CP v2

Tag: Rašyba

  • Kalbos kultūros patarimai: nuo Pelẽnių gatvės kirčio iki prieglobos vietoj hostingo

    Kalbos kultūros patarimai: nuo Pelẽnių gatvės kirčio iki prieglobos vietoj hostingo


    Kalbos kultūros patarimai

    Kaip kirčiuojamas gatvės pavadinimas „Pelenių gatvė“?

    Gatvės pavadinimas padarytas iš vietovardžio „Pelẽniai“, kuris kirčiuojamas pagal antrą kirčiuotę (riestinis kirčio ženklas ant antrosios -e-). Daugiskaitos kilmininke kirtis lieka toje pačioje vietoje, todėl kirčiuojame – „Pelẽnių gatvė“.

    „Gegužė“ ar „gegužis“?

    Pirmenybė teiktina pagrindiniam normos variantui – „gegužė̃ “. „Gegužis“ – šalutinis normos variantas, prireikus gali būti vartojamas bendrinėje kalboje.

    Kaip kirčiuoti: „prìtarta“ ar „pritárta“?

    Bevardės giminės neveikiamosios rūšies dalyvis „prìtarta“  kirčiuojamas priešdėlyje – „sprendimui prìtarta“.

    Kuo pakeisti terminą „hostingas“?

    Lietuviškas terminas yra „priegloba“ (tai svetainės paslauga, tinklalapių priėmimas, publikavimas; paslaugų arba vietos ištekliams suteikimas kam nors kitam savame kompiuteryje, savoje svetainėje, duomenų saugykloje).

    Ar vartotinas žodis „baneris“?

    „Baneris“ – svetimybė. Vartotini pavadinimai „reklaminė juosta“, „reklamjuostė“, „reklaminis paveikslėlis“, „reklaminis langelis“, „kaičioji reklama“.

    „Pėsčiasis“ ar „pėstysis“?

    „Pėstysis“ yra tarminė forma, vartojama šnekoje, laisvuosiuose stiliuose. Oficiali, prestižinė forma yra „pėsčiasis, pėsčioji“.

    Ar pasvirasis brūkšnys tarp žodžių turi būti rašomas su tarpais ar ne?

    Pasvirasis brūkšnys tarp žodžių ir jų sutrumpinimų rašomas su tarpais: „rajonų / miestų tarybose“, „tel. / faks.“.

    Tarp simbolinių santrumpų pasvirasis brūkšnys rašomas tarpų: „vėjas 5–7 m/s“.     

    Kaip taisyklingai: ingredientas ar ingridientas“?

    Taisyklinga rašyba – „ingredientas“.  Tačiau jį siūloma keisti lietuviškais atitikmenimis: „sudedamoji dalis“, „sudėtis“. „Ingredientas“ vertinamas kaip šalutinis normos variantas.

    Kaip kirčiuoti: „pãveldas“  ar „pavéldas“?

    Tai 3b kirčiuotės žodis. Vienaskaitos vardininkas – „pãveldas“ (K. pãveldo, N. pãveldui, G. pãveldą, Įn. pãveldu, Vt. paveldè, Š. pãvelde).

    „Nedarbas“ ar „bedarbystė“?

    Į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ įrašyti abu žodžiai: „nedarbas“ – nebuvimas darbo, uždarbio; „bedarbystė“ – darbo nebuvimas.

    Tačiau terminas šiam reiškiniui pavadinti yra „nedarbas“ (padėtis, kai asmuo ne savo noru neturi mokamo darbo ir, būdamas darbingas, negali jo rasti). Su šiuo žodžiu sudaryti ir kiti terminai: „nedarbo draudimas“, „nedarbo mažinimas“ ir pan.

    Parengė kalbos tvarkytoja Laima Sidorenkienė.

    Rengiant atsakymus naudotasi „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, „Bendrinės lietuvių kalbos žodynu“, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų banku, „Tarptautinių žodžių žodynu“.

  • Statinių pavadinimų rašymas: kada didžioji raidė, o kada būtinos lietuviškos kabutės „…“

    Statinių pavadinimų rašymas: kada didžioji raidė, o kada būtinos lietuviškos kabutės „…“

    Kas laikoma statiniais?

