CP v2

Tag: Ramzis II

  • Egipto ūkininkas kasdamas šiltnamį rado milžinų pėdsakus: iškilo Ramzio II galva

    Egipto ūkininkas kasdamas šiltnamį rado milžinų pėdsakus: iškilo Ramzio II galva

    Egipto Nilo deltoje, Behbeit el-Hagar apylinkėse, vietos ūkininkas dirbdamas šiltnamyje aptiko akmens fragmentą su senoviniais ženklais. Apie radinį jis pranešė vietos institucijoms, o į vietą atvykę archeologai pradėjo detalesnius tyrimus.

    Kasėjams pavyko atidengti dviejų didžiulių karališkų statulų liekanas. Didžiausią dėmesį patraukė maždaug 1,6 metro aukščio akmeninė galva, vaizduojanti faraoną su dviguba karūna, simbolizuojančia Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą.

    Remdamiesi išlikusios dalies proporcijomis, specialistai vertina, kad visa statula su postamentu galėjo siekti apie 8,5 metro aukštį. Greta rasta ir nugarinę atramą primenanti dalis su hieroglifais, kuriuose įrašytas vienas iš valdovo titulų, siejamas su karališkąja vardų sistema.

    Antrasis radinys yra dar vienos karališkos skulptūros fragmentas, kurio ilgis siekia apie 2,4 metro. Nors kojų ir pagrindo neišliko, veido bruožai ir galvos apdangalas nemes leidžia manyti, kad skulptūra taip pat gali būti siejama su Ramziu II, tačiau galutinei identifikacijai reikės papildomų tyrimų.

    Archeologai taip pat aptiko apie 1,3 metro ilgio granito bloką su hieroglifiniais titulais, tradiciškai vartotais Egipto valdovų įrašuose. Tokie užrašai padeda tikslinti radinių datavimą ir kontekstą, o kartu leidžia atkurti, kokio masto paminklai kadaise stovėjo šioje vietovėje.

    Ramzis II, valdęs 1279–1213 metais prieš mūsų erą, laikomas vienu įtakingiausių XIX dinastijos faraonų. Jo valdymo laikotarpiu statyta daug monumentalių objektų, o skulptūros ir užrašai dažnai buvo naudojami politinei galiai ir dieviškam legitimumui pabrėžti.

    Viešojoje erdvėje Ramzis II kartais siejamas su bibliniu pasakojimu apie Mozę, tačiau istorikai pabrėžia, kad vienareikšmiškų įrodymų tam nėra. Faraono tapatybė Išėjimo knygos siužete išlieka diskusijų objektu, o archeologiniai radiniai dažniau leidžia kalbėti apie konkrečių vietų ir laikotarpių materialinę kultūrą, o ne patvirtinti religinius pasakojimus.

    Behbeit el-Hagar apylinkės archeologams svarbios ir dėl čia buvusios šventyklos, siejamos su deive Izide, liekanų. Pastaraisiais metais Egipte daugėja radinių, aptinkamų ne tik planuotų ekspedicijų metu, bet ir vykdant žemės ūkio ar infrastruktūros darbus, todėl institucijos ragina gyventojus apie įtartinus artefaktus pranešti nedelsiant.

  • Agurkų ūkis Egipto deltoje atvedė prie radinio: rasti milžiniškos Ramzio II statulos fragmentai

    Agurkų ūkis Egipto deltoje atvedė prie radinio: rasti milžiniškos Ramzio II statulos fragmentai

    Egipto Nilo deltoje, Gharbijos provincijoje esančiame Behbeit el Hagar kaime, agurkus auginantis ūkininkas netikėtai prisidėjo prie reikšmingo archeologinio atradimo. Savo sklype jis pastebėjo akmeninį bloką su senoviniais raižiniais ir apie radinį pranešė atsakingoms institucijoms.

    Apžiūrėję akmenį, Egipto pareigūnai į vietą išsiuntė Aukščiausiosios senienų tarybos archeologų komandą, kuri pradėjo gelbėjamuosius kasinėjimus. Egipto turizmo ir senienų ministerija nurodė, kad tyrimų metu aptikti dviejų kolosalių karališkų skulptūrų likučiai ir hieroglifiniai užrašai.

    Ką pavyko identifikuoti

    Ryškiausias radinys yra maždaug 1,6 metro aukščio galva, vaizduojanti faraoną Ramzį II su Dviejų žemių karūna, siejama su Aukštutiniu ir Žemutiniu Egiptu. Kartu rasta ir dalis nugaros stulpo su vienu iš faraono titulų, vadinamuoju Horo vardu, padėjusiu patvirtinti tapatybę.

