Tag: Psilocibinas

  • Psilocibinas gali atkurti streso paveiktas smegenų jungtis be „trip’o“ – kol kas tik pelėms

    Psichodeliniuose grybuose esantis psilocibinas gali keisti smegenų jungčių tinklą taip, kad šis poveikis būtų atskirtas nuo elgesio, siejamo su psichodeline „kelione“. Tokia išvada pateikiama naujame tyrime, tačiau kol kas ji patvirtinta tik bandymuose su pelėmis.

    Mokslininkai nustatė, kad psilocibinas gali pertvarkyti neuronų ryšius per ląstelinį mechanizmą, kuris skiriasi nuo mechanizmo, susijusio su psichodeliniams poveikiams priskiriamu elgesiu. Apie tyrimą rašo „ZME Science“.

    Dar viena svarbi detalė – vaisto poveikis priklausė nuo to, kokioje būsenoje buvo smegenys. Pelėms, patyrusioms lėtinį stresą, psilocibinas skatino naujų neuroninių jungčių formavimąsi ir kartu padėjo išsaugoti esamas, o nestresuotoms pelėms pertvarkymo „modelis“ buvo kitoks.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali atverti kelią kurti gydymus, kurie stiprintų smegenų plastiškumą be intensyvaus pakitusios sąmonės išgyvenimo. Vis dėlto iš šių duomenų dar negalima daryti išvados, kad tai jau reiškia klinikinę naudą žmonėms, pavyzdžiui, gydant depresiją ar potrauminio streso sutrikimą.

    Kaip stebėtas smegenų „persitvarkymas“

    Siekiant suprasti, kaip psilocibinas veikia smegenis, buvo naudojama dviejų fotonų mikroskopija – ji leido kelias savaites stebėti gyvų pelių neuronus ir jų pokyčius.

    Dėmesys sutelktas į dendritinius spygliukus – mažas neuronų ataugėles, kurios priima signalus iš kitų ląstelių. Būtent jos padeda formuotis sinapsėms, svarbioms mokymuisi, atminčiai ir emocijų reguliavimui.

    Per 24 valandas po psilocibino skyrimo užfiksuotas ryškus naujų dendritinių spygliukų padaugėjimas, taip pat spartesnis jų „brendimas“. Tyrėjų teigimu, didesnė dalis naujų struktūrų virto stabilesnėmis, su tvirtesniu neuronų tarpusavio ryšiu siejamomis formomis.

    Vis dėlto vaistas, kaip rodo rezultatai, ne tik „prideda“ jungčių – jis ir perorganizuoja jau esančias. Tai reiškia, kad didesnis jungčių skaičius nebūtinai yra vienintelis svarbus faktorius.

    Lėtinis stresas pakeitė poveikį

    Nestresuotoms pelėms pradinis naujų spygliukų susidarymo šuolis per kelias savaites palaipsniui sumažėjo, o dalis iki gydymo buvusių jungčių buvo pašalintos. Tai primena natūralų „remontą“, kai vienos jungtys atsiranda, o kitos – „apkarpomos“.

    Tuo metu pelėms, kurioms taikytas lėtinis, nenuspėjamas lengvas stresas, vaisto poveikis atrodė kitoks: naujų spygliukų susidarymas buvo ypač ryškus, o esamų jungčių netekimas – mažesnis. Kadangi ilgalaikis stresas gali ardyti neuronų tinklus, šis skirtumas tyrėjus ypač sudomino.

    Autoriai kartu atkreipia dėmesį į svarbų apribojimą: tyrime buvo matuojami struktūriniai smegenų pokyčiai, tačiau neįrodyta, kad jie būtinai virsta geresne psichikos sveikata ar sumažėjusiais depresijos simptomais.

    Ar įmanoma atskirti „trip’ą“ nuo gydomojo efekto?

    Įdomiausia tyrimo dalis – bandymas išskirti psilocibino sukeltą neuronų jungčių pertvarką nuo elgesio, kuris laboratorijoje laikomas psichodelinio poveikio „pakaitalu“. Tam buvo tiriami serotonino 2A receptoriai (5-HT2AR) – baltymai, laikomi klasikinių psichodelikų poveikio ašimi.

    Komanda sutelkė dėmesį į penktojo sluoksnio piramidinius neuronus smegenų žievėje, kuriuose šių receptorių ypač daug. Naudojant genetiškai modifikuotas peles, receptoriai buvo selektyviai „įjungiami“ arba „išjungiami“ tam tikrose ląstelėse, kad būtų galima patikrinti, kas atsakinga už struktūrinius pokyčius, o kas – už elgesinį atsaką.