    Statiniai apima ne tik pastatus, bet ir inžinerinius statinius bei mišrios rūšies objektus. Pastatais laikomi gyvenamieji, pramoniniai, komerciniai, biurų, sveikatos apsaugos, švietimo, poilsio, žemės ūkio ir kiti pastatai.

    Inžineriniai statiniai yra susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai ir panašūs objektai. Mišrios rūšies statiniai dažniausiai apibūdina atvejus, kai pastatai sujungiami su inžineriniais statiniais į vieną kompleksą.

    Tikriniai vardai ir pavadinimai: kur dažniausiai suklystama?

    Tikriniai statinių vardai, ypač vienažodžiai ir vartojami be gimininio žodžio, paprastai rašomi iš didžiosios raidės. Pavyzdžiui, tokie objektų vardai kaip Alhambra ar Luvras lietuviškuose tekstuose laikomi tikriniais vardais.

    Jei statinio pavadinimas sudarytas iš kelių žodžių ir vartojamas su gimininiu žodžiu, jis rašomas pagal įstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimų principą. Tiesioginės reikšmės pavadinimuose didžiąja raide pradedamas tik pirmasis žodis, o taip pat didžiąja raide rašomi pavadinime esantys tikriniai vardai.

    Gimininiai žodžiai, tokie kaip arena, bokštas, centras, pilis, rūmai, stadionas, stotis, bažnyčia, katedra, tiltas ar viadukas, paprastai rašomi iš mažosios raidės. Išimtis taikoma tik sakinio pradžioje arba kai pats gimininis žodis tampa tikrinio vardo dalimi tradicinėje vartosenoje.

    Kada reikia lietuviškų kabučių „…“?

    Simboliniai statinių pavadinimai rašomi kabutėse, o pavadinimo pirmasis žodis rašomas iš didžiosios raidės. Tai dažnas atvejis, kai pavadinimas labiau primena prekės ženklą ar projekto vardą, o ne tiesioginį apibūdinimą.

    Pavyzdžiai: „Švyturio“ arena, „Utenio“ stadionas, koncertų salė „Compensa“, galerija „Meno niša“, prekybos ir laisvalaikio centras „Saulės miestas“. Tas pats principas galioja ir infrastruktūrai, pavyzdžiui, greitkeliui „Via Baltica“ ar dujotiekiui „Nord Stream“.

    Svarbu atskirti, kad bendriniai patalpų ar erdvių pavadinimai nėra tikriniai, todėl rašomi mažosiomis raidėmis. Tokie junginiai kaip žaidimų kambarys, konferencijų salė ar sporto arena paprastai nėra kabinami į kabutes ir neperkelia į tikrinio pavadinimo kategoriją.

    „Simboliniai statinių pavadinimai rašomi kabutėse iš didžiosios raidės“, – nurodoma lietuvių kalbos rašybos rekomendacijose.

    Kalbant apie kitų šalių objektus, asmenvardžiai ir vietovardžiai statinių pavadinimuose dažniausiai transkribuojami pagal lietuvių kalbos normas. Kai kuriais atvejais, ypač informaciniuose ar reklaminiuose tekstuose, gali būti vartojama ir autentiška rašyba, tačiau tai laikoma išimtimi.

    Kitų šalių statinių tiesioginės reikšmės pavadinimai dažnai verčiami į lietuvių kalbą, kad būtų aiškūs skaitytojui. O autentiški pavadinimai gali būti pateikiami kaip citatos kabutėse, tačiau tokį sprendimą verta rinktis nuosekliai, įvertinus teksto pobūdį ir auditoriją.

    Religinių pastatų pavadinimuose didžiosiomis raidėmis rašomas pirmasis žodis ir visi kiti tikriniai sudedamieji žodžiai. Pavyzdžiui, Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika ar Paryžiaus Dievo Motinos katedra rašomi laikantis tradicinių lietuvių kalbos normų.

