Tag: Raudonoji knyga

  • Černobylio biosferiniame rezervate užfiksuotas į Raudonąją knygą įrašytas pelėdinis apuokas

    Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferiniame rezervate užfiksuotas pelėdinis apuokas – į Ukrainos Raudonąją knygą įrašyta pelėda ir didžiausia šios šeimos atstovė šalyje.

    Apie fiksuotą retą naktinį plėšrūną pranešė pats rezervatas, pasidalijęs informacija ir nuotraukomis iš stebėjimų.

    Pelėdinis apuokas laikomas ypač gerai prisitaikiusiu medžioti prieblandoje ir naktį. Tam padeda didelės akys, labai gera klausa ir vadinamasis veidinis diskas, padedantis tiksliau „surinkti“ garsus.

    Specialistai pabrėžia, kad ši rūšis svarbi natūralioms ekosistemoms: plėšrūnas padeda reguliuoti kitų gyvūnų gausą, o veisimosi ir perėjimo vietų apsauga yra vienas iš rezervato uždavinių.

    Naktinio plėšrūno medžioklės ypatumai

    Rezervato teigimu, pelėdinio apuoko skrydžiui būdingas beveik negirdimas plasnojimas. Tai siejama su specialia plasnojamųjų plunksnų sandara, kuri leidžia efektyviai orientuotis tamsoje ir prie grobio priartėti tyliai.

    Pasak tyrėjų, pelėdinio apuoko raciono pagrindą sudaro smulkūs žinduoliai ir paukščiai. Daugiausia jis medžioja sutemose ir naktį.

    Kodėl fiksavimas Černobylyje svarbus

    Pelėdinis apuokas yra saugoma rūšis, todėl jo aptikimas laikomas reikšmingu biologinės įvairovės ženklu. Rezervatas akcentuoja, kad tokie stebėjimai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą ir planuoti jų apsaugą.

    Černobylio biosferinis rezervatas pastaraisiais metais ne kartą atsidūrė tyrėjų dėmesio centre dėl įvairių laukinės faunos stebėjimų, rodančių, kad teritorijoje veikia sudėtingos natūralios ekosistemos.

  • Baudos už grybavimą Ukrainoje: kuriose vietose rinkti draudžiama ir kas gresia 2026 metais

    Grybavimo sezonui Ukrainoje pasiekus piką lapkritį, daliai žmonių išvyka į mišką gali baigtis bauda. Nors grybauti asmeniniams poreikiams įprastuose miškuose paprastai nedraudžiama, yra aiškios išimtys, kuriose rinkti grybus griežtai negalima.

    Apie tai rašo Ukrainos naujienų portalas UNIAN, primindamas, kad teisinė atsakomybė priklauso nuo to, kur ir ką žmogus renka. Kai kuriais atvejais sankcijos už tam tikrų rūšių grybus gali siekti iki 3 655 grivinų.

    Svarbiausia taisyklė – negalima grybauti teritorijose, priskirtose Ukrainos gamtos rezervatų fondui. Tai – rezervatai, gamtos parkai, dendrologiniai parkai ir botanikos sodai, kur visi grybai laikomi saugomais.

    Be to, net ir įprastuose miškuose draudžiama rinkti grybus, įtrauktus į Ukrainos Raudonąją knygą. Draudimas apima ne tik jų pjovimą, bet ir mindymą ar bet kokį naikinimą.

    Kur grybauti draudžiama ir kokios baudos numatytos

    Už grybų rinkimą saugomose gamtos rezervatų fondo teritorijose paprastiems gyventojams gali būti skiriama 17–51 grivinos bauda. Juridiniams asmenims numatytos didesnės sankcijos – 51–119 grivinų.

    Taip pat primenama, kad surinktų grybų prekyba be vadinamojo miško bilieto (leidimo komercinei veiklai) yra draudžiama. Tokiu atveju gresia 17–119 grivinų bauda ir prekių konfiskavimas.

