas šiuo metu arčiausiai patvirtinimo?

    Daugiausia vilčių kol kas siejama su psilocibinu, kuris yra vienas plačiausiai tiriamų junginių gydant depresiją. L. Galindo teigia, kad sintetinė psilocibino forma COMP360, kurią kuria bendrovė „Compass Pathways“, jau yra užbaigusi trečios fazės klinikinius tyrimus, o artimiausiu metu tikimasi paraiškos JAV Maisto ir vaistų administracijai.

    Jei reguliuotojai nuspręstų, kad nauda viršija rizikas, tai galėtų tapti vienu pirmųjų psichodelikų pagrindu sukurtų gydymo būdų, įteisintų kaip receptinis medikamentas. Europoje galutiniai sprendimai priklausytų nuo atskirų šalių ir Europos vaistų agentūros vertinimų, todėl procesas gali užtrukti.

    Teisinės kliūtys ir stigma

    Viena didžiausių problemų išlieka tai, kad daugelyje šalių psichodelikai priskiriami draudžiamoms medžiagoms, todėl tyrimams reikia specialių leidimų. Tai brangina ir lėtina mokslinius projektus, mažina klinikinių centrų, galinčių atlikti tyrimus, skaičių ir apsunkina medžiagų tiekimą.

    Kita kliūtis yra visuomenės stigma, nes psichodelikai dažnai siejami su pramoginiu vartojimu ir nekontroliuojamomis pasekmėmis. Ekspertai pabrėžia, kad medicininė psichodelikų terapija iš esmės skiriasi: svarbi dozė, paciento atranka, pasiruošimas, saugi aplinka, nuolatinė priežiūra ir vėlesnės terapinės sesijos.

    „Reikia pasirūpinti visomis aplinkos detalėmis, tokiomis kaip garsas ir šviesa, o viso proceso metu žmogų turi lydėti apmokytas specialistas, kuris gali padėti“, – sakė L. Galindo.

    Pasak jos, galiausiai svarbiausias tikslas būtų, kad tokios terapijos netaptų tik privačių klinikų privilegija, o būtų prieinamos pacientams, kuriems jų labiausiai reikia. Tuo pat metu mokslininkai pabrėžia, kad dar būtina tiksliau apibrėžti, kam šis gydymas tinka geriausiai, kokios rizikos grupės ir kokie saugumo protokolai turėtų tapti privalomi.

  • Mokslininkai nustebino: viena psilocibino dozė gali keisti smegenis ir savijautą ištisą mėnesį

    Mokslininkai nustebino: viena psilocibino dozė gali keisti smegenis ir savijautą ištisą mėnesį

    Naujas tyrimas rodo, kad vienkartinė psilocibino dozė gali sukelti ne tik trumpalaikę psichodelinę patirtį, bet ir ilgiau išliekančius smegenų veiklos bei savijautos pokyčius. Mokslininkai teigia, kad daliai žmonių šie efektai gali būti juntami maždaug mėnesį.

    Psilocibinas yra psichoaktyvus junginys, natūraliai randamas kai kuriuose grybuose. Pastaraisiais metais jis vis dažniau tiriamas kaip potenciali priemonė gydant depresiją, nerimą ar priklausomybes, tačiau šįkart dėmesys sutelktas į sveikus, anksčiau jo nevartojusius dalyvius.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrime dalyvavo 28 sveiki savanoriai, kurie psilocibino iki tol nebuvo bandę. Jie dalyvavo dviejose sesijose: pirmoje gavo 1 miligramą, kuris dažnai laikomas placebo doze, o po mėnesio antroje sesijoje gavo 25 miligramus, galinčius sukelti ryškią psichodelinę patirtį.

    Dalyviai pildė psichologinius testus, kuriais vertintas kognityvinis lankstumas, savijauta ir patirties metu gautos įžvalgos. Be to, buvo fiksuojami smegenų veiklos rodikliai, pasitelkiant EEG, funkcinį magnetinį rezonansą ir difuzijos tenzorinį vaizdinimą.

    EEG matavimai atlikti prieš sesiją ir praėjus 1, 2 bei 4,5 valandos po dozės, o magnetinio rezonanso tyrimai kartoti prieš psilocibino sesiją ir praėjus mėnesiui. Tyrėjai pažymi, kad dėl akivaizdaus patirties skirtumo daliai dalyvių buvo lengva atspėti, kurioje sesijoje gauta didesnė dozė.

    Ką parodė smegenų duomenys

    Analizuodami duomenis mokslininkai išskyrė ryšį tarp laikinai padidėjusios smegenų entropijos ir kitą dieną fiksuotų psichologinių įžvalgų. Entropija šiame kontekste apibūdina, kiek įvairiai ir plačiai svyruoja smegenų aktyvumo modeliai.

    Tyrėjų teigimu, didesnė entropija psilocibino poveikio metu ir stipresnės įžvalgos kitą dieną buvo susijusios su didesniu savijautos pagerėjimu po mėnesio. Kitaip tariant, ne vien pati medžiaga, bet ir patirties „turinys“ bei subjektyvus prasmingumas gali būti svarbi ilgalaikio efekto dalis.

    „Jau žinojome, kad psilocibinas gali būti naudingas gydant psichikos sutrikimus, tačiau dabar geriau suprantame, kaip tai gali veikti“, – sakė neurologas Robinas Carhartas-Harrisas.

    Kodėl tai svarbu ir kokie ribotumai

    Rezultatai papildo augantį mokslinių darbų lauką, kuriame psichodelikai vertinami ne kaip pramoginės medžiagos, o kaip galimos terapijos priemonės griežtai kontroliuojamoje klinikinėje aplinkoje. Praktikoje tai reiškia, kad ateityje daugiau dėmesio gali būti skiriama ne tik dozei, bet ir vadinamajam set ir setting, tai yra žmogaus psichologinei būsenai bei aplinkai.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nedidelės apimties tyrimas, atliktas su sveikais dalyviais, todėl išvadų negalima tiesiogiai perkelti į klinikinį depresijos ar priklausomybių gydymą. Be to, entropijos idėja kaip universalaus psichodelinės būsenos žymens sulaukia kritikos, o patys autoriai pripažįsta, kad gali būti dar neatrasti pakankamai jautrūs būdai tiksliai fiksuoti ilgalaikius funkcinius smegenų pokyčius.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“. Specialistai pabrėžia, kad psilocibino vartojimas be medicininės priežiūros gali kelti rizikų, ypač žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų ar vartojantiems tam tikrus vaistus.