    Viename bandyme receptoriai atkurti tik šiuose neuronuose: psilocibinas vis dar skatino sinapsių formavimąsi ir brendimą, tačiau pelės nerodė vadinamosios galvos trūkčiojimo reakcijos, kuri dažnai naudojama kaip psichodelinio aktyvumo rodiklis graužikams.

    Kitame bandyme padaryta priešingai – serotonino 2A receptoriai būtent šiuose neuronuose buvo pašalinti. Tuomet psilocibinas nebesukėlė tokių pačių struktūrinių neuronų jungčių pokyčių, nors galvos trūkčiojimo reakcija išliko.

    Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad bent jau pelėms tam tikras ląstelinis kelias, susijęs su smegenų jungčių pertvarka, gali veikti atskirai nuo elgesinio atsako, siejamo su psichodelikais. Vis dėlto toks elgesys savaime neįrodo, ką gyvūnas „mato“ ar „jaučia“ – jis tik padeda laboratorijoje apibrėžti poveikio kryptį.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Neuroscience“.

  • Psilocibinas žadėjo proveržį, bet penkios laboratorijos nepakartojo svarbiausių rezultatų

    Psilocibinas, dažnai minimas kaip perspektyvus junginys psichikos sveikatos gydymui, naujame kelių laboratorijų tyrime pelėms parodė nevienareikšmius rezultatus. Nors trumpalaikis poveikis buvo gana nuoseklus, ilgiau trunkančių „terapinių“ efektų tyrėjams patikimai atkartoti nepavyko.

    Kaip rašo „ZME Science“, bendrą darbą atliko Stanfordo universitetas, Kalifornijos universitetas Berklyje (UC Berkeley) ir Kalifornijos universitetas San Fransiske (UC San Francisco). Penkios nepriklausomos laboratorijos lygiagrečiai testavo, ar anksčiau aprašyti psilocibino poveikiai pelėms išlieka, kai eksperimentai kartojami skirtingose vietose.

    Tyrimas svarbus todėl, kad psilocibinas sulaukia didelio dėmesio po klinikinių tyrimų, kuriuose žmonėms, gavusiems psilocibino dozę kartu su psichologine pagalba, fiksuotas depresijos simptomų sumažėjimas. Tačiau mokslui vien „viltingų“ rezultatų neužtenka – būtina, kad efektai būtų prognozuojami ir pakartojami.

    Šį kartą daugiausia dėmesio skirta būtent pelėms – plačiai naudojamam modeliui ankstyvuose psichiatrijos ir neurologijos tyrimuose. Tyrėjai siekė patikrinti, kurie psilocibino sukelti elgesio pokyčiai yra stabilūs, o kurie gali priklausyti nuo laboratorijos sąlygų ar statistinių atsitiktinumų.

    Penkios laboratorijos ir vienoda dozė

    Visose penkiose laboratorijose patinams ir patelėms pelėms buvo skiriama tokia pati psilocibino dozė – 2 miligramai kilogramui kūno masės. Esminės procedūros buvo standartizuotos, nors leista ir nedidelių skirtumų, kurie natūraliai atsiranda skirtingose laboratorijose.

    Vienas bandymų ciklas apėmė maždaug 200 pelių, paskirstytų per visas laboratorijas. Tyrėjai vertino ir greitą poveikį po suleidimo, ir tai, ar elgesio pokyčiai išlieka praėjus laikui, kai tiesioginis vaisto poveikis turėtų būti pasibaigęs.

    Trumpalaikis poveikis matėsi, ilgalaikis – ne

    Tyrėjai skelbia, kad psilocibinas aiškiai darė poveikį čia ir dabar. Pavyzdžiui, pelės nuosekliai vengė atvirų erdvių – mažiau laiko praleido atvirose zonose, kas dažnai interpretuojama kaip su nerimu susijęs elgesys.

    Nors tai gali skambėti paradoksaliai, kai kalbama apie medžiagą, tiriamą kaip galimai padedanti nerimo sutrikimams, psichodelikai žmonėms taip pat gali sukelti nerimo padidėjimą jų ūmaus poveikio metu.

    Kitas pakankamai nuoseklus efektas – laikinas sąlygoto baimės atsako sumažėjimas. Pelės, kurios buvo išmokytos susieti tam tikrą signalą su nemaloniu dirgikliu, gavusios psilocibino rodė mažiau „sustingimo“ elgesio, tačiau tai savaime dar nėra įrodymas apie ilgalaikį poveikį tokioms būklėms kaip potrauminio streso sutrikimas.

