Prancūzijos politinėje arenoje bręsta naujas posūkis: europarlamentaras Raphaëlis Glucksmannas ruošiasi oficialiai paskelbti dalyvausiantis 2027 metų prezidento rinkimuose. Politikas, vadovaujantis centro kairės judėjimui „Place publique“, apie sprendimą ketina pranešti vakaro pagrindinio laiko interviu per televiziją TF1.
46 metų buvęs eseistas pastaraisiais mėnesiais signalizavo, kad sieks platesnės kairės stovyklos mobilizacijos ir kalba apie naują patriotinio susitarimo idėją. Jo įėjimas į lenktynes stiprina ir taip gausų kandidatų sąrašą, ypač kairėje, kur jau dabar ryškėja konkurencija dėl vieno bendro lyderio.
Glucksmanno sprendimas turi ir tiesioginį šalutinį poveikį žiniasklaidoje. Jo partnerė, žurnalistė Léa Salamé, dirbanti visuomeniniame kanale France 2, anksčiau yra pareiškusi, kad kampanijos metu trauksis iš pagrindinių laidų, kad būtų išvengta interesų konflikto.
Rinkimų fonas Prancūzijoje įtemptas: kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen siekia dar vieno bandymo pasiekti Eliziejaus rūmus, o prezidento Emmanuelio Macrono aplinkoje dėl įpėdinystės taip pat kalbama apie kelis galimus kandidatus. Macronas, pagal Konstituciją, po dviejų kadencijų siekti trečios nebegali, todėl centristų stovykloje tikėtina intensyvi atranka.
Kairėje konkurencija ne mažiau aštri: Jean-Lucas Mélenchonas siekia prezidento posto jau ketvirtą kartą, o Žaliųjų lyderė Marine Tondelier tęsia kampaniją, nors laukiasi. Tuo pat metu dalis Socialistų partijos lyderių svarsto kandidatuoti, o viešojoje erdvėje minimas ir buvęs prezidentas François Hollande’as.
Apklausos Glucksmannui šiuo metu priskiria apie 10–12 proc. rinkėjų palaikymą, o tai laikoma solidžiu startu, tačiau ne garantija patekti į antrąjį turą. Jo politinį svorį sustiprino ankstesni Europos Parlamento rinkimai, kuriuose jo vedamas socialistų ir „Place publique“ sąrašas surinko 13,8 proc. balsų ir tapo ryškiausiu kairės rezultatu.
Siekiant išvengti balsų išskaidymo, Socialistų partija ir „Place publique“ planuoja spalį rengti pirminius rinkimus, kad išsirinktų vieną kandidatą. Diskusijose dominuoja klausimas, kas turės teisę balsuoti: dalis socialistų pasisako už uždaresnį modelį, kuriame dalyvautų tik partijų nariai ir artimas socialdemokratinis elektoratas.
Glucksmannas dažnai pristatomas kaip labiau reformistiškas ir centristiškas nei tradicinė Socialistų partija, tačiau jam būtina platesnė organizacinė atrama. Būtent todėl bendradarbiavimas su senąja partine struktūra laikomas kertiniu, jei jis sieks realiai konkuruoti su didžiųjų stovyklų kandidatais nacionaliniu mastu.
Politikas taip pat žinomas kaip ryškus Europos Sąjungos šalininkas ir griežtas kraštutinių dešiniųjų kritikas. Užsienio politikos temose jis laikosi kietos linijos Rusijos atžvilgiu ir remia Ukrainą, o tokia laikysena kampanijoje gali tapti tiek stiprybe, tiek taikiniu oponentams, ypač diskutuojant apie gynybą, sankcijas ir ekonomikos spaudimą.
„Esu nepriklausoma ir sąžininga žurnalistė, laisva moteris“, – sakė Léa Salamé, anksčiau aiškindama, kad visuomenės klausimai dėl jos situacijos kampanijos metu yra suprantami.
Kol kas Glucksmanno kandidatūra labiau keičia kairės flango matematiką nei visos šalies prognozes, tačiau būtent tokie startai dažnai tampa ilgos kampanijos lūžio tašku. Artimiausi mėnesiai parodys, ar jis sugebės sutelkti platesnį elektoratą ir išlaikyti impulsą iki pirminių rinkimų, kurie gali nulemti, kas taps pagrindiniu kairės veidu 2027 metais.