    Katalikų bažnyčios oficialiuose pavadinimuose vietovardis paprastai nėra sudėtinė pavadinimo dalis, todėl net nurodant vietą santrumpos Šv. ir Švč. rašomos didžiąja raide. Kai kuriuose religiniuose tekstuose gali būti taikoma stilistinė didžiųjų raidžių vartosena, kai pabrėžiama išskirtinė reikšmė.

    Šios nuostatos remiasi norminiais lietuvių kalbos rašybos šaltiniais ir padeda suvienodinti viešąją vartoseną žiniasklaidoje, dokumentuose bei informaciniuose leidiniuose. Praktikoje tai reiškia paprastą taisyklę: tikriniai vardai rašomi didžiosiomis, simboliniai pavadinimai dažniausiai keliauja į lietuviškas kabutes, o gimininiai žodžiai lieka mažosiomis.

  • Kalbos kultūros patarimai: kada rinktis drabužį, o kada rūbą ir kaip rašyti „Sodra“

    Kalbos kultūros patarimai: kada rinktis drabužį, o kada rūbą ir kaip rašyti „Sodra“

    Kalbos kultūros rekomendacijos nuolat primena, kad vienas dažniausių netikslumų kyla iš įpročio rinktis labiau šnekamosios kalbos variantus. Nors daug jų laikomi vartotinais, viešojoje komunikacijoje pirmenybė teikiama norminiams, aiškesniems ir nuoseklesniems pasirinkimams.

    Dažnai klausiama, kaip taisyklingiau sakyti: rūbas ar drabužis. Bendrinės lietuvių kalbos šaltiniai pateikia abu žodžius, tačiau rūbas vertinamas kaip šalutinis normos variantas, o neutralesniu ir labiau rekomenduojamu laikomas drabužis.

    Ne mažiau painiavos kelia įstaigų ir bendrovių pavadinimų rašyba. Simboliniai įmonių pavadinimai rišlioje kalboje rašomi su lietuviškomis kabutėmis, todėl taisyklinga forma yra „Sodra“, o ne Sodra be kabučių.

    Į lietuvių kalbą ateinantys terminai dažnai adaptuojami, kad geriau atitiktų rašybos ir tarimo dėsnius. Muzikos žanrų pavadinimams rekomenduojama vartoti sulietuvintas formas, todėl vietoj hip hop siūloma rašyti hiphopas, o vietoj folk rock – folkrokas.

    Rašant sudurtinius žodžius svarbi sandara ir darybos logika. Priešdėlinė pirmoji dalis eko- su kitu žodžiu rašoma kartu, todėl taisyklinga forma yra ekožygis, o ne eko žygis atskirai.

    Panašus principas taikomas ir žodžiui aplinkkelis: sudurtiniuose žodžiuose priebalsiai rašomi pagal dėmenų sandūrą, todėl rašytina aplinkkelis. Tokie atvejai ypač dažni viešuose tekstuose, kur korektūros klaidos greitai tampa įpročiu.

    Atskirai verta prisiminti, kad dėmuo foto- lietuvių kalboje paprastai vartojamas kaip sudurtinių žodžių pirmoji dalis ir rašomas kartu su antruoju dėmeniu. Kaip atskiras žodis foto laikomas svetimybe, todėl vietoj jo įprastai tinka nuotrauka arba fotografija.

    Ne visi tarptautiniai žodžiai vertinami griežtai: kai kurie variantai laikomi lygiaverčiais. Pavyzdžiui, vaišių gamtoje reikšme tiek iškyla, tiek piknikas pripažįstami tinkamais normos variantais, todėl pasirinkimas gali priklausyti nuo teksto stiliaus ir auditorijos.

    Žodis medija turi dvi dažnas vartosenas. Juo apibūdinamas komunikacijos kanalas ar priemonė, o daugiskaita medijos gali reikšti tiek masines komunikacijos priemones, tiek medijų meną, kai kūryboje naudojamos aparatinės priemonės ir skirtingi kanalai.

    Terminijoje pasitaiko ir lygiaverčių formų, kaip vestibulinis aparatas ir vestibuliarinis aparatas. Praktikoje dažnai pasirenkamas trumpesnis variantas vestibulinis, o aiškinamuosiuose tekstuose kartais vartojamas ir lietuviškesnis pakaitalas pusiausvyros aparatas.