    Vis dėlto, kai vertinta, kas vyksta praėjus 24 valandoms, nuoseklumo pritrūko: nebuvo patikimo ir visose laboratorijose pasikartojančio nerimą primenančio elgesio sumažėjimo. Panašiai ir su testais, kurie dažnai naudojami vertinant „antidepresinį“ poveikį pelėms – rezultatai nebuvo stabiliai atkartojami.

    Ką rodo „nepavykę“ pakartojimai

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas ryškiausių aspektų – kaip lengvai atskira laboratorija, atlikdama daug bandymų, gali „rasti“ statistiškai reikšmingą efektą, kurio kitos laboratorijos nemato. Per beveik 100 atskirų elgesio eksperimentų identifikuoti keli pavieniai reikšmingi rezultatai, kurie kitur nepasikartojo.

    Tai siejama ir su platesne mokslo problema: teigiami rezultatai dažniau pasiekia publikacijas, o neigiami ar „nieko neradę“ bandymai neretai lieka stalčiuje. Tokiu būdu literatūroje gali susidaryti pernelyg optimistiškas vaizdas, jei nesimato, kiek kartų efektų atkartoti nepavyko.

    Autoriai kartu akcentuoja, kad šis darbas nevertino žmogaus depresijos gydymo – jis analizavo pelių elgesį. Todėl išvados nepaneigia klinikinių tyrimų, kuriuose psilocibinas su psichologine pagalba kai kuriems pacientams siejosi su simptomų pagerėjimu.

    Kita vertus, tyrimas primena, kad pelėms taikomi testai nėra tiesioginis žmogaus psichikos būklių atitikmuo, o psilocibino poveikio mechanizmai dar nėra iki galo suprasti. Tyrėjai įspėja, kad per didelis entuziazmas, aplenkiantis griežtus įrodymus, gali pakenkti visai sričiai.

    Studija publikuota žurnale „Nature Neuroscience“.

  • Mokslininkai aptiko „tamsųjį stebuklingą grybą“: jame – ir psilocibinas, ir mirtini toksinai

    Mokslininkai aptiko „tamsųjį stebuklingą grybą“: jame – ir psilocibinas, ir mirtini toksinai

    Mokslininkai identifikavo, kaip teigiama, pirmąjį pasaulyje „tamsųjį stebuklingą grybą“ – rūšį, kuri vienu metu gamina ir psichodelinį psilocibiną, ir nuodingus amatoksinus.

    Tyrimas, apie kurį rašo „ScienceAlert“, publikuotas žurnale „Current Biology“. Pasak tyrėjų, toks derinys iki šiol nebuvo patvirtintas nė vienoje kitoje grybo rūšyje.

    Kalbama apie Galerina indica – rūšį, pirmą kartą aprašytą Indijoje daugiau nei prieš dešimtmetį. Naujas atradimas siejamas su Floridos pelkėse rastais pavyzdžiais, kurie paskatino atlikti detalesnę cheminę ir genetinę analizę.

    Praktinė šio darbo žinia grybautojams ir visiems, kurie domisi laukiniais grybais: vienas dažnai minimas požymis – melsvas patamsėjimas (vadinamasis „pamėlynavimas“) – nebūtinai reiškia, kad grybas neturi mirtinų toksinų.

    Kas daro šį grybą išskirtinį

    Grybai gali būti ir valgomi, ir nuodingi – kai kurios rūšys sukelia tik virškinimo sutrikimus, kitos gali būti mirtinai pavojingos. Tarp geriausiai žinomų itin nuodingų grybų minimas žalsvasis musmirė (Amanita phalloides), siejamas su amatoksinais.

    Psilocibinas, savo ruožtu, yra pagrindinis junginys, dėl kurio vadinamieji „stebuklingi grybai“ sukelia haliucinacijas. Iki šiol buvo manoma, kad psilocibino ir amatoksinų „stovyklos“ grybuose yra atskiros.

    Andrew Kunik, Harvardo universiteto grybinės biologijos specialistas, tyrimą atlikęs studijuodamas Floridos universitete, teigė, kad komanda cheminiais tyrimais patvirtino abu junginius tuose pačiuose mėginiuose.

    Kodėl tai svarbu grybautojams

    Tyrėjai pabrėžia, kad iš šio darbo dar negalima tiesiogiai spręsti, ar konkrečiais atvejais aptikti amatoksinų kiekiai yra pavojingi ar mirtini žmonėms. Vis dėlto pats faktas, kad psilocibino požymiais laikomas pamėlynavimas gali pasitaikyti kartu su amatoksinais, keičia įprastą „greitą“ interpretaciją.

