CP v2

Tag: Rankraščiai

  • Paryžiaus bibliotekoje aptiko nežinomų Mozarto kūrinių: po 250 metų jie pirmąkart nuskambėjo

    Paryžiaus bibliotekoje aptiko nežinomų Mozarto kūrinių: po 250 metų jie pirmąkart nuskambėjo

    Paryžiuje esanti Prancūzijos nacionalinė biblioteka šiemet pristatė netikėtą radinį: archyvuose aptiktas rankraštis su iki šiol nežinomais Wolfgango Amadeuso Mozarto kūriniais. Dokumentas beveik 250 metų buvo klaidingai suregistruotas kaip anoniminis XVIII amžiaus muzikos sąsiuvinis, todėl ilgą laiką nekėlė įtarimų.

    Rankraštį peržiūrėdamas archyvinę medžiagą pastebėjo bibliotekos muzikos skyriaus kuratorius François-Pierre Goy. Įtarimų sukėlė būdingas rašysenos stilius, o vėliau išvadas jis aptarė su eksperte Laurence Decobert, kuri taip pat atpažino Mozarto braižą.

    Ką atskleidė 44 puslapių sąsiuvinis

    Rankraštis buvo ištirtas Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje ir Mozarteum fondo specialistų Zalcburge. Ekspertizės patvirtino autentiškumą: sąsiuvinį sudaro 44 puslapiai, datuojami 1778 metais, kai 22 metų Mozartas viešėjo Paryžiuje.

    Tačiau tai nėra įprastas publikuoti skirtų kūrinių rinkinys. Šaltiniai rodo, kad tai greičiau pedagoginio darbo užrašai, fiksuojantys kompozicijos pamokas, kurias Mozartas vedė Marie-Louise-Philippine de Guînes, įtakingo prancūzų aristokrato ir diplomato Louis de Guînes dukrai.

    Sąsiuvinyje rasti mokinės kompoziciniai pratimai, Mozarto darytos pataisos ir šešios trumpos, anksčiau nežinotos pjesės fleitai ir arfai. Instrumentų pasirinkimas siejamas su šeimos muzikiniais įgūdžiais: tėvas buvo laikomas talentingu fleitininku, o dukra grojo arfa.

    Ne tik radinys, bet ir naujas žvilgsnis

    Muzikologų vertinimu, šis rankraštis yra vienas reikšmingiausių pastarųjų metų su Mozartu susijusių atradimų, nes papildo jo kūrybos katalogą ir leidžia detaliau suprasti, kaip jis dirbo kaip mokytojas. Dauguma išlikusių šaltinių Mozartą pristato kaip operų, koncertų ir simfonijų kūrėją, o šiuo atveju atsiveria kasdienė jo dirbtuvių pusė.

    Rankraščio istorija turi ir dramatišką kontekstą: Mozartas Paryžiuje patyrė finansinių sunkumų, o viešnagės metu mirė jo motina Anna Maria Mozart. Be to, pasakojama, kad de Guînes šeima už užsakytus kūrinius ir pamokas sumokėjo tik dalį sutartos sumos, todėl kompozitorius bendradarbiavimą nutraukė.

    Pats sąsiuvinis į bibliotekos fondus pateko per Prancūzijos revoliuciją, kai buvo konfiskuojami aristokratų archyvai. Vėliau, neteisingai aprašytas kaip anoniminis rankraštis, jis dešimtmečiais liko nepastebėtas, kol pastaraisiais mėnesiais buvo peržiūrėtas iš naujo.

    Po beveik 250 metų vėl scenoje

    Rastos kompozicijos neliko vien archyvų smalsumu. Birželio 21 dieną Prancūzijos nacionalinės bibliotekos salėje jos pirmą kartą viešai atliktos po beveik dviejų su puse šimtmečio, o kūrinius atliko Radio France muzikantai, parengę ir profesionalius įrašus.

    Šis atvejis primena, kad didžiųjų bibliotekų ir archyvų fondai vis dar slepia netikėtumų, o kruopštus katalogų tikslinimas ir naujos ekspertinės metodikos gali sugrąžinti į kultūros apyvartą tai, kas dešimtmečiais buvo laikoma anonimiškais dokumentais.

