Ukrainoje suskaičiuojama daugiau kaip 100 purvo ugnikalnių, įskaitant ir šiandien pasireiškiančius, ir jau nurimusius, tačiau moksliškai jie nėra tikrieji ugnikalniai. Geologai pabrėžia, kad purvo ugnikalnių išmetimai siejami ne su magma, o su nuosėdinėse storymėse susikaupusių dujų, vandens ir smulkiagrūdžių uolienų slėgiu.
Tikru ugnikalniu laikomas darinys, kuris dabartyje ar praeityje išsiveržė lava ar kitais magmos produktais, todėl pagrindinis kriterijus yra ryšys su magminiais procesais. Purvo ugnikalniai gali atrodyti panašiai į kūginius kalnelius, tačiau jų „išsiveržimus“ sukelia visai kitos priežastys.
Kur Ukrainoje yra ugnikalnių pėdsakų
Ukrainoje aptinkama užgesusių, labai seniai aktyvių ugnikalnių, kurių veikla baigėsi gerokai iki žmogaus pasirodymo. Jauniausi užgesę vulkaniniai dariniai siejami su Užkarpatės Vulkaniniu kalnagūbriu, besidriekiančiu maždaug 100 kilometrų ruože tarp Užhorodo ir Chusto.
Kryme geriausiai žinomas Karadago masyvas, susiformavęs dar juros laikotarpiu, o kai kurie itin seni vulkanizmo pėdsakai siejami su Ukrainos skydu. Tokiose vietovėse paties „vulkano kūno“ dažnai nebematyti, tačiau apie seną magminę istoriją liudija išlikusios vulkaninės kilmės uolienos.
Purvo ugnikalniai: kas juos „pažadina“
Daugiausia aktyvių purvo ugnikalnių tradiciškai minima Kerčės pusiasalyje ir gretimuose regionuose aplink Kerčės sąsiaurį. Šie dariniai gali būti ir sausumoje, ir po vandeniu, o galingesni išmetimai kartais iškelia tiek medžiagos, kad jūroje trumpam susiformuoja salelės.
Purvo ugnikalniams būtina stora plastiškų, dažniausiai molingų nuosėdinių uolienų storymė, kurioje yra vandens ir dujų. Dujoms ir skysčiams kaupiantis, slėgis didėja, o per silpnesnes žemės plutos zonas mišinys prasiveržia į paviršių, išmesdamas purvą, vandenį, dujas ir uolienų fragmentus.
Geologai atkreipia dėmesį, kad purvo ugnikalnių zonos dažnai sutampa su naftos ir dujų regionais, todėl pats reiškinys kartais vertinamas kaip vienas iš požymių, rodančių angliavandenilių kaupinių tikimybę. Aktyvesni epizodai gali būti susiję ir su seisminiais impulsais, kai net tolimi žemės drebėjimai sujudina gilesnius sluoksnius ir padidina išmetimų tikimybę.
Ar užgesę ugnikalniai gali atgyti?
Geologų vertinimu, teoriškai net ir užgesusios vulkaninės sistemos kada nors galėtų suaktyvėti, tačiau tam reikėtų labai didelių pokyčių giliai Žemės gelmėse. Tokius scenarijus lemtų tektoninių plokščių judėjimas ir procesai, vykstantys dešimčių kilometrų gylyje, todėl praktiniu požiūriu tai laikoma itin menkai tikėtina artimoje ateityje.
Tuo pačiu užgesusių ugnikalnių uolienos išlieka svarbus „archyvas“, leidžiantis atkurti regiono geologinę praeitį. Skirtingi sukietėjusios lavos ir vulkaninių uolienų sluoksniai padeda mokslininkams spręsti apie senovinius išsiveržimus, aplinkos sąlygas, o kai kuriais atvejais net apie tai, kur kadaise buvo jūros baseinai ir kaip keitėsi klimatas.
„Purvo ugnikalnio“ terminas yra vartojamas moksle, tačiau jis dažnai klaidina, nes tai nėra magminis vulkanizmas, o slėgio sukelti procesai nuosėdinėse uolienose, – aiškina geologai.