    Pasak mokslininkų, iki šiol kai kurie grybautojai galėjo daryti prielaidą, kad melsvos dėmės reiškia psilocibino buvimą ir kartu – nuodingų amatoksinų nebuvimą. Galerina indica egzistavimas rodo, kad toks supaprastintas skirstymas gali būti klaidinantis.

    Tyrimo autoriai savo publikacijoje įspėja visuomenės sveikatos požiūriu nevertinti pamėlynavimo kaip patikimo įrodymo, kad neaiškiai identifikuotas grybas yra „saugus“ nuo amatoksinų.

    Kaip grybas galėjo įgyti „dvigubą“ chemiją

    Tyrėjai neapsiribojo chemine analize – jie taip pat sekvenavo rūšies genomą. Tai leido ieškoti, kaip atsirado genai, susiję su šių junginių gamyba.

    Pagal pateiktą aiškinimą, Galerina indica atvejis gali būti itin retas dviejų atskirų horizontalaus genų perdavimo epizodų pavyzdys. Tai reiškia, kad reikalingi genai galėjo būti „pasiskolinti“ iš kitų organizmų, o ne paveldėti įprastiniu būdu.

    Vienas iš bendraautorių, Jutos universiteto mikologas Bryn Dentinger, horizontalų genų perdavimą palygino su situacija, kai per rankos paspaudimą dalis vieno organizmo DNR „įsirašo“ į kito genomą – toks procesas specializuotų metabolitų atveju būtų ypač neįprastas.

    Kodėl gamtoje grybui galėtų būti naudinga vienu metu turėti ir toksiškų, ir psichodelinių junginių, kol kas aiškaus atsakymo nėra. Tyrėjai svarsto, kad tai galėtų būti tam tikra „įvairesnės gynybos“ strategija nuo grybus ėdančių gyvūnų.

  • Floridoje aptiktas grybas vienu metu gamina psilocibiną ir mirtinas amatoksinas

    Floridoje aptiktas grybas vienu metu gamina psilocibiną ir mirtinas amatoksinas

    Floridoje aptiktas naujai aprašytas grybas nustebino mokslininkus: jo audiniuose rasta ir psichodelinių medžiagų, ir itin pavojingų toksinų, sukeliančių mirtinus apsinuodijimus. Tyrėjai teigia, kad tai pirmas patvirtintas atvejis, kai vienas grybas „sujungia“ abi šias cheminių junginių grupes.

    Apie radinį paskelbė Floridos universiteto ir Jutos universiteto mokslininkai, o rezultatai publikuoti žurnale „Current Biology“. Naujas rūšies pavadinimas – Galerina indica, o patys autoriai jį praminė „tamsiuoju magiškuoju grybu“.

    Proveržis įvyko tyrinėjant pelkėtose Floridos vietovėse augančius grybus. Mokslininkas Andrew Kunik aptiko nedidelį rudą grybą, augusį ant samanomis apaugusio palmės kamieno, ir priskyrė jį Galerina genčiai, kurios atstovai jau žinomi dėl pavojingų toksinų.

    Visgi vienas požymis sukėlė papildomą įtarimą: pažeidus vaisiakūnį, jis pamėlynuodavo. Toks melsvėjimas dažnai siejamas su kai kuriais psilocibiną gaminančiais grybais, todėl nuspręsta tiksliai ištirti jo cheminę sudėtį.

    Ką tiksliai rado laboratorijoje

    Laboratoriniai tyrimai patvirtino, kad G. indica audiniuose yra psilocibino ir psilocino – junginių, siejamų su psichodeliniu poveikiu. Tuo pat metu aptiktos ir amatoksinos – vienos pavojingiausių natūralių grybų nuodų grupių.

    Amatoksinos žinomos ir iš žalsvosios musmirės (Amanita phalloides) – jos gali sukelti sunkų kepenų pažeidimą ir baigtis mirtimi. Tad šio grybo „derinys“ kelia ypatingą susidomėjimą, bet kartu primena ir apie apsinuodijimų grybais rizikas.

    Be to, mokslininkai nurodo identifikavę anksčiau neaprašytą amatoksino formą, kurią pavadino alfa-proamanitinu. Tai leidžia manyti, kad naujai aprašyta rūšis gali slėpti ir daugiau iki šiol mokslui nežinomų cheminių junginių.

    Kaip vienas grybas įgijo tokias savybes

    Ne mažiau intriguojanti pasirodė genetinė pusė. Genomo analizės rodo, kad grybas turi genus, reikalingus tiek psilocibino, tiek amatoksinų gamybai.

