Praėjusio amžiaus antroje pusėje branduolinės technologijos Europoje sparčiai plėtėsi, tačiau kartu augo ir problema, ką daryti su radioaktyviomis atliekomis. Tuo metu dalis sprendimų šiandien skamba sunkiai įtikimai: Atlanto vandenyno dugnas buvo pasirinktas kaip vieta, kur galima išgabenti ir paskandinti mažo aktyvumo atliekas.
Skaičiuojama, kad 1949–1982 metais į Atlantą buvo išmesta daugiau kaip 200 000 statinių, o bendras atliekų kiekis viršijo 150 000 tonų. Dauguma jų atsidūrė 3 000–5 000 metrų gylyje, todėl ilgą laiką tikslios vietos ir reali būklė išliko menkai žinomos.
Kas rasta vandenyno dugne?
Pastaraisiais metais prancūzų mokslininkai, dirbantys CNRS ir partnerių vadovaujamoje programoje NODSSUM, ėmėsi tiksliai nustatyti, kur yra šios statinės ir kas vyksta aplink jas. Pirmoji ekspedicija 2025 metų birželio mėnesį pasitelkė autonominį povandeninį aparatą, kuris fotografavo dugną ir rinko vandens, nuosėdų bei gyvūnijos mėginius.
Vos per mėnesį buvo aptiktos ir sužymėtos 3 355 statinės, o tai tapo atspirties tašku detalesniems tyrimams. 2026 metų gegužės mėnesį komanda grįžo su trijų žmonių povandeniniu aparatu, galinčiu leistis iki 6 000 metrų, ir atliko daugiau kaip 20 nėrimų iki maždaug 4 700 metrų gylio.
Apžiūros metu dalis statinių atrodė smarkiai pažeistos: korozija suėdusi metalą, vietomis matėsi į aplinkinį smėlį ištekėjęs turinys. Tai patvirtino, kad sandarumas ne visur išliko, o radioaktyvios medžiagos bent iš dalies pateko į aplinką.
Radioaktyvumas ir gyvybė aplink statines
Mokslininkus nustebino tai, kad statinės tapo savotiškais traukos taškais giliavandenei gyvybei. Ant jų buvo prisitvirtinusių jūrų anemonų, aplink sukinėjosi žuvys, vėžiagyviai, taip pat fiksuotos kempinės ir jūrų agurkai, o konstrukcijos veikė kaip dirbtinės slėptuvės kitaip smėlėtame ir skurdesniame dugne.
Tai kelia sudėtingesnį klausimą nei vien tarša: jei statinės integravosi į ekosistemą, ar radionuklidai gali patekti į organizmus ir kauptis maisto grandinėje. Tyrėjai rinko nuosėdas, vandenį, organizmus ir mikroorganizmų bendrijas tiek šalia statinių, tiek vietose, kur mėginiai turėjo tiesioginį kontaktą su paviršiais.
Ekspedicijų metu prietaisai užfiksavo radionuklidų signalus, kuriuos galima sieti su paskandintomis atliekomis, įskaitant kobalto-60 ir niobio-94 pėdsakus. Taip pat aptikta cezio-137 ir americio-241 koncentracijų, kurios viršija foną, įprastai siejamą su atmosferiniais branduoliniais bandymais ar istorinių avarijų pasekmėmis.
Ką tai reiškia dabar?
Tarptautinėje praktikoje mažo aktyvumo radioaktyvios atliekos tebėra laikomos pavojingomis, o dabartiniai saugos principai remiasi ilgaamžiu izoliavimu ir tvirtu sulaikymu. Tarptautinė atominės energijos agentūra nurodo, kad tokios atliekos turi būti patikimai izoliuotos šimtmečiams, tačiau XX amžiaus viduryje požiūris buvo kitoks, o jūros dugnas laikytas priimtina vieta.
Svarbu ir tai, kad net ir esant nuotėkiui, tarša ne visuomet plinta toli. Ankstesni tyrimai kituose objektuose yra parodę, kad radionuklidų koncentracijos gali smarkiai kristi jau per kelis metrus nuo šaltinio, kai medžiagos praskiedžiamos vandeniu ir išnešiojamos srovėmis.
NODSSUM komanda skelbia, kad užfiksuotas aktyvumas nebuvo toks, jog sukeltų didelių radiacinės saugos problemų mėginius tvarkiusiems tyrėjams, o povandeninis aparatas ir įranga neparodė užterštumo požymių. Vis dėlto galutines išvadas dėl poveikio ekosistemoms lems laboratorinė mėginių analizė, kuri turėtų atsakyti, ar radioaktyvumas kaupiasi gyvuosiuose organizmuose ir kaip jis pasiskirsto nuosėdose.
Šie tyrimai laikomi vienu iš nedaugelio bandymų sistemingai sužemėlapiuoti istorinį radioaktyvių atliekų išmetimą jūroje ir įvertinti ilgalaikes pasekmes. Mokslininkai pabrėžia, kad pirmą kartą turima detali tūkstančių statinių lokalizacija ir realūs mėginiai, leidžiantys ne spėlioti, o matuoti, kas vyksta Atlanto dugne.
