Mulčiavimas yra vienas paprasčiausių būdų sumažinti piktžoles, ilgiau išlaikyti drėgmę dirvoje ir apsaugoti šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų. Dėl to pušies žievė tapo itin populiariu pasirinkimu gėlynuose, po krūmais ir dekoratyviniais želdiniais. Vis dėlto ji tinka ne visiems augalams, o netinkamai naudojama gali pabloginti augimo sąlygas.
Pušies žievės mulčias lėtina vandens garavimą, todėl dirva ilgiau išlieka drėgna net per karščius. Ji taip pat mažina dirvos paviršiaus eroziją ir slopina piktžolių dygimą, ypač jei paklotas pakankamas sluoksnis. Ilgainiui žievė suyra ir papildo dirvą organine medžiaga, tačiau kartu keičia ir dirvos chemines savybes.
Kam žievė netinka
Pagrindinė rizika susijusi su tuo, kad pušies žievė palaipsniui rūgština dirvą. Tai naudinga rūgščią terpę mėgstantiems augalams, pavyzdžiui, rododendrams, viržiams, šilauogėms ar daliai hortenzijų. Tačiau neutralų ar silpnai šarminį dirvožemį mėgstančioms rūšims tokie pokyčiai gali apsunkinti maisto medžiagų įsisavinimą ir silpninti augimą.
Dažniau jautriai reaguoja levandos, buksmedžiai, budlėjos, taip pat nemaža dalis vaismedžių. Tokiais atvejais augalai gali prasčiau augti, silpniau žydėti ar dažniau rodyti mitybos trūkumų požymius. Jei norisi mulčiuoti būtent šias zonas, verta rinktis neutralesnes alternatyvas arba koreguoti dirvos reakciją pagal konkretaus augalo poreikius.
Šviežia žievė ir azoto trūkumas
Svarbu atkreipti dėmesį, ar žievė yra kompostuota. Šviežiai smulkinta žievė skaidantis „suriša“ azotą, nes mikroorganizmai jį intensyviai naudoja organikai skaidyti. Dėl to augalams trumpuoju laikotarpiu gali pritrūkti azoto, ypač jei dirva ir taip skurdesnė.
Labiausiai tai pajunta jauni sodinukai ir intensyviai augantys augalai: lapai gali smulkėti, šviesėti, augimas lėtėti. Praktinis sprendimas paprastas: rinktis perkompostuotą žievę arba prieš mulčiuojant subalansuotai papildyti dirvą azotu, neperlenkiant lazdos ir atsižvelgiant į sezono laiką.
Dažna klaida: per storas sluoksnis
Mulčiui galioja taisyklė, kad daugiau ne visada geriau. Per storas žievės sluoksnis gali trukdyti vandeniui pasiekti dirvą, o po gausių kritulių ilgiau išlaikyti per didelę drėgmę ir mažinti oro patekimą prie šaknų. Tokiomis sąlygomis šaknys dirba prasčiau, o kai kuriems augalams didėja streso ir ligų rizika.
Ypač pavojinga supilti žievę tiesiai prie kamieno ar krūmo pagrindo, paliekant nuolatinę drėgmę prie žievės ir audinių. Tai gali skatinti puvinį, žaizdų atsiradimą ir patogenų plitimą. Be to, šaltuoju sezonu storas mulčias gali tapti patogia slėptuve graužikams, kurie kartais apgraužia jaunų medžių žievę.
Mulčiavimas išlieka vienu efektyviausių sodo priežiūros būdų, tačiau geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai medžiaga parenkama pagal augalo poreikius ir dirvos savybes. Pušies žievė ypač tinka ten, kur pageidaujama silpnai rūgšti terpė, o jautresnėse vietose verta rinktis alternatyvas arba naudoti ją atsargiai.