    Tyrėjai įtaria, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti vadinamasis horizontalus genų perdavimas – kai genetinė informacija perduodama tarp tiesiogiai negiminingų organizmų. Tokiu būdu grybai galėtų „perimti“ genų rinkinius, leidžiančius sintetinti specifinius junginius.

    Autoriai taip pat pažymi, kad genetiniai keliai, susiję su abiejų medžiagų gamyba, Galerina genties evoliucijoje galėjo atsirasti per atskirus įvykius.

    Kodėl grybui reikėtų ir psichodelikų, ir nuodų

    Kol kas lieka atviras klausimas, kam vienam organizmui reikėtų ir psichodelinių medžiagų, ir itin stiprių toksinų. Viena hipotezė – toks „cheminis arsenalas“ gali padėti apsisaugoti nuo gyvūnų, kurie kitaip galėtų grybą suėsti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tiek amatoksinos, tiek psichodeliniai junginiai gali veikti grybus mintančius organizmus, tačiau tiksli šios kombinacijos funkcija dar bus tiriama.

  • Mikrodozavimas ar maisto papildai? Ekspertė įspėja: internete siūlo pavojingą klastotę

    Socialiniuose tinkluose ir interneto parduotuvėse vis dažniau reklamuojamas vadinamasis mikrodozavimas, tačiau po šiuo terminu neretai slepiami visiškai skirtingi dalykai. Vienu atveju tai gali būti legalūs maisto papildai iš vaistinių grybų, pavyzdžiui, liūto karčių ar reishi, kitu – neteisėtai platinami psilocibino turintys produktai, galintys veikti sąmonę.

    Specialistai pabrėžia, kad tikrasis mikrodozavimas siejamas būtent su psilocibinu, tai yra psichiką veikiančia medžiaga, kuri tiesiogiai veikia centrinę nervų sistemą. Tokios medžiagos vartojimas be medicininės priežiūros gali sukelti ne tik trumpalaikius pojūčių pokyčius, bet ir rimtesnius psichikos sutrikimus, ypač jei žmogus turi polinkį į nerimo ar nuotaikos sutrikimus.

    Kodėl rinka yra nekontroliuojama?

    Didžiausia problema ta, kad daugelyje šalių, taip pat ir Ukrainoje, nėra registruotų receptinių ar nereceptinių vaistų su psilocibinu, skirtų laisvam pardavimui. Tai reiškia, kad viskas, kas internete pateikiama kaip psilocibino mikrodozės kapsulės ar lašai, realiai patenka į šešėlinę rinką ir nėra prižiūrima pagal įprastus vaistų kokybės reikalavimus.

    Dėl šios priežasties pirkėjas dažnai nežino, ką tiksliai gauna. Produktas gali būti pristatomas kaip papildas, tačiau sudėtis, žaliavos kilmė ir realus veikliųjų medžiagų kiekis dažniausiai nėra patikrinami nepriklausomose laboratorijose.

    Didžiausios rizikos: nuo nulio iki kritinės dozės

    Nelegaliuose produktuose pavojingiausia yra standartų nebuvimas. Nėra patikimų dozavimo gairių ir kokybės kontrolės, todėl vienoje kapsulėje veikliosios medžiagos gali nebūti visai, o kitoje jos gali būti tiek, kad vietoj žadėto susikaupimo ar energijos pasireikštų ryškios haliucinacijos ir panikos reakcijos.

    Dar viena rizika yra užterštumas: netinkamai apdorota žaliava gali turėti pelėsių, sunkiųjų metalų ar kitų priemaišų. Tokios priemaišos ypač pavojingos, jei produktai vartojami reguliariai ir ilgą laiką, nes poveikis gali kauptis.

    Ką rodo mokslas ir kuo skiriasi klinikiniai tyrimai?

    Moksliniai tyrimai pasaulyje iš tiesų vertina psilocibino potencialą gydant gydymui atsparią depresiją ar potrauminio streso sutrikimą, tačiau tokie bandymai vyksta griežtai kontroliuojamomis sąlygomis. Dalyviai atrenkami pagal aiškius kriterijus, o procesą prižiūri gydytojai specialistai, užtikrinantys saugumo protokolus.

    Esminis skirtumas tas, kad klinikiniuose tyrimuose naudojami tiksliai dozuoti, medicininės kokybės preparatai, o ne anoniminiai mišiniai iš interneto. Todėl bandymai, kuriuos žmonės atlieka savarankiškai, siekdami greitesnio darbo tempo, nemigos nugalėjimo ar tariamo produktyvumo šuolio, mediciniškai laikomi ne atsargiu eksperimentu, o didelės rizikos elgesiu.

