CP v2

Tag: Realieji atlyginimai

  • EBPO įspėja: realūs atlyginimai smuks Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir JK – kodėl laimi Vokietija

    EBPO įspėja: realūs atlyginimai smuks Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir JK – kodėl laimi Vokietija

    Realiųjų atlyginimų, tai yra darbo užmokesčio, įvertinto atsižvelgiant į infliaciją, perspektyvos didžiosiose Europos ekonomikose išsiskiria. EBPO užimtumo perspektyvų apžvalga rodo, kad nuo 2026 metų pirmojo ketvirčio iki 2027 metų pirmojo ketvirčio realusis darbo užmokestis turėtų mažėti Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, o Vokietijoje – augti.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad prognozes veikia geopolitinis neapibrėžtumas ir laikinai išaugusios energijos sąnaudos, kurios gali didinti infliacinį spaudimą bei silpninti darbo rinkas. Toks derinys dažniausiai reiškia lėtesnį atlyginimų augimą nei kainų kilimas, todėl perkamoji galia traukiasi.

    Euro zonos vaizdas ir rizikos

    EBPO vertinimu, visoje euro zonoje realieji atlyginimai 2026 metų viduryje gali būti maždaug 0,4 proc. mažesni nei 2026 metų pradžioje, o į 2026 metų pradžios lygį grįžti 2027 metų pirmąjį ketvirtį. Iki 2027 metų pabaigos euro zonoje numatomas apie 0,7 proc. realiųjų atlyginimų augimas, tačiau atskiros šalys judės nevienodai.

    Skirtumus tarp valstybių, anot EBPO ekonomistų, lemia skirtingos infliacijos trajektorijos, nedarbo prognozės ir darbo rinkos įtampa. Kai darbo jėgos trūksta, darbdaviai lengviau kelia atlyginimus, o kai nedarbas didėja, atlyginimų derybinė galia silpnėja.

    Italija ir Ispanija: kritimas, kuris užsitęs

    Italijai prognozuojamas didžiausias realiųjų atlyginimų nuosmukis iš analizuojamų penkių ekonomikų. EBPO skaičiavimais, 2026 metų trečiąjį ketvirtį realusis darbo užmokestis gali būti apie 1,9 proc. mažesnis nei 2026 metų pradžioje, o iki 2027 metų pabaigos vis dar išlikti apie 0,6 proc. žemiau pradinio lygio.

    Vienas iš veiksnių, minimų EBPO analizėje, yra energijos kainų jautrumas ir poveikis infliacijai, ypač šalims, labiau priklausomoms nuo importuojamų energijos išteklių. Kuo ilgiau aukštos energijos kainos persiduoda į vartojimo kainas, tuo sunkiau atlyginimams pasivyti infliaciją.

    Ispanijoje prognozuojamas mažesnis, bet labiau užsitęsiantis smukimas. EBPO vertinimu, realieji atlyginimai 2026 metų antroje pusėje gali kristi iki maždaug 0,7 proc. žemiau 2026 metų pradžios lygio ir išlikti tokie per visus 2027 metus, todėl metų pabaigoje Ispanija gali fiksuoti didžiausią bendrą minusą tarp penkių šalių.

    JK ir Prancūzija: skirtingi atsigavimo tempai

    Jungtinėje Karalystėje EBPO numato staigesnį kritimą 2026 metais, kai realieji atlyginimai gali pasiekti apie 1,6 proc. minusą ketvirtąjį ketvirtį. Vis dėlto prognozuojama, kad 2027 metais situacija gerės ir metų pabaigoje realusis darbo užmokestis gali būti apie 1 proc. didesnis nei 2026 metų pradžioje.

    Prancūzijoje prognozuojamas santykinai nedidelis nuosmukis, žemiausias taškas, EBPO skaičiavimais, gali būti 2026 metų antrąjį ketvirtį, kai realieji atlyginimai būtų apie 0,5 proc. mažesni. Vėliau jie turėtų palaipsniui grįžti į 2026 metų pradžios lygį, o 2027 metų pabaigoje rodyti tik nežymų, apie 0,1 proc., prieaugį.

    Kodėl Vokietija išsiskiria?

    Vokietija yra vienintelė iš penkių šalių, kur EBPO prognozuoja nuoseklų realiųjų atlyginimų augimą per visą laikotarpį. 2026 metais augimas, kaip numatoma, būtų nedidelis, tačiau 2027 metais turėtų paspartėti ir metų pabaigoje pasiekti apie 1,7 proc. virš 2026 metų pradžios lygio.

    Tokią kryptį, remiantis EBPO vertinimu, palaiko įtemptesnė darbo rinka ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, taip pat palankesnės nedarbo perspektyvos. Be to, ekonominį aktyvumą gali stiprinti fiskalinės priemonės ir produktyvumo atsigavimas, suteikiantis daugiau erdvės deryboms dėl atlyginimų.

