Tag: Rauplės

  • Vasaros pjūvis obelims ir kriaušėms: šis triukas prieš derlių pagreitina nokimą ir saldumą

    Vasaros pjūvis obelims ir kriaušėms: šis triukas prieš derlių pagreitina nokimą ir saldumą

    Vasaros viduryje obelys ir kriaušės dažnai „užsikelia“ vainiką naujais, į viršų šaunančiais ūgliais, kurie užtemdo vaisius. Toks tankumas ne tik lėtina nokimą, bet ir didina ligų riziką, nes lapija po lietaus džiūsta ilgiau.

    Šviesinamasis vasaros genėjimas padeda įleisti daugiau saulės į vainiko vidų, todėl vaisiai greičiau įgauna spalvą ir sukaupia daugiau cukrų. Kartu pagerėja oro cirkuliacija, o tai mažina palankias sąlygas plisti rauplėms ir vaisių puviniams.

    Kada genėti prieš derlių?

    Praktikoje vasaros genėjimą verta planuoti maždaug prieš 2–4 savaites iki numatomo konkrečios veislės skynimo. Dažniausiai tai būna liepos ar rugpjūčio laikotarpis, tačiau tikslus laikas priklauso nuo veislės ir sezono eigos.

    Per anksti pašalinus daug žalios masės, medis neretai vėl suaktyvina augimą ir išleidžia dar daugiau stačių ūglių. Per vėlai atliktas genėjimas gali nebespėti duoti apčiuopiamos naudos vaisių spalvai ir saldumui iki skynimo.

    Kaip atpažinti ir tvarkyti vilkūglius?

    Vadinamieji vilkūgliai paprastai auga stačiai, yra ryškiai stipresni, su didesniais lapais ir mažiau šoninių šakelių. Jie dažnai pasirodo ten, kur anksčiau buvo pašalinta stambesnė šaka, todėl medis bando greitai atkurti lapiją.

    Ne visada būtina viską išpjauti iki pat pagrindo: jauną, dar lankstų ūglį galima palenkti į horizontalesnę padėtį ir pririšti. Tokia kryptis silpnina „lenktynes į viršų“ ir ilgainiui gali paskatinti formuotis vaisinius pumpurus.

    Taisyklės, kad medis nenusilptų

    Genėjimui svarbiausia aštrūs, švarūs įrankiai, nes bukas sekatorius traiško audinius ir žaizdos gyja lėčiau. Jei sode yra sergančių medžių, įrankius verta dezinfekuoti ir tarp skirtingų medžių, kad neperneštumėte sukėlėjų.

    Vienu kartu rekomenduojama nepašalinti daugiau nei trečdalio vainiko masės, kad medis nepatirtų streso. Stambesnes šakas geriausia pjauti paliekant šakos pagrinde esančią natūralią „apykaklę“, o ne lygiai su kamienu ar paliekant ilgą kelmelį.

    Kai šaka stora ir sunki, saugiausia ją šalinti etapais, kad nenuluptų žievės: pirmiausia lengvai įpjauti iš apačios, tuomet nupjauti iš viršaus kiek toliau, o galiausiai tvarkingai pašalinti likutį. Plonesni ūgliai trumpinami virš išorėn nukreipto pumpuro, darant įstrižą pjūvį, kad vanduo neužsilaikytų.

    Mažos žaizdos dažniausiai užsitraukia pačios, tačiau didesnius pjūvius, apie 2–3 centimetrų ir didesnius, verta apsaugoti sodo tepalu. Geriausia tai daryti sausą dieną, nes ant drėgnos medienos apsauginė danga prilimpa prasčiau ir tampa mažiau veiksminga.

    Kriaušės į vasaros genėjimą dažnai reaguoja jautriau nei obelys, todėl čia ypač svarbus saikas. Jei pašalinsite per daug ūglių, medis gali atsakyti nauja stačių ataugų banga, o norimo vainiko praretinimo efektas bus trumpalaikis.

  • Garbanoti obelų ir kriaušių lapai: kaltos ne tik amarai – štai ką daryti, kad išsaugotumėte derlių

    Garbanoti obelų ir kriaušių lapai: kaltos ne tik amarai – štai ką daryti, kad išsaugotumėte derlių

    Ką reiškia susisukę lapai?

    Susisukę obelų ir kriaušių lapai dažniausiai rodo, kad medis patiria stresą arba yra pažeistas kenkėjų ar ligų. Lapui susisukus sumažėja fotosintezės plotas, todėl medis turi mažiau energijos augimui, žiedų ir užuomazgų išlaikymui bei vaisių nokinimui.