    „Pirkdamas internete tokius produktus žmogus iš esmės žaidžia rusišką ruletę su savo sveikata“, – teigė ekspertė.

    Gydytojai primena, kad jei žmogus patiria nuotaikos svyravimus, nemigą ar nerimą, saugiausias kelias yra kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus. Savarankiškas psichiką veikiančių medžiagų vartojimas, ypač nežinant sudėties ir dozės, gali baigtis ne geresne savijauta, o ilgalaikėmis psichikos ir nervų sistemos problemomis.

  • Mokslininkai: viena psilocibino dozė per kelias dienas sumažino depresiją – poveikis truko mėnesius

    Mokslininkai: viena psilocibino dozė per kelias dienas sumažino depresiją – poveikis truko mėnesius

    Naujas tyrimas rodo, kad vienkartinė psilocibino dozė, suteikiant psichologinį palaikymą, daliai žmonių su pasikartojančia depresija galėjo greitai sumažinti simptomus. Pagerėjimas buvo fiksuojamas per kelias dienas, o daliai dalyvių išliko kelis mėnesius.

    Tyrimas publikuotas „JAMA Network Open“ ir jame dalyvavo 35 asmenys, turintys pasikartojančios depresijos diagnozę. Dalyviai atsitiktinai buvo suskirstyti į psilocibino ir placebo grupes, o abi grupės gavo paruošiamąjį ir vėlesnį psichologinį palaikymą.

    Placebui pasirinktas vitaminas B3, kuris gali sukelti kai kuriuos laikinius fizinius pojūčius, pavyzdžiui, odos paraudimą, taip bandant priartėti prie tikrojo preparato sukeliamos patirties. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad psilocibinas dažnai sukelia ryškią pakitusią būseną, todėl dalyviai neretai atspėja, kurią priemonę gavo.

    Praėjus 8 dienoms, psilocibino grupėje nuotaikos ir depresijos simptomų rodikliai vidutiniškai gerėjo labiau nei placebo grupėje. Pasibaigus 6 savaičių stebėsenai, daugiau nei pusei psilocibino grupės dalyvių nebeatitiko depresijos diagnostiniai kriterijai, o placebo grupėje panašų pagerėjimą pasiekė vienas žmogus.

    Tyrėjai dalyvius stebėjo vienerius metus, siekdami įvertinti, kiek trunka efektas. Savarankiškai vertinamuose rodikliuose ryškesnis skirtumas tarp grupių išliko kiek ilgiau nei 3 mėnesius, vėliau jis mažėjo, nes dalis placebo grupės dalyvių taip pat ėmė jaustis geriau.

    Autoriai atkreipia dėmesį, kad depresijos simptomai daliai žmonių natūraliai kinta bangomis, todėl vien tik laiko faktorius gali turėti įtakos savijautai. Per stebėseną šiek tiek daugiau nei trečdalis dalyvių abiejose grupėse pradėjo vartoti antidepresantus, vidutiniškai praėjus maždaug 4 mėnesiams nuo tyrimo pradžios.

    Didžiausia problema – aklinimas

    Vienas svarbiausių psilocibino tyrimų iššūkių yra vadinamasis aklinimas, kai dalyviai neturėtų žinoti, ar gavo aktyvią medžiagą, ar placebą. Šiame tyrime, nepaisant vienodų kapsulių ir aktyvaus placebo, beveik visi dalyviai teisingai atspėjo savo grupę.

    Tokiose studijose tai ypač svarbu, nes lūkesčiai gali keisti savijautos vertinimą ir simptomų reportavimą. Jei žmogus patiria aiškiai atpažįstamą psilocibino poveikį, gali sustiprėti tikėjimas, kad gydymas padės, o placebo grupėje nusivylimas gali veikti priešingai.

    Tyrime gydymas apskritai buvo toleruojamas, tačiau du dalyviai patyrė nerimą, kuris tęsėsi kelias savaites. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios intervencijos klinikinėje praktikoje vertinamos tik kaip mediciniškai griežtai kontroliuojamos, su atranka, saugumo protokolais ir psichologiniu palaikymu.

    Ką tai reiškia gydymui?

    Iki šiol nemažai psilocibino tyrimų buvo orientuoti į gydymui atsparią depresiją, kai įprasti metodai nepadeda. Šis darbas papildo duomenis, kad galimas poveikis pasireiškia ir esant dažnesnėms, pasikartojančioms depresijos formoms, tačiau išvados dėl masto ir ilgalaikės naudos dar reikalauja didesnių imčių.

