CP v2

Tag: Regėjimo sutrikimai

  • Genų terapija ir specialūs akiniai padėjo akliesiems atgauti dalį regėjimo

    Žmonėms, netekusiems regėjimo, net menkiausias šviesos ar daikto kontūro atpažinimas gali reikšti didžiulį pokytį. Mokslininkai praneša apie bandymą, kuriame pažengusiu aklumu sergantiems pacientams pavyko atkurti dalį regos funkcijų „perjungiant“ kitas akies ląsteles taip, kad jos taptų jautrios šviesai.

    Klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo 10 pacientų, eksperimentinė genų terapija kartu su specialiais aukštųjų technologijų akiniais pagerino šviesos jautrumą 7 dalyviams. Šešiems iš jų fiksuotas kliniškai reikšmingas pagerėjimas, o kai kurie įgijo ribotą gebėjimą aptikti objektus ir orientuotis aplinkoje.

    Šis metodas skiriasi nuo įprastų bandymų „sutaisyti“ pažeistus fotoreceptorius – ląsteles, kurios normaliai priima šviesą ir pradeda regėjimo signalą. Vietoje to buvo siekiama, kad šviesą pradėtų „matyti“ kitos tinklainės ląstelės, kurios dažnai išlieka net ir pažengus ligai.

    Rezultatai dar nereiškia, kad pacientams sugrąžintas normalus regėjimas, tačiau rodo, kad net ir tada, kai natūralūs šviesą juntantys receptoriai jau smarkiai sunykę, gali būti įmanoma sukurti alternatyvų kelią vizualiai informacijai pasiekti smegenis.

    Kas yra pigmentinis retinitas

    Tyrime dalyvavę pacientai sirgo pigmentiniu retinitu – paveldimų ligų grupe, kuri palaipsniui ardo tinklainės fotoreceptorius. Sergantieji dažniausiai pirmiausia pradeda prasčiau matyti prieblandoje, vėliau siaurėja periferinis matymas, o ligai progresuojant regėjimas gali smarkiai suprastėti iki aklumo.

    Šią būklę sudėtinga gydyti ir dėl to, kad ją gali sukelti daugybė skirtingų genetinių mutacijų. Net jei konkreti mutacija būtų pataisyta, tai ne visada atkuria jau žuvusias fotoreceptorių ląsteles.

    Dėl šios priežasties tarptautinė mokslininkų komanda pasirinko kitą kelią: bandė išnaudoti tinklainės ganglionines ląsteles. Šios nervinės ląstelės paprastai perduoda apdorotą regos signalą į smegenis, o svarbiausia – jų nemažai išlieka net pažengus pigmentiniam retinitui.

    Kaip veikia optogenetinė terapija

    Idėja buvo paprasta: jei išlikusias ganglionines ląsteles pavyktų paversti jautriomis šviesai, būtų galima apeiti pažeistą tinklainės dalį. Tam pasitelkta optogenetika – technologija, kai į ląsteles įterpiami šviesai jautrių baltymų genai, leidžiantys ląstelėms reaguoti į apšvietimą.

    Pacientams į vieną akį buvo sušvirkštas modifikuotas, ligų nesukeliantis virusas, pernešantis genetines instrukcijas baltymui „ChrimsonR“. Šis baltymas veikia tarsi šviesos įjungiama „jungtis“: jam atsiradus ląstelėse, jos gali reaguoti į specialiai parinktus šviesos signalus.

    Tačiau vien injekcijos nepakako. Kartu taikyti ir specialūs akiniai su kamera bei šviesos projektoriumi: jie fiksavo aplinką, apdorodavo vaizdo informaciją ir tinklainėje projektuodavo šviesos raštus, kuriuos jau galėjo „perskaityti“ modifikuotos ląstelės.

    Ką parodė tyrimo rezultatai

    Tyrėjai nurodo, kad gydymas buvo saugus visiems 10 dalyvių – tai svarbu, nes tai buvo 1/2 fazės klinikinis tyrimas, kurio pagrindinis tikslas yra saugumo vertinimas. Vis dėlto buvo stebimi ir funkcinių pokyčių požymiai: vertintas šviesos jautrumas bei praktinių užduočių atlikimas naudojant akinius.