    Raudonosios knygos grybai: baudos gali siekti 3 655 grivinas

    Didžiausios baudos taikomos, jei žmogus renka, parduoda ar perka grybus, įtrauktus į Ukrainos Raudonąją knygą. Už tai gali būti skiriama 1 700–3 655 grivinų bauda, priklausomai nuo padarytos žalos, taip pat numatomas prekių konfiskavimas.

    Straipsnyje pabrėžiama ir praktinė rizika: jei nesate tikri dėl rūšies, geriau tokių grybų neliesti. Nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, o retų rūšių rinkimas kenkia jų išsaugojimui.

  • Černobylio zonoje aptiktas itin retas grybas sparasis: primena žiedinį kopūstą ir sveria kelis kilogramus

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai pietinėje uždarosios zonos dalyje aptiko retą grybą – garbanotąjį sparasį (Sparassis crispa). Šis įspūdingos išvaizdos grybas Ukrainoje laikomas nykstančiu ir yra įtrauktas į šalies Raudonąją knygą.

    Rezervato teigimu, radinys užfiksuotas Rossokhivkos gamtosauginiame mokslinių tyrimų padalinyje. Tokie aptikimai mokslininkams svarbūs ne vien kaip įdomi detalė, bet ir kaip signalas apie realią rūšies būklę, paplitimą bei buveinių kaitą.

    „Šis radinys – ne tik įdomus pastebėjimas. Jis dar kartą primena, kodėl būtinas nuoseklus mokslinis darbas: kiekvienas patvirtintas retų rūšių aptikimas papildo žinias apie biologinę įvairovę ir sudaro pagrindą tolesniems tyrimams“, – sakė rezervato tyrėjai.

    Garbanotasis sparasis dažnai vadinamas grybų kopūstu dėl neįprastos formos. Vietoje įprastos kepurėlės jis suformuoja didelį, banguotų ir šakotų skiaučių gumulą, kuris iš tolo gali priminti nėrinius ar žiedinį kopūstą.

    Specialistai nurodo, kad šio grybo vaisiakūnis gali užaugti iki maždaug 30–40 centimetrų skersmens, o stambesni egzemplioriai sveria kelis kilogramus. Dažniausiai jis aptinkamas prie senų pušų pagrindo, vystosi ant šaknų ir gali sukelti šaknų puvinį, todėl svarbus ir miškų sveikatos stebėsenai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšis Ukrainoje aptinkama retai ir netolygiai, o tokios vietos kaip Polesė tradiciškai laikomos palankesnėmis buveinėmis. Ilgalaikė stebėsena leidžia tiksliau suprasti, kaip kinta retų rūšių arealas, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla ribota, o gamta atsikuria savaime.

    Rezervatas ragina lankytojus retų rūšių neniokoti: pastebėjus garbanotąjį sparasį, jo neskinti ir neardyti augimvietės. Geriausia išeitis – nufotografuoti ir palikti grybą augti toliau, nes tokie radiniai turi reikšmę tiek gamtosaugai, tiek moksliniams tyrimams.

  • Odesos srityje užfiksuotas retas geltonasis glaucijus: vaistams naudojama žydinti augalo dalis

    Ukrainos pietuose, Odesos srityje esančiame Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo žydintį retą augalą – geltonąjį glaucijų, dar vadinamą geltonuoju mačoku. Parko tyrėjai pastebi, kad šis rūšies žydėjimas vėlyvuoju metų laiku yra neįprastas ir rodo, kaip gamtos ritmą veikia orų svyravimai.

    Geltonasis glaucijus priklauso aguoninių šeimai ir dažniausiai auga pajūrio smėlynuose bei skurdžiuose dirvožemiuose. Ukrainoje ši rūšis laikoma reta ir įrašyta į šalies Raudonąją knygą, todėl jos augavietės yra saugomos, o augalų rinkimas gamtoje gali daryti žalą populiacijoms.

