Tag: Radarai

  • Lenkų antidroninė sistema „San“ gali tapti eksporto produktu – derybos su užsieniu jau vyksta

    Lenkijoje kuriama antidroninė sistema „San“, skirta šalies oro erdvės apsaugai, gali būti pasiūlyta ir užsienio rinkoms. Apie tai kalbama kaip apie potencialų eksporto produktą, o pirmosios derybos su užsienio partneriais jau vyksta.

    Tokią kryptį interviu Lenkijos portalui WNP įvardijo bendrovės „Advanced Protection Systems“ (APS) prezidentas Maciejus Klemm. Ši privati įmonė yra viena iš svarbių „San“ projekto vykdytojų.

    „San“ laikomas didžiausiu Lenkijos kariuomenės antidroniniu projektu. Jo esmė – sukurti daugiasluoksnį sprendimą, kuris galėtų aptikti, sekti ir neutralizuoti skirtingų tipų bepiločius orlaivius.

    Nors kol kas kalbama apie eksporto galimybes, o ne apie pasirašytas sutartis dėl pilnų „San“ komplektų tiekimo kitoms kariuomenėms, pats faktas, kad vyksta pokalbiai, rodo augantį susidomėjimą tokio tipo technologijomis.

    Kas kuriama programoje „San“

    „San“ programą įgyvendina konsorciumas, kuriame dalyvauja Lenkijos gynybos pramonės grupė Polska Grupa Zbrojeniowa ir Norvegijos bendrovė „Kongsberg“. Numatyta sukurti ir pristatyti sistemą, apimančią tiek jutiklius, tiek valdymo komponentus.

    APS šiame projekte tiekia radarinius sensorius ir vadovavimo programinę įrangą. Pasak įmonės vadovo, Lenkijos sprendimai pristatomi ir užsienio auditorijoms – dalyvaujama vyriausybinėse delegacijose, produktai demonstruojami kartu su Gynybos ministerijos atstovais.

    M. Klemm teigimu, rugsėjį buvo pasirašyti pirmieji ketinimų protokolai tarp Lenkijos vyriausybės ir kitų valstybių. Būtent šiame kontekste atsirado ir „San“ kaip galimo eksporto produkto idėja.

    APS plečia eksportą NATO rinkose

    APS jau dabar dalį pajamų gauna iš užsienio: pastaraisiais metais eksportas sudarė keliasdešimt procentų bendrovės pajamų. Įmonė dirba Europos ir Artimųjų Rytų rinkose, taip pat plečia ryšius su NATO šalimis.

    Pasak M. Klemmo, per pastaruosius du ar tris mėnesius pasirašytos sutartys su NATO valstybėmis dėl radarinių technologijų tiekimo. Jis taip pat nurodė, kad ateinančiais metais tikimasi galimybių sudaryti gerokai didesnius sandorius.

    Dalyvavimas „San“ programoje APS vertinamas ne tik kaip būdas padidinti gamybą Lenkijos kariuomenės poreikiams, bet ir kaip tramplinas panašios apimties užsakymams kituose regionuose.

    Bendrovė jau didina gamybinius pajėgumus: atidarė naują gamyklą, plečia darbuotojų komandą ir planuoja investicijas, kurių vertė siekia apie 100 mln. zlotų.

    Kada eksportas galėtų tapti realybe

    Įmonės vadovas pabrėžia, kad darbai pagal „San“ programą vyksta pagal planą. Vis dėlto visas sistemos eksportas kol kas išlieka atvira galimybe, priklausysiančia ne tik nuo APS, bet ir nuo kitų programos dalyvių bei galimų užsakovų sprendimų.

    Augantis antidroninių sistemų poreikis siejamas su kintančia saugumo situacija regione ir sparčia bepiločių technologijų plėtra. Todėl tokie projektai kaip „San“ tampa svarbūs ne tik nacionalinei gynybai, bet ir gynybos pramonės konkurencingumui tarptautinėje rinkoje.

  • Rusija stiprina radarus Kaliningrade: Lietuva ir NATO rengia rytinio flango gynybos planus

    Kaliningrado srityje, maždaug 30 kilometrų nuo Lenkijos sienos, fiksuojamos naujos radarų ir antenų laukų statybos, kurios, kaip teigiama, galėtų stebėti oro erdvę net iki 3 tūkst. kilometrų atstumu.

    Šiuos darbus, apie kuriuos rašo portalas WNP, pavyko identifikuoti remiantis palydoviniais duomenimis. Kalbama apie „Over-The-Horizon“ tipo sprendimus, leidžiančius aptikti taikinius, kurių paprastesni radarai nemato.

    Lietuvos karo akademijos dėstytojas Arturas Płokszto aiškina, kad regione veikia daug žvalgybinių ir elektroninės kovos sistemų, o naujos antenų konstrukcijos netoli Gvardeisko, pasak jo, skirtos aptikti raketas ar lėktuvus iš labai didelių nuotolių, naudojant trumpąsias bangas, atspindimas nuo jonosferos.

    Ši raida vyksta platesniame įtampos fone: minimi Rusijos pareiškimai apie NATO ir Kaliningrado grėsmes, taip pat ankstesnės Maskvos reakcijos į Lietuvos sprendimus dėl ES sankcijomis apimtų prekių tranzito ribojimų į Kaliningradą.

