Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrinėjusi pietrytinę Indijos vandenyno dalį, aptiko tai, ką patys vadina išskirtiniu radiniu: didžiausią iki šiol žinomą banginių fosilijų sankaupą. Atrasta vadinamojoje Diamantinos zonoje – giliavandenių lūžių ir įdubų sistemoje, kuri laikoma viena sunkiausiai pasiekiamų Žemės vietų.
Ši teritorija driekiasi kelių kilometrų gylyje, vietomis nusileidžiant iki daugiau nei 7 000 metrų. Ten vyrauja beveik visiška tamsa, temperatūra artima 0 laipsnių Celsijaus, o slėgis šimtus kartų didesnis nei paviršiuje, todėl tyrimams reikalinga specializuota technika.
2023 metais ekspedicija pasitelkė pilotuojamą batiskafą „Fendouzhe“, skirtą ekstremaliems gyliams, ir atliko 32 nėrimus. Iš pradžių tikėtasi aptikti pavienių skeletų, tačiau rezultatai pranoko lūkesčius: užfiksuotos 476 vietos su banginių fosilijomis ir dar penkios šiuolaikinės vietos, kur neseniai nugaišusių gyvūnų liekanos tapo gyvybės židiniais.
Tokie į dugną nusileidžiantys banginių kūnai giliavandeniams ekosistemoms yra ypač svarbūs, nes sukuria vadinamuosius kritusių banginių „oazes“. Pirmiausia prie liekanų susitelkia maitėdos, vėliau darbą perima bakterijos, o ilgainiui net kaulai tampa buveine specializuotiems organizmams, todėl maisto ir energijos šaltinis gali veikti dešimtmečius.
Diamantinos zonoje ant liekanų ir aplink jas mokslininkai stebėjo įvairius giliavandenius organizmus, įskaitant medūzas, hidroidus, jūrų agurkus, moliuskus ir vėžiagyvius. Tai sustiprina prielaidą, kad net atšiauriausiose vietose gyvybė gali klestėti, jei atsiranda stabilus maistinių medžiagų šaltinis.
Milijonų metų senumo kaulai
Ypatingą įspūdį paliko fosilijų amžius: analizės parodė, kad seniausios liekanos siekia apie 5,3 milijono metų. Tai reiškia, kad dalis rastų banginių gyveno gerokai anksčiau, nei Žemėje atsirado žmogus, o pats regionas ilgą laiką galėjo veikti kaip natūrali sankaupos vieta.
Tarp fosilijų aptikta ir šiuolaikinėms grupėms priskiriamų banginių, ir visiškai išnykusių formų. Vienu reikšmingiausių radinių įvardytas naujai aprašytas rūšies pavadinimas „Pterocetus diamantinae“, papildantis žinias apie banginių evoliuciją ir jų paplitimą skirtingais geologiniais laikotarpiais.
Kodėl liekanos susitelkė vienoje vietoje?
Mokslininkus sudomino ne tik fosilijų kiekis, bet ir neįprastai didelė jų koncentracija. Viena iš hipotezių teigia, kad ši vieta milijonus metų galėjo būti banginių migracijos ir maitinimosi koridoriuje, todėl čia natūraliai dažniau atsidurdavo nugaišę gyvūnai.
Kita svarbi detalė – dugno reljefas: piltuvo formos įdubos galėjo veikti kaip savotiškos spąstai, nukreipiantys į dugną krentančius kūnus į tą pačią zoną. Be to, palyginti mažas nuosėdų kaupimosi greitis galėjo padėti kaulams išlikti neįprastai geros būklės labai ilgą laiką.
Tyrėjai neatmeta, kad panašių „kapinynų“ gali būti ir kitose pasaulio vietose, tačiau jų aptikimą riboja menkas giliavandenių teritorijų ištirtumas. Kuo sparčiau tobulėja giliavandenių tyrimų technologijos, tuo didesnė tikimybė, kad tokios sankaupos bus atrastos ir kituose vandenynų regionuose.