    „Net ir vėlyvą rudenį parke dar žydi geltonasis glaucijus, o tokie stebėjimai padeda fiksuoti, kaip kinta gamta ir buveinės“, – sakė Tuzlų limanų nacionalinio gamtos parko atstovas, biologas Ivanas Rusevas.

    Šis ryškiai geltonais žiedais žydintis augalas žinomas ne tik dėl dekoratyvumo. Farmacijoje vaistine žaliava laikoma antžeminė augalo dalis žydėjimo metu, nes būtent tuomet joje susikaupia didžiausia biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija.

    Specialistai nurodo, kad geltonajame glaucijuje aptinkami izochinolinų grupės alkaloidai, dėl kurių augalas istoriškai buvo naudojamas tam tikrų preparatų gamyboje. Būtent dėl šios priežasties rūšis dažnai minima greta populiarių vaistų veikliųjų medžiagų, tačiau savarankiškas rinkimas ar vartojimas yra rizikingas ir nerekomenduojamas.

    Geltonasis glaucijus natūraliai paplitęs Europos Atlanto pakrantėse ir Viduržemio jūros regione, taip pat aplink Juodąją ir Azovo jūras. Kai kuriose teritorijose, ypač už natūralaus arealo ribų, rūšis yra aptinkama kaip introdukuota, tačiau populiacijos ne visur stabilios ir gali nykti dėl buveinių pokyčių.

    Gamtininkai pabrėžia, kad tokie radiniai saugomose teritorijose yra svarbūs ne vien kaip įdomus faktas. Jie prisideda prie ilgalaikių stebėsenos duomenų, leidžiančių tiksliau vertinti biologinės įvairovės būklę ir laiku pastebėti pokyčius, kuriuos lemia klimato kaita, žmogaus veikla ar karo poveikis aplinkai.

  • Prie Černobylio upių tyrimas atskleidė retas žuvų rūšis: ką rodo Pripetės ir Užo duomenys

    Rezervato specialistai pranešė, kad lauko darbų metu buvo renkama mokslinė medžiaga ir vertinamas žuvų rūšių spektras kontroliniuose taškuose. Kartu fiksuoti atskirų populiacijų dydžio ir svorio rodikliai, kurie vėliau padeda lyginti būklę skirtingais metais.

    Pasak tyrėjų, tarp dažniau registruotų žuvų minimos kelios karpinių ir ešerinių grupės, taip pat vertintos jų populiacijų struktūros. Tačiau didžiausią dėmesį šį kartą patraukė aptiktos saugomos rūšys, tarp jų šapalas ir ūsorius, laikomi reikšmingais biologinės įvairovės indikatoriais.

    Tokie ichtiologiniai tyrimai rezervate svarbūs ne tik kaip vienkartinės ekspedicijos rezultatas, bet ir kaip ilgalaikės stebėsenos dalis. Nuosekliai kaupiami duomenys leidžia suprasti, ar keičiasi rūšių sudėtis, ar atsiranda invazinių rūšių požymių, kaip kinta buveinių kokybė ir hidrologinės sąlygos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad buvimas prie Černobylio nereiškia, jog vietos žuvys yra saugios vartoti. Net ir esant gyvybingoms populiacijoms, žuvys gali kaupti radioaktyvius elementus, todėl bet kokia mėgėjiška žvejyba ir laimikio naudojimas maistui tokiose teritorijose laikomas pavojingu.

    Anksčiau apie Černobylio zoną viešojoje erdvėje daug diskutuota dėl itin didelių šamų, pastebimų kai kuriose upių ir užlietų vietovių atkarpose. Ekspertai aiškina, kad jų dydžius labiau lemia mažesnė žvejybos apkrova ir netrikdoma buveinė, o ne radiacija, nors taršos rizika organizmuose išlieka.