    Kas fiksuojama Kaliningrado srityje

    Pasak pateikiamos informacijos, Kaliningrado srityje veikia ir daugiau nei 20 mažesnių signalų žvalgybos bei elektroninės kovos stočių. Taip pat minima, kad Baltijske įrengtos rampos mobiliosioms priešlėktuvinėms sistemoms S-400.

    Be radarų, kalbama ir apie karinę infrastruktūrą – naujas kareivines, sandėlius bei mokymo centrus. Vakarų analitikų stebėtojai taip pat pastebėjo laivus, kurie, teigiama, į Baltijsko karinį uostą artėjo išjungtais atsakikliais (transponderiais).

    A. Płokszto vertinimu, tokio tipo dideli antenų kompleksai labiau naudingi taikos metu, o karo atveju taptų greitais taikiniais. Jis pabrėžia, kad didesnį nerimą kelia branduolinės infrastruktūros klausimas: minima, jog žinomos vietos, kur teoriškai tokia ginkluotė galėtų būti laikoma, o dalis bunkerių esą modernizuojami.

    NATO ir Lietuvos pasirengimas rytiniame flange

    Tekste teigiama, kad NATO šalys, turėdamos palydovinių vaizdų, galėjo detaliau įvertinti darbų progresą, o Aljanso aviacija suintensyvino misijas virš Baltijos jūros, taip pat Lenkijos ir Baltijos šalių oro erdvėje.

    Minima ir tai, kad regione veikia NATO žvalgybiniai orlaiviai, renkantys radioelektroninius duomenis ir vertinantys trukdymo (signalo slopinimo) priemones. Tikslas – kuo geriau suprasti ir prireikus neutralizuoti Rusijos radarinių sistemų pajėgumus.

    Lietuvoje, pasak pašnekovo, vyksta pasirengimas galimiems provokacijų scenarijams: pratybose svarstomi ne tik gynybos, bet ir Rusijos pajėgumų Baltijos regione ribojimo variantai. Kartu akcentuojama logistikos reikšmė – Europoje kariuomenės ir technikos perdislokavimo pajėgumai vertinami kaip nepakankami, todėl atsakomybė gintis pirmiausia tektų Baltijos regiono valstybėms ir Norvegijai.

    Vienu pagrindinių Lietuvos projektų įvardijama NATO standartus atitinkančios nacionalinės divizijos kūrimas. Taip pat išskiriama dronų sistemų plėtra – tiek atakuojančių, tiek oro gynybos nuo bepiločių priemonių, kartu pabrėžiant, kad universalaus „šimtu procentų“ veikiančio sprendimo pasaulyje kol kas nėra.

    Naujas akcentas Lenkijoje ir nuotaikos Kaliningrade

    Lenkijoje tuo metu kuriamas Sienos gynybos komponentas Teritorinės gynybos pajėgose. Teigiama, kad 4-oji Varmijos-Mozūrijos teritorinės gynybos brigada iki metų pabaigos turėtų tapti Varmijos-Mozūrijos Sienos gynybos brigada, kurios viena užduočių – ginti sieną su Kaliningrado sritimi.

    Tekste pateikiamas ir buvusio Kaliningrado opozicinių medijų leidėjo, dabar Rusijos disidento Igorio Rudnikovo pasakojimas apie nuotaikas pačiame regione. Jis teigia turintis kontaktų su vietos gyventojais ir kalba apie kritiškesnį požiūrį į valdžią, kurį sieja su srities izoliacija nuo likusios Rusijos.

    I. Rudnikovas taip pat tvirtina, kad dalis gyventojų palankiai vertina kaimyninių šalių – Lenkijos ir Lietuvos – žmones, tačiau viešose nuostatose atsikartoja Maskvos propaganda, o politinės temos, anot jo, dėl represijų baimės vengiamos net šeimose.

    Jo pasakojime skamba ir ekonominiai motyvai: sankcijos bei sumažėjusios kelionių galimybės esą smarkiai paveikė vietos verslą, o pragyvenimo sąlygos prastėja. Kartu jis teigia matantis augančią regioninio savitumo nuotaiką, nors bet kokios viešos protesto formos esą slopinamos represine sistema.

  • Prancūzų „Gallium Defense“ pritraukė 7,1 mln. eurų pigesnei dronų aptikimo radarų sistemai

    Prancūzų „Gallium Defense“ pritraukė 7,1 mln. eurų pigesnei dronų aptikimo radarų sistemai

    Prancūzijoje įkurta gynybos technologijų startuolė „Gallium Defense“ baigė 7,1 mln. eurų sieklos investicijų etapą ir pirmą kartą plačiau pristatė savo kuriamą dronų aptikimo sprendimą.

    Investicijų etapui vadovavo „Keen Venture Partners“ ir „360 Capital“, prie jo taip pat prisidėjo „Omnes Capital“ bei „Polytechnique Ventures“, rašo „Tech.eu“.

    Bendrovė kuria „GDS-10“ – programiškai valdomą X juostos aktyvią elektroniniu būdu skenuojamą (AESA) radarų sistemą, skirtą aptikti pirmojo asmens vaizdo (FPV) dronus iki 10 kilometrų atstumu.