    Septyniems iš dešimties dalyvių, naudojant akinius, pagerėjo šviesos jautrumas. Pagerėjimo mastas skyrėsi: nuo maždaug dvigubai geresnio iki daugiau nei 60 kartų, priklausomai nuo žmogaus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra įprastas regėjimas – veikiau supaprastinta vizualinė informacija, kuri anksčiau buvo visiškai nepasiekiama. Tačiau net toks ribotas gebėjimas gali būti reikšmingas kasdienybėje, pavyzdžiui, atpažįstant objektų buvimą ar kryptį aplinkoje.

    Šie rezultatai papildo ankstesnius tos pačios krypties darbus: 2021 metais „Nature Medicine“ paskelbtame tyrime aprašyta, kad po optogenetinės terapijos vienas aklas pacientas galėjo suvokti, lokalizuoti ir pasiekti objektus.

    Naujausias darbas publikuotas „New England Journal of Medicine“. Autoriai akcentuoja, kad iki plataus taikymo dar reikia daugiau tyrimų, tačiau kryptis teikia vilčių sukurti sprendimus žmonėms, kuriems įprastai šviesą juntančios ląstelės jau yra prarastos.

  • Rudenį daug vairuotojų to nepastebi: pirmi signalai pasirodo tik sutemus, o vėliau gali būti vėlu

    Rudenį daug vairuotojų to nepastebi: pirmi signalai pasirodo tik sutemus, o vėliau gali būti vėlu

    Vairavimas tamsiu paros metu objektyviai pavojingesnis, o rizika ypač išauga rudenį ir žiemą, kai dažniau lyja, ant kelio kaupiasi drėgmė, prastėja matomumas. Specialistai pabrėžia, kad dalis vairuotojų apie problemą sužino tik sėdę prie vairo, kai staiga ima trukdyti priešpriešinių žibintų šviesa ir blankiau matomi kelkraščiai.

    Viena dažniausių priežasčių yra sutrikęs prisitaikymas prie prasto apšvietimo, kasdienėje kalboje vadinamas vištakumu. Tai būklė, kai akiai sunku pereiti iš šviesos į tamsą, o prieblandoje prastėja ryškumas, kontrastas ir orientacija erdvėje.

    Griežtąja prasme tai siejama su tinklainės ląstelėmis, atsakingomis už matymą prieblandoje, tačiau praktikoje naktinį matymą blogina ir kiti veiksniai. Problema dažnai atsiranda ne nuo gimimo, o išsivysto laikui bėgant, pavyzdžiui, dėl vitamino A trūkumo ar lęšiuko drumstėjimo, būdingo kataraktai.

    Kaip atpažinti, kad rega prastėja?

    Oftalmologai išskiria kelis signalus, kurie ypač išryškėja vairuojant sutemus: neryškus vaizdas, stipresnis akinimas ir šviesos sklaida. Vairuotojai taip pat pastebi aureoles apie šviesos šaltinius, sunkiau įvertina atstumą iki kliūčių ar pėsčiųjų, o žvilgsnis lėčiau prisitaiko po staigesnio apšvietimo.

    Gali pasireikšti ir dvigubi kontūrai, ypač žiūrint į žibintus, šviesoforus ar atspindžius šlapioje kelio dangoje. Dažnas, bet nuvertinamas požymis yra įtampa ir nepasitikėjimas: žmogus instinktyviai suima vairą stipriau, vengia lenkimų, o reakcija į priešpriešines šviesas tampa nervinga.

    Dažnos priežastys ir rizikos veiksniai

    Vienas itin paplitusių veiksnių – sausų akių sindromas, kai sutrinka ašarų plėvelė ir akies paviršius tampa nelygus. Tuomet šviesa labiau išsisklaido, vaizdas tampa miglotas, o akinimas nuo žibintų vargina labiau nei įprastai.