    Rezervato komandos teigimu, reguliarūs upių tyrimai išlieka vienu patikimiausių būdų vertinti visos ekosistemos būklę. Kuo daugiau sukaupiama palyginamų rodiklių, tuo tiksliau galima prognozuoti pokyčius ir planuoti gamtosaugines priemones, orientuotas į pažeidžiamų rūšių apsaugą.

  • Prie Lucko aptiktas retas milžiniškas garbanotasis sparasis: kodėl jo rinkti negalima

    Voluinės miškuose netoli Lucko užfiksuotas retas grybas – garbanotasis sparasis (Sparassis crispa), dar vadinamas grybiniu kopūstu. Parko specialistai atkreipia dėmesį, kad dėl neįprastos formos jis liaudyje neretai pavadinamas avino galva.

    Garbanotasis sparasis išsiskiria dideliu, banguotų skiaučių sudarytu vaisiakūniu, primenančiu žiedinio kopūsto gūžę. Dažniausiai jis užauga iki 30–40 centimetrų skersmens, o įprastas svoris siekia apie 4–5 kilogramus, tačiau pasitaiko ir gerokai stambesnių egzempliorių.

    Šis grybas laikomas valgomu ir vertinamas dėl skonio, bet gamtoje jo rinkti negalima. Ukrainoje garbanotasis sparasis įtrauktas į Raudonąją knygą ir turi nykstančios rūšies statusą, todėl bet koks jo paėmimas iš buveinės kenkia populiacijos išlikimui.

    Specialistų teigimu, rūšis paplitusi netolygiai ir aptinkama retai, dažniausiai senuose spygliuočių miškuose. Dažniausia augavietė – prie senų pušų pagrindo, rečiau prie kitų spygliuočių, todėl ieškant jo verta atidžiau apžiūrėti brandžių medynų pakraščius ir miško takų zonas.

    Gamtininkai ragina radus šį grybą elgtis atsakingai: jį galima fotografuoti, tačiau neliesti ir neskinėti. Tokie radiniai svarbūs ne tik grybautojams, bet ir biologinės įvairovės stebėsenai, nes padeda tiksliau vertinti retų rūšių paplitimą bei buveinių būklę.

  • Netikėtas vaizdas Zakarpate: vienoje vietoje užfiksuotos kelios retos lūšys, aiškinasi mokslininkai

    Zakarpato srityje, Huklyvo kaimo apylinkėse, užfiksuotos kelios eurazinės lūšys. Specialistų teigimu, toks vienoje vietoje pastebėtų individų skaičius yra neįprastas, nes lūšys dažniausiai gyvena ir medžioja pavieniui.

    Lūšis Ukrainos Karpatuose laikoma reta rūšimi ir yra įtraukta į Ukrainos Raudonąją knygą. Todėl kiekvienas aiškesnis šio plėšrūno pastebėjimas yra svarbus ne tik gamtosaugininkams, bet ir mokslininkams, bandantiems tiksliau vertinti populiacijos būklę.

    Tikslią lūšių gausą regione nustatyti sudėtinga, nes gyvūnai yra slapti, aktyviausi sutemomis ir vengia žmogaus. Ankstesniais metais skelbta, kad Zakarpate galėjo būti daugiau nei 100 individų, tačiau tyrėjai pabrėžia, jog tradiciniai apskaitos metodai ne visada atspindi realų skaičių.

    Pastaraisiais metais vis daugiau duomenų suteikia fotospąstai ir vaizdo kamerų stebėsena, leidžianti atpažinti individualius gyvūnus pagal kailio raštą, kūno proporcijas ar elgsenos ypatumus. Toks metodas laikomas vienu patikimiausių, kai kalbama apie retas ir sunkiai pastebimas rūšis kalnuotuose miškuose.

    2026 metais atskiras monitoringas buvo atliktas Užansko nacionaliniame gamtos parke, kur tyrėjams pavyko identifikuoti septynias skirtingas lūšis. Tai rodo, kad saugomose teritorijose rūšis gali išlikti stabilesnė, tačiau ilgalaikė tendencija vis tiek priklauso nuo buveinių būklės, grobio gausos ir žmogaus trikdymo.