    Startuolio tikslas – pasiekti, kad tokios klasės radaras būtų gerokai pigesnis ir lengviau diegiamas didesniais kiekiais nei įprasti analogiški sprendimai, ypač ten, kur reikia dengti daug objektų ar teritorijų.

    „GDS-10“: kokių galimybių siekiama

    „Gallium Defense“ nurodo siekianti 360 laipsnių horizontalaus ir 90 laipsnių vertikalaus aprėpties, gebėjimo sekti dronų spiečius, atsparumo trikdymui bei veikimo dieną ir naktį įvairiomis oro sąlygomis.

    Kuriamos dvi versijos: viena skirta kritinės infrastruktūros apsaugai, kita – kariniam naudojimui.

    Tokio tipo sprendimai tampa vis aktualesni augant mažų dronų naudojimui – nuo neteisėto skraidinimo prie strateginių objektų iki karo veiksmuose plačiai taikomų FPV dronų.

    Kaip planuojama mažinti radarų kainą

    Bendrovės vadovas ir vienas įkūrėjų Ericas Fournier pabrėžia, kad idėja – kiek įmanoma remtis jau rinkoje esančiais komponentais, o ne viską kurti nuo nulio. Jo teigimu, tai leidžia sutaupyti laiko ir lėšų, o kartais – net pagerinti rezultatus.

    „Gallium Defense“ radarą skirsto į tris pagrindines dalis: anteną („raumenį“), signalų apdorojimo sistemą („smegenis“) ir duomenų perdavimo grandį („tiltą“).

    Antenos dalyje bendrovė remiasi 5G telekomunikacijose plačiai naudojamais galio pagrindo komponentais, kurie gaminami dideliu mastu. Startuolis teigia, kad taip pavyko sumažinti antenos vieneto kainą daugiau nei dešimteriopai.

    Signalams apdoroti, pasak E. Fournier, pasitelkiama „NVIDIA“ kompiuterijos technologija, o sujungimui tarp antenos ir apdorojimo sistemos adaptuojama didelės spartos optinė įranga, naudojama telekomunikacijose.

    Bandymai ir planuojamas komercinis startas

    Bendrovė teigia jau sukūrusi dvi veikiančias antenas ir kontroliuojamomis sąlygomis demonstravusi 1 klasės dronų aptikimą 10 kilometrų atstumu. Kartu pripažįstama, kad tai vyko esant palankioms oro sąlygoms ir žinant taikinio vietą.

    „Gallium Defense“ nurodo sistemą tobulinanti iteracijomis: kas dvi savaites atnaujina sprendimą ir kas mėnesį rengia lauko bandymus pagal operatorių grįžtamąjį ryšį.

    Komercinius užsakymus planuojama atverti 2027 metų pirmąjį ketvirtį.

    Kam tai gali būti aktualu

    „Gallium Defense“ pozicionuoja savo produktą kaip spragą užpildantį sprendimą tarp pigesnių radarų, kurių aptikimo nuotolis dažnai neviršija 5 kilometrų, ir aukštos klasės sistemų, kurios gali veikti didesniais atstumais, bet kainuoja gerokai daugiau.

    Startuolio vertinimu, ankstesnis aptikimas gali suteikti papildomų minučių reakcijai – tai ypač svarbu saugant karinius objektus ar kritinę infrastruktūrą.

    Tarp galimų klientų įvardijamos energetikos įmonės, duomenų centrų operatoriai, oro uostai, logistikos objektai ir organizacijos, atsakingos už viešųjų erdvių apsaugą.

    Kitas žingsnis – gamyba dideliu mastu

    Turėdama pagrindinę architektūrą, bendrovė dabar akcentuoja industrializaciją: planuojama augti nuo maždaug 15 darbuotojų iki maždaug 50 ir kurti gamybos bei tiekimo grandines.

    Finansavimas taip pat bus skirtas tolesniam prototipų vystymui, dirbtinio intelekto sprendimams ir demonstracijoms operatoriams Europoje bei NATO sąjungininkų šalyse.

    Be dronų aptikimo, „Gallium Defense“ svarsto ir gretimas kryptis, pavyzdžiui, elektroninės kovos sprendimus, tačiau konkrečių plėtros planų kol kas neįsipareigoja įvardyti.

  • Paryžiaus „Gallium Defence“ pritraukė 7,1 mln. eurų pigesnei dronų aptikimo sistemai plėsti

    Paryžiaus „Gallium Defence“ pritraukė 7,1 mln. eurų pigesnei dronų aptikimo sistemai plėsti

    Paryžiuje įsikūręs startuolis „Gallium Defence“ po „stealth“ režimo paskelbė pritraukęs 7,1 mln. eurų „Seed“ investiciją, skirtą pigesnių dronų aptikimo sprendimų plėtrai.

    Apie šį etapą pranešta „EU-Startups“, nurodant, kad investicijų raundui vadovavo „Keen Venture Partners“ ir „360 Capital“, prisidėjo „Omnes Capital“ ir „Polytechnique Ventures“.

    Bendrovė teigia, kad daugiau nei 80 proc. kritinės infrastruktūros objektų ir karinių pajėgumų vis dar lieka pažeidžiami šiuolaikinių dronų keliamoms grėsmėms, nes trūksta prieinamų ir realioms sąlygoms pritaikytų radarų.