    Autorių teigimu, svarbiausias ateities uždavinys yra tiksliau atskirti biologinį psilocibino poveikį nuo patirties, terapinio konteksto ir lūkesčių įtakos. Nuo to priklausys, kur tokie metodai galėtų atsirasti būsimose psichikos sveikatos paslaugose ir kokie standartai būtų taikomi.

  • Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Psichodelikais paremta terapija, kai psichiatro ar specialiai apmokyto terapeuto prižiūrimas pacientas gauna kontroliuojamą medžiagos dozę ir kartu dalyvauja psichoterapijoje, vis dažniau minima kaip galimas atsakas į augančią psichikos sveikatos krizę. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad su psichikos sutrikimais gyvena daugiau nei 1 mlrd. žmonių, o daliai pacientų įprasti metodai neveikia.

    Kembridžo universiteto psichiatrijos departamento gydytoja ir mokslininkė Liliana Galindo pabrėžia, kad psichiatrijoje naujų gydymo krypčių diegimas juda lėtai, todėl dėmesys psichodelikams auga. Pasak jos, šios medžiagos gali tapti alternatyva tiems, kurie neatsako į įprastą gydymą, pavyzdžiui, sergant atsparia depresija ar potrauminio streso sutrikimu.

    Kaip tai turėtų veikti?

    Iki šiol psichikos sveikatos gydymas dažniausiai remiasi dviem kryptimis: psichoterapija ir vaistais, tokiais kaip antidepresantai. Moksliniai duomenys rodo, kad derinant šiuos metodus pagerėja gydymo rezultatai, tačiau daliai pacientų simptomai išlieka arba grįžta.

    Psichodelikai yra psichoaktyvių medžiagų grupė, kuri veikia smegenų serotonino receptorius ir gali ryškiai keisti suvokimą bei emocijas. Klinikinėje aplinkoje dažniausiai tiriami psilocibinas, MDMA, DMT ir LSD, o skirtingos medžiagos siejamos su skirtingais taikiniais, pavyzdžiui, depresijos ar potrauminio streso simptomais.

    L. Galindo aiškina, kad dalis sutrikimų palaikomi vadinamųjų kognityvinių įstrigimų, kai žmogus ilgą laiką mąsto ir jaučia pagal tas pačias neigiamas schemas. Psichodelikų sukelta patirtis, derinama su terapija, gali padėti laikinai „atlaisvinti“ šias schemas ir sudaryti sąlygas kitokiam trauminių prisiminimų ar įsisenėjusių įsitikinimų apdorojimui.

    Kas šiuo metu arčiausiai patvirtinimo?

    Daugiausia vilčių kol kas siejama su psilocibinu, kuris yra vienas plačiausiai tiriamų junginių gydant depresiją. L. Galindo teigia, kad sintetinė psilocibino forma COMP360, kurią kuria bendrovė „Compass Pathways“, jau yra užbaigusi trečios fazės klinikinius tyrimus, o artimiausiu metu tikimasi paraiškos JAV Maisto ir vaistų administracijai.

    Jei reguliuotojai nuspręstų, kad nauda viršija rizikas, tai galėtų tapti vienu pirmųjų psichodelikų pagrindu sukurtų gydymo būdų, įteisintų kaip receptinis medikamentas. Europoje galutiniai sprendimai priklausytų nuo atskirų šalių ir Europos vaistų agentūros vertinimų, todėl procesas gali užtrukti.

    Teisinės kliūtys ir stigma

    Viena didžiausių problemų išlieka tai, kad daugelyje šalių psichodelikai priskiriami draudžiamoms medžiagoms, todėl tyrimams reikia specialių leidimų. Tai brangina ir lėtina mokslinius projektus, mažina klinikinių centrų, galinčių atlikti tyrimus, skaičių ir apsunkina medžiagų tiekimą.

    Kita kliūtis yra visuomenės stigma, nes psichodelikai dažnai siejami su pramoginiu vartojimu ir nekontroliuojamomis pasekmėmis. Ekspertai pabrėžia, kad medicininė psichodelikų terapija iš esmės skiriasi: svarbi dozė, paciento atranka, pasiruošimas, saugi aplinka, nuolatinė priežiūra ir vėlesnės terapinės sesijos.

    „Reikia pasirūpinti visomis aplinkos detalėmis, tokiomis kaip garsas ir šviesa, o viso proceso metu žmogų turi lydėti apmokytas specialistas, kuris gali padėti“, – sakė L. Galindo.