    Panašūs stebėjimai fiksuojami ir kituose Ukrainos regionuose: 2026 metų vasarą lūšis buvo užregistruota Šacko nacionaliniame gamtos parke Voluinėje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad fotospąstais gaunami kadrai padeda geriau suprasti plėšrūnų migracijos kelius ir įvertinti, kaip keičiasi laukinės gamtos procesai.

    Gamtosaugininkai primena, kad lūšis užima dideles individualias teritorijas ir paprastai stengiasi išvengti kontakto su žmonėmis, todėl atsitiktiniai susitikimai gamtoje yra reti. Dėl to kiekvienas naujas užfiksavimas laikomas svarbia informacija tolimesniems tyrimams ir rūšies apsaugos sprendimams.

  • Prie Černobylio pastebėta reta mėlynsparnė „vorė“ bitė: kodėl ji graužia medį ir „apgauna“ žiedus

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate mokslininkai užfiksavo retą vabzdį – ksilokopą, dar vadinamą dailide bite. Šią rūšį tyrėjai neretai praminė „vore“, nes ji sugeba pasiekti nektarą ne per įprastą žiedo angą.

    Rezervato specialistų teigimu, ksilokopą galima atpažinti iš stambaus tamsaus kūno ir blizgančių melsvai violetinių sparnų. Iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti grėsminga dėl galingų žandikaulių, tačiau dažniausiai nėra agresyvi, jei nėra trukdoma.

    „Jei pamatysite didelę tamsią bitę su blizgančiais melsvai violetiniais sparnais, greičiausiai tai ksilokopa. Patelė galingais žandikauliais išgraužia landas sausoje ar apmirusiame medyje ir ten įsirengia lizdą“, – sakė rezervato specialistai.

    Patelės lizdus įrengia sausoje, nudžiūvusioje ar jau apmirusiame medienoje, kur išgraužia tunelius ir suformuoja atskiras kameras palikuonims. Tokie „medžio darbai“ svarbūs platesniam ekosistemos paveikslui, nes negyva mediena yra daugelio organizmų buveinė ir palaiko biologinę įvairovę.

    Suaugusios ksilokopos minta nektaru ir žiedadulkėmis, todėl prisideda prie augalų apdulkinimo. Vis dėlto dalis jų taiko vadinamąją žiedų „vagystę“, kai prasigraužia pro žiedo pagrindą ir pasiekia nektarą aplenkdamos natūralų žiedo „įėjimą“.

    Toks elgesys biologams įdomus tuo, kad jis parodo, kaip vabzdžiai prisitaiko prie skirtingų augalų formų. Ilgi žiedų vamzdeliai kai kurioms rūšims tampa kliūtimi, o „trumpesnis kelias“ leidžia sutaupyti energijos, nors apdulkinimo nauda augalui tokiu atveju gali sumažėti.

    Ukrainoje ksilokopa yra įtraukta į Raudonąją knygą ir laikoma pažeidžiama rūšimi. Tai reiškia, kad jos populiacijoms kenkia buveinių nykimas, ypač senų medžių ir negyvos medienos šalinimas, todėl tokie stebėjimai saugomose teritorijose laikomi svarbiais stebėsenai.

  • Odesos srityje tinkluose įsipainiojo reta didžioji smiltpempė: kur ji peri ir kodėl saugoma

    Odesos srityje, Tuzlovo limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, mokslininkai užfiksavo retą paukštį – didžiąją smiltpempę. Paukštis buvo įsipainiojęs į tyrėjų naudojamus tinklus, tačiau netrukus saugiai išlaisvintas ir paleistas.

    Apie radinį pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, net ir karo sąlygomis migracijos keliai nemažėja, todėl per Tuzlovo limanus toliau keliauja įvairios vandens ir pajūrio paukščių rūšys.