    „Gallium Defence“ tikslas – padaryti aukšto našumo radarus pigesnius ir lengviau diegiamus, kad jie galėtų būti naudojami tiek oro saugai, tiek oro gynybai.

    Kas yra „GDS-10“ radaras

    Pagrindinis bendrovės produktas – „GDS-10“, apibūdinamas kaip X juostos AESA tipo radaras su programiškai apibrėžiama, DI pagrįsta architektūra.

    Skelbiama, kad sprendimas kuriamas dvigubai paskirčiai ir turės dvi versijas: kritinės infrastruktūros operatoriams ir ginkluotosioms pajėgoms.

    Pasak įmonės, „GDS-10“ gali aptikti 1 klasės ir FPV tipo dronus iki 10 km atstumu, užtikrina 360 laipsnių azimuto ir 90 laipsnių aukščio aprėptį, be „aklųjų zonų“.

    Taip pat teigiama, kad radaras gali sekti kelis dronus vienu metu, įskaitant spiečiaus situacijas, veikti dieną ir naktį bei įvairiomis oro sąlygomis, o dėl programiškai apibrėžtos sandaros jo galimybės gali būti atnaujinamos atsirandant naujoms grėsmėms.

    Kada planuojama pradėti užsakymus

    „Gallium Defence“ įkurta 2026 metų balandį – ją įsteigė Eric Fournier, Florian Lemoine ir Robin Mandel, turintys gynybos, pramonės ir konsultavimo patirties.

    Bendrovė nurodo, kad praėjus vos keturiems mėnesiams po „Seed“ raundo uždarymo surengė pirmuosius atvirus bandymus lauko sąlygomis.

    Gautos lėšos, kaip teigiama, bus naudojamos pirmųjų produktų gamybai industrializuoti, komandai stiprinti, DI modeliams apmokyti ir demonstracijoms civiliniams bei kariniams operatoriams skirtingose šalyse.

    Įmonė planuoja atverti „GDS-10“ užsakymus 2027 metų pirmąjį ketvirtį.

  • GM vadovas kritikuoja „Tesla“: atsisakyti radaro autonominiam vairavimui – „prieš fiziką“

    GM vadovas kritikuoja „Tesla“: atsisakyti radaro autonominiam vairavimui – „prieš fiziką“

    „General Motors“ (GM) iki 2028 metų planuoja pristatyti autonominio važiavimo greitkeliuose funkciją, tačiau bendrovė aiškiai sako neketinanti eiti „tik kamerų“ keliu, kurį pasirinko „Tesla“.

    GM produktų vadovas Sterlingas Andersonas interviu „The Verge“ teigė, kad radaro atsisakymas savavaldžiuose automobiliuose yra sunkiai paaiškinamas sprendimas, nes jis „ignoruoja fiziką“.

    Jo argumentas paprastas: kameros turi ribojimų, kurių neįmanoma apeiti vien programine įranga. Pavyzdžiui, jos negali „matyti“ per tankų rūką, o radaras geba matuoti momentinį greitį.

    GM akcentuoja, kad papildomi jutikliai yra ne prabanga, o saugumo prielaida, ypač jei tikslas – sistema, kuri greitkelyje galėtų veikti taip patikimai, kad vairuotojas net galėtų miegoti.

    2028 metų „Super Cruise“: radaras, lidarai ir kameros

    GM planuojama atnaujinta „Super Cruise“ versija debiutuos 2028 metų „Escalade IQ“. Pasak S. Andersono, ji naudos ne vien kameras, bet ir radarą bei lidarą.

    Vadovas aiškino, kad lidarai veikia panašaus bangos ilgio diapazone kaip matoma šviesa ir gali padėti „apmokyti“ kamerų sistemas greičiau ir tiksliau atpažinti situacijas kelyje.

    Tuo metu radaras, anot jo, suteikia tai, ko vien kameros nepadaro: patikimesnį judėjimo įvertinimą sudėtingomis sąlygomis. Dėl to, jo teigimu, kelių jutiklių derinys turi akivaizdžių saugumo pranašumų.

    „Tesla“ laikosi tik kamerų, kiti renkasi daugiau jutiklių

    „Tesla“ jau kurį laiką laikosi kameras iškeliančio požiūrio, o jos vadovas Elonas Muskas yra kritiškai pasisakęs apie konkurentus, naudojančius lidarą.

    Tačiau dauguma autonominio vairavimo kūrėjų papildomus jutiklius laiko būtinais saugumui. Pavyzdžiui, „Waymo“ neseniai viešai pabrėžė, kad vien kamerų nepakanka.

    S. Andersonas, anksčiau vadovavęs „Tesla“ „Autopilot“ programai ir vėliau prisidėjęs prie autonominio vairavimo startuolio „Aurora“ įkūrimo, tvirtina: daugiau jutiklių – ne tik geriau, bet ir būtina, jei siekiama patikimo savarankiško važiavimo.

    Kaip GM įsivaizduoja perdavimą vairuotojui

    GM tikslas – autonominė greitkelių sistema, kuri nevirstų įprasta pagalbine technologija, staiga prašančia vairuotojo perimti vairą „čia ir dabar“.