    „Po silpnų realiųjų atlyginimų metų nominalūs atlyginimai ėmė vytis infliaciją, o tam padėjo kolektyvinės derybos“, – sakė darbo rinkos tyrėjas, komentuodamas Vokietijos tendencijas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad realiųjų atlyginimų dinamika artimiausiais metais išliks jautri energijos kainoms ir geopolitikai. Jei infliacija vėl pagreitėtų, o ekonomikos augimas sulėtėtų, darbuotojų perkamoji galia daugelyje šalių gali patirti naują spaudimo bangą.

  • Atlyginimai Europoje: trečdalyje šalių perkamoji galia vis dar mažesnė nei 2021 metais

    Atlyginimai Europoje: trečdalyje šalių perkamoji galia vis dar mažesnė nei 2021 metais

    Europos namų ūkių biudžetus pastaraisiais metais spaudė pandemijos pasekmės, Rusijos karas prieš Ukrainą, energijos kainų šuoliai ir rekordinė infliacija. Nors nominalūs atlyginimai daug kur augo, kainos kilo greičiau, todėl daliai dirbančiųjų perkamoji galia taip ir neatsistatė.

    Ekonomistai pabrėžia, kad vertinant gyventojų gerovę svarbiausi yra realieji atlyginimai, kai pajamų pokytis lyginamas su infliacija. Būtent ši metrika parodo, ar už tą patį atlyginimą galima nusipirkti daugiau, ar mažiau prekių ir paslaugų.

    OECD 2026 metų užimtumo apžvalgoje, kurioje vertintos 27 Europos valstybės, skaičiuojama, kad nuo 2021 metų pirmojo ketvirčio iki 2026 metų pirmojo ketvirčio realieji atlyginimai smuko devyniose šalyse. Per tą patį laikotarpį euro zonoje realieji atlyginimai sumažėjo apie 1,8 proc.

    Kodėl atlyginimai nespėjo paskui kainas?

    OECD analitikai atkreipia dėmesį, kad 2022–2023 metų pragyvenimo brangimo krizė dar buvo jaučiama ir 2026 metų pirmąjį ketvirtį. Viena pagrindinių priežasčių – kolektyvinės sutartys ir derybos dėl darbo užmokesčio dažnai atnaujinamos ne kasmet, todėl atlyginimų korekcijos vėluoja.

    Pasak OECD, minimalūs atlyginimai daugelyje šalių dažniausiai buvo keliami sparčiau ir labiau priartėjo prie kainų kilimo, tačiau tai ne visada kompensavo bendrą infliacijos poveikį. Didžiausią spaudimą pajuto vidutines pajamas gaunantys darbuotojai, kurių išlaidos būstui, energijai ir maistui sudaro didelę biudžeto dalį.

    Kur realieji atlyginimai smuko labiausiai?

    Didžiausias realiųjų atlyginimų nuosmukis fiksuotas Italijoje – apie 6,1 proc. Ekspertai tai sieja su lėtu kolektyvinių sutarčių atnaujinimu, silpnesne produktyvumo dinamika ir vangiu ekonomikos augimu, dėl ko nominalūs atlyginimai į infliaciją reagavo per lėtai.

    Ryškesni nuosmukiai matyti ir Čekijoje bei Švedijoje, kur realieji atlyginimai taip pat sumažėjo keliomis procentinėmis dalimis. Nedidelis, bet neigiamas pokytis fiksuotas ir tokiose šalyse kaip Danija, Ispanija, Slovakija, Suomija, Airija bei Šveicarija.

    Kas išsiskyrė augimu?

    Tyrime išskirtiniu atveju įvardijama Turkija, kur realiųjų atlyginimų augimas statistiškai siekė apie 78,6 proc., tačiau ekonomistai įspėja, kad toks skaičius gali pervertinti faktinį gyvenimo lygio šuolį. Akcentuojama, jog startinė bazė 2021 metais buvo žema, o dalį augimo nulėmė minimalios algos kėlimai ir vėlesnis atsistatymas po ankstesnių ekonominių sukrėtimų.

    Europos Sąjungoje didžiausias realiųjų atlyginimų augimas fiksuotas Vengrijoje – apie 29,8 proc., o Lenkijoje – apie 16,5 proc. Tarp euro zonos šalių ryškiausiai išsiskyrė Lietuva, kur realieji atlyginimai, pagal OECD duomenis, augo apie 14,8 proc., o Latvijoje – apie 7,4 proc.

    Didžiosiose Europos ekonomikose situacija buvo nevienoda: Jungtinėje Karalystėje realieji atlyginimai augo apie 3,6 proc., Vokietijoje – apie 0,9 proc., Prancūzijoje pokytis buvo minimalus, o Italijoje ir Ispanijoje fiksuotas kritimas. OECD pabrėžia, kad šiuos skaičius gali keisti vėlesni energijos kainų svyravimai, kurie tiesiogiai veikia infliaciją ir namų ūkių perkamąją galią.