    Su amžiumi daugėja ir būklių, kurios naktį apsunkina matymą: katarakta, glaukoma, su amžiumi susijusi geltonosios dėmės degeneracija, diabetiniai tinklainės pokyčiai, vyzdžių reakcijos sutrikimai. Šios ligos dažnai progresuoja lėtai ir apima abi akis, todėl žmogus prie prastesnio matymo prisitaiko ir problemą įvardija tik tada, kai ji tampa akivaizdi.

    Ką daryti, kad būtų saugiau?

    Pagrindas – tinkamai parinkta regos korekcija, nes sudėtingomis sąlygomis svarbi kiekviena detalė ir net nedidelis ryškumo pagerėjimas. Specialistai dažnai rekomenduoja kokybišką antirefleksinę dangą turinčius lęšius, kurie mažina atspindžius ir dalį akinimo.

    Jei akina priešpriešinių automobilių žibintai, praktinis patarimas – trumpam nukreipti žvilgsnį į dešinįjį kelio kraštą, nesifiksuojant į patį šviesos šaltinį. Taip pat verta reguliariai tikrintis regėjimą: bent kas dvejus metus, o turint diagnozuotų akių ligų ar juntant naujus simptomus – dažniau.

    Atsargiai vertinami vadinamieji naktiniai vairavimo akiniai su geltonais lęšiais. Jų nauda nėra vienareikšmiškai patvirtinta, o daliai žmonių vaizdas gali tapti per tamsus, todėl prieblandoje sumažėja turimos šviesos kiekis.

    Jei regėjimo nepavyksta pakankamai pagerinti, o naktinis vairavimas kelia nuolatinę įtampą, saugiausias sprendimas yra riboti keliones sutemus. Tai ypač aktualu rudenį, kai dienos trumpėja, o keliuose dažniau pasitaiko šlapios dangos, rūko ir intensyvaus priešpriešinio eismo.

  • M jak miłość: Lenka ima prarasti regėjimą? Kinga pirmoji pastebi pavojingus ženklus

    Seriale M jak miłość 1949 serijoje Kinga sunerims dėl dukros Lenkos sveikatos, kai per šeimos pusryčius paaiškės, jog mergina nebeįstengia įskaityti net stambiai parašytos datos ant sulčių butelio. Piotrekas situaciją iš pradžių nurašys nuovargiui, tačiau Kinga supras, kad tai gali būti rimtesnis signalas. Ji nuspręs nedelsti ir užrašys Lenką pas akių gydytoją.

    Iš pirmo žvilgsnio incidentas atrodys menkas: Lenka paragauja sulčių, suabejoja jų šviežumu ir bando patikrinti galiojimą. Vis dėlto net laikydama etiketę visai arti veido ji nematys skaičių aiškiai, todėl paprašys kito šeimos nario perskaityti vietoje jos.

    Kinga, pamačiusi, kad tekstas nėra smulkus ir turėtų būti lengvai įskaitomas, sureaguos aštriau. Motina dar kartą pasitikslins, ar dukra tikrai mato neryškiai, ir supras, kad čia gali būti ne vien laikinas akių nuovargis.

    Ką reiškia staigus neryškumas?

    Neryškus matymas iš arti ar sunkumas įskaityti tekstą gali turėti kelias priežastis, o paaugliams ir jauniems suaugusiesiems jos dažnai susijusios su refrakcijos ydomis. Ilgos valandos prie knygų ir ekranų paprastai pačios regėjimo „nesugadina“, tačiau gali sustiprinti akių nuovargio pojūtį ir išryškinti jau esančią problemą.

    Reakcija, kai žmogus pradeda prisiartinti tekstą prie veido, o vis tiek nemato ryškiai, dažnai siejama su trumparegyste, astigmatizmu ar netinkamai parinkta korekcija. Tokiais atvejais svarbiausia yra ne spėlioti, o atlikti regėjimo patikrą, įvertinant tiek regėjimo aštrumą, tiek ragenos ir lęšiuko būklę.

    Kokia bus gydytojo išvada?