    Pasak S. Andersono, tai neturėtų būti chaotiškas „tu vairuoji – dabar aš – ups, neatpažįstu situacijos“. Vietoje to planuojamas „grakštus“ atgalinis skaičiavimas: vairuotojui būtų pranešta, kad perimti kontrolę reikės, pavyzdžiui, maždaug po 10 minučių.

    Jei vairuotojas neperimtų valdymo, automobilis, anot jo, turėtų saugiai pasitraukti nuo greitkelio ir sustoti užvažiavime, kol žmogus galės vėl valdyti transporto priemonę.

  • Amerikiečiai išbandė skraidančią maskuotę Air Cover: slepia nuo radarų ir kuria masalus

    Amerikiečiai išbandė skraidančią maskuotę Air Cover: slepia nuo radarų ir kuria masalus

    Austin mieste Teksase įsikūrusi JAV bendrovė „Vigil Autonomy“ pristatė „Air Cover“ – autonominę sistemą, skirtą pridengti transporto priemones, įrangą ar personalą. Skirtingai nei įprasti maskavimo tinklai, ši danga turėtų būti išskleidžiama be rankinio darbo ir gali būti perstatoma pagal situaciją.

    Gamintojo teigimu, „Air Cover“ kuriamas taip, kad maskuotę būtų galima greitai pritaikyti skirtingoje vietovėje ir keisti jos padėtį, kai kinta užduotis. Tai atitinka šiuolaikinių karo veiksmų realybę, kai žvalgyba dronais ir termovizoriais verčia pajėgas judėti dažniau ir slėptis greičiau.

    Du režimai: slaptumas ir masalas

    „Vigil Autonomy“ nurodo du veikimo režimus: „Stealth“ ir „Decoy“. „Stealth“ režimas, kaip teigiama, turėtų mažinti objekto matomumą infraraudonųjų spindulių diapazone ir sumažinti radarinių bangų atspindį, taip apsunkindamas aptikimą termovizoriais ir radarais.

    Kita kryptis – „Decoy“ režimas, skirtas klaidinimui. Idėja paprasta: sistema turėtų padėti sukurti klaidingą taikinio įspūdį ten, kur realaus objekto nėra, arba nukreipti dėmesį nuo tikros pozicijos.

    Kaip tai turėtų veikti praktiškai

    Pagal viešai aprašytą koncepciją danga keliama ant platformų, kurios gali ją išlaikyti virš saugomo objekto iki 10 metrų aukštyje. Tokia schema teoriškai leistų ir pridengti tikrą įrangą, ir tuo pat metu suformuoti papildomus, priešui svarbius dėmesio taškus.

    Klaidinimas tampa vis svarbesnis, nes šiuolaikinės žvalgybos priemonės jungia kelis šaltinius vienu metu: vaizdą iš dronų, termoviziją, radarus, ryšio žvalgybą. Jei priešininkas neteisingai interpretuoja situaciją, jis gali švaistyti laiką, resursus ar net smūgius nukreipti į netikrus taikinius.

    Trijų dydžių sistema, bet daug nežinomųjų

    Bendrovė mini tris konfigūracijas. Asmeninė versija naudoja 2 x 2 metrų tinklą ir deklaruojamas aktyvaus skrydžio laikas siekia apie 4 valandas, o vieneto versija su 3 x 3 metrų danga – apie 3 valandas.

    Didžiausia konfigūracija skirta technikai ir turėtų naudoti 10 x 10 metrų dangą, o deklaruojamas aktyvaus skrydžio laikas – apie 2 valandas. Taip pat teigiama, kad sprendimas modulinis, o atviros sąsajos turėtų palengvinti integraciją su skirtingais maskavimo sprendimais.

    Vis dėlto viešai pateikiama informacija kol kas labiau rodo kryptį, o ne patikrintą rezultatą. Gamintojas nedetalizuoja, kokiais techniniais būdais mažinamas radarų ar termovizijos matomumas ir kokias konkrečias signatūras sistema realiai gali imituoti, todėl tikrąjį veiksmingumą galėtų patvirtinti tik nepriklausomi bandymai ir aiškūs matavimai.

  • Rusija nebesusitvarko su dronais? Į kovą metami net eksperimentiniai naikintuvai MiG-35

    Rusija nebesusitvarko su dronais? Į kovą metami net eksperimentiniai naikintuvai MiG-35

    Pranešimai, kad Rusija prieš Ukrainos bepiločius orlaivius pradėjo naudoti net ir riboto skaičiaus naikintuvus MiG-35, rodo didėjantį spaudimą oro gynybai toli nuo fronto. Apie tokių orlaivių įtraukimą į perėmimo užduotis viešai skelbė su Ukrainos aviacija siejamos stebėsenos bendruomenės, tačiau nepriklausomo patvirtinimo, kiek dažnai tai vyksta, kol kas nėra.

    Skelbiama, kad perėmimo misijose dalyvauja ir MiG-29, o MiG-35 minimas kaip papildomas resursas, naudojamas atremti masines atakas prieš objektus dideliu atstumu nuo kontaktinės linijos. Viešojoje erdvėje pasirodė ir nuotraukų, kuriose matomas pilotas MiG-35 kabinoje, tačiau jų kontekstas ir misijų detalės nėra patikrinamos iš atvirų duomenų.

