Tag: Radarai

  • Ukraina smogė Rusijai per akis: sunaikintas Šaltojo karo radaras „Oborona-14“ – ką tai reiškia

    Ukraina smogė Rusijai per akis: sunaikintas Šaltojo karo radaras „Oborona-14“ – ką tai reiškia

    Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė vaizdo įrašą, kuriame fiksuojamas smūgis ir sunaikinamas 5N84A „Oborona-14“ radaras – sovietmečiu sukurtas itin didelio nuotolio ankstyvojo perspėjimo kompleksas. Analitikų vertinimu, tokios sistemos pasirodymas šiuolaikiniame fronte signalizuoja augantį spaudimą Rusijos radiolokacinei infrastruktūrai.

    Smūgis paviešintas apibendrinant specialiojo padalinio „Alfa“ operacijas. Įraše matyti itin stambi radarų antenų konstrukcija, todėl iš pradžių kilo diskusijų, kas tiksliai buvo taikinys, tačiau vėliau objektas identifikuotas kaip 5N84A – mobilioji P-14 „Tall King“ radaro versija.

    Kas yra „Oborona-14“

    Šis radaras kurtas dar Šaltojo karo laikotarpiu: P-14 šeimos ištakos siekia XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigą, o modernizuotos versijos plačiau diegtos vėliau. Sistema išsiskiria mastu: antena siekia apie 32 metrų plotį ir daugiau nei 11 metrų aukštį, o visa konstrukcija pakyla maždaug iki 25 metrų.

    Mobiliai komplekto versijai transportuoti reikėdavo kelių platformų, o išskleidimas užtrukdavo daugiau nei parą. Tokie parametrai rodo, kad tai ne taktinis priekinės linijos įrenginys, o didelio nuotolio stebėjimo priemonė, skirta ankstyvam perspėjimui ir oro erdvės kontrolei.

    Stiprybės ir ribojimai

    „Oborona-14“ dirba VHF, arba metrinių bangų, ruože ir buvo projektuota kaip itin didelio nuotolio ankstyvojo perspėjimo radaras. Priklausomai nuo konfigūracijos, jis galėjo aptikti oro taikinius už kelių šimtų kilometrų, suteikdamas papildomo laiko reaguoti į artėjančius orlaivius.

    Vis dėlto tai klasikinis 2D radaras: jis nustato kryptį ir nuotolį, tačiau nepateikia taikinio aukščio, todėl praktikoje turėdavo veikti kartu su aukštimatės informacijos radarais. Lyginant su šiuolaikinėmis sistemomis, jam būdingas mažesnis tikslumas ir ribotesnės galimybės patikimai atskirti daug taikinių, skrendančių glaudžiai.

    Kodėl tai svarbu Rusijai

    Viešojoje erdvėje nurodoma, kad paskutiniai P-14 šeimos radarai iš aktyvios tarnybos buvo išimami maždaug iki 2003 metais, kai Rusija juos keitė modernesnėmis „Nebo“ šeimos sistemomis. Todėl „Oborona-14“ pasirodymas kare atkreipė dėmesį ir dėl amžiaus, ir dėl to, kad tai jau ne pirmas atvejis, kai toks radaras Ukrainos pajėgų yra sunaikinamas 2026 metais.

    Ekspertai pabrėžia, kad Rusijos oro gynybos ir ankstyvojo perspėjimo tinklui pastaruoju metu daromas nuoseklus spaudimas, o modernūs radarai tampa prioritetiniais taikiniais. Jei Maskva iš tiesų priversta grąžinti į naudojimą sovietmečiu sukurtas sistemas, tai gali reikšti, kad šiuolaikinės radiolokacinės grandinės atkūrimas ir apsauga tampa vis sudėtingesni.

    Ukrainos paskelbtame įraše šalia sunaikintos „Oborona-14“ konstrukcijos matomas ir „Nebo“ šeimai priskiriamas radaras. Vis dėlto neaišku, ar tai buvo veikianti sistemos dalis, anksčiau pažeistas įrenginys, ar muliažas, skirtas klaidinti žvalgybą, tačiau pats faktas dar kartą parodo, kokią reikšmę kare įgijo radarų medžioklė.