    Lenkai apsilankius pas akių gydytoją, paaiškės, kad problemą sukelia astigmatizmas. Tai dažna regėjimo yda, kai dėl netolygaus ragenos ar lęšiuko paviršiaus vaizdas gali atrodyti išplaukęs tiek iš arti, tiek iš toliau, o akys greičiau pavargsta.

    Gydytojas pasiūlys korekciją akiniais, kurie padės aiškiau matyti ir lengviau susikaupti kasdienėje veikloje, įskaitant pasirengimą egzaminams. Taip pat bus užsiminta, kad ateityje, priklausomai nuo situacijos ir stabilumo, gali būti svarstomi ir kiti korekcijos būdai.

    Kodėl Kinga sureaguos taip jautriai?

    Kinga šią situaciją priims itin asmeniškai, nes jos pačios praeityje buvo skaudi patirtis, susijusi su regėjimu. Dėl to net ir iš pažiūros nedideli dukros nusiskundimai jai skambės kaip perspėjimas, kurio negalima ignoruoti.

    Šeimos sprendimas kreiptis į specialistus taps esminiu momentu, nes ankstyva diagnostika regėjimo sutrikimų atvejais dažnai leidžia greičiau grįžti prie įprasto ritmo ir išvengti užsitęsusių simptomų.

    Seriale M jak miłość 1949 serija bus parodyta 2026 metais spalio 19 dieną 20.50 valandą per TVP2.

  • Mokslininkai atskleidė, ką sapnuoja aklieji: atsakymas priklauso nuo to, kada prarado regą

    Sapnai dažnai atrodo kaip kasdienybės tęsinys, kuriame matome žmones, vietas ir įvykius. Tačiau regėjimo neturintys žmonės sapnus patiria kitaip, o svarbiausias skirtumas priklauso nuo to, ar žmogus buvo aklas nuo gimimo, ar regėjimą prarado vėliau.

    Tyrimai rodo, kad sapnų turinys remiasi patirtimi ir pojūčiais, kuriuos smegenys gauna budrumo metu. Kai regos informacijos nėra, smegenys sapnams „suranda“ kitus šaltinius ir sustiprina kitus jutimus.

    Kas vyksta, kai žmogus aklas nuo gimimo?

    Žmonės, kurie niekada neregėjo, nekaupia vizualinių prisiminimų, todėl jų sapnuose paprastai nebūna vaizdinių scenų. Tokiuose sapnuose dominuoja garsai, prisilietimai, kvapai, skoniai, kūno pojūčiai ir emocijos.

    Tai nereiškia, kad sapnai būna blankesni ar mažiau prasmingi. Aklas nuo gimimo žmogus sapne gali patirti įprastas situacijas, atpažinti artimuosius pagal balsą, žingsnius ar prisilietimą ir „jausti“ aplinką per pojūčių visumą.

    Ką sapnuoja vėliau regėjimą praradę žmonės?

    Kitaip yra tiems, kurie regėjo vaikystėje ar suaugę, o vėliau apako. Jie jau būna sukaupę vizualinių prisiminimų, todėl sapnuose gali išlikti žmonių veidai, vietų vaizdai ir kitos regimos detalės.

    Vis dėlto laikui bėgant sapnų vaizdingumas gali keistis. Ilgą laiką negaunant naujos regos informacijos, sapnai dažniau ima remtis klausa, lytėjimu ir kitais pojūčiais, o vizualinė dalis gali silpnėti.

    Ką tai sako apie smegenų darbą?

    Mokslininkai pabrėžia, kad sapnai atspindi tai, kaip smegenys apdoroja turimą patirtį ir jutiminę informaciją. Regėjimo nebuvimas nereiškia sapnų nebuvimo, tiesiog jų „medžiaga“ sudaryta iš to, kas žmogui prieinama kasdienybėje.

    Šios įžvalgos siejasi ir su platesnėmis neuromokslų išvadomis apie smegenų plastiškumą. Netekus vieno jutimo, kiti gali tapti svarbesni, o sapnai tampa dar vienu langeliu stebėti, kaip smegenys prisitaiko prie pasikeitusio pasaulio.