    Kas yra MiG-35?

    MiG-35 yra daugiafunkcis Rusijos naikintuvas, pristatytas 2017 metais kaip MiG-29 evoliucija. 2018 metais Rusijos gynybos ministerija paskelbė pasirašiusi sutartį dėl tiekimo, o gamintojas akcentavo didesnį nuotolį, modernesnę avioniką ir platesnes kovines galimybes.

    Pagal gamintojo deklaracijas, MiG-35 nuotolis, palyginti su MiG-29, gali būti maždaug 50 proc. didesnis, o ginkluotės apkrova siekia iki 6 500 kilogramų devyniuose išorinės pakabos taškuose. Orlaivyje įdiegti modernizuoti RD-33MK varikliai, kurie turėtų gerinti patikimumą ir eksploatacines savybes.

    Kodėl naikintuvas gali būti naudojamas prieš dronus?

    Vienas svarbiausių MiG-35 elementų yra aktyvios elektroninės fazuotos gardelės AESA radaras, kurio galimybės teoriškai tinka oro erdvės paieškai ir taikinių sekimui. Gamintojo teigimu, radaras gali vienu metu sekti iki 30 oro taikinių maždaug iki 160 kilometrų atstumu ir leisti atakuoti šešis prioritetinius.

    Vis dėlto reali dronų aptikimo ir perėmimo sėkmė priklauso nuo daugelio aplinkybių: taikinio dydžio, skrydžio aukščio, greičio, maršruto, meteorologinių sąlygų ir radioelektroninės kovos fono. Mažų, lėtai skrendančių ir žemai skrendančių bepiločių aptikimas dažnai yra sudėtingesnis nei didesnių orlaivių, todėl vien deklaruojamų radaro parametrų nepakanka įvertinti efektyvumui.

    Ribota gamyba ir neaiškus panaudojimo mastas

    Nors projektas buvo pristatomas ambicingai, MiG-35 taip ir netapo masiškai gaminamu orlaiviu. Remiantis gynybos temomis rašančių leidinių vertinimais, viešai identifikuojamų egzempliorių skaičius yra labai nedidelis, o dalis jų siejama su bandomąja ar eksperimentine serija.

    Jei MiG-35 iš tiesų naudojami dronų perėmimui, tai gali reikšti, kad Rusija ieško papildomų būdų užlopyti oro gynybos spragas, kai atakos vykdomos dideliu mastu ir skirtingais maršrutais. Tačiau be patikimų duomenų apie skrydžių skaičių, dislokacijos vietas ir numuštų taikinių statistiką, tokias išvadas reikia vertinti atsargiai.

    MiG-35 gali nešti įvairią ginkluotę oro taikiniams ir antžeminiams objektams, įskaitant artimojo nuotolio R-73, vidutinio nuotolio R-27 ir radariniu būdu valdomas R-77 raketas, taip pat „oras–žemė“ šeimos šaudmenis. Toks universalumas teoriškai leidžia orlaivį naudoti skirtingoms užduotims, tačiau dronų medžioklė naikintuvais paprastai laikoma brangiu sprendimu, lyginant su specializuotomis oro gynybos priemonėmis.

  • Palydovai fiksuoja nerimą keliančius pokyčius: Rusija prie NATO sienų stumia tankus ir stato naują radarą

    Palydovai fiksuoja nerimą keliančius pokyčius: Rusija prie NATO sienų stumia tankus ir stato naują radarą

    Palydoviniai vaizdai rodo, kad Rusija stiprina karinius pajėgumus Kaliningrado srityje ir plečia infrastruktūrą, galinčią turėti įtakos viso Baltijos regiono saugumui. Vokietijos žiniasklaidoje cituotame nepublikuotame „Iceye“ vertinime nurodoma, jog fiksuojamos naujos investicijos, siejamos su karinės galios atkūrimu.

    Vienas labiausiai dėmesį patraukiančių projektų – didelio masto radarų infrastruktūra, kuri, vertinant pagal paskirtį, galėtų būti skirta oro taikiniams aptikti itin dideliais atstumais. Analitikų teigimu, palydoviniai duomenys leidžia įžvelgti kelis ypač didelius antenų masyvus, kurių kiekvieno ilgis viršija 500 metrų.

    Tokia konfigūracija dažniausiai siejama su už horizontą „matančiais“ radarais, kurie naudoja radijo bangų sklidimą jonosferoje ir teoriškai gali aptikti objektus šimtais ar net tūkstančiais kilometrų toliau nei klasikinės sistemos. Skelbiamuose vertinimuose minimas apytikris 900–3 000 kilometrų aptikimo nuotolis, tačiau realūs pajėgumai priklauso nuo sąlygų, taikinių tipo ir sistemos brandos.

    Tuo pat metu pasirodo pranešimų, kad Rusija vėl pildo karinės technikos sandėlius netoli NATO sienų. Socialiniuose tinkluose skelbiama, jog į saugojimo bazes keliauja naujai pagaminti arba suremontuoti tankai, pėstininkų kovos mašinos, šarvuočiai ir artilerijos sistemos.