    „Nepaisant triukšmo ir gamtos niokojimo dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, paukščiai ir toliau migruoja per Tuzlovo limanus. Tarp jų pasitaiko ir didžioji smiltpempė“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame matyti paukštis, įsipainiojęs į tinklus, greičiausiai naudojamus paukščių gaudymui žiedavimui. Tokie tinklai leidžia ornitologams įvertinti migracijos laiką, maršrutus ir paukščių būklę, o sugauti paukščiai po procedūrų turi būti nedelsiant paleidžiami.

    Didžioji smiltpempė yra tilvikinių (pakrantės paukščių) grupės rūšis, išsiskirianti lieknu kūnu ir gana trumpu snapu bei kojomis. Jos kūno ilgis paprastai siekia apie 18–20 centimetrų, sparnų mostas – 48–57 centimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 62 iki 71 gramo.

    Ši rūšis žiemoja Afrikoje, o perėjimo teritorijos driekiasi plačiame Eurazijos areale nuo Skandinavijos iki Tolimųjų Rytų. Ukrainoje ji peri labai ribotai – daugiausia Polesėje, netoli sienos su Baltarusija, o migracijų metu gali būti aptinkama įvairiose šalies vietose, ypač prie didesnių upių ir jūros pakrantėje.

    Pagal viešai skelbiamus Ukrainos gamtosaugininkų vertinimus, šalyje perinčių porų skaičius yra itin mažas ir per skirtingus metus svyravo nuo kelių iki keliolikos porų. Dėl to bet koks buveinių praradimas, trikdymas ar pakrančių ekosistemų pokyčiai šiai rūšiai gali turėti neproporcingai didelį poveikį.

    Didžiosios smiltpempės perėjimo vietos laikomos nestabiliomis, todėl rūšis gali išnykti kaip perinti paukščių rūšis Ukrainoje, jei buveinės nebus išsaugotos. Dėl migracijų priklausomybės nuo šlapynių tokie parkai kaip Tuzlovo limanai tampa svarbiais „sustojimo taškais“ pakeliui į žiemavietes.

    Rūšis yra saugoma pagal tarptautinius gamtos apsaugos mechanizmus, įskaitant Berno ir Bonos konvencijas, taip pat pagal AEWA susitarimą, skirtą migruojantiems vandens paukščiams. Ukrainoje didžioji smiltpempė įrašyta į Ukrainos raudonąją knygą ir priskiriama retoms rūšims.

    Specialistai pabrėžia, kad migracijos metu ypač svarbus tampa paukščių trikdymo mažinimas šlapynėse ir pakrančių zonose. Tinkamai organizuojami moksliniai tyrimai, kai paukščiai greitai apžiūrimi, sužymimi ir paleidžiami, padeda tiksliau suprasti populiacijos tendencijas ir geriau planuoti apsaugos priemones.

  • Ukrainos „ibisas“ su lenktu snapu: kur gyvena karaivaka ir kodėl šis paukštis laikomas pažeidžiamu

    Karaivaka, dar vadinama Ukrainos „ibisu“, yra reta pelkių ir užliejamų pievų paukščių rūšis, išsiskirianti ilgu žemyn lenktu snapu. Iš toliau ji gali priminti grakštą ar varną, tačiau būtent snapas ir gyvenimo būdas leidžia greitai atskirti šį paukštį nuo varninių.

    Ornitologai karaivaką priskiria ibisiniams, kuriems būdingas ilgas, jautrus snapas, pritaikytas maistui ieškoti seklumose. Nors pasaulyje geriausiai žinomi ibiai siejami su šiltesniais regionais, karaivaka yra viena iš nedaugelio šios grupės rūšių, reguliariai aptinkamų Ukrainoje.

    Kur ją pamatyti Ukrainoje?

