Prie Korsikos krantų Viduržemio jūros dugne aptikta daugiau nei 1 300 beveik idealiai apvalių darinių, kurių kilmė iki šiol kelia klausimų mokslininkams.
Neįprasti objektai pirmą kartą pastebėti 2011 metais jūros dugno tyrimų ekspedicijoje, kai hidrolokatoriaus vaizduose vietoje įprastų smėlio ir akmenų plotų išryškėjo taisyklingos apskritos struktūros su tamsesnėmis dėmėmis centre, rašo „Focus“.
Iš pradžių tyrėjai buvo aptikę tik kelias dešimtis tokių darinių, tačiau vėlesnė analizė parodė, kad jų yra per 1 300. Jie driekiasi kelių kvadratinių kilometrų plote ir yra 105–125 metrų gylyje.
Vėlesnės ekspedicijos atskleidė, kad tai nėra paprastos įdubos: kiekvieno rato centre yra raudonųjų kalkinių dumblių kupolas, aplink jį – šviesesnė nuosėdų zona, o išorinį žiedą sudaro ir maži kalkakmenio dariniai, vadinami rodolitais.
Kas iš tiesų slypi ratuose
Tyrėjai pabrėžia, kad aptiktos struktūros yra sudėtingi biologiniai dariniai. Jie tampa buveine įvairiems jūrų organizmams – nuo kempinių ir koralų iki bestuburių ir skirtingų žuvų rūšių.
Tokie dariniai svarbūs ne tik kaip geologinis ar biologinis reiškinys, bet ir kaip ekosistemos dalis, todėl jų tyrimai siejami ir su gamtosaugos klausimais.
Dvi pagrindinės kilmės hipotezės
Viena iš dažniausiai minimų versijų sieja ratų susiformavimą su paskutiniu ledynmečio maksimumu, kuris vyko maždaug prieš 21 tūkst. metų. Tuomet Viduržemio jūros lygis buvo gerokai žemesnis, o vietos, esančios daugiau nei 100 metrų gylyje šiandien, buvo arčiau paviršiaus.
Tokios sąlygos galėjo būti palankios raudoniesiems kalkiniams dumbliams, kuriems reikalinga šviesa. Klimatui šylant ir tirpstant ledynams, jūros lygis kilo, o buvusios kolonijos pamažu atsidūrė didesniame gylyje.
2020 metų ekspedicijoje iš darinių centrinių dalių buvo paimti mėginiai, o radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausia ištirta medžiaga gali būti maždaug 21 tūkst. metų amžiaus.
Pagal vieną hipotezę, vėliau – praėjus maždaug 8 tūkst. metų, kai jūros lygis stabilizavosi, prasidėjo naujas formavimosi etapas: aplink centrinius likučius ėmė kauptis senesnių darinių fragmentai ir rodolitai, suformuodami būdingus žiedus. Vis dėlto tai kol kas laikoma hipoteze, o ne galutiniu atsakymu.
Alternatyvi versija – Antrojo pasaulinio karo bombos
2024 metais tyrėjai Marcas Verlaque’as ir Charles’is-François Boudouresque’as pasiūlė kitą paaiškinimą: dalis ratų galėjo susidaryti dėl į jūrą mestų amerikiečių aviacinių bombų.
Pasak šios versijos, 1943–1945 metais, kai prie Korsikos buvo amerikiečių aviacijos bazės, iš kovinių skrydžių virš Europos grįžtantys lėktuvai galėjo atsikratyti nepanaudotais sprogmenimis pakrančių vandenyse.
Manoma, kad kai kurios struktūros galėjo atsirasti bombų kritimo ar sprogimų vietose, o vėliau būti „apgyvendintos“ jūrų organizmų. Tačiau ir ši teorija kol kas nėra galutinai patvirtinta.
Kodėl siūloma šią vietą saugoti
Nepriklausomai nuo to, kaip tiksliai susiformavo paslaptingi ratai, tyrimai rodo, kad teritorija yra vertinga ekosistema. Joje aptinkama daug jūrų organizmų, įskaitant retus koralus ir bestuburius.
Viena didžiausių grėsmių šiems dariniams – laivyba. Didelių laivų inkarai gali pažeisti trapias kalkines struktūras, kurioms susiformuoti galėjo prireikti tūkstančių metų.
Dalis objektų jau patenka į Cap Corse ir Agriate jūrinio gamtos parko teritoriją, tačiau mokslininkai mano, kad apsaugą reikėtų išplėsti ir į kitus plotus, kad ši neįprasta povandeninė aplinka būtų išsaugota.