CP v2

Tag: Puma

  • Mokslininkai nustebo: Amerikos gepardu laikytas plėšrūnas nebuvo gepardas – paaiškėjo kas jis

    Mokslininkai nustebo: Amerikos gepardu laikytas plėšrūnas nebuvo gepardas – paaiškėjo kas jis

    Naujas tyrimas verčia perrašyti vieną įdomiausių Šiaurės Amerikos ledynmečio istorijų: taip vadintas amerikietiškas gepardas iš tiesų nebuvo tikras gepardas. Išsamūs senovinės DNR ir stabiliųjų izotopų duomenys parodė, kad šis greitasis plėšrūnas priklausė kitai kačių giminės šakai, nei manyta dešimtmečius.

    Mokslininkai analizavo keturis fosilijų pavyzdžius, priskiriamus rūšiai Miracinonyx trumani, rastus skirtinguose regionuose. Vienas pavyzdys aptiktas Vajominge ir datuojamas maždaug prieš 23 000 metų, dar trys – Jukone, kurių amžius siekia daugiau nei 30 000 metų. Būtent genetinis palyginimas leido tiksliau nustatyti tikrąją šio plėšrūno vietą kačių evoliucijos medyje.

    Kuo jis buvo iš tikrųjų?

    Genetiniai rezultatai rodo, kad Miracinonyx trumani buvo artimesnis šiuolaikinei pumai, o ne Afrikos gepardui. Išoriškai jis priminė gepardą dėl panašių prisitaikymų bėgimui: liaunesnio kūno, ilgų galūnių ir kvėpavimą palaikančių nosies struktūrų, kurios padeda greitai gauti daugiau deguonies.

    „Labai sunku įsivaizduoti priešistorinę rūšį, kurios niekada nematėme, jos nelyginant su tuo, ką pažįstame šiandien“, – sakė tyrimo autorė Molly Cassatt-Johnstone.

    Pasak jos, toks lyginimas kartais užgožia realų evoliucinį kelią ir gyvūno elgsenos įvairovę, todėl nauji genetiniai metodai tampa svarbūs, kai vien iš kaulų formos padaryti išvadas per rizikinga. Tyrėjai pabrėžia, kad konvergentinė evoliucija, kai skirtingos rūšys įgyja panašius bruožus dėl panašių gyvenimo sąlygų, čia galėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį.

    Nuo Arkties iki pietų: netikėta mityba

    Tyrimas taip pat praplėtė šio plėšrūno geografinį paveikslą: patvirtinus, kad Jukono fosilijos priklauso tai pačiai rūšiai, jos paplitimo arealas tapo gerokai platesnis. Mokslininkai aiškina, kad ledynai galėjo sukurti natūralias barjerų zonas, atskyrusias šiaurines ir pietines populiacijas.

    Stabiliųjų azoto izotopų analizė atskleidė dar vieną netikėtumą: šiaurinė populiacija, panašu, dalį raciono grindė žuvimi, įskaitant lašišas. Tokia mityba palieka aiškų cheminį pėdsaką kauluose, todėl tyrėjai galėjo atskirti, ar gyvūnas daugiausia maitinosi sausumos žinduoliais, ar dažniau rinkosi vandens išteklius.

    „Ši rūšis turėjo milžinišką arealą – nuo Arkties iki žemyninės JAV dalies, ir skirtinguose pakraščiuose demonstravo skirtingą specializaciją“, – sakė paleoekologas Matthew Wooler.

    Prisitaikymas prie šviesos ir išnykimo mįslė

    Tyrėjai taip pat aptiko genetinių pokyčių, susijusių su cirkadinių ritmų reguliavimu. Tai gali reikšti prisitaikymą prie ekstremalių šviesos ciklų šiaurės platumose, kur vasarą diena itin ilga, o žiemą šviesos beveik nėra.

    Vis dėlto išnykimo istorija išlieka ne iki galo aiški. Mokslininkai pažymi, kad šios rūšies nykimas, panašu, buvo lėtas, o ne staigus, ir tai galėjo sumažinti jos gebėjimą laiku persiorientuoti, kai pleistoceno pabaigoje klimatas pradėjo sparčiai šilti, keitėsi ekosistemos ir grobio struktūra.