    Svarbu šio signalo nenuvertinti: kuo anksčiau nustatoma priežastis, tuo didesnė tikimybė sustabdyti žalą. Dažnai vienu metu sutampa keli veiksniai, pavyzdžiui, sausra ir amarai, todėl verta apžiūrėti ne tik lają, bet ir dirvos būklę.

    Dažniausi kaltininkai: kenkėjai ir ligos

    Obelims tipiškiausias scenarijus yra amarai, kurie siurbia sultis iš jaunų audinių. Lapai ima raukšlėtis, suktis į vamzdelį, ant jų atsiranda lipnaus skysčio, o šalia dažnai matyti skruzdėlės, kurios minta išskyromis ir „saugo“ amarų kolonijas.

    Kriaušėse panašius požymius dažnai sukelia kriaušinė psilė, kurios lervos taip pat palieka lipnias išskyras. Ilgiau užsitęsus pažeidimui lapai deformuojasi, silpnėja jauni ūgliai, o ant vaisių gali atsirasti šiurkščių, rūdžių primenančių plotų.

    Ne visada kalti vabzdžiai. Jei ant jaunų ūglių ir lapų matomas baltas miltingas apnašas, tikėtina, kad plinta miltligė, o rusvai alyvuoginės dėmės ant lapų ir vaisių dažnai siejamos su rauplėmis, kurios blogina vaisių kokybę ir silpnina medį.

    Ypač pavojingas atvejis yra bakterinė degulė, kai lapai paruduoja, susisuka, džiūsta ir neretai lieka kaboti ant šakelių tarsi apdegę. Pastebėjus tokius požymius reikia veikti greitai, nes liga gali plisti per žiedus, žaizdas ir genėjimo įrankius.

    Stresas: sausra, šalnos ir per daug azoto

    Lapų susisukimas gali būti ir fiziologinė reakcija į drėgmės trūkumą, kai medis bando sumažinti vandens netekimą. Po pavasarinių šalnų jauni lapai dažnai vystosi netolygiai, kraštai patamsėja, o deformacijos išlieka visą sezoną.

    Dar viena dažna klaida yra per gausus tręšimas azotu, ypač kai medis jau nusilpęs. Azotas skatina minkštų, sultingų ūglių augimą, o būtent tokias jaunas dalis labiausiai mėgsta amarai ir kiti sultis siurbiantys kenkėjai.

    Kaip gelbėti medžius ir neprarasti derliaus

    Pirmas žingsnis yra tiksli apžiūra: atsargiai praskleiskite susuktus lapus, patikrinkite jų apatinę pusę, jaunus ūglius ir vaisių užuomazgas. Jei matote kenkėjus ar lipnias išskyras, dažnai veiksmingiausia pradėti nuo mechaninio pašalinimo ir švelnių priemonių, kurios tinka namų sodui.

    Praktikoje padeda sodininkystėje naudojamas kalio muilas, kuriuo reikia kruopščiai sudrėkinti kenkėjų buveines, ypač lapų apačią. Taip pat gali būti naudojami aliejiniai preparatai, tačiau juos svarbu purkšti ne per kaitrą ir ne ant perdžiūvusių medžių, kad nepadidėtų lapų pažeidimo rizika.

    Jei įtariate ligas, vien purškimas vėlyvoje stadijoje ne visada išsprendžia problemą, todėl svarbus prevencinis režimas ir sanitarija. Pavyzdžiui, vario preparatai dažniausiai veikia kaip apsauga prieš infekciją, o ne kaip būdas „išgydyti“ jau pažeistus audinius.

    Labai svarbi priežiūros dalis yra laistymas ir lajos praretinimas. Vietoj dažno paviršinio laistymo geriau rečiau, bet gausiau sudrėkinti dirvą vainiko projekcijoje, o po to mulčiuoti, kad drėgmė išliktų ilgiau ir šaknys patirtų mažiau temperatūros svyravimų.

    Genint reikėtų pašalinti labiausiai apniktus, deformuotus ar džiūstančius ūglius ir išnešti juos iš sodo, o įrankius reguliariai dezinfekuoti. Jei yra pagrindo įtarti bakterinę degulę, pažeistas šakas būtina nupjauti su aiškiu sveikos medienos „rezervu“, kad sumažėtų plitimo rizika.

    Jei po kelių dienų nematote pagerėjimo, pažeidimas sparčiai plinta arba kartu ryškėja vaisių ir ūglių džiūvimas, verta pasitarti su specialistais. Ankstyvas diagnozės patvirtinimas padeda pasirinkti tinkamą taktiką ir išvengti bereikalingų purškimų.