    Vienoje iš minimų krypčių, kuri siejama su regionais maždaug už 500 kilometrų nuo Estijos ir Latvijos, įvardijami tankai T-90, šarvuočiai BTR-82 ir pėstininkų kovos mašinos BMP-3. T-90 laikomas vienu pagrindinių rusiškų tankų tipų, o BTR-82 ir BMP-3 skirti karių transportui ir ugnies paramai, todėl tokios technikos kaupimas paprastai vertinamas kaip bandymas atstatyti kovinį rezervą.

    Kitoje kryptyje, Karelioje, kuri yra palyginti netoli Suomijos sienos, minimas artilerijos atsargų pildymas, įskaitant 2S43 „Malva“ ir 2S5 „Hiacynt-S“. „Malva“ yra ratinė 152 milimetrų savaeigė haubica, orientuota į mobilumą, o „Hiacynt-S“ – vikšrinė 152 milimetrų sistema, naudojama taikiniams didesniais atstumais.

    Analitikai tokius veiksmus sieja su poreikiu kompensuoti nuostolius kare prieš Ukrainą ir palaikyti ilgalaikį pajėgų generavimą. Nepriklausomas vizualiai patvirtintų nuostolių stebėjimo projektas „Oryx“ yra viešai skelbęs, kad iki 2025 metų pradžios Rusija neteko daugiau kaip 20 000 įvairios karinės technikos vienetų, įskaitant tankus, pėstininkų kovos mašinas ir šarvuočius.

    NATO šalims tokie signalai svarbūs dėl dviejų priežasčių: pirma, stiprinama žvalgybos ir ankstyvojo perspėjimo infrastruktūra Kaliningrado srityje, antra, atnaujinami sausumos technikos rezervai regionuose, iš kurių prireikus galima greitai permetinėti pajėgas. Ekspertai pabrėžia, kad palydoviniai duomenys leidžia matyti statybas ir technikos sankaupas, tačiau galutines išvadas apie realų kovinį pasirengimą lemia platesnis žvalgybinės informacijos kontekstas.

  • „Thales“ ruošia precedento neturinčią bazę Japonijoje: kam ji reikalinga ir ką keis

    „Thales“ ruošia precedento neturinčią bazę Japonijoje: kam ji reikalinga ir ką keis

    Prancūzijos gynybos technologijų bendrovė „Thales“ planuoja Japonijoje įkurti karinės įrangos priežiūros ir eksploatacinės paramos bazę. Apie tai pranešta Japonijos verslo leidinyje „Nikkei“, tačiau tiksli vieta ir atidarymo data kol kas neatskleidžiamos.

    „Nikkei“ teigimu, tai galėtų tapti pirmuoju Japonijoje atveju, kai užsienio gynybos bendrovė šalyje steigia infrastruktūrą, skirtą ne tik tiekti, bet ir realiai prižiūrėti bei užtikrinti karinės technikos veikimą. Tokie centrai paprastai laikomi strateginiais, nes trumpina remonto laiką ir mažina priklausomybę nuo tiekimo grandinių už Japonijos ribų.

    Ko siekia „Thales“ Japonijoje

    „Thales“ vadovas Patrice Caine „Nikkei“ sakė, kad nauja bazė turėtų tapti svarbiu žingsniu įtvirtinant ilgalaikį bendrovės įsitraukimą Japonijoje. Praktikoje tai reikštų ne tik įrangos aptarnavimą, bet ir glaudesnį darbą su vietos partneriais, kariuomene bei pramone.

    Pasak pranešimų, bazė tikrintų karinės įrangos būklę, nustatytų gedimus ir padėtų planuoti remontą. Pradiniame etape daugiausia dėmesio numatoma skirti Japonijos Jūrų savigynos pajėgų naudojamai įrangai, o vėliau apimtis galėtų plėstis ir į Sausumos bei Oro savigynos pajėgas.

    Platesnis kontekstas: gynybos išlaidos ir tiekimo grandinės

    Ši iniciatyva pasirodo tuo metu, kai Japonija nuosekliai stiprina gynybą ir didina išlaidas, reaguodama į saugumo aplinkos pokyčius regione. Didesni biudžetai reiškia ir didesnį poreikį patikimam aptarnavimui, atsarginių dalių tiekimui bei greitam remontui.

    Gynybos pramonėje vis svarbesnė tampa vadinamoji eksploatacijos parama per visą gyvavimo ciklą, kai didelė vertės dalis kuriama ne parduodant sistemą, o ją prižiūrint, atnaujinant ir užtikrinant parengtį. Todėl aptarnavimo bazė gali tapti ne mažiau reikšminga nei pats parduodamas ginkluotės ar jutiklių paketas.

    Radarai, sonar ir gamybos perkėlimas

    „Thales“ vadovas kaip galimas bendradarbiavimo sritis įvardijo radarų ir sonarų technologijas. Tokios sistemos laikomos kritiškai svarbiomis jūrų stebėsenai, priešmininei veiklai ir povandeninių grėsmių aptikimui, todėl jų priežiūra vietoje gali turėti tiesioginę įtaką operaciniam greičiui.

    Lygiagrečiai „Thales“ plečia ir lokalizaciją: „Nikkei“ nurodo, kad bendrovė planuoja perduoti technologijas, susijusias su 2R2M sunkiojo minosvaidžio sistema, o gamybą Japonijoje turėtų pradėti „Japan Steel Works“ nuo 2027 metų. Toks modelis dažnai naudojamas siekiant užtikrinti vietos pramonės įtraukimą ir atsparumą importo apribojimams.