    Šis darbas papildo vis augantį tyrimų lauką, kuriame senovinė DNR ir izotopų metodai leidžia tikslinti senas prielaidas apie ledynmečio fauną. Tai ypač svarbu vertinant, kaip greitai aplinkos pokyčiai gali pakeisti rūšių paplitimą, mitybą ir išlikimo galimybes.

  • Jaguarundis: Pietų Amerikos katė, primenanti ūdrą, stebina dienine medžiokle ir plaukimu

    Šis plėšrūnas paplitęs nuo šiaurinės Meksikos per Centrinę Ameriką iki didelės Pietų Amerikos dalies į rytus nuo Andų, pasiekdamas centrinę Argentiną. Istoriškai jis fiksuotas ir pietų Teksase, tačiau JAV teritorijoje dabar dažniausiai laikomas išnykusiu.

    Jaguarundis priklauso kačių šeimai ir yra artimas pumos giminaitis, nors pavadinimas gali klaidinti siejant su jaguaru. Mokslinėje klasifikacijoje jis priskiriamas vadinamajai pumų linijai, kuriai taip pat priskiriamas gepardas.

    Jaguarundis išsiskiria aptakia kūno forma: nedidelė, kiek suplota galva, trumpas snukis, ilga uodega ir žemas siluetas. Suaugę individai dažniausiai sveria apie 4,5–9 kilogramo, o patinai paprastai stambesni už pateles.

    Jo kailis dažniausiai vienos spalvos, o pasitaikančios atmainos svyruoja nuo tamsiai rudos ar juodai rudos iki pilkos ir gelsvai rausvos. Jaunikliai kartais būna dėmėti, tačiau augant dėmės paprastai išnyksta.

    Ši katė stebina gebėjimu prisitaikyti prie skirtingų buveinių: aptinkama miškuose, sausringuose krūmynuose, savanose, mangrovėse, taip pat vietovėse, kur yra priedanga. Dažnai ji fiksuojama netoli tekančio vandens, o kai kuriose Andų regiono šalyse stebėta ir didesniame aukštyje, iki maždaug 3 200 metrų.

    Jaguarundis daug laiko praleidžia ant žemės ir yra efektyvus smulkios grobio medžiotojas. Jo racioną sudaro graužikai, ropliai, varlės, vabzdžiai ir kiti bestuburiai, antžeminiai paukščiai, o kai kada ir žuvys.

    Pasitaikius progai, jis gali pulti ir didesnį grobį, pavyzdžiui, triušius ar šarvuočius, taip pat naminius paukščius. Būtent dėl to kai kuriuose regionuose jaguarundžiai konfliktuoja su ūkininkais.

    Skirtingai nei daugelis tropikų smulkiųjų kačių, jaguarundis neretai būna aktyvus dieną ir vakare. Toks dieninis aktyvumas laikomas viena iš priežasčių, kodėl žmonės jį pastebi rečiau nei kitas kates, nes jis renkasi tankesnę augaliją ir judėjimui naudoja priedangą.

    Nors tai daugiausia antžeminis gyvūnas, jaguarundis moka laipioti medžiais, o ilga uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą. Taip pat fiksuota, kad jis plaukia ir gali įveikti vandens kliūtis, todėl neretai siejamas su vandens telkinių kaimynyste.

    Gyvenimo būdas dažniausiai vienišas, tačiau kartais sutinkamos poros arba patelės su paaugusiais jaunikliais. Įdomu tai, kad ši katė yra gana „kalbi“: aprašyta keliolika skirtingų garsų, tarp jų švilpimas, čirškėjimas ir kiti signalai, kuriais individai komunikuoja.

    Tarptautiniu mastu jaguarundis dažnai vertinamas kaip rūšis, kuriai šiuo metu negresia išnykimas, tačiau atskirose teritorijose populiacijos gali mažėti. Pagrindinės priežastys siejamos su buveinių nykimu, kai natūralias teritorijas keičia intensyvus žemės ūkis, taip pat su persekiojimu dėl žalos naminiams paukščiams.