    Aukščiausiosios senienų tarybos generalinis sekretorius Hišamas el Leitis teigė, kad pagal proporcijas visa statula, įskaitant pagrindą, galėjo siekti apie 8,5 metro aukštį. Tokie mastai būdingi Ramzio II epochos reprezentacinei skulptūrai, kuria valdovas pabrėždavo savo galią ir dievišką statusą.

    Antroji statula ir užrašai

    Kasinėjimų metu aptikta ir antros skulptūros išlikusi dalis, kurios aukštis siekia apie 2,4 metro. Nors trūksta kojų ir pagrindo, veidas išliko gana gerai, o ant galvos matomas karališkas nemeso galvos apdangalas, nors ir nepilnai išsilaikęs.

    Archeologai spėja, kad ir ši skulptūra gali vaizduoti Ramzį II, nes veido bruožai panašūs į rastos galvos, tačiau galutiniam patvirtinimui dar reikės papildomų tyrimų. Be to, rastas maždaug 1,3 metro ilgio rausvo granito blokas su hieroglifais, kuriuose minimi titulai Karalius Aukštutinio ir Žemutinio Egipto bei Ra sūnus.

    Kodėl vieta svarbi archeologams

    Ramzis II valdė daugiau nei šešis dešimtmečius, maždaug 1279–1213 metais prieš mūsų erą, ir laikomas vienu įtakingiausių Senovės Egipto valdovų. Jo valdymo laikotarpis paliko daugybę monumentalių statinių ir skulptūrų, todėl nauji radiniai padeda tikslinti, kaip buvo kuriama valdovo reprezentacija skirtinguose regionuose.

    Behbeit el Hagar apylinkės archeologams žinomos dėl čia esančių didelės šventyklos, skirtos deivei Izidei, liekanų. Tyrėjai tęsia darbus, kad nustatytų, kaip naujai aptikti fragmentai siejasi tarpusavyje ir su platesniu šios vietovės istoriniu kontekstu.

    Egipto turizmo ir senienų ministras Šerifas Fatihis apsilankė pas radinį pranešusį ūkininką ir padėkojo už pilietiškumą. Vietos žiniasklaida pranešė, kad šeimai įteikta kelionė atlikti Umrą, o pats ūkininkas vizito metu taip pat prašė prisidėti prie kaimui reikalingos greitosios pagalbos automobilio įsigijimo.

  • Turkijoje rastas seniausio taikos traktato fragmentas: jame – net karo pabėgėlių taisyklės

    Turkijoje rastas seniausio taikos traktato fragmentas: jame – net karo pabėgėlių taisyklės

    Turkijoje, senovinės Hetitų imperijos sostinės Hatušos griuvėsiuose, archeologai aptiko molinės lentelės fragmentą, kuris, ekspertų vertinimu, yra vieno seniausių pasaulyje taikos susitarimų kopijos dalis. Išsamesni tyrimai parodė, kad tekstas siejamas su Kadešo taikos sutartimi.

    Ši sutartis datuojama maždaug 1 259 metais prieš mūsų erą ir buvo sudaryta tarp Egipto faraono Ramzio II ir hetitų karaliaus Hatušilijio III. Susitarimas užbaigė ilgai trukusią dviejų regiono galybių kovą dėl įtakos rytinėje Viduržemio jūros dalyje, praėjus apie 15 metų po garsiojo Kadešo mūšio.

    Kas rasta Hatušoje?

    Radavietė – Büyükkale citadelė ir rūmų kompleksas Hatušos centre, kur kasinėjimai vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Naujausias fragmentas buvo identifikuotas po maždaug metus trukusių detalių analizių, o mokslininkai nurodo, kad jis atitinka sutarties dalį, apimančią 12–20 straipsnius.

    Pasak tyrėjų, tai nėra „visa sutartis“, o tik vienas iš daugelio į šipulius išlikusių tekstų gabalėlių. Vis dėlto tokie fragmentai yra kritiškai svarbūs, nes leidžia tikslinti vertimus, atkurti praleistas vietas ir patikrinti ankstesnes interpretacijas.

    Ką sutartis sako apie pabėgėlius?

    Ypač dėmesį patraukė tai, kad viename fragmentų aptariamos taisyklės, kaip elgtis su žmonėmis, bėgančiais iš vienos valstybės ir ieškančiais prieglobsčio kitoje. Tekste minimi tiek iš Egipto, tiek iš hetitų valdų pasitraukę asmenys, taip pat aptariamos griežtos priemonės, susijusios su tvarkos palaikymu ir nuosavybe.

    Nors tai negali būti laikoma šiuolaikine pabėgėlių apsaugos samprata, būdinga tarptautinei teisei, pats faktas, kad tokie klausimai buvo įtraukti į taikos susitarimą, rodo plačią derybų apimtį. Sutartis pirmiausia reglamentavo dviejų valdovų ir valstybių įsipareigojimus po konflikto, tačiau kartu palietė ir žmonių judėjimą per sienas.