    Bendrovė taip pat jau tiekia „Mitsubishi Heavy Industries“ sonarų sprendimus povandeninėms transporto priemonėms, kurias Japonijos Jūrų savigynos pajėgos naudoja minoms aptikti. „Thales“ Japonijoje veikia nuo 1970 metų, o jos veikla apima gynybą, aviaciją ir skaitmeninį saugumą.

    Pranešimo paskelbimo dieną „Thales“ akcijų kaina Paryžiuje buvo pakilusi maždaug 1,5 proc., rodant rinkos dėmesį bendrovės plėtrai Azijoje. „Nikkei“ taip pat užsimena, kad ateityje bazės veikla galėtų apimti ir civilinės paskirties įrangos priežiūrą.

  • Turkija skiria 2,46 mlrd. eurų „Aselsan“: rekordas ir ką tai reiškia Steel Dome oro gynybai

    Turkija pasirašė apie 2,46 mlrd. eurų vertės sutartis su gynybos pramonės milžine „Aselsan“ dėl hibridinių oro gynybos sistemų tiekimo. Tai didžiausias vienkartinis užsakymas per 51-erius metus trunkančią bendrovės istoriją. Sutartys siejamos su valstybės planu nuosekliai plėsti daugiasluoksnę oro gynybos architektūrą Steel Dome.

    Oficialiuose pranešimuose detalių nedaug: neatskleidžiama, kiek konkrečiai sistemų bus įsigyta, kokios bus jų konfigūracijos ir kokie numatyti tiekimo terminai. Vis dėlto pats apibūdinimas „hibridinės oro gynybos sistemos“ leidžia suprasti, kad kalbama ne apie vieną konkretų produktą, o apie kelių priemonių derinį. Tokia formuluotė dažniausiai reiškia, jog integruojami skirtingo nuotolio gynybos sprendimai, jutikliai ir valdymo elementai.

    Kas yra Steel Dome?

    Steel Dome nėra viena raketų sistema ar atskira baterija. Tai tinklas, kuriame sujungiami radarai, kiti sensoriai, ryšių grandys, vadovavimo ir valdymo sistemos bei skirtingo nuotolio ugnies priemonės. Tikslas yra vieningas oro situacijos vaizdas ir greitesnis sprendimų priėmimas, parenkant tinkamiausią priemonę konkrečiai grėsmei.

    Praktikoje tokia architektūra leidžia kurti kelių lygių gynybą: nuo artimojo nuotolio sprendimų, skirtų kovai su dronais ir klajojančia amunicija, iki sistemų, galinčių veikti prieš tolimesnio nuotolio grėsmes. Į šį „skydą“ Turkija įtraukia ir vietinius projektus, tarp jų Korkut, Gökberk ir Göker, taip pat HİSAR šeimos sistemas bei didesnio nuotolio SİPER.

    Ką signalizuoja rekordinis kontraktas?

    Naujoji 2,46 mlrd. eurų vertės sutartis pranoksta ankstesnius didelius „Aselsan“ susitarimus, susijusius su Turkijos oro gynyba. Pranešama, kad 2025 metų rugsėjį buvo skelbta apie maždaug 1,65 mlrd. eurų sandorį, o 2026 metų liepą – apie maždaug 1,47 mlrd. eurų vertės kontraktą, orientuotą į gamybos didinimą.

    Tai rodo dvi kryptis: pirma, Ankara didina išlaidas būtent oro gynybos sričiai, antra, pirmenybę teikia vietinei pramonei ir integruotoms sistemoms, o ne pavieniams pirkiniams. Tokia strategija paprastai siejama su siekiu sumažinti priklausomybę nuo importo, sutrumpinti tiekimo grandines ir sparčiau plėsti pajėgumus.

    „Aselsan“ augimas ir užsakymų portfelis

    „Aselsan“ yra didžiausia Turkijos gynybinės elektronikos bendrovė, gaminanti radarus, ryšių ir elektroninės kovos sprendimus, optoelektroniką, vadovavimo sistemas bei oro gynybos komponentus. Įmonė taip pat aktyviai dirba eksporto rinkose ir skelbia tiekianti produkciją dešimtims valstybių.

    Finansiniai rodikliai iliustruoja mastą: 2025 metais „Aselsan“ pranešė apie 4 mlrd. JAV dolerių pajamas, o užsakymų portfelis siekė 20,4 mlrd. JAV dolerių. Perskaičiavus apytiksliai pagal pastarųjų metų valiutų kursų intervalus, tai atitinka maždaug 3,7 mlrd. eurų pajamas ir apie 18,8 mlrd. eurų užsakymų portfelį.

    Naujas rekordas sustiprina signalą, kad Steel Dome vystymas tampa ilgalaikiu, didelės apimties valstybiniu projektu. Kartu tai rodo, kad Turkijos oro gynybos modernizavimas vis labiau remiasi integracija į vieną sistemą, kurioje svarbi ne tik raketų ar pabūklų gausa, bet ir sensorių, ryšių bei valdymo sąveika.