  • Vėjo jėgainės ir nacionalinis saugumas: britų kariuomenė įspėja dėl radarų aklųjų zonų

    Vėjo jėgainės ir nacionalinis saugumas: britų kariuomenė įspėja dėl radarų aklųjų zonų

    Vėjo energetikos plėtra Jungtinėje Karalystėje vis dažniau susiduria ne su leidimų ar tinklo pralaidumo problemomis, o su nacionalinio saugumo reikalavimais. Dideli vėjo jėgainių parkai gali trikdyti oro gynybos radarų darbą ir sukurti vadinamąsias akląsias zonas, kuriose sudėtingiau aptikti bei sekti orlaivius.

    Toks klausimas kilo vertinant Fallago Rig vėjo jėgainių projektą Škotijos pasienio regione, kai britų Gynybos ministerija perspėjo apie galimą poveikį Brizlee Wood oro gynybos radarui. Šis radaras naudojamas stebėti Jungtinės Karalystės oro erdvę ir padėti identifikuoti nežinomus taikinius realiu laiku.

    Kaip jėgainės veikia radarus?

    Radarams vėjo jėgainės kelia problemų dėl aukštų bokštų ir besisukančių menčių, kurios atspindi radijo bangas ir sukuria vadinamąjį triukšmą. Dėl to radarui tampa sunkiau atskirti tikrą taikinį nuo klaidingų atspindžių arba užtikrintai sekti objektą tam tikrose kryptyse.

    Akląja zona paprastai vadinama erdvė, kurioje radaro aptikimo ar sekimo geba suprastėja tiek, kad didėja rizika nepastebėti mažesnių, žemai skrendančių ar netipinių objektų. Gynybos planuotojams tai svarbu ne tik dėl karinės aviacijos, bet ir dėl galimų neteisėtų įskridimų ar bepiločių orlaivių keliamų grėsmių.

    Kodėl projektas vis tiek gavo leidimą?

    Fallago Rig atvejis išryškino, kad sprendimas nebūtinai remiasi principu, jog radaras turi likti visiškai nepaveiktas. Praktikoje leidimai gali būti suteikiami su sąlyga, kad bus įdiegtos techninės poveikio mažinimo priemonės, kurios sumažins trikdžių tikimybę iki priimtino lygio.

    Tokios priemonės paprastai apima radaro programinės įrangos atnaujinimus, filtravimo algoritmus, papildomų jutiklių integravimą ar net atskirų stebėjimo sistemų diegimą, kad būtų kompensuotos silpnesnės aprėpties zonos. Derybos tarp vystytojų ir gynybos institucijų dažnai tęsiasi ir po pirminių sprendimų, ypač planuojant plėtrą ar parko išplėtimą.

    „Svarbiausia tampa ne klausimas, ar trikdžiai egzistuos, o ar jie gali būti patikimai suvaldyti techninėmis priemonėmis“, – teigiama su projektu susijusiuose vertinimuose.

    Ką tai reiškia vėjo energetikos plėtrai?

    Šis konfliktas rodo platesnę tendenciją: atsinaujinančios energetikos objektų poveikis vertinamas ne vien pagal elektros gamybą ar poveikį aplinkai, bet ir pagal kritinės infrastruktūros bei gynybos sistemų patikimumą. Vėjo parkų planavimas vis dažniau apima ne tik vietos bendruomenių, bet ir oro navigacijos, ryšių bei radarų sistemų suderinamumo analizę.

    Ekspertai pabrėžia, kad rizika nebūtinai apsiriboja pačiu parku: radarų aprėpties pokyčiai gali pasireikšti platesnėje teritorijoje, priklausomai nuo reljefo, atstumų ir radaro darbo režimų. Dėl to vystytojams tenka anksti įtraukti gynybos ir aviacijos institucijas, kad projektai neįstrigtų vėlyvoje stadijoje, kai pakeitimai tampa brangūs ir sudėtingi.