  • Lemtingas radinys Pelpline: aptikti du iki šiol nežinoti šv. Augustino pamokslai

    Lemtingas radinys Pelpline: aptikti du iki šiol nežinoti šv. Augustino pamokslai

    Lenkijoje, Pelplino bibliotekoje saugomame XII amžiaus rankraštyje tyrėjai aptiko du iki šiol nežinotus šv. Augustino pamokslus. Atradimas laikomas reikšmingu vėlyvosios Antikos krikščioniškos minties paveldui, nes papildo vieno įtakingiausių Bažnyčios mąstytojų tekstyną.

    Rankraštį analizavo Viurcburgo universiteto mokslininkas Christianas Tornau kartu su lotyniškų ankstyvosios krikščionybės tekstų leidybos projekto Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum atstovu Clemensu Weidmannu. Iš pradžių dokumentas atrodė kaip įprastas rinkinys su šešiais Augustinui priskiriamais pamokslais, tačiau paaiškėjo, kad du jų nėra fiksuoti jokiuose ankstesniuose kataloguose ar leidimuose.

    Kokia Biblijos scena aiškinama?

    Naujai identifikuotuose pamoksluose Augustinas aiškina vieną labiausiai ginčytų Senajame Testamente aprašytų epizodų iš Pirmosios Samuelio knygos. Tai pasakojimas apie karalių Saulių, kuris, nesulaukęs atsako iš Dievo prieš artėjantį karą su filistinais, kreipiasi į Endoro žiniuonę.

    Biblinėje istorijoje moteris iškviečia mirusio pranašo Samuelio dvasią, o ši išpranašauja Sauliui pralaimėjimą ir mirtį. Šimtmečius teologai ginčijosi, ar Saulius iš tiesų susidūrė su mirusiu pranašu, ar tai buvo apgaulė, regėjimas arba demoniškų jėgų veikimas.

    Augustino atsakymas: be paprastų formulių

    Pirmasis iš aptiktų pamokslų, kaip spėja tyrėjai, galėjo būti sakytas per sekmadienio pamaldas. Jame Augustinas aptaria kelias galimas interpretacijas ir neskuba pateikti vienos galutinės išvados, pabrėždamas, kad kai kurie tikėjimo klausimai reikalauja atidaus svarstymo.

    Antrajame pamoksle, kuris galėjo būti sakytas po kelių dienų, jis grįžta prie tos pačios temos ir nuosekliau dėlioja argumentus. Augustinas kelia klausimą, ar magija gali turėti valdžią mirusiųjų sieloms, ir svarsto, ar aprašytas įvykis galėjo būti Dievo leistas kaip paskutinė žinia Sauliui.

    „Šie tekstai rodo Augustiną ne kaip nutolusį filosofą, o kaip pamokslininką, kuris kartu su bendruomene ieško atsakymų į sudėtingus tikėjimo klausimus“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama radinio reikšmę.

    Kaip patvirtintas autentiškumas?

    Autentiškumui įvertinti atlikta filologinė analizė: lygintas žodynas, sakinių sandara, retorika, argumentavimo logika ir būdingi stiliaus bruožai. Tyrėjai pabrėžia, kad svarbiu įrodymu tapo Augustinui būdingas mokymo būdas, kai klausimas aptariamas etapais, o prie jo grįžtama vėlesnėje kalboje.

    Išvados buvo aptartos specializuotuose akademiniuose seminaruose Vienoje, kur sutarta, kad abu pamokslai turėtų būti laikomi autentiškais šv. Augustino kūriniais. Tokie radiniai yra reti, nes didžioji dalis ankstyvųjų tekstų tradicijos išliko fragmentiškai, o daugelį rankraščių sunaikino karai ir gaisrai.

    Ne mažiau intriguoja ir pamokslų kelias iki Pelplino. Pasak mokslininkų, rankraštis greičiausiai perrašytas iš dar senesnio pavyzdžio, galbūt susijusio su Amelungsborno vienuolynu Žemutinėje Saksonijoje, kurio dalis rinkinių vėliau žuvo per Trisdešimties metų karą.