    Pasak jos, galiausiai svarbiausias tikslas būtų, kad tokios terapijos netaptų tik privačių klinikų privilegija, o būtų prieinamos pacientams, kuriems jų labiausiai reikia. Tuo pat metu mokslininkai pabrėžia, kad dar būtina tiksliau apibrėžti, kam šis gydymas tinka geriausiai, kokios rizikos grupės ir kokie saugumo protokolai turėtų tapti privalomi.

  • Mokslininkai nustebino: viena psilocibino dozė gali keisti smegenis ir savijautą ištisą mėnesį

    Mokslininkai nustebino: viena psilocibino dozė gali keisti smegenis ir savijautą ištisą mėnesį

    Naujas tyrimas rodo, kad vienkartinė psilocibino dozė gali sukelti ne tik trumpalaikę psichodelinę patirtį, bet ir ilgiau išliekančius smegenų veiklos bei savijautos pokyčius. Mokslininkai teigia, kad daliai žmonių šie efektai gali būti juntami maždaug mėnesį.

    Psilocibinas yra psichoaktyvus junginys, natūraliai randamas kai kuriuose grybuose. Pastaraisiais metais jis vis dažniau tiriamas kaip potenciali priemonė gydant depresiją, nerimą ar priklausomybes, tačiau šįkart dėmesys sutelktas į sveikus, anksčiau jo nevartojusius dalyvius.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrime dalyvavo 28 sveiki savanoriai, kurie psilocibino iki tol nebuvo bandę. Jie dalyvavo dviejose sesijose: pirmoje gavo 1 miligramą, kuris dažnai laikomas placebo doze, o po mėnesio antroje sesijoje gavo 25 miligramus, galinčius sukelti ryškią psichodelinę patirtį.

    Dalyviai pildė psichologinius testus, kuriais vertintas kognityvinis lankstumas, savijauta ir patirties metu gautos įžvalgos. Be to, buvo fiksuojami smegenų veiklos rodikliai, pasitelkiant EEG, funkcinį magnetinį rezonansą ir difuzijos tenzorinį vaizdinimą.

    EEG matavimai atlikti prieš sesiją ir praėjus 1, 2 bei 4,5 valandos po dozės, o magnetinio rezonanso tyrimai kartoti prieš psilocibino sesiją ir praėjus mėnesiui. Tyrėjai pažymi, kad dėl akivaizdaus patirties skirtumo daliai dalyvių buvo lengva atspėti, kurioje sesijoje gauta didesnė dozė.

    Ką parodė smegenų duomenys

    Analizuodami duomenis mokslininkai išskyrė ryšį tarp laikinai padidėjusios smegenų entropijos ir kitą dieną fiksuotų psichologinių įžvalgų. Entropija šiame kontekste apibūdina, kiek įvairiai ir plačiai svyruoja smegenų aktyvumo modeliai.

    Tyrėjų teigimu, didesnė entropija psilocibino poveikio metu ir stipresnės įžvalgos kitą dieną buvo susijusios su didesniu savijautos pagerėjimu po mėnesio. Kitaip tariant, ne vien pati medžiaga, bet ir patirties „turinys“ bei subjektyvus prasmingumas gali būti svarbi ilgalaikio efekto dalis.

    „Jau žinojome, kad psilocibinas gali būti naudingas gydant psichikos sutrikimus, tačiau dabar geriau suprantame, kaip tai gali veikti“, – sakė neurologas Robinas Carhartas-Harrisas.

    Kodėl tai svarbu ir kokie ribotumai

    Rezultatai papildo augantį mokslinių darbų lauką, kuriame psichodelikai vertinami ne kaip pramoginės medžiagos, o kaip galimos terapijos priemonės griežtai kontroliuojamoje klinikinėje aplinkoje. Praktikoje tai reiškia, kad ateityje daugiau dėmesio gali būti skiriama ne tik dozei, bet ir vadinamajam set ir setting, tai yra žmogaus psichologinei būsenai bei aplinkai.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nedidelės apimties tyrimas, atliktas su sveikais dalyviais, todėl išvadų negalima tiesiogiai perkelti į klinikinį depresijos ar priklausomybių gydymą. Be to, entropijos idėja kaip universalaus psichodelinės būsenos žymens sulaukia kritikos, o patys autoriai pripažįsta, kad gali būti dar neatrasti pakankamai jautrūs būdai tiksliai fiksuoti ilgalaikius funkcinius smegenų pokyčius.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“. Specialistai pabrėžia, kad psilocibino vartojimas be medicininės priežiūros gali kelti rizikų, ypač žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų ar vartojantiems tam tikrus vaistus.