CP v2

Tag: Pyrex

  • „Pyrex“ gali sprogti orkaitėje: taisyklės, kurios padeda išvengti stiklo šukių virtuvėje

    Stikliniai kepimo indai, tokie kaip „Pyrex“, daugeliui atrodo patikimi, tačiau net ir ant pakuotės matoma žyma, kad indas tinkamas orkaitei, negarantuoja, jog jis neatlaikys kasdienio naudojimo. Virtuvėje pasitaikantys sprogstantys stiklo indai dažniausiai siejami su vadinamuoju šiluminiu smūgiu, kai stiklas patiria staigų temperatūros pokytį.

    Ekspertai pabrėžia, kad rizika išauga tada, kai karštas indas pastatomas ant šalto, drėgno ar akmeninio stalviršio, arba kai iš šaldiklio ar šaldytuvo indas keliauja tiesiai į įkaitusią orkaitę. Tokiais atvejais skirtingos indo vietos plečiasi nevienodai, susidaro įtempimai ir stiklas gali skilti ar subyrėti į šukes.

    Senas ir naujas „Pyrex“ skirtumas

    „Pyrex“ istorija prasidėjo 1915 metais, o ankstyvieji gaminiai dažnai buvo gaminami iš borosilikatinio stiklo, kuris geriau atlaiko staigius temperatūros pokyčius. Vėliau dalis produkcijos, ypač JAV rinkai, perėjo prie grūdinto sodos kalkių stiklo, kuris paprastai atsparesnis smūgiams, bet jautresnis staigiems temperatūrų šuoliams.

    Dėl to namuose galima turėti skirtingų savybių „Pyrex“ indų, net jei jie atrodo panašūs. Vien pagal užrašą ar logotipo stilių patikimai nustatyti stiklo sudėtį sudėtinga, todėl saugiausia laikytis tų pačių atsargumo taisyklių su bet kuriuo stikliniu kepimo indu.

    Kada stiklas skyla dažniausiai

    Viena dažniausių klaidų yra karšto stiklinio indo dėjimas ant šalto paviršiaus, ypač jei jis drėgnas. Taip pat pavojinga pilti šaltą skystį į įkaitusį indą arba atvirkščiai, nes staigus temperatūrų kontrastas sukelia didžiausią įtampą.

    Kitas rizikos šaltinis yra orkaitės kaitinimo elementai ir netolygus karštis. Gamintojai paprastai rekomenduoja stiklinius indus dėti tik į iki galo įkaitintą orkaitę ir nelaikyti jų arti tiesioginės kaitros, nenaudoti ant viryklės, po griliumi ar ant laužo.

    Taisyklės, kurios padeda išvengti nelaimės

    Svarbiausia taisyklė yra vengti staigių temperatūros pokyčių. Iš šaldytuvo ar šaldiklio ištrauktam stikliniam indui verta leisti bent kiek sušilti kambario temperatūroje, o karštą indą statyti ant sauso rankšluosčio, medinės lentelės ar karščiui atsparaus padėklo, bet ne ant šalto akmens ar metalinio paviršiaus.

    Prieš kiekvieną naudojimą verta apžiūrėti indo kraštus ir dugną. Įskilimai, nuskilę kraštai ar gilūs įbrėžimai silpnina stiklą, todėl net ir nedidelis temperatūros šuolis gali baigtis skilimu, o tokį indą saugiausia pakeisti nauju.

    Vieno universalaus galiojimo termino stikliniams kepimo indams nėra, tačiau jų saugumas labiausiai priklauso nuo būklės ir naudojimo įpročių. Jei indas dažnai patiria ekstremalius temperatūrų skirtumus, tikimybė, kad vieną dieną jis neatlaikys, didėja, todėl atsargumas čia svarbesnis už įprotį pasikliauti vien etikete.

  • Nauja mada virtuvėje: 10 senovinių įrankių, kurie veikia geriau už brangius prietaisus

    Virtuvė daugeliui šeimų išlieka namų centru, tačiau pastaraisiais metais greta išmanių prietaisų ryškėja ir kita tendencija: vis daugiau žmonių grįžta prie senų, paprastų, bet itin patikimų įrankių. Jie dažnai paveldėti iš senelių, rasti sendaikčių turguose ar atnaujinti, o svarbiausia – vis dar saugiai atlieka savo darbą.

    Tokį sugrįžimą lemia ne vien nostalgija. Vartotojai vis dažniau vertina ilgaamžiškumą, taisomumą ir mažesnį atliekų kiekį, o virtuvės įrankiai čia tampa akivaizdžiu pavyzdžiu: ketaus keptuvė ar emaliuotas puodas gali tarnauti dešimtmečius, kai dalis šiuolaikinių prietaisų sugenda po kelerių metų.