  • Paryžiuje rastas nežinomas Mozarto rankraštis: 7 kūriniai fleitai ir arfai pirmąkart suskambo eteryje

    Paryžiuje rastas nežinomas Mozarto rankraštis: 7 kūriniai fleitai ir arfai pirmąkart suskambo eteryje

    Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje aptiktas iki šiol nežinomas Wolfgango Amadeuso Mozarto rankraštis, kuriame užfiksuoti septyni trumpi kūriniai fleitai ir arfai. Šis atradimas siejamas su 1778 metais ir jau laikomas vienu reikšmingiausių pastarųjų dešimtmečių muzikologijos radinių.

    Rankraštį vasario 2 dieną vienoje bibliotekos saugyklų peržiūrėdamas fondus rado muzikologas François-Pierre Goy, daugelį metų dirbęs senųjų muzikos rinkinių kuratoriumi. Jo dėmesį patraukė 44 puslapių natos, o rašysena ir stilius priminė Mozarto autografus.

    Norėdamas įsitikinti, Goy kreipėsi į kolegę Laurence Decobert, anksčiau rengusią parodą apie Mozarto ryšį su Prancūzija. Vėliau dokumentą papildomai patikrino ir galutinai autentišku pripažino Mozarto tyrėjas Armin Brinzing iš Salzburge veikiančios Bibliotheca Mozartiana.

    „Tai vienas svarbiausių pastarųjų dešimtmečių atradimų“, – sakoma Prancūzijos nacionalinės bibliotekos vadovo Gilles Pécout pranešime.

    Apie radinį kurį laiką nebuvo viešai skelbiama, kol Prancūzijos visuomeninis transliuotojas „France Musique“ pristatė pasaulinę premjerą. Kūriniai nuskambėjo fleitininkei Mathilde Caldérini ir arfininkui Nicolas Tulliez atliekant su Radio France filharmonijos orkestro muzikantais.

    „Muzikos kolektyvui tai išskirtinė garbė prikelti pamirštą Mozarto kūrinį“, – teigiama Radio France prezidentės Sibyle Veil pareiškime.

    Rasti kūriniai apibūdinami kaip trumpi, subtilūs pratimai, papildantys palyginti nedidelį Mozarto repertuarą fleitai ir arfai. Muzikologai pabrėžia, kad tokie „darbiniai“ rankraščiai yra svarbūs ne vien koncertinei praktikai, bet ir kūrybos proceso pažinimui.

    Atradimas taip pat suteikia daugiau konteksto Mozarto viešnagei Paryžiuje, kur jis gyveno nuo kovo iki rugsėjo 1778 metais. Tuo metu 22 metų kompozitorius, be kitų užsakymų, teikė kompozicijos pamokas Marie-Louise-Philippine de Bonnières de Guînes, gabiai arfai ir diplomato dukrai.

    Bibliotekos pateikiamuose paaiškinimuose nurodoma, kad sąsiuvinis greičiausiai ir yra tiesiogiai susijęs su tomis pamokomis: mokinė, nors artimųjų laikyta talentinga, esą sunkiai kūrė, o Mozartas laiškuose tėvui skundėsi jos kūrybinės vaizduotės stoka. Vis dėlto, pasak specialistų, pratimai tikėtina remiasi idėjomis, kurias pasiūlė pats Mozartas, todėl jie turi aiškią autorinę vertę.

    Pamokos nutrūko 1778 metų liepą, kai Mademoiselle de Guînes ištekėjo, o paskutinis kūrinys liko neužbaigtas. Rankraštis liks saugomas Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, kuri teigia turinti vieną didžiausių Mozarto autografų rinkinių Europoje.

    Skelbiama, kad ši kolekcija pagal apimtį nusileidžia tik didesniems rinkiniams Salzburge ir Berlyne. O naujai identifikuotų kūrinių kelias į koncertų sales, tikėtina, tik prasideda: po premjeros radinys neabejotinai sulauks tiek atlikėjų, tiek tyrėjų dėmesio.

  • 13 amžiaus tualete rastas sąsiuvinis šokiruoja mokslininkus: įrašai vis dar įskaitomi

    13 amžiaus tualete rastas sąsiuvinis šokiruoja mokslininkus: įrašai vis dar įskaitomi

    Vokietijoje, Paderborne, archeologai viduramžių laikų latrinoje aptiko išskirtinai retą radinį – mažą asmeninį užrašų sąsiuvinį, kuris, nepaisant prabėgusių šimtmečių, išliko stebėtinai geros būklės. Pirminiai tyrimai rodo, kad artefaktas gali būti maždaug 700–800 metų senumo, o įrašai jame vis dar matomi.