    Jungtinės Karalystės patirtis rodo, kad spartėjant vėjo energetikos plėtrai, nacionalinio saugumo argumentai gali tapti vienu svarbiausių faktorių, lemiančių ne tik konkrečių parkų vietą, bet ir technologinius reikalavimus visam sektoriui.

  • Lenkai paleido 4 radarinius satelitus: mato per debesis ir naktį, žada lūžį žvalgyboje

    Lenkai paleido 4 radarinius satelitus: mato per debesis ir naktį, žada lūžį žvalgyboje

    Lenkijos ginkluotosios pajėgos pradėjo naudoti naują radarinių Žemės stebėjimo palydovų sistemą „POLSARIS“, kuri suteikia galimybę rinkti vaizdus nepriklausomai nuo debesuotumo, rūko, dūmų ar paros meto. Tokia technologija laikoma vienu svarbiausių šiuolaikinės žvalgybos pranašumų, nes leidžia nuolat stebėti pasirinktus objektus ir teritorijas.

    Sistema paremta sintetinės apertūros radaru (SAR), kuris, skirtingai nei optiniai palydovai, nepasikliauja saulės šviesa ir nėra „aklas“ dėl oro sąlygų. Oficialiai paskelbta, kad bazinę konfigūraciją sudaro keturi radarinius vaizdus renkantys palydovai, o projektas nuo sutarties iki parengties naudojimui įgyvendintas per maždaug metus.

    Perdavimo ceremonija įvyko gegužės 15 dieną Varšuvoje, Lenkijos kariuomenės muziejuje, o joje dalyvavo Lenkijos nacionalinės gynybos ministerijos ir pramonės atstovai. Tarp jų minėtas ir bendrovės „ICEYE“ vadovas, nes būtent ši bendrovė siejama su SAR palydovų technologijų vystymu ir jų taikymu gynybos reikmėms.

    Skelbiama, kad radarinių palydovų teikiama raiška gali siekti iki 25 centimetrų vienam pikseliui, tačiau reali praktinė vertė dažnai priklauso nuo stebėjimo režimo, užduoties pobūdžio ir duomenų apdorojimo. Kariuomenei tai svarbu ne vien dėl detalių vaizdų, bet ir dėl galimybės dažniau atnaujinti informaciją apie situaciją dominančiose vietovėse.

    Didžiausias sistemos privalumas – vadinamoji informacinė autonomija: žvalgybos duomenys gaunami iš nacionalinio valdomo pajėgumo, o ne vien iš sąjungininkų ar komercinių tiekėjų. Tai ypač aktualu augant įtampai regione, kai greitis, prieiga ir duomenų kontrolė gali turėti tiesioginę įtaką operaciniams sprendimams.

    „Tai istorinis momentas, nes prisijungiame prie nedaugelio Europos valstybių, turinčių savarankišką radarinių palydovų žvalgybą“, – sakė Lenkijos gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas.

    Tokie pajėgumai paprastai naudojami ne tik sienų ar jūrinių zonų stebėsenai, bet ir tikslinėms užduotims, pavyzdžiui, logistikos mazgų, karinės infrastruktūros, technikos judėjimo ar statybos darbų fiksavimui. SAR duomenys taip pat vertingi vertinant pokyčius laike, nes leidžia lyginti teritorijas net tada, kai optinė stebėsena neįmanoma dėl oro.

    Lenkija pabrėžia, kad projektas gali būti plečiamas papildomais palydovais, taip didinant stebėjimo dažnį ir mažinant laiką tarp pakartotinių tos pačios vietovės „peržiūrų“. Ši tendencija atitinka platesnį Europos kryptingumą remtis mažesnėmis, bet gausiomis palydovų konstelacijomis ir sparčiau integruoti palydovinius duomenis į valdymo bei žvalgybos grandines, įskaitant sprendimų paramą su DI.