CP v2

Tag: Pušynai

  • Lenkijos miškuose plinta naujas grybas „Amerikonas“: kuo jis panašus į baravyką?

    Lenkijos miškuose plinta naujas grybas „Amerikonas“: kuo jis panašus į baravyką?

    Lenkijos miškuose vis dažniau aptinkamas naujas grybų rūšies atstovas – auksabaravykis lieknasis, neretai pravardžiuojamas „Amerikonu“. Šis grybas kilęs iš Šiaurės Amerikos, o į Europą, kaip nurodo mikologiniai šaltiniai, pateko dar XX amžiaus viduryje ir ilgainiui ėmė plisti Baltijos regione.

    Pirmieji radiniai Europoje fiksuoti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o pastaraisiais metais jis vis dažniau minimas ir Lenkijoje. Specialistai pabrėžia, kad rūšies plitimą gali skatinti žmonių veikla, sodinukų ir dirvožemio pervežimas bei šiltėjantis klimatas, didinantis palankias sąlygas naujiems grybams įsitvirtinti.

    Kaip atpažinti „Amerikoną“?

    Išvaizda auksabaravykis lieknasis primena baravyką, todėl nepatyrę grybautojai gali jį supainioti su kitomis rūšimis. Jo kepurėlė paprastai išgaubta, dažniausiai tamsiai ruda, matinė, kartais su rusvais atspalviais, o skersmuo gali siekti nuo 4 iki 20 centimetrų.

    Kotas dažniausiai užauga iki 15 centimetrų, yra gana lieknas, gelsvos ar persikinės spalvos. Kai kuriems egzemplioriams būdingos išilginės vagelės ar briaunelės, kurios gali tapti vienu iš papildomų atpažinimo požymių.

    Kur jo ieškoti ir ar jis valgomas?

    Šis grybas dažniausiai auga pušynuose, mėgsta smėlingą dirvožemį, todėl gali pasitaikyti ir šiluose, viržynuose ar net kopų tipo buveinėse. Ieškant patariama dairytis prie paprastosios pušies ar kalninės pušies.

    Auksabaravykis lieknasis laikomas valgomu, tačiau dėl skonio vertinimai skiriasi: vieni mini švelnų, kiek riešutinį poskonį, kiti teigia, kad aromatas menkai juntamas. Kai kuriose šalyse ši rūšis nėra įprastai prekiaujama turgavietėse, todėl dažniausiai ji atsiduria tik grybautojų krepšiuose.

    Svarbiausia taisyklė grybaujant

    Net jei grybas atrodo pažįstamas, specialistai ragina nepasikliauti vien panašumu į baravyką. Apsinuodijimai grybais dažniausiai įvyksta dėl supainiojimo, todėl neaiškių radinių geriau neimti ir palikti miške.

    „Jeigu nesate visiškai tikri dėl grybo rūšies, jo nerinkite ir nevalgykite, o dėl identifikavimo kreipkitės į specialistus“, – primena visuomenės sveikatos ekspertai, akcentuodami, kad konsultacija gali padėti išvengti rimtų sveikatos pasekmių.

  • Grybas kaip kalafioras: šį miško trofėjų jau galima rinkti ir Lietuvoje – kaip atpažinti

    Grybas kaip kalafioras: šį miško trofėjų jau galima rinkti ir Lietuvoje – kaip atpažinti

    Atrodo kaip kopūstas, bet tai grybas

    Pušynuose kartais pasitaiko neįprastas radinys, primenantis žiedinį kopūstą ar kalafiorą. Tai sėdūnas, dar vadinamas „miško kopūstu“, kuris vietoj įprastos kepurėlės ir koto sudaro tankų, banguotų skiaučių gniutulą.

    Jauni vaisiakūniai būna šviesiai kreminiai, todėl ryškiai išsiskiria tamsios žievės ir samanų fone. Dėl išvaizdos jis neretai laikomas grybautojo trofėjumi, nes pastebėjus sunku supainioti su kitais grybais.

