1524–1525 metais Šventosios Romos imperijos vokiškai kalbančias žemes supurtė valstiečių sukilimas, per trumpą laiką nusinešęs iki 100 000 gyvybių. Vėliau jis imtas laikyti didžiausiu ir plačiausiai išplitusiu valstiečių sukilimu Europoje iki Prancūzijos revoliucijos.
Kilęs iš socialinės įtampos ir religinio lūžio, vadinamasis Vokietijos valstiečių karas greitai peraugo į masinį konfliktą, kuriame dalyvavo maždaug 300 000 žmonių. Kaip rašo „The Collector“, sukilimo slopinimas pasižymėjo išskirtiniu žiaurumu – prieš savo pavaldinius atsigręžė kunigaikščių ir didikų pajėgos.
Valstiečių padėtį aštrino augančios feodalinės prievolės: mokesčiai ir priverstiniai darbai ponams. Ypač sunkios sąlygos buvo pietiniuose regionuose, todėl būtent ten neramumai pirmiausia ir įsiliepsnojo.
Istorikai sukilimo pradžią dažnai sieja su 1524 metų birželio 23 dieną prasidėjusiais protestais Stühlingene, netoli Šveicarijos sienos, Juodojo miško pietuose. Apie 1 200 valstiečių ėmė priešintis didėjančioms prievolėms po kelių prastų derlių, o viena pasakojama detalė – reikalavimas per įtemptą darbymetį rinkti sraigių kiautus – tapo simboline „paskutine kibirkštimi“.
Kas pastūmėjo žmones į sukilimą
Ekonominės priežastys persipynė su religiniu sukrėtimu, kurį sukėlė Reformacija. Martynui Liuteriui 1517 metais paskelbus 95 tezes, visuomenėje ėmė plisti mintys apie tikinčiųjų lygybę prieš Dievą ir dvasinę laisvę (vokiškai – Freiheit).
Nors Liuteris nesiekė socialinio maišto, dalis valstiečių jo idėjas suprato kaip moralinį pagrindą reikalauti ir žemiškos – socialinės bei ekonominės – laisvės. Jei žmonės lygūs Dievo akyse, klausė jie, kodėl kasdienybėje su jais elgiamasi kaip su nuosavybe.
1525 metų pradžioje sukilėliai suformulavo konkrečius reikalavimus dokumente, kuris žinomas kaip Švabijos valstiečių Dvylika straipsnių. Maždaug 50 aukštutinės Švabijos valstiečių grupių atstovų susitiko Memingene kovo 6 dieną, o straipsnius priėmė kovo 15 ir 20 dienomis.
Dokumentą rengė keliaujantis kailiadirbys ir pasaulietis pamokslininkas Sebastianas Lotzeris kartu su reformuotosios krypties teologu Christophu Schappeleriu. Straipsniai buvo išspausdinti daugiau nei 25 000 kartų per du mėnesius ir greitai išplito po vokiškai kalbančias žemes.
„Dvylikos straipsnių“ reikalavimai ir karo mastas
Tarp valstiečių reikalavimų buvo baudžiavos pabaiga, tradicinių medžioklės ir žvejybos teisių atkūrimas, teisė patiems rinktis kunigus. Taip pat siekta panaikinti arba reformuoti, jų manymu, neteisingas dešimtines ir paveldėjimo mokesčius.
Svarbu tai, kad dalis reikalavimų buvo grindžiami dieviškąja teise ir Šventojo Rašto autoritetu. Toks argumentavimas suteikė sukilėliams moralinį pagrindą ir padėjo idėjoms plisti – nuo pavienių protestų iki plataus masto karo.
Judėjimui radikalėjant išryškėjo skirtingi tikslai: vieni siekė konkrečių reformų, kiti norėjo griauti visą socialinę tvarką. Tarp pastarųjų ryškiausių lyderių minimas Thomas Müntzeris, skelbęs apokaliptinę viziją ir raginęs valstiečius nuversti diduomenę.
Kunigaikščius tokia retorika gąsdino – jie ėmėsi ją malšinti ypač griežtai, siekdami užkirsti kelią platesniam sistemos suirimui. Tai tapo viena priežasčių, kodėl sukilimas virto vienu kruviniausių Europoje.
Kaip sukilimas buvo numalšintas
Valstiečių būriai dažnai neturėjo profesionalių karių ir ginkluotės, kuri galėtų prilygti gerai parengtoms didikų ir kunigaikščių pajėgoms. Dėl to sukilėliai patyrė virtinę vienpusių pralaimėjimų.
Pirmuoju reikšmingu mūšiu laikoma 1525 metų balandžio 4 dieną vykusi Leipheimo kautynė, kur apie 5 000 valstiečių susidūrė su daugiau nei 8 000 profesionaliai apmokytų karių. O gegužės 15 dieną Frankenhauzene valstiečiai pralaimėjo Hesenos landgrafo Filipo I ir Saksonijos kunigaikščio Jurgio pajėgoms.
Po šio mūšio Thomas Müntzeris buvo suimtas, kankintas ir 1525 metų gegužės 27 dieną įvykdytas mirties nuosprendis. Prie sukilimo žlugimo prisidėjo ir Martyno Liuterio pozicijos pasikeitimas: 1525 metų gegužę jis paskelbė pamfletą „Prieš plėšikaujančias ir žudančias valstiečių gaujas“, ragindamas valdovus sukilimą malšinti negailestingai.
Skaičiuojama, kad per kovas ir vėlesnes egzekucijas žuvo iki 100 000 ar daugiau valstiečių. Po karo valdžios struktūros daug kur tapo dar stipresnės ir griežtesnės žemesniųjų sluoksnių atžvilgiu, nors socialinė įtampa nedingo: nepaisant pralaimėjimo, sukilimas paliko ryškų pėdsaką Europos socialinio teisingumo idėjų istorijoje.