    Mokslininkus labiausiai stebina tai, kad radinys išliko vientisas: paprastai organinės medžiagos, tokios kaip medis ar oda, per ilgą laiką suyra. Šiuo atveju suveikė specifinės sąlygos – drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri sulėtino irimą ir padėjo išsaugoti net smulkias detales.

    Kaip tualetas tapo laiko kapsule?

    Archeologijoje senos latrinos dažnai laikomos netikėtais lobynais, nes jose susidaro aplinka, kurioje bakterijų veikla ir deguonies trūkumas gali stabdyti irimo procesus. Dėl to tokiose vietose kartais išlieka oda, tekstilė, mediena ir net rašytiniai šaltiniai, kurie kitur būtų sunykę.

    Paderborne rastas daiktas buvo aptiktas kasinėjant 13–14 amžiaus laikotarpio statinį. Tarp kitų radinių išsiskyrė nedidelis, pailgas objektas, maždaug 10 x 7,5 centimetro dydžio, kurio išorė pasirodė esanti puošta įspaustos odos viršeliu.

    Kas tai per knygelė ir kaip joje rašyta?

    Tyrėjai nustatė, kad tai vadinamoji vaško lentelių knygelė: medinės plokštelės buvo padengtos vašku, ant kurio rašyta smailiu rašikliu. Tokia priemonė viduramžiais buvo patogi kasdieniams užrašams, nes tekstą buvo galima nutrinti ir paviršių panaudoti dar kartą.

    Knygelėje yra 10 puslapių, iš kurių aštuoni yra rašomi iš abiejų pusių, o du kraštiniai – tik iš vienos. Konservatoriai teigia, kad vidiniai puslapiai buvo taip glaudžiai suspausti, jog į juos beveik nepateko nešvarumų, todėl vaškas nebuvo pažeistas, o raštas išliko įžiūrimas.

    „Skamba keistai, bet mums, archeologams, latrinos beveik visada yra tikras lobynas“, – sakė archeologė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Ką gali atskleisti įrašai?

    Kol kas tiksliai neaišku, kam priklausė knygelė, tačiau pirminės prielaidos sieja ją su Paderborno pirkliu, galėjusiu fiksuoti sandorius ar trumpas pastabas. Tyrėjai pastebi, kad pirkliai viduramžiais dažniau mokėjo skaityti ir rašyti nei dauguma gyventojų, todėl toks daiktas šioje socialinėje grupėje būtų logiškas.

    Raštas, kaip teigiama, panašu, priklauso vienam žmogui, o kai kur tekstas užrašytas ant ankstesnių, iki galo neištrintų įspaudų. Be to, odinis viršelis su puošniu ornamentu ir lotynų kalbos vartojimas leidžia manyti, kad savininkas galėjo būti pasiturintis.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad įrašų iššifravimas bus lėtas ir kruopštus darbas: rankraštis tankus, o kai kurios vietos gali būti sunkiai suprantamos dėl rašybos ypatumų. Tolesni tyrimai turėtų padėti tiksliau datuoti radinį, nustatyti jo gamybos medžiagas ir galbūt priartėti prie atsakymo, kas ir kodėl šią knygelę pametė vietoje, kuri galiausiai ją ir išsaugojo.

  • Romoje aptiktas IX amžiaus rankraštis: jame slypi ankstyviausias žinomas senosios anglų kalbos eilėraštis

    Romoje aptiktas IX amžiaus rankraštis: jame slypi ankstyviausias žinomas senosios anglų kalbos eilėraštis

    Netikėtas radinys Romos bibliotekoje

    Romoje saugomuose archyvuose tyrėjai aptiko IX amžiaus rankraštį, kuriame užfiksuotas ankstyviausiu žinomu laikomas senosios anglų kalbos eilėraštis – Cædmono giesmė. Tekstas buvo paslėptas lotyniškame veikale ir ilgą laiką nebuvo identifikuotas.

    Rankraštis rastas Romos Nacionalinės centrinės bibliotekos fonduose. Atrastas egzempliorius išskirtinis tuo, kad senoji anglų kalba čia įkomponuota į pagrindinį lotyniško teksto pasakojimą, o ne palikta paraštėse ar prirašyta gale.

    Kas yra Cædmono giesmė?