    Kur ieškoti ir kada prasideda sezonas

    Sėdūnas labiausiai siejamas su spygliuočiais, ypač pušimis. Dažniausiai jis auga prie kamieno pagrindo arba ant stambių, atidengtų šaknų, todėl šiuo atveju naršyti tankius brūzgynus paprastai nėra prasmės.

    Sezonas įprastai prasideda vasaros pabaigoje: pirmieji egzemplioriai gali pasirodyti liepos mėnesį, bet patikimiausia jo dairytis nuo rugpjūčio. Daugiausia radinių paprastai pasitaiko rugsėjį ir spalį, o šiltesniais metais grybą galima aptikti ir lapkritį.

    Šis grybas kartais užauga įspūdingas ir gali sverti kelis kilogramus. Ypač dideli egzemplioriai yra reti, tačiau būtent dėl dydžio ir neįprastos formos sėdūnas dažnai tampa išskirtiniu radiniu nuotraukai ir krepšiui.

    Skonis, tekstūra ir svarbiausia taisyklė virtuvėje

    Skirtingai nei daugelis minkštesnių miško grybų, sėdūnas išlieka standesnis, maloniai traškus ir gerai laiko struktūrą net po ilgesnio terminio apdorojimo. Skonyje dažnai jaučiamos riešutinės natos ir ryškesnis spygliuočių miško aromatas.

    Švelniausi paprastai būna jauni vaisiakūniai, o senesni gali tapti kietesni ir kiek plaušingesni. Dėl to grybautojai dažniau renkasi mažesnius, šviesius egzempliorius.

    Didžiausias iššūkis virtuvėje yra kruopštus valymas, nes banguota sandara lengvai prikaupia spyglių, smėlio ir miško šiukšlių. Patariama nupjauti kietą pagrindą, grybą susmulkinti ir kelis kartus nuplauti šaltame vandenyje, kol dugne nebeliks nešvarumų.

    Paruoštas sėdūnas tinka kepti svieste su česnaku ir žolelėmis, troškinti su grietinėle, dėti į kiaušinienę ar patiekalus su kruopomis. Dėl tvirtos tekstūros jis neretai naudojamas ir kaip sodresnė alternatyva troškiniams.

  • Polesės miškuose rugpjūčio pabaigoje pražydo viržiai: visžalis krūmelis paskelbė rudens pradžią

    Tokį gamtos reiškinį socialiniuose tinkluose užfiksavo kelionių tinklaraštininkė Natalija Oksenjuk, pasidalijusi vaizdo įrašu iš miško proskynų. Žydėjimas sutampa su vasaros ir rudens sandūra, todėl viržynai dažnai vadinami vienu ryškiausių artėjančio rudens ženklų.

    Žydi paprastasis viržis, kompaktiškas visžalis krūmelis, paprastai užaugantis maždaug 30–70 centimetrų aukščio. Jo smulkūs rausvai alyviniai žiedai susitelkę tankiuose žiedynuose šakelių viršūnėse, o didesni sąžalynai iš tolo atrodo kaip vientisas spalvotas kilimas.

    Viržiai laikomi nereikliais augalais: jie geriausiai jaučiasi skurdžiuose smėlinguose ir rūgščiuose dirvožemiuose. Būtent todėl dažniausiai aptinkami pušynuose, saulėtose proskynose bei kirtavietėse, kur mažesnė konkurencija su kitais augalais.

    Viržių žydėjimas turi ir praktinę reikšmę gamtai. Kai daugelis augalų jau baigia sezoną, viržiai vis dar išskiria nektarą, tad tampa vienu paskutinių reikšmingų maisto šaltinių bitėms prieš žiemą.

    Dideli viržynai gali prisidėti prie vėlyvo medunešio, kai natūralių žydinčių augalų pasirinkimas smarkiai sumažėja. Dėl šios priežasties viržiai kai kuriose vietovėse vertinami ne tik kaip kraštovaizdžio puošmena, bet ir kaip svarbi ekosistemos dalis.