    Kodėl Kadešo sutartis tokia svarbi?

    Kadešo taikos sutartis išsiskiria tuo, kad yra žinoma iš skirtingų rašytinių tradicijų. Egiptietiška versija buvo iškalta hieroglifais šventyklų sienose Tėbuose, o hetitiška versija buvo rašoma dantiraščiu ant molinių lentelių, kurių fragmentai Hatušoje randami nuo XX amžiaus pradžios.

    Naujasis fragmentas gali papildyti hetitiškos versijos rekonstrukciją, nes iki šiol lentelės išliko labai nepilnos. Tyrėjai pabrėžia, kad pilna naujojo teksto transkripcija dar nepaskelbta, todėl detalės bus tikslinamos, kai bus pateikti moksliniai rezultatai.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmetas Nuri Ersojus, komentuodamas radinį, teigė, kad jis primena apie taikaus konfliktų sprendimo idėjas dar prieš daugiau nei tris tūkstančius metų.

    „Šis radinys primena, kad taikos siekis ir susitarimų kultūra egzistavo jau prieš daugiau nei tris tūkstančius metų“, – sakė Mehmetas Nuri Ersojus.

  • Lemiamas proveržis Egipte: nauji radiniai gali atskleisti, kur slypi prarastasis Mesen miestas

    Lemiamas proveržis Egipte: nauji radiniai gali atskleisti, kur slypi prarastasis Mesen miestas

    Egipto archeologai Tel Abu Seify vietovėje pateikė naujų argumentų, galinčių priartinti prie vienos senovės Egipto paslapčių sprendimo – prarasto Mesen miesto lokalizacijos. Nors tiksli vieta dar nenustatyta, tyrimai vykdyti strategiškai itin svarbiame regione, siejamame su senąja Horo karine trasa.

    Šis kelias jungė Egiptą su Sinajumi ir rytine Viduržemio jūros baseino dalimi, todėl šimtmečius turėjo karinę, prekybinę ir administracinę reikšmę. Dėl tokios padėties Tel Abu Seify ilgą laiką buvo laikoma potencialiu tašku, kuriame galėjo veikti įtvirtintas religinis ir valstybinis centras.

    Kasdami archeologai atidengė statinių liekanas, kelių fragmentus, įtvirtinimų elementus ir radinius iš skirtingų Egipto istorijos laikotarpių. Ypatingas dėmesys skirtas masyviai iš džiovintų plytų sumūrytai sienai ir vartų kompleksui, kurio paskirtis buvo įvertinta iš naujo.

    Anksčiau dalis konstrukcijų buvo laikoma šventyklos dalimi, tačiau nauji duomenys leidžia manyti, kad tai galėjo būti išorinė siena, apjuosusi visą šventyklos kompleksą. Tokia interpretacija padeda tiksliau atkurti pradinį vietovės planą ir suprasti, kaip objektas plėtėsi skirtingais laikotarpiais.

    Tyrėjai taip pat aptiko dvi akmenimis grįstas kryptis, vedusias iš įtvirtintos zonos link šventyklos. Vienas kelias siejamas su romėniškuoju laikotarpiu ir yra siauresnis, o kitas, sprendžiant iš struktūros, gali būti senesnis ir labiau susijęs su ankstesne šventvietės raida.

    Komplekse rasta ir ūkinių bei sandėliavimo patalpų pėdsakų, taip pat erdvių, vedusių link šventovės branduolio. Tokia struktūra būdinga didesniems religinės administracijos centrams, kur šventvietės veikla buvo glaudžiai susieta su logistika, atsargomis ir darbuotojų aptarnavimu.

    Didžiausiu užuominos šaltiniu tapo įrašai. Tarp radinių buvo didelis smiltainio architektūrinis elementas, suskilęs į dvi dalis, o trijose jo pusėse išliko tekstai su faraono Ramzio II karališkais titulais.

    Dar svarbesnė, tyrėjų vertinimu, yra kita užuomina, kurioje minimi restauravimo darbai, susiję su dievo Horo statula. Tekste Horas apibūdinamas kaip Mesen miesto valdovas, o tai sustiprina prielaidą, kad Tel Abu Seify galėtų būti susijusi su šio miesto teritorija.

    Mesen vardas žinomas iš senųjų užrašų ir istorinių šaltinių, tačiau jo tiksli vieta ilgą laiką išliko neaiški. Jei tolimesni tyrimai patvirtins Tel Abu Seify ryšį su Mesen, tai galėtų pakeisti supratimą apie rytinės Egipto pasienio zonos organizavimą, jos šventyklų tinklą ir gynybinę infrastruktūrą.

    Kasimuose aptikta ir skulptūrų fragmentų: be galvos ir kojų likusi statula, karališkosios skulptūros torsas iš bazalto, taip pat radinių iš bazalto ir jaspio. Dalis jų datuojama Vėlyvuoju laikotarpiu, įskaitant XXVI dinastijos epochą, kas rodo ilgą ir nevienalytį vietovės naudojimą.