    Kas lemia senų įrankių vertę?

    Senoviniai virtuvės įrankiai dažnai gaminti iš masyvių medžiagų, su paprastesnėmis konstrukcijomis ir mažiau detalių, kurios galėtų sugesti. Dėl to jie lengviau prižiūrimi, o kai kuriais atvejais juos įmanoma suremontuoti ar atnaujinti pakeičiant tik susidėvėjusias dalis.

    Be to, populiarėjant tvarumo idėjoms, auga ir antrinės rinkos paklausa. Žmonės sąmoningai renkasi naudotus daiktus, kad sumažintų naujų prekių gamybos poreikį, o virtuvės įrankiai tam itin tinkami, nes jų nusidėvėjimą dažnai galima įvertinti plika akimi.

    Dešimt įrankių, kurie vis dar stebina

    Tarp ilgaamžiškumo simbolių dažnai minimos AGA tipo ketaus viryklės, kurios kai kuriose šalyse tebenaudojamos kasdien ir po kelių dešimtmečių. Tokie įrenginiai išgarsėjo dėl stabilios šilumos, o restauruoti modeliai vertinami kaip ilgalaikė investicija.

    Ketaus keptuvės ir puodai taip pat išlieka klasika: tinkamai prižiūrimi, jie atlaiko aukštą temperatūrą, tolygiai paskirsto šilumą ir gali būti naudojami ant įvairių kaitlenčių ar net orkaitėje. Svarbiausia vengti ilgalaikės drėgmės, o po plovimo indą kruopščiai nusausinti.

    Senesni „Osterizer“ tipo trintuvai garsėjo tvirtu korpusu ir stikliniu indu, tačiau naudojant seną elektrinį prietaisą būtina įvertinti laidą ir kištuką. Jei izoliacija sutrūkinėjusi ar matyti pažeidimų, saugiausias sprendimas yra profesionalus pakeitimas.

    Ilgaamžiais laikomi ir „Le Creuset“ emaliuoto ketaus indai, gaminami nuo 1925 metų. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į emalio būklę: jei jis suskilęs ar atsisluoksniavęs, tokį indą geriau palikti kolekcijai, o ne kasdieniam maisto gaminimui.

    „Pyrex“ stikliniai kepimo indai, sukurti dar 1916 metais, iki šiol turi gausų gerbėjų ratą, o kai kurie raštai ar serijos kolekcinėje rinkoje vertinami itin brangiai. Senesni indai neretai atpažįstami pagal specifinius ženklinimus, tačiau svarbiausia yra įvertinti, ar stikle nėra įskilimų.

    Švilpiantis „Revere Ware“ ar panašaus tipo metalinis virdulys daugeliui siejasi su kasdieniu ritualu, tačiau renkantis seną modelį būtina patikrinti dugno deformacijas ir sandarumą. Taip pat verta įsitikinti, kad jis tinkamas konkrečiai kaitlentei, nes ne visi seni virduliai gerai veikia ant stiklo keramikos paviršių.

    Elektriniai perkolatoriai, išpopuliarėję praėjusio amžiaus viduryje, ir dabar naudojami dėl specifinio kavos ruošimo būdo. Kad skonis nenukentėtų, būtina reguliariai valyti vidines dalis ir snapelį, nes nuosėdos ilgainiui keičia aromatą ir gali bloginti higieną.

    Miltų sijotuvas, nors ir atrodo paprastas, vis dar praverčia kepant, kai norima purios tekstūros ir be gumulėlių. Vis dėlto dažyti seni modeliai turi vieną riziką: jei dažai lupasi, tokį daiktą saugiau laikyti dekoru, o ne naudoti maistui.

    Kaip saugiai naudoti senus radinius?

    Ekspertai pataria pirmiausia įvertinti paviršių būklę, įskilimus ir koroziją, ypač jei įrankis liesis su maistu arba bus kaitinamas. Su elektriniais prietaisais taisyklė dar griežtesnė: be patikros ir, jei reikia, remonto, jų jungti į tinklą nereikėtų.

    Vis dažniau pabrėžiama ir taisymo kultūra, kurią stiprina tiek meistrų paslaugos, tiek bendruomenės internete, dalijančios priežiūros patarimus. Dėl to senoviniai virtuvės įrankiai šiandien ne tik grįžta į madą, bet ir tampa praktišku atsaku į trumpalaikių prekių problemą.