    Žmonės viržius nuo seno naudojo ne vien grožėjimuisi. Istoriškai jie siejami su liaudies medicina, taip pat buvo naudojami dažams ir rauginimo medžiagoms, o iš šakelių rišamos šluotos.

    Nors šiandien viržiai dažniau pastebimi kaip sezoniškas miškų akcentas, jų paplitimas pušynuose primena, kaip augalai prisitaiko prie skurdžių sąlygų. Toks žydėjimas Polesėje kasmet tampa savotišku gamtos kalendoriaus puslapiu, žyminčiu artėjančią rudens pradžią.

  • Grybautojai trina rankas: jau netrukus miškuose – tikras bagniako (mašlako) bumas

    Grybautojai trina rankas: jau netrukus miškuose – tikras bagniako (mašlako) bumas

    Koks tai grybas ir kur jo ieškoti

    Bagniakas, dar vadinamas mašlaku marguoju (lot. Suillus variegatus), yra plačiai Europoje paplitęs vamzdelinių grybų rūšies atstovas. Lietuvoje jis gana dažnas, o geriausiai dera ten, kur vyrauja pušynai ir skurdžios, rūgštesnės, smėlingos dirvos.

    Šis grybas dažniausiai aptinkamas spygliuočių arba mišriuose miškuose, ypač po pušimis, taip pat viržynuose ir kiek drėgnesnėse vietose. Svarbiausias orientyras – tinkama buveinė: jei miške daug pušų ir smėlio, tikimybė rasti bagniakų stipriai išauga.

    Kaip atpažinti bagniaką

    Bagniako kepurėlė paprastai siekia apie 5–14 centimetrų skersmens. Jaunų grybų ji pusapvalė, vėliau plokštėja, o spalva gali kisti nuo gelsvos ar gelsvai pilkos iki alyvuogių atspalvių, ilgainiui pereidama į ochrinę rusvą.

    Apačioje vietoje lakštelių yra vamzdeliai: iš pradžių jie gelsvi ar šviesiai oranžiniai, vėliau tamsėja. Paspaudus vamzdeliai gali pamėlynuoti ir pamažu paruduoti – tai įprastas požymis, padedantis atpažinti rūšį.

    Kotas dažniausiai būna 4–10 centimetrų aukščio, 2–4 centimetrų storio, lygus, dažnai kiek pastorėjęs prie pagrindo. Kvapas daugeliui primena spyglius ar miško paklotę, ypač kai grybas šviežias.

    Kada prasideda sezonas ir kaip jį lemia orai

    Bagniakai paprastai pradeda rodytis vasaros pradžioje, o gausesnis derėjimas dažniausiai fiksuojamas vasaros pabaigoje ir rudenį. Daugelyje regionų pikas sutampa su laikotarpiu nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio, o gausiausiai jų randama rugsėjį.

    Derėjimą labiausiai lemia krituliai ir šiluma: po lietingesnių periodų, kai naktimis nėra šalnų, grybai miškuose pasirodo greičiau ir gausiau. Jei vasaros pabaiga būna sausesnė, „bangos“ dažniau būna trumpesnės ir labiau priklausomos nuo pavienių liūčių.

    Ar bagniakas valgomas ir kam tinka virtuvėje

    Bagniakas yra valgomas grybas, nors dažnai priskiriamas vidutinės vertės kategorijai dėl tekstūros ir skonio intensyvumo. Jis ypač tinka marinuoti, taip pat padažams, kai norisi švelnesnio, miško aromatą primenančio skonio.

    Renkant grybus svarbu vadovautis įprastomis saugumo taisyklėmis: imti tik gerai atpažįstamus grybus, vengti peraugusių ar sukirmijusių, o paruošiant namuose – kruopščiai nuvalyti ir termiškai apdoroti. Jei kyla abejonių dėl rūšies, geriau grybą palikti miške.