    Dažniausiai karaivakos fiksuojamos pietuose, kur gausu seklumų, užutekų, limanų ir nendrynų. Ji peri Dunojaus, Dniestro ir Dnipro žemupiuose, taip pat vietovėse prie Sivašo, kur susidaro dideli šlapžemių masyvai.

    Šiauriau, pavyzdžiui, prie Kyjivo, karaivaka pasirodo gerokai rečiau, todėl ten jos stebėjimai laikomi išskirtiniais. Pietiniuose regionuose, tokiose srityse kaip Odesos ar Mykolajivo, šis paukštis aptinkamas reguliariau, nors ir nėra gausus.

    Kuo maitinasi ir kaip peri?

    Karaivaka yra vandens ir pelkių paukštis, todėl jai svarbiausia ne konkrečiai gėlas ar sūrokas vanduo, o seklumos ir maisto gausa. Ji dažniausiai renkasi vietas, kur galima braidžioti arba pasiekti dugną snapu, o maisto ieško lėtai judėdama palei vandenį.

    Racioną sudaro smulkūs vandens ir pakrančių gyvūnai: vabzdžiai, moliuskai, kiti bestuburiai, o pasitaikius progai ir smulkūs stuburiniai. Ilgas, lenktas snapas veikia kaip tikslus „įrankis“ ištraukti grobį iš dumblo ar vandens augalijos.

    Perėjimo metu karaivakos linkusios kurtis kolonijose, neretai šalia kitų vandens paukščių. Lizdus dažniausiai krauna nendrynuose ar krūmynuose virš vandens, iš smulkių šakelių ir stiebų, o lizdo viršus paprastai lieka atviras.

    Migracija iki Afrikos ir grėsmės rūšiai

    Rudenį, dažniausiai nuo rugsėjo pabaigos iki spalio pradžios, karaivakos traukia žiemoti į šiltesnius regionus, įskaitant Afrikos kryptį. Į perėjimo vietas jos grįžta pavasarį, kai ima trauktis ledas, neretai kovo ar balandžio mėnesiais.

    Ilgos migracijos yra rimtas išbandymas, ypač jauniems paukščiams, tačiau rūšis prisitaikiusi keliauti dideliais atstumais, sustojant pailsėti ir pasimaitinti. Skirtingai nei stambesni paukščiai, dažniau besiremiantys sklandymu, karaivakos paprastai daugiau skrenda aktyviai, todėl kelionė reikalauja daugiau energijos.

    Ukrainoje karaivaka įtraukta į Raudonąją knygą kaip pažeidžiama rūšis, o didžiausia ilgalaikė grėsmė siejama su buveinių nykimu. Šlapžemių sausinimas, užliejamų teritorijų pertvarkymas ir hidrotechniniai projektai mažina vietų, kur paukščiai gali perėti ir maitintis, plotus.

    Papildomą neapibrėžtumą kelia tai, kad dėl karo dalis teritorijų tapo sunkiai prieinamos stebėsenai, todėl tiksliai įvertinti populiacijos pokyčius visoje šalyje sudėtinga. Iki plataus masto karo karaivakų perinčių porų skaičius Ukrainoje buvo vertinamas maždaug 1 500–2 000, o didžiausios kolonijos sietos su Dunojaus delta ir Sivašu.

    Pastaraisiais metais fiksuojami pavieniai pastebėjimai ir netikėtose vietovėse, kas rodo, kad rūšis kartais klajoja ir už įprastų arealo ribų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad ilgalaikei karaivakos apsaugai esminė sąlyga išlieka šlapžemių išsaugojimas ir nuosekli stebėsena.

    „Jos retos, nes tai Raudonosios knygos paukščiai, be to, peri nendrynuose Dnipro, Dniestro ir Dunojaus užliejamose teritorijose. Iš toliau žmonės dažnai supainioja jas su varninių paukščių rūšimis“, – sakė ornitologas Vitalijus Hryščenka.