    Cædmono giesmė – devynių eilučių kūrinys, šlovinantis Dievą ir pasaulio sukūrimą. Tradiciškai jis siejamas su Cædmonu, apie kurį rašoma kaip apie galvijų prižiūrėtoją iš Vitbio, Šiaurės Jorkšyro, esą įkvėptą po dvasinio regėjimo.

    Manoma, kad pats eilėraštis sukurtas VII amžiuje, o iki mūsų dienų išliko todėl, kad buvo perrašinėjamas į kai kuriuos Bedos Garbingojo veikalo Anglų tautos bažnytinė istorija egzempliorius. Šis VIII amžiuje lotynų kalba parašytas istorinis darbas viduramžiais buvo vienas plačiausiai kopijuotų tekstų Europoje.

    Kaip tekstas atsidūrė Italijoje

    Tyrėjų vertinimu, aptiktas įrašas į Bedos veikalo tomą pateko IX amžiuje, kai vienuolis jį perrašė Nonantolos benediktinų abatijoje Šiaurės Italijoje. Viduramžiais tai buvo svarbus mokslininkų ir raštininkų centras, o tekstų keliavimas tarp vienuolynų buvo įprasta praktika.

    Vėliau rankraščio kelias archyvuose nutrūko, o apie šį konkrečiai egzempliorių mokslininkų bendruomenė ilgą laiką neturėjo patikimos informacijos. Situacija pasikeitė, kai Romos biblioteka dokumentą suskaitmenino ir padarė prieinamą nuotoliniu būdu.

    Trinity College Dublin specialistai dr. Elisabetta Magnanti ir dr. Markas Faulkneris iš pradžių dirbo su skaitmenine kopija, o vėliau nuvyko į Romą apžiūrėti originalo. Tyrėjai pabrėžia, kad šis radinys reikšmingas ir Bedos teksto sklaidos tyrimams, nes tai viena iš nedaugelio išlikusių vėlesnių, bet vis dar ankstyvų Anglų tautos bažnytinės istorijos kopijų.

    „Anglų tautos bažnytinė istorija viduramžiais buvo perrašoma itin plačiai, žinome beveik 200 rankraščių. Tačiau vėlesnių ankstyvųjų kopijų yra vos kelios, todėl šis atpažinimas svarbus norint suprasti, kaip Beda buvo skaitomas ir perrašomas“, – sakė dr. Markas Faulkneris.

    Kuo šis egzempliorius svarbus mokslui

    Iki šiol žinomuose seniausiuose egzemplioriuose, saugomuose Kembridže ir Sankt Peterburge, eilėraštis dažniausiai pateikiamas kaip prierašas paraštėse arba teksto pabaigoje. Romoje aptikta versija laikoma išskirtine, nes senoji anglų kalba įtraukta į pačią lotyniško pasakojimo struktūrą.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į neįprastą skyrybą: kai kur matomi taškai, primenantys sakinių atskyrimą, nors kitose versijose tokie ženklai pasitaiko rečiau. Tokios detalės gali padėti geriau suprasti, kaip skirtinguose raštininkų centruose buvo suvokiamas teksto ritmas ir skaitomumas.

    Pasak mokslininkų, tai pirmasis tokio ankstyvumo Cædmono giesmės egzempliorius, identifikuotas nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio, ir vienas seniausių iki šiol išlikusių šio teksto liudijimų. Platesniame kontekste radinys primena, kad skaitmeninimo projektai vis dažniau tampa atradimų katalizatoriumi, kai retų fondų turinį gali analizuoti tarptautinės tyrėjų komandos.

    „Trinity College ekspertų atradimas – tik pradžia: vienas rankraštis gali atverti kelią daugeliui kitų atradimų, kai skirtingų šalių specialistai bendradarbiauja“, – sakė dr. Andrea Cappa.

    Romos Nacionalinės centrinės bibliotekos atstovai pabrėžia, kad skaitmeninimas leidžia ne tik apsaugoti originalus nuo perteklinio vartymo, bet ir suteikia galimybę iš naujo peržiūrėti jau seniai aprašytus fondus. Tokie atvejai rodo, jog viduramžių tekstų istorija dar nėra iki galo parašyta, o svarbūs liudijimai kartais slypi ne tose vietose, kur jų tikimasi.