    Archeologiniai sluoksniai liudija, kad šventykla buvo perstatoma ne kartą, o ryškesnė architektūrinė plėtra, tikėtina, vyko Ptolemėjų laikotarpiu. III amžiuje dalis komplekso, kaip rodo tyrėjų išvados, buvo pritaikyta romėnų karinei stovyklai.

    Vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu teritorijos funkcija vėl pakito: ji naudota kaip akmenų šaltinis ir vieta kalkių gamybai. Rastos degimo ir kalkakmenio apdorojimo liekanos leidžia manyti, kad senesnių statinių medžiagos buvo perdirbamos, todėl dalis pirminės architektūros galėjo būti sunaikinta ar išardyta.

    Mokslininkai planuoja tęsti kasinėjimus ir ieškoti papildomų įrašų bei architektūrinių elementų, kurie leistų galutinai patvirtinti senovinį vietovės pavadinimą ir jos funkciją skirtingais laikotarpiais. Būtent epigrafikos duomenys šiuo atveju gali tapti lemiamu įrodymu, kuris nuo hipotezių perkeltų tyrimą į aiškesnių faktų lygmenį.

  • Egipte po 94 metų aptikta dingusi Ramzio II koloso dalis: statula gali siekti 7 metrus

    Egipte archeologai vėl sujungė vienos įspūdingiausių senovės skulptūrų istoriją: po 94 metų nuo pirmojo radinio aptikta viršutinė faraono Ramzio II koloso dalis. Fragmentas iškeltas iš El Ašmunaino apylinkių, į pietus nuo Kairo, kur dar 1930 metais buvo rastas apatinis statulos segmentas.

    Naujausio tyrimo metu žemėje gulėjęs kalkakmenio liemuo buvo aptiktas gulintis veidu žemyn, o jo iškėlimas pareikalavo ypatingo atsargumo dėl artimo Nilo gruntinių vandenų lygio. Egipto turizmo ir senienų ministerija skelbia, kad stabilizavus bloką jo aukštis siekia apie 3,8 metro.

    „Žinojome, kad tai gali būti čia, bet specialiai to neieškojome. Tai buvo visiška staigmena“, – sakė archeologė Ivona Trnka-Amrein.

    Archeologų teigimu, viršutinė dalis su 1930 metais rastu fragmentu sutapatinta pagal du pagrindinius požymius. Pirmiausia sutampa kalkakmenio sudėtis, be to, ant galinio atraminio stulpo esantys hieroglifiniai įrašai nurodo tuos pačius Ramzio II karališkuosius titulus kaip ir anksčiau iškeltame segmente.

    Remiantis šiais duomenimis, mokslininkai daro išvadą, kad abi dalys sudarė maždaug 7 metrų aukščio statulą. Tai reikštų, kad buvo sukurta itin didelė sėdinčio faraono figūra, būdinga reprezentaciniams valdovų atvaizdams svarbiuose kulto centruose.

    Nuo akmens paviršiaus pašalinus nuosėdas paaiškėjo, kad fragmento būklė geresnė, nei tikėtasi, o vietomis išlikę mėlynos ir geltonos spalvos pigmento pėdsakai. Šiuo metu tęsiami tyrimai, siekiant nustatyti dažų sudėtį ir suprasti, kaip spalvos buvo dengiamos ant kalkakmenio.

    Skelbiama, kad paieškose buvo pasitelktas grunto skverbos radaras, leidęs tiksliau įvertinti po žeme esančių struktūrų kontūrus. Toks metodas archeologijoje vis dažniau taikomas vietovėse, kur istorinius sluoksnius dengia storos sąnašos, o tradiciniai kasinėjimai užimtų gerokai daugiau laiko.

    Pranešama, kad 2026 metų pradžioje abi dalys buvo fiziškai sujungtos, o po rekonstrukcijos statulos aukštis turėtų siekti apie 7 metrus. Egipto turizmo ir senienų ministerija nurodo sieksianti statulą palikti radimvietėje, o ne perkelti ją į Kairą, taip stiprinant vietovės istorinę ir turistinę vertę.

    Antrasis kasinėjimų etapas planuojamas 2026 metų pabaigoje ir bus nukreiptas į šiaurinę Toto šventyklos dalį. Tyrėjai tikisi aptikti pilono pamatą, prie kurio, kaip manoma, kadaise galėjo stovėti ši statula.

    Archeologai taip pat atkreipia dėmesį į istorinę detalę: tokio tipo kolosai neretai būdavo statomi poromis. Jei ši tradicija buvo taikoma ir El Ašmunaino komplekse, netoliese gali būti paslėptas dar vienas panašus monumentas.