Sapnai dažnai atrodo kaip kasdienybės tęsinys, kuriame matome žmones, vietas ir įvykius. Tačiau regėjimo neturintys žmonės sapnus patiria kitaip, o svarbiausias skirtumas priklauso nuo to, ar žmogus buvo aklas nuo gimimo, ar regėjimą prarado vėliau.
Tyrimai rodo, kad sapnų turinys remiasi patirtimi ir pojūčiais, kuriuos smegenys gauna budrumo metu. Kai regos informacijos nėra, smegenys sapnams „suranda“ kitus šaltinius ir sustiprina kitus jutimus.
Kas vyksta, kai žmogus aklas nuo gimimo?
Žmonės, kurie niekada neregėjo, nekaupia vizualinių prisiminimų, todėl jų sapnuose paprastai nebūna vaizdinių scenų. Tokiuose sapnuose dominuoja garsai, prisilietimai, kvapai, skoniai, kūno pojūčiai ir emocijos.
Tai nereiškia, kad sapnai būna blankesni ar mažiau prasmingi. Aklas nuo gimimo žmogus sapne gali patirti įprastas situacijas, atpažinti artimuosius pagal balsą, žingsnius ar prisilietimą ir „jausti“ aplinką per pojūčių visumą.
Ką sapnuoja vėliau regėjimą praradę žmonės?
Kitaip yra tiems, kurie regėjo vaikystėje ar suaugę, o vėliau apako. Jie jau būna sukaupę vizualinių prisiminimų, todėl sapnuose gali išlikti žmonių veidai, vietų vaizdai ir kitos regimos detalės.
Vis dėlto laikui bėgant sapnų vaizdingumas gali keistis. Ilgą laiką negaunant naujos regos informacijos, sapnai dažniau ima remtis klausa, lytėjimu ir kitais pojūčiais, o vizualinė dalis gali silpnėti.
Ką tai sako apie smegenų darbą?
Mokslininkai pabrėžia, kad sapnai atspindi tai, kaip smegenys apdoroja turimą patirtį ir jutiminę informaciją. Regėjimo nebuvimas nereiškia sapnų nebuvimo, tiesiog jų „medžiaga“ sudaryta iš to, kas žmogui prieinama kasdienybėje.
Šios įžvalgos siejasi ir su platesnėmis neuromokslų išvadomis apie smegenų plastiškumą. Netekus vieno jutimo, kiti gali tapti svarbesni, o sapnai tampa dar vienu langeliu stebėti, kaip smegenys prisitaiko prie pasikeitusio pasaulio.